Kiekvieną teiginį, kiekvieną kaltinimą ir kiekvieną išvadą autorius pagrindžia kruopščiai sudaryta įrodymų virtine ir įvertina vadovaudamasis daugiausia atsakomybės reikalaujančiu principu – teise kalbėti tiesą, kad ir kokia nepatogi bei skaudi ji būtų.
Noamas Chomsky'is (g. 1928) pasauliui žinomas kaip lingvistas, filosofas, kognityvistas ir aktyvus tarptautinės politikos komentatorius. XX a. 6-ajame dešimtmetyje jis išplėtojo to meto lingvistikos mokslą reformavusias idėjas, o vėliau pradėjo aktyvią politinio disidento ir kairiojo intelektualo veiklą. Tokios veiklos rezultatas šiandien yra nesuskaičiuojamos paskaitos ir pasisakymai, straipsniai, interviu ir daugiau nei 150 knygų, kuriose itin sistemingai ir nuodugniai kritikuojamas korporacinis kapitalizmas, didžiųjų pasaulio valstybių keliami karai, ekspansinė JAV užsienio bei vidaus politika.
Nepaisant išties legendinio populiarumo akademinėse kairiųjų aktyvistų ir viso pasaulio disidentų gretose, N. Chomsky'is niekad nesulaukė deramo populiariosios žiniasklaidos dėmesio. Kita vertus, toks dėsningumas tik akivaizdžiai patvirtina šio unikalaus intelektualo veiklos svarbą pasaulyje, kuriame didžiausi nusikaltimai vykdomi mojuojant taikos vėliava, o istorija seniai tapusi revizionizmo objektu.
Skaitytojų dėmesiui siūlome knygos fragmentą iš 3 skyriaus „Naujoji apšvietos era“.
***
XX a. pabaigos apšvietos valstybės nebuvo pirmosios, kurios didžiavosi, kad smurtaudamos, naikindamos ir plėšikaudamos išvadavo barbarus nuo liūdnos lemties. Įkvėpimo jos sėmėsi iš gausios pavyzdžių tradicijos, kuri mena žymius pasaulio lyderius, nuogąstaujančius dėl „blogio doktrinų tvano“ ir to, „kas ištiks mūsų religines bei politines institucijas, moralines valdžios galias ir kas laukia tos konservatyvios sistemos, kuri jau apsaugojo mus nuo visiško sunaikinimo“.
O toks grėsė dėl plintančio „kenksmingų principų užkrato“, kuris vis dėlto buvo laiku sustabdytas ir įveiktas. Taip caras ir Metternichas nerimavo dėl „kenksmingų respublikonizmo ir populiarėjančios savivaldos doktrinų, kurias“ Naujajame pasaulyje „platina antivalstybinės veiklos apaštalai“, – anot šiuolaikinių strategų retorikos, tai šaukštas deguto medaus statinėje, tikras grandininės reakcijos pavojus. Jie perspėjo, kad šių doktrinų užkratas „įveikia jūras ir dažniausiai pasireiškia būdingais destruktyviais simptomais ten, kur nėra jokių tiesioginių kontaktų ar artimų ryšių“.
Negana to, netrukus šie antivalstybinės veiklos apaštalai apie savo ketinimus plėsti valdas pareiškė paskelbdami Monroe doktriną – ją Bismarckas vėliau apibūdino kaip „arogantišką, itin amerikietišką ir nedovanotiną“.
Bismarckui visai nereikėjo laukti vilsoniškojo idealizmo eros, kad suvoktų Monroe doktrinos reikšmę, kurią prezidentui Wilsonui savo ruožtu išaiškino valstybės sekretorius Robertas Lansingas. Prezidentas jam išdėstytus motyvus pavadino „nenuginčijamais“, tačiau pridūrė, jog būtų „nekorektiška“, jei visa tai pasiektų visuomenę:
„Jungtinės Valstijos, palaikydamos Monroe doktriną, rūpinasi savo interesais. Visų Amerikos šalių integralumas yra tik atsitiktinis ir laikinas, jis nėra galutinis. Nors gali pasirodyti, kad tokia mintis savanaudiška, tačiau doktrinos autorius nepanoro paskelbti jokių aukštesnių ar kilnesnių motyvų.“
Doktrinos tada dar nebuvo galima visiškai realizuoti dėl tuometinio galios pasiskirstymo pasaulyje, nors Wilsonas jėga jau buvo užtikrinęs JAV dominavimą Karibų regione – šis siaubingas palikimas primena apie tai iki šių dienų. Be to, jis nusigavo dar toliau ir išvijo britus iš naftos turtingos Venesuelos, taip paremdamas žiaurų, korumpuotą diktatorių Juaną Vicentę Gomezą, kuris atvėrė savo šalį JAV korporacijoms. Atvirų durų / laisvosios prekybos politika buvo įtvirtinta įprastu būdu: Venesuela buvo verčiama atsisakyti britų siūlomų lengvatų ir reikalaujama, kad šalis užtikrintų JAV visas teises į britų bei prancūzų kontroliuojamo Vidurio Rytų regiono naftos išteklius. 1928 m. Venesuela, vadovaujant JAV bendrovėms, tapo didžiausia naftos eksportuotoja pasaulyje. Ši istorija tęsėsi iki pat 2003 m. – turtinga išteklių ir didelį potencialą turinti šalis, nepaisant siaubingo daugumos gyventojų skurdo, visą tą laiką buvo didžiulis pasipelnymo šaltinis užsienio investuotojams ir mažai vietinių gyventojų grupelei.
Wilsono laikais JAV galia vis dar buvo ribota, bet, anot toliaregiškos prezidento Williamo Howardo Tafto pastabos, „netruks ateiti diena, [kai] mums priklausys visas pusrutulis, kadangi iš tiesų jis mums jau faktiškai priklauso“. Lotynų Amerikos gyventojai to gali nesuprasti, tačiau – kaip toliau paaiškina Wilsono administracija – taip yra todėl, kad „jie yra neklusnūs, visomis suaugusiųjų privilegijomis ir teisėmis besinaudojantys vaikai“, kuriems reikia „stiprios, valdingos rankos“. Tačiau nereikėtų pamiršti ir apie švelnesnes kontrolės priemones. Valstybės sekretorius Johnas Fosteris Dullesas pamokė prezidentą Eisenhowerį, jog juos naudinga „truputį pagirti, kad jie patikėtų jūsų prielankumu“.
Neklaužadų vaikų pilna visur. Wilsonas į filipiniečius žiūrėjo kaip į „vaikus, [kurie] mums turi paklusti kaip tikri globotiniai“ – bent jau tie, kurie išgyveno jo taip altruistiškai šlovintą išvadavimą. Be to, jo Valstybės departamentas ir į italus žiūrėjo kaip į „vaikus, kuriems reikia vadovauti ir padėti kur kas labiau nei bet kuriai kitai šaliai“. Todėl jo pasekėjai jautėsi teisūs, kai entuziastingai pasiūlė paramą „puikiajai ir jaunajai“ musoliniškojo fašizmo „revoliucijai“, išvadavusiai nuo gresiančios demokratijos italus, kurie „troško stipraus lyderio ir mėgavosi šia dramatiška valdžia“. Ši koncepcija išsilaikė per visą ketvirtąjį dešimtmetį ir netrukus po karo buvo vėl atgaivinta.
Kai 1948 m. JAV bandė nuversti Italijos demokratiją sulaikydama maisto tiekimą badaujantiesiems, atkurdama fašistinę policiją ir grasindama dar didesnėmis blogybėmis, Italijos užsienio reikalų ministerijos pareigūnas tvirtino, jog turi būti sukurta tokia politika, kad „net pats bukiausias italiūkštis [the dumbest wop] pajustų jos esmę“. Haitiečiai, anot Franklino Delano Roosevelto, buvo „ne ką geresni už primityvius laukinius“. Jis teigė Wilsono karinės okupacijos metu perrašęs Haičio Konstituciją – tai leido JAV korporacijoms perimti Haičio žemes ir išteklius po to, kai JAV jūrų pėstininkai privertė išsinešdinti neklusnų šalies parlamentą. Eisenhowerio administracijai 1959 m. siekiant nuversti Kuboje įsikūrusią Castro vyriausybę, CŽV vadovas Allenas Dullesas skundėsi, jog „Kuboje nebuvo jokios veiksnios opozicijos Castrui“ iš dalies todėl, kad „tose primityviose saulėtose šalyse žmonių poreikiai yra gerokai mažesni, palyginti su pažengusiomis visuomenėmis“, todėl jie net nesuvokia savo kančios.
Bėgant metams buvo nuolat akcentuojamas disciplinos poreikis. Galima paminėti vieną neseną įvykį, kai konservatyviai Irano parlamentinei vyriausybei pabandžius kontroliuoti savo išteklius, JAV ir Britanija gudriai ėmėsi karinių veiksmų ir įvedė sau paklusnų režimą, terorizavusį šalį 25 metus. Šis gudrus manevras turėjo ir kur kas didesnių padarinių, kuriuos įvardijo New York Times: „Išteklių turtingos neišsivysčiusios šalys dabar išmoko svarbiausią pamoką, kad už savo fanatišką nacionalistinį įniršį reikia brangiai mokėti . Irano atvejis [gali] suteikti daugiau galių supratingesniems ir toliaregiškesniems [kitų šalių] lyderiams, geriau suprantantiems padoraus elgesio normas.“
Panaši pamoka įvyko ir netoli namų – Čapultepeko (Meksika) konferencijoje 1945 m. vasario mėn., kai, primetus vilsoniškąją Monroe doktriną, buvo padėti nauji pokario tvarkos pagrindai. Lotynų Amerikos gyventojams tuo metu įtaką darė tai, ką Valstybės departamentas pavadino „naujojo nacionalizmo filosofija, [kuri] buvo atsakinga už platesnio turto pasidalijimo ir masių pragyvenimo lygio kėlimo politiką“. Vašingtonas nerimavo, kad „ekonominis nacionalizmas yra tapęs bendru vardikliu naujiesiems industriali- zacijos siekiams“ – lygiai taip pat, kaip ir Anglijoje, JAV ir beveik visose kitose klestinčiose pramoninėse valstybėse.
„Lotynoamerikiečiai įsitikinę, jog pirmieji iš šalies resursų turi pasipelnyti šalies gyventojai.“ Toks požiūris buvo nepriimtinas: Lotynų Amerikai vykdant paslaugų teikėjos funkciją, „pirmieji pasipelnyti“ turį JAV investuotojai. Todėl JAV primetė Ekonominę Amerikų chartiją, turėjusią panaikinti bet kokį ekonominį nacionalizmą, „kad ir kokiomis formomis jis pasireikštų“28. Tačiau vis dėlto čia buvo viena išimtis: ekonominis nacionalizmas išliko kaip pagrindinis orientyras pačiai JAV ekonomikai, kuri kur kas labiau nei praeityje tapo priklausoma nuo dinamiško valstybinio sektoriaus ir vis dažniau ėmė veikti prisidengdama savigynos tikslais.
{youtube}F7Jyhq5cCEQ{/youtube}
Čia derėtų prisiminti, jog dar Šaltojo karo piko metu kai kurie nuovokesni apžvalgininkai suprato, kad didžiausia komunizmo keliama grėsmė yra tokia ekonominė šalių transformacija, „kuri sumažintų jų norą ir galimybes pasitarnauti industrinei Vakarų ekonomikai“, – tai dar viena „naujojo nacionalizmo filosofijos“ versija, konkrečiai siekianti 1917-uosius.
Istorikas Davidas Schmitzas pažymi, kad tie patys interesai pagrindžia pokario sugrįžimą prie „analitinės sistemos, kurią Amerikos strategijos kūrėjai suformavo ir panaudojo santykiuose su dešiniosios pakraipos diktatūromis tarpukario metais“. Jų tikslas buvo suvaldyti „komunizmo grėsmę“, suvokiant ją ne kaip karinę grėsmę, o kaip anksčiau pateiktais terminais apibūdinamą reiškinį. „Analitinę“ santykių su fašistinėmis valstybėmis „sistemą“ čia ypač verta prisiminti todėl, kad ji išliko iki pat šių dienų ir gali mums daug ką pasakyti apie pasaulį, daugiausiai suformuotą galingiausių valstybinių ir privačių institucijų, kurios yra jų „įrankiai ir tironai“, – taip nuogąstaudamas dėl demokratinio eksperimento likimo išsitarė pagrindinis jo iniciatorius Jamesas Madisonas.
Fašizmo atsiradimas tarpukariu sukėlė didelį nerimą, tačiau iš esmės JAV ir Britanijos vyriausybės bei nemaža elito dalis jį sutiko gana palankiai. Priežastis ta, kad fašistinė ekstremaliojo nacionalizmo versija sudarė galimybes ekstensyviam Vakarų ekonomikos skverbimuisi, sunaikino darbininkų judėjimus, kairiuosius ir visą išplėtotą demokratiją, kurioje jie galėjo veikti. Parama Musoliniui buvo išties perdėta. „Šis puikus italų džentelmenas“ (taip 1933 m. jį apibūdino prezidentas Rooseveltas), atsižvelgiant į platų viešosios nuomonės diapazoną, buvo labai gerbiamas iki pat Antrojo pasaulinio karo pradžios. Hitlerio Vokietija taip pat sulaukė paramos. Beje, turėtina omenyje, kad žvėriškiausias per visą istoriją režimas gimė šalyje, kuri turėjo visas galimybes atstovauti didžiausiems Vakarų civilizacijos mokslo bei meno pasiekimams ir buvo traktuojama kaip pavyzdinė demokratija, kol tarptautinis konfliktas neįgavo šios koncepcijos nebeatitinkančių formų. Hitleris – taip pat kaip ir Saddamas Husseinas pusę šimtmečio vėliau – tol naudojosi nuolatine ir reikšminga angloamerikiečių parama, kol pats ėmėsi tiesioginės agresijos, kuri pernelyg rimtai kėsinosi pakenkti pačių JAV ir DB interesams.
Fašizmas iš karto sulaukė paramos. Ambasadorius Henry Fletcheris, liaupsindamas fašistų įvykdytą valdžios perėmimą Italijoje, kai buvo žaibiškai sunaikinta parlamentinė sistema ir numalšinta darbininkijos bei politinė opozicija, aiškiai išdėstė prielaidas, kuriomis JAV politinė strategija galėtų vadovautis šiame bei (kalbant apie ateitį) kituose regionuose. Užsienio reikalų ministrui jis rašė, kad Italija atsidūrusi kryžkelėje: arba „Mussolinis ir fašizmas“, arba „Giolittis ir socializmas“. Giolittis tuo metu buvo pagrindinis itališkojo liberalizmo vedlys. Po dešimtmečio, 1937 m., Valstybės departamentas tebelaikė europietiškąjį fašizmą nuosaikia jėga, kuriai „turi pasisekti, kitaip masės – kurias dabar palaiko jau praradusi iliuzijas vidurinioji klasė – vėl atsigręš į kairiuosius“.
Tais pačiais metais JAV ambasadorius Italijoje Williamas Philipsas buvo „ypač sužavėtas Mussolinio pastangomis pagerinti masių padėtį“ ir pateisindamas fašistinę pasaulėžiūrą rado „daug įrodymų“, kad „jie atstovauja tikrajai demokratijai, kadangi svarbiausias jų siekis – žmonių gerovė“. Mussolinio pasiekimus jis laikė „pritrenkiančiais, vertais neblėstančios nuostabos“ ir entuziastingai liaupsino jo „didžiai žmogiškas savybes“. Vyriausybės departamentas tam taip pat energingai pritarė, gyrė „nuostabius“ Mussolinio laimėjimus Etiopijoje ir sveikino fašizmą, „sukūrusį tvarką iš chaoso, discipliną iš savivalės ir pasidariusį pelną iš bankroto“. 1939 m. FDR (Franklinas D. Rooseveltas) vis dar laikė itališkąjį fašizmą „itin svarbiu pasauliui, net jei jis vis dar eksperimento stadijoje“.
1938 m. FDR ir jo artimas draugas Sumneris Wellesas pritarė Hitlerio inicijuotam Miuncheno susitarimui, pagal kurį buvo padalinta Čekoslovakija. Kaip jau buvo paminėta anksčiau, Wellesas manė, jog „pasaulio valstybėms tai suteikė galimybę įvesti naują teisingumu ir įstatymu grįstą pasaulio tvarką“, kurioje nacių tarpininkavimas vaidintų lemiamą vaidmenį. 1941 m. balandį JAV pasiuntinys Berlyne George’as Kennanas rašė, kad Vokietijos lyderiams sunku matyti, kaip „kiti kenčia dėl vokiečių valdžios“, jie „trokšta, kad naujieji jų pavaldiniai džiaugtųsi [nacių] priežiūra“, todėl jie leidžiasi į „svarbius kompromisus“, kurie užtikrins tokią nepiktybinę baigtį.
Komercijos pasaulis europietiškojo fašizmo atžvilgiu buvo nusiteikęs taip pat labai entuziastingai. Fašistinėje Italijoje prasidėjo tikras investicijų bumas. Žurnalas Fortune 1934 m. paskelbė, jog „italų dendžiai (wops) gerina savo reputaciją (unwopping themselves)“. Hitleriui atėjus į valdžią, investicijų bumas dėl tų pačių priežasčių prasidėjo ir Vokietijoje: susidarė palanki atmosfera verslo operacijoms be jokių grėsmių iš „masių“ pusės. Scottas Newtonas rašo, jog iki pat karo pradžios 1939 m. D. Britanija palaikė Hitlerį dėl giliai anglogermanų pramoniniuose, komerciniuose ir finansiniuose santykiuose įsišaknijusių priežasčių bei dėl „britų valstybės aparato savisaugos politikos“ didėjančio visuotinio demokratinio spaudimo akivaizdoje.
Įsitraukusios į karą Amerikos pozicija išliko dviprasmiška. 1943 m. JAV ir D. Britanija pradėjo siekti (ypač po karo), kad antifašistinis pasipriešinimas visame pasaulyje būtų sunaikintas, o atkurta – kažkas panašaus į tradicinę tvarką. Tai reiškė, jog didžiausiems karo nusikaltėliams suteikiami svarbūs vaidmenys. Peržvelgdamas istorinius įrašus Schmitzas pažymi, kad iki pat amžiaus pabaigos „Amerikos politikos ideologinė bazė ir esminės jos prielaidos išliko nepakitusios“. Ir nors Šaltasis karas „pareikalavo naujų požiūrių ir taktikų“, tarpukario prioritetai išliko tokie patys.
Schmitzo detaliai aprašoma ir už dideles kančias bei niokojimus atsakinga „analitinė sistema“ išliko iki pat šių dienų. Alanas Tonelsonas mano, kad per visą tą laiką strategai nuolat susiduria su „kankinančia problema“ – kaip formalų pasiaukojimą demokratijai ir laisvei suderinti su esminiu faktu, jog „Jungtinės Valstijos paprastai imasi siaubingų dalykų, kad pasiektų tai, ko visad troško“. JAV visuomet norėjo „tokios ekonominės politikos, kuri Amerikos komercinei veiklai suteiktų kiek įmanoma daugiau laisvės ir – dažniausiai – kiek įmanoma didesnę monopoliją“, kas padėtų sukurti „Jungtinėms Valstijoms pavaldžią integruotą kapitalistinę pasaulio ekonomiką“.
Dar labiau nei pačiõs „naujojo nacionalizmo filosofijos“ buvo bijomasi grėsmės, jog ji taps ne jėga, o pavyzdžiais visus užkrečiančiu „virusu“. Tai visi suprato jau nuo pirmųjų dienų. Valstybės sekretorius Lansingas įspėjo prezidentą Wilsoną, jog bolševizmo bacila gali nevaldomai išplisti, o, „turint omenyje pasaulyje kylančius visuotinius neramumus, tai prognozuoja [mums] ypač rimtą pavojų“. Wilsonas nerimavo, kad „iš užsienio grįžę juodaodžiai amerikiečių [kariai]“ gali būti pasimokę iš Vokietijoje po karo įsikūrusių kareivių ir darbininkų tarybų – jų kuriama demokratijos forma buvo nepriimtina nei Vakarams, nei Leninui su Trockiu. Panãšios baimės kamavo ir Lloydo George’o vadovaujamą D. Britanijos vyriausybę, kuri suprato, jog „priešiškumas kapitalizmui“ yra plačiai išplitęs tarp Anglijos darbininkų, kurie įdėmiai sekė Rusijoje įkurtų liaudies tarybų veiklą, kol jas sunaikino valdžią perėmę bolševikai – taigi net šis kontrrevoliucinis smurtas nesumažino Vakarų elito nerimo.
Jungtinėse Valstijose socialinius neramumus apmalšino vilsoniškoji „raudonosios panikos“ doktrina, tačiau neilgam. Komercijos pasaulio lyderiai baiminosi dėl „pavojaus, kurį pramonininkams kėlė naujai susikūrusi politinė masių galia“ ir – „žinodami, kad priešingu atveju katastrofa neišvengiama“, – jautė būtinybę kontroliuoti viešąją nuomonę36. Nerimas dėl sovietų ekonominės plėtros ir nuolatinio jos demonstravimo nesumažėjo net septintajame dešimtmetyje, kai sovietų ekonomiką ištiko stagnacija – labiausiai dėl ginklavimosi varžybų, kurių Chruščiovas desperatiškai bandė išvengti.
Šaltasis karas nuo pat jo užuomazgų 1917 m. iš esmės buvo akivaizdus konfliktas tarp „Šiaurės ir Pietų“. Iki Pirmojo pasaulinio karo Rusija Europai buvo tik „trečiasis pasaulis“, nuskurdęs Vakarų giminaitis, turintis tradicinę funkciją tiekti išteklius bei rinkas ir sudaryti galimybes investuoti. Rusija buvo ypatinga dėl savo dydžio ir karinės galios. Pastarasis veiksnys tapo ypač reikšmingas po to, kai Rusija suvaidino lemiamą vaidmenį nugalint nacistinę Vokietiją ir taip užsitikrino karinės supervalstybės statusą. Tačiau svarbiausios grėsmės – nepriklausomas nacionalizmas ir virusinis jo efektas visame nevakarietiškame pasaulyje – išliko nepakitusios.
Tuo galima paaiškinti „logišką nelogiškumą“, kurį Karo departamentas pabrėžė 1945 m. Tuo metu jis kaip tik rengė JAV planus dominuoti didžiojoje pasaulio dalyje, o tai leistų apsupti Rusiją karinėmis pajėgomis ir priešininkė negalėtų atsakyti tuo pačiu. Jų minėto „nelogiškumo“ nelieka, kai suvoki, kad Sovietų Sąjunga galėjo „sau leisti flirtuoti su idėja“, jog „viso pasaulio paprastus žmones užplūdo poreikis siekti aukštesnių tikslų ir platesnių horizontų“. Todėl minėti planai vis dėlto yra logiški, nepaisant paviršinio jų nelogiškumo.
Žymiausi mokslininkai su tuo sutinka. Johnas Lewisas Gaddis Rusijos ir JAV konflikto pradžia labai realistiškai laiko 1917 m. ir tikina, jog neatidėliotina Vakarų invazija buvo visiškai pateisinamas savigynos veiksmas. Invazija vykdyta „kaip atsakas į skvarbią ir potencialiai toli siekiančią naujosios sovietų valdžios vykdomą intervenciją ne tik į Vakarų, bet beveik į visų pasaulio šalių vidaus politiką“, o būtent tai ir yra „revoliucijos metamas iššūkis kapitalistinei tvarkai“. Todėl socialinės tvarkos pokyčiai Rusijoje bei tikimybė, jog jos plėtra gali užkrėsti ir kitus, pateisino Vakarų invaziją į Rusiją.
Tokiu atveju ataka yra savigyna – tai dar vienas „logiškas nelogiškumas“, kurį galima įvertinti, perpratus doktrinos aparato veikimą. Tuo remiantis galima suvokti pagrindinę JAV ir kitų didžiųjų Vakarų valstybių prieš Šaltąjį karą, jo metu ir po jo taikytą politinę strategiją kaip nuolatinę savigyną. Derėtų atkreipti dėmesį, jog gynybinė invazija į Rusiją 1918 m. tapo dar vienu įvykiu, išpranašavusiu prevencinio karo doktriną, kurią 2002 m. spalį paskelbė savo imperijos viziją siekiantys įgyvendinti radikalieji nacionalistai.
Grįžkime prie „stulbinamo tarptautinės politikos netolydumo“ Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (Robertas Jervisas). Vienas iš veiksnių yra tai, kad JAV pirmą kartą tapo globaliu veikėju, išstūmusiu savo europiečius varžovus ir pasinaudojusiu savo neprilygstama gerove bei galia rūpestingai ir įgudusiai organizuoti pasaulyje naują sistemą. Tačiau Jervisas turėjo omenyje „demokratiškąją taiką“. Daug amžių europiečiai žudė vieni kitus ir kartu vykdė pasaulio užkariavimo misiją. 1945 m. europiečiai staiga suvokė, kad šis žaidimas baigtas: kita jo partija būtų paskutinė. Nuo tada Vakarų galingieji gali naudoti jėgą prieš silpnuosius ir beginklius, tačiau jokiu būdu ne vieni prieš kitus. Šaltojo karo supervalstybių konflikto metu – nors ir rizikuojant – taip pat buvo laikomasi šio supratimo.
Standartinė šio reiškinio interpretacija yra kitokia: „demokratiška taika“ nusako „tinkamą liberaliųjų normų ir tokių institucijų, kaip reprezentacinė demokratija ir rinkos ekonomika, derinį“39. Nors šie faktoriai yra gana realūs, jų įtakos stulbinamam netolydumui negalima deramai įvertinti, kol nesuvoki, kad Vakarų civilizacija dėl sąmoningo savo pačios patirties kartojimo buvo atsidūrusi ant susinaikinimo slenksčio. Dabar Europa yra pasiekusi tokią taikos stadiją, kuri prilygsta amerikietiškajai: ji mena laikus, kai buvo išnaikinti beveik visi jos vietiniai gyventojai, užkariauta pusė Meksikos, nustatyta JAV ir Kanados siena ir kai prieš 150 metų pavadinimas „Jungtinės Valstijos“ galiausiai įgavo vienaskaitos formą. Tačiau žvelgiant globaliai, nei nusistovėjusi tvarka, nei institucijos, nei vyraujanti kultūra nepakito. Tiesiog negalima ignoruoti akivaizdžių to ženklų.
Noam Chomsky. Hegemonija arba išlikimas: Amerikos siekis viešpatauti pasaulyje. Iš anglų k. vertė Tomas Čiučelis. K: Kitos knygos,2011.
a.lt info, 2011 02 02
