Dalyvaus knygos autorė istorikė dr. Regina Laukaitytė. Diskutuosime apie nacistinės Vokietijos okupaciją ir Lietuvos krikščionių Bažnyčių pozicijas: aspiracijas ir realybę, pasipriešinimą ir kolaboravimą, Holokaustą ir civilių žudymą bei atsakomybę už tai. Permąstysime, kaip kito istoriografijos pozicija, ką apie nacių okupaciją ir Bažnyčių poziciją tektų konstatuoti šiandien.
Monografijoje tiriama vokiečių okupacinės valdžios konfesinė politika Lietuvoje, įvairūs krikščionių Bažnyčių (Katalikų, Evangelikų liuteronų bei reformatų, Stačiatikių ir Sentikių) gyvenimo aspektai. Daugiausiai dėmesio skiriama Katalikų Bažnyčiai ir jos ordinariato veiklai, politiniam vaidmeniui. Apžvelgiami 1941–1944 m. politinio turinio bažnytiniai dokumentai, ieškoma konteksto tokioms problemoms, kaip katalikų dvasininkijos opozicija okupaciniam režimui, ordinarų ryšiai su Vatikanu, laikysena per Holokaustą, įvairių konfesijų dvasininkų humanitarinė veikla, pastangos apaštalauti nacių okupuotoje SSRS teritorijoje ir kt. Atskirai tiriama situacija Vilniaus arkivyskupijoje, jos integravimo į Lietuvos Bažnyčios gyvenimą 1942–1944 m. aplinkybės. Nemažai dėmesio skiriama Bažnyčių funkcionavimui 1941–1944 m. – dvasinių seminarijų veiklai, svarbiausiems bažnytinio gyvenimo įvykiams ir kt.
Nepakenčiama egzistencija ir tiesioginis pavojus pirmosios sovietų okupacijos metais neišvengiamai vertė dvasininkus palankiai sutikti nacių režimą, kuris bent Lietuvoje stengėsi sugyventi su Bažnyčiomis, anaiptol nedeklaravo kovos su religija kaip vieno svarbiausių savo uždavinių. Tačiau atgavusios savo statusą Lietuvos krikščionių Bažnyčios prisiėmė politinius įsipareigojimus. Jų vadovai neįstengė atsiriboti nuo okupacinio režimo, išryškėjus tikriesiems jo politiniams siekiams, sužinojus apie nusikaltimus.
Bažnyčių vadovai neabejotinai prisidėjo prie to, kad 1941–1944 m. Lietuvoje buvo išvengta didesnių aukų (išskyrus žydus), ieškota kompromisų su okupacine valdžia. Žiūrint iš istorinės perspektyvos, tokia pozicija atrodo pernelyg pragmatiška. Pasidavimas savisaugai – ne tik tikybos, bet ir savos tautos išsaugojimo prasme, – prisitaikymas 1941-1944 m. politiniame gyvenime davė tik trumpalaikius rezultatus. Bažnyčių vadovai, dvasininkai ilgai negalėjo patikėti Antrojo pasaulinio karo išdavomis, kaip ir ginkluoto pokario pasipriešinimo organizatoriai. Tokia įvykių raida buvo nelaukta, jai iš esmės nesirengta.
Sunku pasakyti, kokias pasekmes būtų turėjusi neutralesnė ar kazuistinių instrukcijų lydima Bažnyčių politinė linija. Kokias pasekmes būtų turėjęs Bažnyčių vadovų atsiribojimas nuo okupacinio režimo propagandos užsakymų? Kaip būtų skaitoma anuomet ir dabar bent viena pastraipa Lietuvos katalikų vyskupų raštuose kunigams arba popiežiui Pijui XII apie masines žydų žudynes? Ar po karo vyskupai galėjo įvertinti savo veiksmus, 1941-1944 m. įvykius?
Šių klausimų retoriškumas verčia formuluoti išvadą – Lietuvos krikščionių Bažnyčios neišlaikė išbandymo III Reicho „kryžiaus žygiu prieš bedievišką bolševizmą“. Tai buvo viena sėkmingiausių nacių propagandos klišių, padėjusi ne vien Lietuvoje sukurti „bažnytinį frontą“ prieš SSRS. Net labai pagrįstos išlygos – Lietuvos Bažnyčias į propagandinius spąstus pastūmėjo pats sovietų režimas, jų veikla nebuvo nuosekli ir savanoriška – tėra antraeilės, susidurdamos su nacių grobikiško karo, masinių žudynių faktais. Pastarieji istorijoje vertinami tik vienu standartu.
LUNI info
2011 02 09
