Kai ekonomikos varikliu buvo agrarinė sistema ir pagrindinė turto forma buvo derlinga žemė, tai lėmė feodalinės sistemos įsigalėjimą. Kai ekonomikos svorio centras pajudėjo pramonės link ir pagrindine turto forma tapo gamyklos, energetika ir žemė miestuose, feodalizmą pakeitė kapitalizmas.
Kapitalizmui subrendus, pasaulį ėmė valdyti korporacijos. Tačiau dabar mes kalbame apie žinių visuomenę, žinių ekonomiką, ekonomikos svorio centras slenka technologijų, inovacijų, informacijos valdymo gebėjimų link. Pirmą kartą žmonijos istorijoje pagrindine turto forma tampa nematerialūs dalykai. Išgarsėja ir praturtėja talentingi, kūrybingi, novatoriški žmonės.
Japonų prakeiksmas „linki“: „Kad tu gyventum permainų laikotarpiu“. Permainų laikai – tai daug galimybių, tačiau mažai stabilumo ir žinomybės. Permainų laikotarpis tikrai skaudus švietimo sistemai, nes seni mokymo metodai nebetinka, o nauji dar tik kuriami, bandomi, atmetami, kritikuojami ir nėra žinovo, kuris galėtų pasakyti, kuris iš naujų mokymo būdų taps ateities švietimo sistemos etalonu. Todėl nepretenduodamas į žinojimą noriu pasvarstyti apie tai, kaip, kada ir ko norime mokyti savo vaikus.
Kai Abrahamas Maslowas nubraižė žmogaus poreikius apibrėžiančią piramidę, niekam nekilo klausimo, o kodėl piramidę, kodėl ne cilindrą, ne kubą, ne kitą figūrą, o piramidę? Todėl, kad saviraiškos poreikius tenkina tik 5 proc. žemės gyventojų! Todėl, kad kapitalizmas įtvirtino visuotinę konkurenciją ir piramidė yra kapitalizmo sistemos simbolis.
Tačiau naujoji pasaulio sankloda leidžia piramidę paversti kubu. Siekiamybė, kad visi žmonės galėtų tenkinti kūrybinius saviraiškos poreikius, jau nebeatrodo fantastiška. Tik reikia priimti nuostatą, kad žmonėms nebūtina konkuruoti, geriau lavinti savo talentus, būti savimi ir ieškoti individualaus tobulėjimo kelio.
Naujoje ekonominėje visuomenėje pagrindine vertybe tampa inovacijos, kūryba, bendravimas – tai ir skatina, sudaro sąlygas visiems žmonėms siekti harmonijos tarp visų poreikių tenkinimo. Kaip tai susieta su mokymusi? Tiesiogiai, nes dabartinė švietimo sistema:
1. Žlugdo kūrybiškumą. Pagrindinė kūrybos prielaida – ieškoti, daryti klaidų, iš jų mokytis, vėl ieškoti, daryti naujų klaidų. Bet švietimo sistema baudžia už klaidas, baudžia už ieškojimus ir reikalauja išmokti vienintelį „teisingą“ sprendimą.
2. Skatina konkurenciją, o ne bendravimą ir bendradarbiavimą. Piramidinė visuomenė, kurioje gyvenimo pilnatvę gali patirti apie 5 proc. žmonių, esančių piramidės viršūnėje, jau savaime skatina konkurenciją. Švietimo sistema pratina moksleivius prie suskirstymo pagal pažymius, skatina konkuruoti dėl balų. Įteisina mintį, kad vieni yra vertingesni už kitus. Valstybiniai egzaminai tiesiog tobulai įtvirtina piramidinę stojimo į aukštąsias mokyklas sistemą. Švietimo sistema labai smerkia nusirašinėjimą, o pabaigę mokslus daugelis specialistų pradedami mokyti komandinio darbo, kurio esmė – sugebėti pasinaudoti kitų žmonių žiniomis ir gebėjimais.
3.Prikemša moksleivius beverčių faktų, nemokydami jų interpretuoti ir daryti išvadų. Informacinės visuomenės laikais žinių kiekis auga tokiu greičiu, kad joks žmogus nesugebėtų su jais net susipažinti, jau nekalbant apie išmokimą. Todėl vis labiau vertinami ne faktų žinojimo, o jų greito suradimo, interpretavimo, gretinimo ir išvadų darymo įgūdžiai.
Kas nusprendė, kad egzistuojanti švietimo sistema yra vienintelis mokymo būdas, ir nediskutuotina, kad kitokie mokymosi būdai gali egzistuoti greta? Mes vis dar gyvename policinėje valstybėje, kurioje mokykla – tarsi kalėjimas. Visi vaikai turi lankyti mokyklą, nepriklausomai, ar nori jie to, ar ne. Jeigu moksleivis praleidžia pamokas, taikomos represinės poveikio priemonės, nelankantys mokyklos smerkiami ir įvairiomis priemonėmis grąžinami atgal. Kažkada panašiai elgėsi Bažnyčia – tam tarnavo inkvizicija. Dabar tai vertinama, kaip žiaurūs ir neteisingi metodai, bet ar ne panašiai po šimtmečio bus vertinama dabartinė švietimo sistema?
Kokios galėtų būti alternatyvos?
Mokykla, kurios neprivalu lankyti; mokykla, kurioje galima eiti tik į patinkančias pamokas; mokykla, kurioje nėra pažymių; mokykla, kurioje pats sprendi, ko ir kaip nori mokytis; mokykla, kurioje labai vertinamas bendravimas; mokykla, kurioje sprendimai priimami bendrame mokinių ir personalo susirinkime, kuriame visi dalyviai turi vienodą balsą; mokykla, kurioje nėra skirstymo į klases, ir kurioje gali susidaryti įvairaus amžiaus mokymosi grupės; mokykla, kurioje mokytojas tik padeda mokytis – patardamas, sudomindamas, bet nereguliuodamas mokymosi krypties ar tempo; mokykla, kurioje neskatinama tarpusavio konkurencija, o mokoma kitus gerbti ir bendradarbiauti; mokykla, kurianti bendruomenę viduje ir išorėje; mokykla, neturinti teritorijos, pamokos vyksta ten, kur efektyviau mokytis: miške, muziejuje, savivaldybėje, bibliotekoje, banke ir t.t.; mokykla, kurioje pagalbininkais tampa žinomiausi savo sričių specialistai; mokykla, kurioje žmonės išmoksta būti laimingi.
Gal tai atrodo neįtikėtina, tačiau tokios mokyklos egzistuoja, ir kiekvienais metais jų kuriasi vis daugiau, jos visos skirtingos, tačiau turi vieną bendrą bruožą – vaikai jose laimingi.
Europoje tokios mokyklos vadinamos demokratinėmis mokyklomis (šiais metais susikūrė Europos demokratinių mokyklų asociacija – EUDEC). Ar sudėtinga esamą švietimo sistemą pakeisti į demokratinę? Kodėl tai nevyksta? Todėl, kad demokratinė mokykla nepaklūsta piramidės dėsniams, reikalauja mokytojų-asmenybių, bet svarbiausia, kad nekuria klusnių vykdytojų, darbuotojų, rinkėjų sluoksnio, kuria laisvų asmenybių demokratinę bendruomenę, kuriai nereikia valdžios malonės, o tai valdžią labai gąsdina.
Kaip demokratinė mokykla veikia miestelį arba didmiesčio mikrorajoną? Izraelyje atliktas bandymas: demokratinė mokykla buvo įsteigta ekonomiškai atsilikusiame ir prastą reputaciją turėjusiame Tel Avivo priemiestyje.
Po keleto metų pradėjo atsigauti miestelio gyvenimas, susikūrė aktyvi bendruomenė, atsirado gyventojų pasitikėjimas savo jėgomis, didžiavimasis savo miestu, pakilo pragyvenimo lygis. Šalia mokyklos pradėjo brangti nekilnojamasis turtas, nes žmonės panoro ten gyventi.
Ar mokydamiesi demokratinėje mokykloje moksleiviai įgyja tinkamą išsilavinimą? Norėdami atsakyti į tokį klausimą turime apibrėžti, kokiais kriterijais vertinsime įgytą išsilavinimą. Jeigu vertinsime pagal tai, kiek moksleivių, baigusių demokratines mokyklas, studijuoja universitetuose, tai rezultatai labai panašūs į prestižinių tradicinių mokyklų rezultatus.
Vertinti pagal absolventų užimamą padėtį visuomenėje rizikinga, nes dauguma demokratinių mokyklų moksleivių yra turtingų tėvų vaikai. Didžioji dalis demokratinių mokyklų yra privačios ir mokslas jose kainuoja nepigiai.
Ką demokratinės mokyklos gali duoti Lietuvai? Pirmiausia naują bendravimo, diskusijų, sprendimų priėmimo ir tolerancijos kultūrą, tai paskatintų demokratinių bendruomenių kūrimąsi, besimokančio miesto ir besimokančios šalies formavimąsi. Kita vertus, tai būtų puikus poligonas išbandyti naujus mokymosi metodus ir kurti ateities mokyklas.
Žilvinas Jančoras
Lrytas.lt, 2008 m. rugpjūtis
