Jei pažiūrėtume į žodyną, jis pateikia štai tokį dažniausiai vartojamą civilizacijos apibrėžimą:
1: visuomenė, esanti pažangioje socialinės raidos būsenoje(pvz.: sudėtingos politinės, religinės ir teisinės struktūros); „žmonija pamažu vystėsi nuo barbariškumo iki civilizacijos“
2: socialinis procesas, kuriuo visuomenės pasiekia civilizacijos lygį
3: tam tikra civilizacija tam tikru metu; „ankstyvoji Majų civilizacija“
4: pranašumo savybė mąstyme, elgesyje ar skonyje; „rafinuoto intelekto žmogus“; „jis prisimenamas dėl savo dosnumo ir civilizuotumo“ (1)
Pateikiami sinonimai: pažanga, išsiauklėjimas, mandagumas, ugdymas, kultūra, tobulinimas, edukacija, kilnumas, apsišvietimas, švietimas, progresas, rafinuotumas. Savaime suprantama, jog žodynų autoriai yra „civilizuoti” žmonės. Tai nesunkiai leidžia suprasti, kodėl jie save apibūdina tokiais gražiais žodžiais. Derrickas Jensenas klausia: „Ar galite įsivaizduoti, jog žodynų autoriai noriai save priskirtų žemo lygio, neišsivysčiusiai visuomenei?” (2)
„Civilizacijos” antonimai: barbarybė, laukinumas, tyrlaukis, įsiūtis. Šiuos žodžius civilizuoti žmonės vartoja apibūdinti tiems, kurie yra už civilizacijos ribos – būtent tenykščiams gyventojams. „Barbaras” kilęs iš graikiško žodžio „ne graikas, svetimas”. Angliškas žodis „savage”, reiškiantis „laukinis”, kilęs iš lotyniško silvaticus, reiškiančio „miško, iš miško”. Žodžių kilmė yra visai nekalta, tačiau civilizuoti žmonės jiems priskyrė kitas prasmes:
1: šokiruojančiai žiauraus ir nežmoniško žmogaus ypatybė [sinonimai: žiaurumas, brutalumas, bjaurumas]
2: žiaurus, šiurkštus, brutalus veiksmas [sin: žiaurumas, barbarybė, laukinumas] (3)
Laukinumas (savagery)
Būklė esant laukiniu.
Žiauraus elgesio veiksmas.
Laukinis elgesys arba prigimtis; barbariškumas. (4)
Žiaurumo asociacijos su necivilizuotumu yra akivaizdus prieštaravimas istoriniams duomenims apie civilizuoto žmogaus bendravimą su vietiniais gyventojais. Kaip pavyzdį paimkime vieną žymiausių „kontaktų” tarp civilizuotų žmonių ir indigenų. Kai Kristupas Kolumbas pirmą kartą atvyko į „Amerikas”, jis pabrėžė, kad jį sužavėjo vietiniai gyventojai. Savo dienoraštyje jis rašė: „Gryna nekaltybė…Jie yra labai geri, jie nežino, kas yra blogis, žudymas ar vagystė.” Taigi jis padarė išvadą: „Jie gali tapti puikiais tarnais.”
1493 metais su Ispanijos karūnos leidimu jis paskyrė save Karibų ir Amerikų „vicekaraliumi ir valdytoju”. Jis apsistojo vienoje saloje ir pradėjo nuoseklų vietinių gyventojų įverginimą ir naikinimą. (Taino salos gyventojai nebuvo civilizuoti, priešingai nei inkų civilizacija, kurią užkariavo konkistadorai.) Per trejus metus jis sugebėjo sumažinti vietinių gyventojų populiaciją nuo 8 milijonų iki 3 milijonų. Iki 1514 metų beliko tik 22 tūkstančiai gyventojų, o po 1542 metų salos gyventojai buvo laikomi išnykusiais. (5)
Duoklės sistema, įsteigta Kolumbo apie 1495 metus, buvo paprastas ir žiaurus būdas patenkinti ispanų geismą auksui. Kiekvienas keturiolikos metų sulaukęs Taino gyventojas privalėjo pateikti tam tikrą kiekį (hawk’s bell) aukso kas tris mėnesius (arba apie 11 kg susuktos medvilnės, iš tų vietų, kur nebuvo aukso). Žmonėms ant kaklo būdavo uždedami specialus ženklai, rodantys, jog žmogus yra atsiskaitęs; neįvykdžiusieji reikalavimų būdavo „baudžiami“ – jiems buvo nukertamos rankos, paliekant mirti. (6)
Kolumbui esant valdytoju, tokiu būdu buvo nužudyta apie 10 tūkstančių žmonių. Daugeliu atvejų šie civilizuoti okupantai kankino, prievartavo ir tiesiog skerdė vietinius gyventojus. „Ispanai lažinosi, kas sugebės perpjauti žmogų į dvi dalis ar nukirs galvą iš pirmo karto; arba jie perrėždavo jam pilvą. Pagriebę už kojų, jie išplėšdavo kūdikius iš motinų rankų ir dauždavo juos į akmenis… Jie persmeigdavo kūdikių, jų motinų ir kitų žmonių kūnus savo kardais.“ (7)
Kitas pavyzdys: „Ispanas…staiga išsitraukė savo kardą. Tada kiti šimtas vyrų išsitraukė savuosius ir pradėjo skrosti jų pilvus, pjaustyti ir žudyti vyrus, moteris, vaikus, senius, kurie sėdėjo beginkliai ir išsigandę…Po poros užsimojimų nebeliko nė vieno gyvo. Tada ispanai užėjo į didelį namą, šalia kurio jie buvo, ir tokiu pačiu būdu pradėjo žudyti visus, kuriuos rado viduje. Iš namo tekėjo kraujo upelis lyg ten būtų skerdžiamos karvės.“ (8)
Šis vienpusio, neišprovokuoto, neatleistino žiaurumo modelis pasireiškė daugybėje susidūrimų tarp civilizuotų ir vietinių žmonių. Šis fenomenas aprašytas daugelyje nuostabių knygų: Ward Churchill „A Little Matter of Genocide: Holocaust and Denial in the Americas, 1492 to the Present“, Kirkpatrick Sale „The Conquest of Paradise: Christopher Columbus and the Columbian Legacy“ ir Dee Brown „Bury My Heart at Wounded Knee: An Indian History of the American West“. Farley Mowat knygose, ypač „Walking on the Land“, „The Deer People“ ir „The Desperate People“, išskiriant šiaurinį ir arktinį Šiaurės Amerikos regionus. Taip pat informacijos yra Howardo Zinno „A People’s History of the United States: 1492-Present“ ir „Voices of a People’s History of the United States“. Eduardo Galendo nuostabi „ Memory of Fire“ trilogija taip pat aprėpia šią temą, išskiriant Lotynų Ameriką. Stipriai rekomenduotina Jacko D. Forbeso knyga „Columbus and Other Cannibals: The Wétiko Disease of Exploitation, Imperialism and Terrorism“. Taip pat Jaredo Diamondo „Guns, Germs and Steel: The Fates of Human Societies“, nors aš dažnai nesutinku su autoriaus prielaidomis ir metodu.
Tokio paties stiliaus atakos, vykdytos civilizuotų žmonių prieš vietinius gyventojus, buvo vykdomos ir prieš gyvūnus ir augalus, kurie buvo išnaikinti (dažnai sąmoningai) vien dėl „sporto“, kai jie nebuvo reikalingi prasimaitinimui. Norėdami susipažinti su šia tema, skaitykite Farley’io Mowato „Sea of Slaughter“ arba Clive’o Pontingo „A Green History of the World: The Environment and the Collapse of Great Civilizations“ (kurioje taip pat nagrinėjama priešcivilizacinė istorija ir europiečių kolonializmas).
Atsižvelgdami į šią žiaurumų istoriją, mes turėtume (jei to dar nepadarėme) nustoti vartoti propagandinę „civilizuoto“ definiciją kaip „gero“ ir „necivilizuoto“ – kaip „blogo“. Reikėtų atrasti tikslesnį ir naudingesnį apibrėžimą. Antropologai ir kiti mąstytojai sugalvojo ir kitų, mažiau šališkų, civilizacijos apibrėžimų.
Devyniolikto amžiaus antropologas E. B. Tyloras civilizaciją apibrėžė kaip gyvenimą mieste, kuris yra organizuotas valdžios ir palengvintas raštininkų (tai reiškia rašto naudojimą). Ji pažymėjo, jog šioms visuomenėms yra būdingas išteklių „perteklius“, kuris gali būti parduotas arba paimtas (per karus arba išnaudojimą), o tai sudaro sąlygas specializacijų formavimuisi mieste.
Nuostabus šiuolaikinis rašytojas ir aktyvistas Derrickas Jensenas, suvokęs, jog populiarus žodyniškas civilizacijos apibrėžimas yra klaidingas, rašo: „Aš apibrėžčiau civilizaciją daug tiksliau ir, manau, naudingiau kaip kultūrą, tai yra pasakojimų, institucijų ir artefaktų kompleksą, kuri veda į ir išplaukia iš miestų augimo (civilizacija: iš lotyniško civis, reiškiančio pilietis, iš civitatis, reiškiančio valstybė arba miestas), apibrėžiant miestus (norint atskirti nuo kaimo, stovyklos ir kitų) kaip žmonių susibūrimą vienoje vietoje tokiu mastu, jog reikalingas nepertraukiamas maisto ir kitų būtinų išgyvenimui dalykų importas.“ (9) Jensenas taip pat pastebi, jog dėl miestų poreikio importuoti ir augti, miestai sukuria nuolatinę resursų centralizaciją, kuri virsta „pusiausvyros su gamta neišlaikančiu regionu, apsuptu vis labiau eksploatuojamo kraštovaizdžio“.
Šiuolaikinis antropologas Johnas H. Bodley rašo: „Pagrindinė civilizacijos funkcija yra organizuoti sutampančius ideologinės, politinės, ekonominės ir karinės galios socialinius tinklus, kurie teikia naudą išskirtinai privilegijuotiem namų ūkiams.” (10) Kitaip sakant, tokios civilizacinės institucijos kaip bažnyčios, korporacijos ir kariuomenės egzistuoja ir yra naudojamos nukreipti resursus ir valdžią į valdovų ir elito rankas.
Dvidešimtojo amžiaus istorikas ir sociologas Lewis Mumfordas pateikė vieną iš mano mėgstamiausių, tiksliausių ir glausčiausių civilizacijos apibūdinimų. Jis vartoja sąvoką civilizacija pažymėti institucijų grupei, kuri pirmiausia atsirado iš karaliaus valdžios. Jos svarbiausi bruožai, proporcingai kintantys istorijos bėgyje, yra politinės valdžios centralizacija, klasių atskyrimas, darbo pasidalijimas, produkcijos mechanizacija, karinės galios didinimas, ekonominis silpnųjų išnaudojimas, visuotinis vergijos ir priverstinio darbo įvedimas tiek industriniams, tiek kariniams tikslams. (11)
Atsižvelgiant į įvairias istorines ir antropologines definicijas, civilizacijoms galime priskirti bendras ypatybes:
¤ Žmonės gyvena nuolatinėse gyvenvietėse, didelis jų skaičius gyvena mieste.
¤ Visuomenė priklauso nuo didelių mastų žemdirbystės (kuri yra reikalinga tam, kad būtų išlaikyta tanki, maisto neauginanti miesto populiacija).
¤ Visuomenė turi valdovus ir tam tikrą „aristokratijos” formą su centralizuota politine, ekonomine ir karine galia, kuri egzistuoja išnaudodama didžiąją dalį žmonių.
¤ Elitas (galimai ir kiti) naudoja raštą ir skaičius prekių, karo grobio ir kitų dalykų registravimui.
¤ Egzistuoja vergija ir priverstinis darbas, paremti fiziniu smurtu arba ekonomine prievarta (kurios pagalba iš žmonių yra atimama pasirinkimo laisvė už alginės ekonomikos ribų).
¤ Egzistuoja didžiulės kariuomenės ir „oficialūs” karai.
¤ Gamyba yra mechanizuota mašinų arba žmonių (lyg jie būtų mašinos) pagalba.
¤ Egzistuoja didelės, sudėtingos institucijos, skirtos tarpininkauti ir kontroliuoti žmonių elgesį per mokymąsi ir pasaulėžiūrą (mokyklos ir bažnyčios), taip pat kontroliuoti jų tarpusavio santykius ir santykius su gamtos pasauliu (bažnyčios ir organizuotos religijos).
Antropologas Stanley Diamondas pripažino visų šių ypatybių bendrumą, kai rašė: „Civilizacija atsiranda iš užkariavimų užsienyje ir represijų namuose.” (12) Ši bendra ypatybė yra kontrolė. Civilizacija yra kontrolės kultūra. Civilizacijose maža žmonių grupė kontroliuoja didelę žmonių grupę civilizacinių institucijų pagalba. Jei jie yra už tos civilizacijos ribų, tada kontrolė bus vykdoma per kariuomenes ir misionierius (religijos ar technikos specialistai). Jei žmonės gyvena miestuose, jei jie yra civilizuoti, tada kontrolė ateina per vidaus kariuomenes (pvz., policiją). Tačiau sąlygoti elgesį galima daug pigiau, ne taip akivaizdžiai smurtaujant ir nenaudojant atviros jėgos (tai reikalauja didelių investicijų į ginklus, sekimą ir darbą), sąlygoti elgesį galima per religiją, mokyklas ar žiniasklaidą ir kitas priemones.
Tai veikia labai efektyviai kartu su ekonomine ir žemės ūkio kontrole. Jei tu kontroliuoji maisto ir kitų būtinų produktų atsargas, žmonės darys, ką jiems pasakysi, kitaip jie mirs. Miestų gyventojai iš prigimties yra priklausomi nuo maisto tiekimo tinklo, kontroliuojamo valdžios. Kontrolei padidinti, valdovai apjungė maisto ir žemės ūkio kontrolę su priemonėmis, kurios sustiprina jų viršenybę. Dominuojančioje kapitalistinėje visuomenėje turtingieji kontroliuoja maisto ir būtiniausių dalykų tiekimą, o taip pat žiniasklaidą bei mokyklose dėstomą turinį.
Mokyklos ir darbovietės atstoja selekcijos procesą: tie, kurie pademonstruoja savo gebėjimą bendradarbiauti su turinčiais valdžią tinkamai besielgdami ir darydami tai, kas jiems sakoma darbe ar mokyklose, turi galimybę siekti gerai apmokamų darbo vietų (kurios susijusios su lengvesniu darbu). Tiems, kurie negali arba atsisako daryti tai, kas liepta, yra apribojamas lengvas priėjimas prie maisto ir būtiniausių dalykų (paliekant jiems tik vergiškas darbo vietas), jie turi sunkiai dirbti, kad išgyventų arba netaptų vargšais ar benamiais. Žmonės, esantys hierarchiniais laipteliais aukščiau, yra apsaugoti nuo ekonominės ir fizinės prievartos, taikomos esantiems žemiau. Labai racionali išnaudojimo sistema padeda padidinti sistemos veiksmingumą, mažindama pasipriešinimo ar atviro gyventojų sukilimo galimybes.
Žiniasklaidos propagandos sistemos sugebėjo įtikinti daugumą žmonių, jog esama sistema yra „natūrali” ir „būtina”, tačiau šis įsitikinimas yra dirbtina, tiesioginių esančiųjų valdžioje veiksmų išdava. Priešingai įsitikinimui, jog dominuojančios kultūros gyvenimo būdas yra „natūralus”, 99% žmonijos istorijos žmonės gyveno mažose, ekologiškose, lygiateisiškose, tiesioginiu dalyvavimu paremtose grupėse.
Yra daugybė puikių knygų, lyginančių vietines bendruomenes su civilizacija: Chellis Glendinning “My name is Chellis and I’m in recovery from western civilization” puiki, lengvai skaitoma knyga. Čia galima paskaityti ištrauką iš skyriaus “A Lesson in Earth Civics”. Kita jos knyga: When Technology Wounds: The Human Consequences of Progress. Marshall Sahlin’s “Stone Age Economics” klasikinis darbas. „The Original Affluent Society”. Kita klasika - Stanley Diamondo “In Search of the Primitive: A Critique of Civilization”. Richardo Heinbergo esė „The Primitivist Critique of Civilization”.
Yra nemažai tinklapių, skirtų aptariamajai temai: http://www.radicalanthropology.com/writings.htm, http://www.primitivism.com/ ir t.t. Šie šaltiniai rodo, jog praeityje egzistavo sveikos, lygiateisės ir ekologiškos bendruomenės, ir kad tai buvo norma daugeliui kartų. Būtent civilizacija yra išsigimusi ir nenormali. Gyvenimas kontroliuojamoje civilizacijos aplinkoje yra traumuojanti patirtis, o traumos dydis priklauso nuo asmeninių aplinkybių ir nuo privilegijų skaičiaus. Derrickas Jensenas tai atskleidžia savo nuostabioje knygoje “A Language Older than Words”, o Chellis Glendinning – “My name is Chellis”.
(1) WordNet ® 2.0, 2003, Princeton University
(2) Jensen, Derrick, Unpublished manuscript.
(3) The American Heritage Dictionary of the English Language, Fourth Edition, 2000, Houghton Mifflin Company.
(5) I owe many of the sources in this section to the research of Ward Churchill. The figure of 8 million is from chapter 6 of Essays in Population History, Vol.I by Sherburn F. Cook and Woodrow Borah (Berkeley: University of California Press, 1971). The figure of 3 million is from is from a survey at the time by Bartolomé de Las Casas covered in J.B. Thatcher, Christopher Columbus, 2 vols. (New York: Putnam’s, 1903-1904) Vol. 2, p. 384ff. They were considered extinct by the Spanish census at the time, which is summarized in Lewis Hanke’s The Spanish Struggle for Justice in the Conquest of America (Philapelphia: University of Pennsylvania Press, 1947) p. 200ff.
(6) Sale, Kirkpatrick. The Conquest of Paradise: Christopher Columbus and the Columbian Legacy (New York: Alfred A. Knopf, 1990) p. 155.
(7) de Las Casas, Bartolomé. The Spanish Colonie: Brevísima revacíon (New York: University Microfilms Reprint, 1966).
(8) de Las Casas, Bartolomé. Historia de las Indias, Vol. 3, (Mexico City: Fondo Cultura Económica, 1951) chapter 29.
(9) Jensen, Derrick, Unpublished manuscript.
(10) Bodley, John H., Cultural Anthropology: Tribes, States and the Global System. Mayfield, Mountain View, California, 2000.
(11) Mumford, Lewis. Technics and Human Development, Harcourt Brace Jovanovich, New York, 1966. p. 186.
(12) Diamond, Stanley, In Search of the Primitive: A Critique of Civilization, Transaction Publishers, New Brunswick, 1993. p. 1.
Versta iš: Aric McBay, „What is civilization?“
