Alternatyvi pedagogika paprastai geriau atskleidžia kūrybinį asmenybės potencialą ir yra kur kas humaniškesnė nei tradicinė pedagogika, ruošianti „pavyzdingą pilietį“ didelei visuomenei. „Netipiškas“ auklėjimo metodikas suaugusieji dažnai naudoja izoliuotose bendruomenėse, siekdami išauginti „kitokius“ vaikus, laisvus nuo tų sąmonės deformacijų, kurios komplikavo suaugusių žmonių gyvenimą „didelėje visuomenėje“, pernelyg konkuruojančioje tarpusavyje ir abejingoje atskiro žmogaus likimui.
Pasibaigus praeito amžiaus 7-ojo ir 8-ojo dešimtmečių komunų bumui, Amerikos sociologai ištyrė likimą vaikų, kurių ankstyva vaikystė prabėgo komunose, skiriančiose daug dėmesio alternatyviai pedagogikai.
Nepaisant baimės, kad „komunų vaikai“ neras sau vietos didžiajame pasaulyje, jie pasirodė atsparesni stresui (juos rečiau apimdavo depresija), sveikesni ir fiziškai labiau išsivystę, neretai geriau išsilavinę, sumanesni, lengviau bendraujantys, atsakingesni, turintys geresnę atmintį nei jų bendraamžiai iš didmiesčių. (Priminsime, jog kalbame apie stabilių ir ilgalaikių komunų, o ne laikinų radikalių „partizaninių bazių“ vaikus.)
Priešingai stereotipams, tokie vaikai kur kas rečiau tapdavo priklausomi nuo narkotikų ar alkoholio, visą gyvenimą jie išsaugojo tą vidinę pusiausvyrą ir polinkį ramiai mąstyti, kuriuos jiems pirmaisiais gyvenimo metais įskiepijo bendruomenė. Apskritai jie buvo mažiau pavydūs ir prieraišūs.
Didžiausių priekaištų į miestus persikėlusių komunų vaikai susilaukdavo dėl jų „silpnosios vietos“ – jiems neva trūksta įgūdžių, patirties ir noro save tinkamai pateikti ir konkuruoti su kitais. Jie dažnai siekia „pernelyg mažų tikslų“, t.y. nežiūrint į jų turtingą vidaus pasaulį ir žinias, juos visiškai tenkina paprasčiausias darbas, jeigu jis jiems atrodo naudingas ir palieka pakankamai laisvo laiko bendravimui su artimaisiais.
„Komunos vaikai“ sunkiai suvokia, kas yra sėkminga karjera ir kopimas hierarchijos laiptais. Jie nemėgsta pirkti naujų daiktų, yra abejingi madai „blogi vartotojai“, o per daug įtempta masinė kultūra – kinas, žurnalai, agresyvūs kompiuteriniai žaidimai – juos pernelyg dirgina ir atstumia. Trileris – ne jų žanras, bet ir melodrama ne itin juos traukia, jie greičiau rinksis mokslinius skaitinius ir videofilmus.
Vieno buvusio „komunos vaiko“ žmona guodėsi, kad jos vyrui visiškai tas pats, kiek pinigų jis gauna ir į kurią pusę keičiasi jo atlyginimas. Jeigu „komunų vaikai“ kuria, tai jiems dažnai „trūksta“ tos neurozės ir tų kankinančių įkyrių būsenų, kurios būtinos, norint sukurti publiką iš tikro „šokiruojantį“ ir „užkabinantį“ , t.y. masinę isteriją provokuojantį meną.
Tipiškas „komunos vaikas“ greičiau įsisavins kokį nors sudėtingą senovinį amatą, didžiuosis pagamintų daiktų kokybe ir juos dovanos patikusiems žmonėms, negu imsis abstrakčios tapybos, avangardinių koliažų ar itin išmoningų instaliacijų.
Tą savybę itin pabrėžė tyrėjai, nes daugelis tokius vaikus išauginusių komunų „tėvų“ bei įkūrėjų savo laiku kūrė avangardinį ir provokuojantį meną. Apskritai „komunų vaikai“ pasižymi nedideliu noru lyderiauti ir aukštinti savo nepakartojamą individualumą, juos greičiau patenkins naudingų pagalbininkų vaidmuo.
Apibendrintas „komunos vaiko“ portretas galėtų būti toks. Tai savarankiškas ir labai tvirtas žmogus, neturintis karjeros ambicijų, kažin ar tinkantis „kilti“ biure, prekybos salone ar pramogų versle. Jis greičiau pasirinks kolektyvinę kūrybą ir mieliau dainuos chore, netgi jei turi reto grožio balsą. Miesto kompanijai jis būna nuobodokas, nelinkęs į linksmas šėliones, pernelyg naivus ir per daug tiesmukas, dažnai užduodantis ne visada taktiškus klausimus, pvz., „O kam viso to reikia?“.
Iš http://community.livejournal.com/anarchia_ru vertė E.B.
