Kuomet kalbame apie kapitalizmą, pirmiausia prisimename stambųjį kapitalą, korporacijas ar bent jau smulkiuosius gamintojus (smulkiąją buržuaziją arba ūkininkus), „gimdančius kapitalizmą kiekvieną dieną“. Tačiau ar visa tai ir yra kapitalizmo pamatas? Nejaugi viskas, kas gaminama (vėliau sandėliuojama, parduodama ir dar kartą parduodama, kol pasiekia mus), skirta kažkam, esančiam už šios sistemos ribų? Ar ne mes patys kiekvieną dieną vartojame tą, kas sukurta?
Vartojimo ypatumai, vartojimo sąmoningumas, vartojimo įtaka ekologijai bei technologinei žmonijos raidai – tai tik menka dalis klausimų, apie kurios reikėtų kalbėti bandant suprasti, kas iš tiesų yra vartojimas. Ypač svarbus klausimas – kodėl pertekliniu vadinamas vartojimas tampa didelių problemų pradžia? Perteklinio vartojimo problematika geriausiai suvokiama žvelgiant per ekologinę prizmę, tačiau klaidinga kalbėti vien tik apie ją.
Vartojimas, tapęs pertekliniu, galiausiai taip „įsuka“ gamybos procesą, kad tampa natūralių visos kapitalistinės sistemos krizių (perprodukcijos krizių) priežastimi. Tuo pačiu nesąmoningas vartojimas („vartojimas dėl vartojimo“) ne tik neskatina progreso, bet ir lemia kiekybės viršenybę prieš kokybę, kuomet tipinio vartotojo poreikį atitinka ne naujausias ar technologiškai pažangiausias, o populiariausias produktas (apie produkto populiarinimo technologijas taip pat pakalbėsime) arba produktas, pakeliantis socialinį vartotojo statusą.
Nuolat augantis (iki perteklinio) vartojimas yra kapitalizmo pamatas, nes visi sistemos „augimai“ ar „kritimai“ yra išreikšti tik per vartojimą, kuris tiesiogiai įtakoja pajamas ir galiausiai – pelną.
Raginimų „skatinti vartojimą“ kartais pasigirsta net ir kairiųjų stovykloje (ypač socialdemokratų), o įvairių valstybių piliečių gerovės lygį dažnai bandoma vertinti pagal tai, kiek ir ko yra suvartojama. Pažanga tuomet suvokiama kaip intensyvesnis vartojimas.
Taigi pakalbėkime apie vartojimą...
LUNI info, 2010 11 15
