2) Priešingai stereotipams, dauguma žinių, kurias žmogus gerai ir ilgam įsimena, jis gauna ne tarp švietimo įstaigų sienų. Jis įsimena pirmiausia tai, ką žmogus naudoja gyvenime, arba tai, kas jam iš tikro įdomu. Trumpalaikės žinios, įgytos mokykloje ar aukštojoje, išlekia iš galvos iš karto po egzaminų. Švietimas nevykdo deklaruojamos funkcijos ir nesuteikia naudingų žinių ar įgūdžių. Gaunamos žinios ir įgūdžiai svetimi jų gavėjui, t.y. netinka gyvenime ir nedomina jų turėtojo, jie reikalingi tik tam, kad būtų galima pagerinti parduodamo darbo kokybę (vadinasi, ir kainą).*
3) Šeima ir švietimas papildo vienas kitą. Švietimas kompensuoja silpstančios šeimos funkciją, atlikdamas už ją visą purviną darbą. Jeigu auklėjimas šeimoje gali būti švelnus, tai švietimo sistema kompensuoja tą švelnumą savo autoritarizmu. Vaikai, kuriuos muša namie, išlieja susikaupusį pyktį ant klasiokų, tuo pačiu padėdami švietimo sistemai vykdyti slopinimo funkcijas. Noras suteikti savo vaikams visa, kas geriausia, virsta švietimo fetišizavimu. Pasekmė – vaikų ir jų tėvų pažeminimas, blogi mokymosi rezultatai, psichologinės problemos ir pan.
4) Mokytojas jau nebe kūrybinė profesija. Kaip ir kiekvienas samdomas darbuotojas, jis patiria viršininkų spaudimą iš viršaus, konkurenciją iš profesijos kolegų, būtinybę pajungti mokymo procesą primestam planui. Kaip konvejerio darbininkas, prisukantis vieną ir tą pačią detalę prie skirtingų automobilių, mokytojas atlieka vienas ir tas pačias operacijas kas valandą besikeičiančiose klasėse. Skirtingai nuo kitų samdomų darbuotojų, jis dar patiria žeminantį spaudimą iš apačios. Mokinių požiūriu jis turi valdžią, todėl turi ją patvirtinti, kitaip jį ims niekinti ir jis negalės atlikti jokio darbo. Vyksta nuolatinis mokytojo ir mokinių susvetimėjimas, todėl žmogiškas bendravimas darosi neįmanomas. Tokia padėtis žemina visus švietimo proceso dalyvius. Mokytojas tampa vadybininku, šventiku ir policininku.
5) Darbas yra galutinis bet kokio išsilavinimo tikslas. Švietimas užtikrina palaipsnį pripratimą prie beprasmiško rutininio darbo, todėl darbas proletaro akyse tampa savaime suprantamu dalyku. Lėta prievarta švietime užtikrina nesipriešinimą intensyviai prievartai darbe. Bedarbis arba turintis menkai apmokamas pareigas labiau kaltina ne esamą padėtį, o savo praeitį, tikėdamas, kad visos problemos dėl to, kad jis blogai mokėsi vaikystėje. Užsiėmęs siaura profesine rutina darbuotojas visą gyvenimą graužiasi, kad „išsirinko neteisingą kelią“, nepagalvodamas, kad „teisingame“ kelyje tokia pat rutina. Mažas vaikas yra prisirišęs prie tėvų širdimi, proletaras ekonomiškai pririštas prie darbo skrandžiu, o švietimo uždavinys – pririšti prie darbo širdimi, smegenimis ir visomis kitomis kūno dalimis.
6) Vaikų darželis. Atskirtas nuo šeimos vaikas dabar nėra individualus, jis vienas iš grupės, toks pats kaip 10 ar 20 kitų vaikų. Miegas, mityba, pasivaikščiojimas dabar vyksta pagal tvarkaraštį. Visiška priklausomybė nuo auklėtojo valios. Nėra galimybės pasiskųsti. Suaugę mes neatsimename visų pažeminimų ir sukrėtimų, kuriuos patyrėme vaikų darželyje. Vaikas vaikų darželyje tikisi, kad mokykla jį išlaisvins.
7) Mokykla. Dešimties metų pakanka tam, kad labiausiai užsispyrę būtų sudrausti ir priversti paklusti. Rykštės liko praeityje, yra modernesnių ir mažiau grubių metodų. Žeminimas, nepaklusniųjų išjuokimas prieš klasę, pagyrimas ir dešimtukas paklususiems. Skundikai nuolat skatinami, klasė padalijama į dešimtukininkus ir dvejetukininkus. Pirmieji įtvirtina pataikavimo valdžią pamokose, antrieji – kumščio valdžią pertraukų metu. Klasės skirstomos į stipresnes ir silpnesnes, stipresnėse klasėse remiamas snobizmas ir elitiškumo pojūtis, o silpnose – neapykanta „kalikams“. Mokinius moko nekęsti vienus kitų, klasės patriotizmas – gera dirva nacionalizmui, šovinizmui ir rasizmui. Paaugliškas maištas – bandymas pasipriešinti slopinimo sistemai – neretai įgauna iracionalią savigriovos formą ir daugeliui tampa paskutiniu gyvenime tokio pobūdžio bandymu. Mokinys viliasi, kad jį išlaisvins universitetas.
8) Universitetas. Sėkmingai sukuriama laisvės iliuzija ir tikėjimas savo svarba bei reikalingumu. Studentas beteisis, priklauso nuo dėstytojo užgaidų ir dekanato geranoriškumo. Materialiai jis skurdžius, priklauso nuo tėvų ir atsitiktinių uždarbių. Studento skrandis tuščias, bet jis alkanas ir intelektualiai – įdomių knygų skaitymui nelieka laiko ir proto jėgų. Gyvenimas keliese viename kambaryje neišvengiamai sukelia seksualinį nepasitenkinimą. Tik senamadiški inteligentai didžiuojasi įgytu išsilavinimu, o dabartiniam studentui diplomas reiškia savos darbo kainos pakilimą. Studentas viliasi, kad darbas jį išlaisvins. Ratas užsidaro – proletariatą išmoko mylėti savo darbą.
9) Švietimo sistemos transformacija – kapitalo transformacijos pasekmė. Kapitalas abejingas besimokančių ir dėstytojų reikmėms. Komercializacija, klerikalizacija, Bolonijos procesas ir vieningi valstybiniai egzaminai – visa tai diegiama tik dėl vienos priežasties: to reikia kapitalui. Švietimo sistema kaip ištikimas šuo seka paskui kapitalizmo sistemą, jeigu šeimininkas atlieka posūkį, kartu sukasi ir šuo. Išvengti tų posūkių neįmanoma ir nėra prasmės – nereikia trukdyti judėjimui, būtina pašalinti tą, kuris juda. Bet kova už konkrečius reikalavimus** suteikia kovos patirties ir primena raumenų auginimą prieš mirtiną susirėmimą. Nereikia mesti mokslų – reikia panaikinti dabartinį švietimą ir pakeisti jį kitu. Tokį uždavinį gali išspręsti tik patys besimokantys kartu su visa visuomene.
10) Pokyčių pradžia gali būti tokia. Pirmiausia – savišvieta, juk dabar prieinama praktiškai bet kokia literatūra. Bet to maža – būtini nepriklausomi švietimo rateliai ir tinklai. Kiekvienas toks ratelis gali būti skirtas konkrečiai temai, plačiai, siaurai arba konkrečiai sričiai – viską sprendžia patys dalyviai. Kiekvienas gali pasisakyti ir perduoti tai, ką jis žino, ir tai, ką galvoja. Vyksta nepriklausomi žinių ir patirties mainai.
11) Vien švietimo tinklų nepakaks. Visiškai išsivaduoti galima tik per kovą. Besimokantys ir dėstytojai turi rengti bendrus susirinkimus, atviras paskaitas, laisvus pasisakymus, per kuriuos kiekvienas galėtų išreikšti savo požiūrį. Į juos būtų kviečiami žmonės, neturintys sąsajų su švietimo įstaiga. Į kitas švietimo įstaigas, darbo vietas, gyvenamus rajonus būtų siunčiami delegatai. Delegatai padėtų keistis patirtimi ir plėsti kovą mieste, šalyje, pasaulyje. Besimokantys vienytųsi su dirbančiaisiais ir bedarbiais vieningoje kovoje. Studentų kova – tai klasių kova, perauganti į socialinę revoliuciją.
12) Laisvoje visuomenėje švietimas primena žaidimą. Jis neatsiejamas nuo likusio gyvenimo. Nė vienas nėra mokinys, ir nė vienas nėra mokytojas – visi mokosi ir visi moko. Visi vienas kitam perduoda tik reikalingas ir įdomias žinias. Vaikai dalinasi mąstymo šviežumu, suaugę – įgyta patirtimi. Būsimas gyvenimas ima iš vaikų žaidimą ir kūrybinį sielos polėkį, iš suaugusių – racionalumą ir logiką, nukreiptus ne į abstrakčias iracionalias kapitalizmo vertybes, o į poreikių tenkinimą ir sugebėjimų vystymą. Tokioje visuomenėje kiekvieno vystymasis reikš laisvą visų vystymąsi.
* Žinoma, įgytos žinios gali praversti arba pasirodyti įdomios, bet tai atskiri atvejai, nepaliečiantys bendrų sistemos ypatybių.
** Tokiais reikalavimais gali tapti: pasipriešinimas pervedimui į mokamas vietas, pašalinimui arba mokymosi kainos didinimui, reikalavimai išimti iš programos ar į ją įtraukti vieną ar kitą dalyką, gyvenimo sąlygų bendrabutyje pagerinimas ir pan.
Iš http://revsoc.org/archives/4675#more-4675 vertė E. Balčiūnas
