F. Ferreras jaunystėje domėjosi naujausiomis socialinėmis idėjomis, lankė anarchistų ir marksistų susirinkimus, vėliau įstojo į respublikonų partiją. 1885 m. per respublikonų sukilimą dalyvavo mūšiuose Santa Kolomos mieste, o nuslopinus sukilėlius emigravo į Prancūziją. Paryžiuje ėmė verstis privačiomis ispanų kalbos pamokomis ir sukūrė jį išgarsinusią dėstymo metodiką. 1895 m. F. Ferreras pradėjo dėstyti ispanų kalbą Condorcet licėjuje.

 

Licėjuje jis susipažino su libertaro pedagogo Paulo Robino, libertarinio komunizmo teoretikų Jeano Grave’o ir Élisée Recluso darbais. Jų įtakotas paskutinio XIX a. dešimtmečio viduryje F. Ferreras tapo anarchistu. Kaip daugelis aktyvių anarchistų, didelę reikšmę jis skyrė revoliuciniam sindikalistų judėjimui, kurį tuo metu įkūnijo Prancūzijos Visuotinė darbo konfederacija.

 

Revoliucinio sindikalizmo įtakoje sukurtos organizacijos (darbininkų sąjungos, kooperatyvai ir t.t.) tapo savotiškomis suaugusiųjų mokyklomis, libertarinės komunistinės visuomenės židiniais. Jose buvo kuriamos naujos kultūros vertybės, formuojama nauja savivaldos etika. F. Ferreras tikėjo, kad ne mažiau svarbi užduotis yra auklėti jaunąją kartą, kuri sugebėtų įvykdyti socialinę revoliuciją ir sukurti laisvą bei teisingą visuomenę. Jo nuomone, laisvos asmenybės ugdymas neturi nieko bendra su krikščionybe. Propaguodama nuolankumą, ši religija trukdo žmogui kovoti už teisingą santvarką.

 

Derindamas Paulo Robino ir kitų laisvojo auklėjimo teoretikų mintis su naujausiomis vaikų psichologijos idėjomis, F. Ferreras sukūrė racionalaus auklėjimo koncepciją, kurią išdėstė savo darbuose – „Atnaujintoji mokykla“ (L'Ecole Renovee) ir „Mokslinės moralės principai“ (Principios de Moral Cientifica para Uso de las Escuelas Racionalistas). Racionaliu auklėjimu buvo vadinamas intelektualinis ir dorinis vaiko asmenybės ugdymas maksimaliai atsižvelgiant į jo interesus ir individualias ypatybes. F. Ferrero nuomone, auklėtojas turi vadovautis vaiko interesais: „Visas auklėjimo vertingumas susiveda į pagarbą vaiko valiai. Mokyklos tikslas – išauklėti žmones, galinčius nuolat evoliucionuoti, atnaujinti juos supančią aplinką ir pačius save.“

 

{youtube}TSxmPP_FBd0{/youtube}

 

F. Ferrero manymu, mokyklos negalima pajungti valstybei ir bažnyčiai. Valstybinė švietimo sistema, anot jo, siekia pripratinti vaiką paklusti, aklai tikėti viešpataujančiomis socialinėmis dogmomis, adaptuoti vaiką tai vietai visuomenėje, kuri jam yra primesta valdančiojo elito. Svarbiausias valstybinių mokyklų auklėjimo metodas – prievarta, todėl kertiniai pokyčiai joje turi būti grindžiami panaikinant prievartą, pašalinant moralinę ir dorovinę discipliną, kuri skiepija vaikams idėjas, sunaikinančias vaiko valią. F. Ferreras sakė, kad būtina formuoti kritinį mąstymą, gebėjimą savarankiškai tobulėti ir pakantumą kitokiai nuomonei.

 

Paveikta F. Ferrero straipsnių, Prancūzijoje gyvenusi milijonierė E. Meunier paliko jam savo turtą. Už palikimo lėšas 1901 m. spalio 8 d. Barselonoje mokytojas įkūrė „Šiuolaikinę mokyklą“ (Escuela Moderna).

 

Į šią mokyklą priimdavo vaikus nuo 5 iki 12 metų, nepriklausomai nuo materialinės jų tėvų padėties. Į klases mokiniai būdavo suskirstomi pagal jų žinias. Mokykloje M. Ferreras atsisakė taikyti bet kokias bausmes, tai prisidėjo prie draugiško bendravimo tarp dėstytojų ir mokinių. Kad nebūtų skatinama konkurencija, buvo atsisakyta ir pažymių. Tradiciniam skirstymui į pradinį, vidurinį ir aukštąjį lavinimą M. Ferreras priešpastatė „visapusiško lavinimo“ idėją – vieningąją mokyklą. „Šiuolaikinė mokykla“ ėmė teikti vaikui vientisą, visapusišką ir užbaigtą išsilavinimą, derinusį savyje pradinio, vidurinio ir profesinio išsilavinimo elementus.

 

Prie mokyklos veikė dirbtuvės, jose vaikai mokėsi amatų, kurie galėjo praversti ateityje. Mokymasis mokykloje tęsėsi ketverius metus. Mokymo centre vykdavo gamtos mokslų pamokos. Nebuvo leidžiamas mistinis ar antgamtinis kokių nors reiškinių aiškinimas. Pamokų metu mokytojas kalbėdavosi su mokiniais arba kviesdavo juos šviečiamojo pobūdžio pasivaikščiojimams (į gamtą, į fabrikus ir pan.) Tokiais pasivaikščiojimais buvo siekiama didinti vaikų susidomėjimą pačiais įvairiausiais reiškiniais, ugdyti polinkį stebėti ir daryti išvadas. Vaikus supažindindavo su laikraščiuose ir žurnaluose pateikiamais faktais, atspindinčiais visuomenės būklę, prieinama forma pateikdavo įvairius požiūrius į socialines ir kitas problemas. Mokykloje buvo rengiamos paskaitos ir suaugusiems.

 

Kad aprūpintų mokyklą reikiama literatūra, F. Ferreras įsteigė leidyklą. Vadovėlius rašė garsus geografas E. Reclusas ir anarchizmo teoretikas J. Grave’as. Buvo leidžiamas kasmėnesinis mokyklos biuletenis – ugdymo problemas gvildenantis žurnalas, skirtas tėvams ir mokytojams. Jame buvo spausdinami P. Robino, E. Recluso, P. Kropotkino, H. Spencerio, biologo E. Haeckelo, astronomo C. Flammariono, L. Tolstojaus kūrinius, žinomų pedagogų ir psichologų straipsnių vertimai, paties F. Ferrero straipsniai.

 

Apie „Šiuolaikinės mokyklos“ sėkmę kalba faktai. Iš pradžių joje mokėsi 30 vaikų, 1907 m. jų padaugėjo iki 126. „Šiuolaikinė mokykla“ inicijavo „naujų mokyklų“ judėjimą visoje Ispanijoje. 1904 m. Barselonoje ir jos provincijoje pagal F. Ferrero sistemą veikė jau 14 mokyklų, skirtų darbininkų vaikams. 1907m. jų buvo jau 47-ios, jose mokėsi 1700 mokinių. F. Ferreras rūpindavosi vadovėliais, atrinkdavo mokytojus, materialinę paramą mokykloms skyrė Ispanijos sindikalistinės profsąjungos ir F. Ferrero idėjų šalininkai.

 

F. Ferreras tęsė ir revoliucinę veiklą. Nuo 1901 m. jis bendradarbiavo su revoliucinių sindikalistų laikraščiu „La Huelga General“ („Visuotinis streikas“), 1907 m. tapo vienu iš anarchosindikalistinės federacijos „Darbininkų solidarumas“ steigėjų, leido to paties pavadinimo laikraštį „Solidaridad Obrera“. Iš šios organizacijos vėliau išaugo žymioji anarchosindikalistinė CNT profsąjunga.

 

Ispanijos vyriausybė kurį laiką toleravo tokių mokyklų veiklą, nes valstybinis pradinis mokymas buvo apverktinos būklės (1907 m. iš 18,5 milijonų šalies gyventojų tik 6 milijonai buvo raštingi), tačiau „racionalaus auklėjimo“ turinys netrukus sukėlė klerikalų ir nacionalistų neapykantą.

 

Reakcionieriai laukė patogios dingsties susidoroti su F. Ferreru. 1906 m. gegužės 31 d. 26-erių metų katalonietis Mateo Morral Roca savo iniciatyva metė bombą į Ispanijos karaliaus Alfonso XIII vestuvių karietą. F. Ferreras buvo apkaltintas pasikėsinimo organizavimu ir areštuotas, o jo mokykla – uždaryta. Susidorojimas su F. Ferreru sujaudino visus, kurie domėjosi švietimo problemomis. Buvo organizuota tarptautinė jo gynimo kampanija. Apie Ispanijos valdžios veiksmus pasipiktinę rašė daugelio šalių laikraščiai, beveik visose Vakarų Europos šalyse susikūrė „F. Ferrero rėmimo sajungos“. Teismas pedagogą išteisino, bet vėl atidaryti mokyklos neleido pareiškęs, kad joje naudojami vadovėliai neatitinka nustatytų reikalavimų.

 

F. Ferreras buvo priverstas emigruoti, tačiau tęsė savo idėjų propagavimą. 1908 m. balandžio mėn. Paryžiuje kartu su anglų žurnalistu Williamu Giffordu jis įsteigė „Tarptautinę racionalaus vaikų auklėjimo lygą“, propagavusią ‚racionalaus auklėjimo“ idėjas. Jai priklausė pedagogai iš Ispanijos, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Belgijos, Šveicarijos ir Didžiosios Britanijos. Lygos veiklai vadovavo žinomi mokslo ir kultūros veikėjai: Nobelio premijos lauretai Anatole’is France’as ir Maurice’as Maeterlinckas, žymūs laisvojo auklėjimo teoretikai Jonas Elslanderis ir Ernstas Haeckelis. F. Ferrero šalininkams Ispanijoje padedant buvo atnaujinta kasmėnesinio mokyklos biuletenio leidyba.

 

Gavęs žinią apie brolio žmonos ir dukterėčios ligą, 1909 m. birželio 17 d., F. Ferreras išvyko į Ispaniją. Tų metų birželį Ispanija pradėjo kolonijinį karą Maroke. Kaip atsakas į jaunimo mobilizaciją, Barselonoje ir kituose Katalonijos pramoniniuose centruose prasidėjo visuotinis streikas, peraugęs į stichinį sukilimą, vėliau pavadintą „tragiškosios savaitės“ vardu. Numalšinusi sukilimą, Ispanijos vyriausybė ir katalikų bažnyčia panaudojo jį kaip pretekstą susidoroti su pedagogu. F. Ferreras buvo apkaltintas sukilimo organizavimu, areštuotas ir perduotas karo teismui.

 

Mirties bausmės F. Ferrerui reikalavo jėzuitų ordinas, teismui pritarė popiežius Pijus X. Kaltinimas buvo sufabrikuotas taip grubiai, kad išteisinti pedagogą pareikalavo net tribunolo paskirtas oficialus gynėjas kapitonas Galceranas. Tardymo metu ir teisme buvo apklausiami tik tie, kurie liudijo prieš F. Ferrerą, buvo surinktos visos jį kaltinančios anoniminės apkalbos, o visi gynybos liudininkai išsiųsti iš šalies.

 

{youtube}zf06tI8C5X4{/youtube}

 

Įžūlus susidorojimas sukėlė Europos sujudimą. Buvo kuriami „Ferrero gynybos komitetai“, rengiami protesto mitingai, Ispanijos karalius Alfonsas XIII gavo tūkstančius telegramų, reikalaujančių išlaisvinti pedagogą, bet visa tai nedavė rezultato. F. Ferreras buvo nuteistas mirti ir 1909 m. spalio 13 d. sušaudytas.

 

Egzekucija sukėlė masines protesto akcijas Paryžiuje, Lione, Tulone, Šerbure, Londone, Vienoje, Budapešte, Prahoje, Miunchene, Briuselyje, Antverpene, Lisabonoje, Buenos Airėse, Montevidėjuje, Rio de Žaneire, Meksike. Paryžiaus Courcelles bulvare įvyko tikras mūšis su policija. Milane ir Romoje buvo surengti visuotiniai protesto streikai. Vatikano teritoriją savaitę saugojo Italijos kariuomenė, nes demonstracijos buvo atvirai antiklerikalinės – kunigus gatvėse sutikdavo riksmais „Niekingi žudikai!“.

 

Nužudžiusi F. Ferrerą, klerikalinė Ispanijos valdžia nepajėgė užsmaugti naujų mokyklų judėjimo. 1909 m. pabaigoje Ispanijoje jau veikė 209 „Šiuolaikinės mokyklos“. Remiamos darbininkų organizacijų, jos buvo steigiamos ir po F. Ferrero mirties. Nebodamos valstybės, bažnyčios ir kapitalistų pasipriešinimo, jos platino libertaraus gyvenimo idėjas ir pasaulietinį racionalų švietimą.

 

Iš http://aitrus.info vertė E. Balčiūnas

 

Daugiau info apie F. Ferrerą:

William Archer. The Life, Trial, and Death of Francisco Ferrer

Francisco Ferrer. The Origin and Ideals of the Modern School

Murray Bookchin about Francesco Ferrer

Emma Goldman. Francesco Ferrer and the Modern School

Voltairine de Cleyre. Francesco Ferrer

 

2011 12 27