Ar šiandien politiškumas liko tik susitarimo reikalu? Ar politikoje išliko radikalios analizės galimybė ir poreikis? Pasak Gintauto Mažeikio, K. Marxo ir F. Engelso „Vokiečių ideologijoje” išplėtota socialinių-ekonominių formacijų analizė ir jų kritika tapo prielaida komunizmo ar socializmo socialinių-ekonominių formacijų aiškinimui. Atverta „komunizmo“ perspektyva vėliau tapo didžiausiu marksizmo kritikos objektu. Tačiau išnykus perspektyvinėms ir naujas socialines-politines sąlygas atveriančioms socialinių-ekonominių formacijų teorijoms politiškumo aiškinimas neteko daugelio savo fundamentalių prielaidų ir esmės. Jis pradėtas laikyti susitarimo reikalu, tokiu būdu atimant iš dalyvių radikalios analizės galimybę ir poreikį.
     
      J. Rawlso viešojo proto ar J. Habermaso komunikacinio proto funkcijos pradėtos laikyti žymiai svarbesnėmis sprendžiant politinius klausimus nei esminiai gamybinių jėgų ir gamybinių santykių pokyčiai ir jų sąsajos su pasaulėžiūra ir santvarka. Tradicinė ekonominių formacijų kritika pirmiausia remiasi istoricizmo, t.y. istorinio tikslingumo, istorinio dėsningumo atmetimu, klasinės propagandos demaskavimu, tuo pačiu atmetant ir diskusijos apie formacijas galimybę. Tačiau atmetus marksistinę teleologiją arba, kitaip tariant, istoricizmą poperiška prasme, formacijos anaiptol neišnyksta, o Marxo politinė-ekonominė kritika yra ne klaidinga, bet nepakankama.
     
      NK95 informacija
      2012 01 10