Simone de Beauvoir po studijų Sorbonoje greitai tapo visų noriai spausdinama rašytoja. Jos proza, dramos, filosofinės esė puikavosi daugelyje to meto leidinių. O pirmasis romanas „Viešnia“, išleistas Antrojo pasaulinio karo pabaigoje – 1945 m., buvo apdovanotas aukščiausiu prancūzų literatūros apdovanojimu – Goncourt‘ų premija.
Kitas darbas, kurio norėjo imtis Beauvoir – parašyti išsamų tekstą apie savo gyvenimą kaip apie individo kelią į egzistencinę laisvę, deja, netrukus autorė susidūrė su rimta problema – suvokė, kad norint įgyvendinti išsikeltą intelektualinį tiksląб pirmiausia jai teks suprasti, ką reiškia „moters“ sąvoka. O tai, pasirodo, buvo ne taip jau paprasta atlikti. Pasak pačios Beauvoir, vien faktas, kad jai iškilo klausimas „kas yra moteris?“б parodo, kad būti moterimi visuomenėje yra problemiška. Šį savo pasvarstymą rašytoja argumentuoja tuo, jog vyrui nekiltų mintis rašyti knygos apie išskirtinę ir kažkokią kitokią vyro padėtį visuomenėje.
Pirmoje „Antrosios lyties“ dalyje Beauvoir nagrinėja biologijos, psichoanalizės ir istorinio materializmo teorijas apie moterį. Galiausiai prieidama prie išvados, jog jei kiekviename iš minėtųjų mąstymo modeliavimo būdų ir esama po kelias vertingesnes įžvalgas, tai jos pačios nei fragmentiškai, o juo labiau išbaigtai negeba atsakyti į klausimą – kodėl moters žemesnė padėtis taip giliai įsišaknijusi ir daugeliu atvejų tapusi nekvestionuojama daugelyje visuomenių. Atsakyti į šį sudėtingą klausimą, Beauvoir manymu, pajėgianti tik egzistencinė filosofija. Vyrui neparanku suteikti moteriai daugiau laisvės, nes jam ji atliekanti „veidrodžio“ funkciją, veidrodžio, kuriame atsispindėdamas jis visuomet atrodo pranašesnis, negu yra iš tikrųjų.
Likusioje knygos dalyje Beauvoir tyrinėja, kaip istoriškai klostėsi moters padėtis. Kaip buvo kuriami mitai apie moterį, išaukštinantys ir tuo pat metu begėdiškai paverčiantys ją objektu, įtvirtinantys jos menkavertiškumą bei pasyvumą santykiuose su vyrais. Taip pat nagrinėjama, kaip moters kitoniškumas reiškiasi įvairiausiuose vaidmenyse ir gyvenimo laikotarpiuose.
{youtube}goCOxQiNIOo{/youtube}
„Aš ilgai nesiryžau rašyti knygos apie moterį. Tema dirgli, ypač moterims, ir nenauja. Feminizmo ginčams išlieta jau nemažai rašalo, dabar jie beveik baigti, nebeverta apie tai kalbėti.“ – rašė Simone de Beauvoir „Antrosios lyties“ įvade 1949 m.
Rašydama „Antrąją lytį“ autorė manė, kad feminizmo debatai jau „praktiškai baigėsi“ ir jų paskutiniams atgarsiams neskyrė didesnio dėmesio, reaguodama į pastaruosius it į „paskutinį pasispardymą“, kuris, pats savaime, nė neturėjo atverti kelio naujoms kontempliacijos galimybėms bei pakylėti išsisėmusį (Beauvoir manymu) feminizmą iki naujų kokybinių aukštumų. Tačiau 1968 m. feminizmas atgimsta su nauja jėga bei naujai suformuluotais tikslais, kuriems abejinga nelieka ir „Antrosios lyties“ autorė.
Šis septintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjęs judėjimas, dažnai vadinamas „atrąja feminizmo banga“, turėjo naują ir gerokai ambicingesnį užmojį – iš esmės pakeisti pasaulį, įprastus socialinius ir asmeninius santykius. Antrojo feminizmo bangai milžiniškos įtakos turėjo Simonos de Beauvoir „Antrojoje lytyje“ plėtojamos idėjos, o antrosios feminizmo bangos radikalus, transformatoriškas užmojis pakeitė pačios Beauvoir požiūrį į feminizmą ir padėjo atrasti savo santykį su juo iš naujo. Garsiame 1970 m. interviu rašytoja pirmą sykį paskelbė: „Esu feministė!“. Nuo tada iki mirties (1986 m.) Beauvoir didžiąją laiko dalį paaukojo moterų judėjimui.
LUNI info, 2010 11 16
