Bet paklaus: jei visi bus išsilavinę, kas gi norės dirbti? Mūsų atsakymas paprastas: visi turi dirbti ir visi turi būti išsilavinę. Į tai dažnai bandoma atsakyti, kad protinio ir mechaninio darbo suderinimas gali būti žalingas tiek vieniems, tiek kitiems: fizinio darbo darbininkai visada bus blogi mokslininkai, o mokslininkai visada bus labai blogi darbininkai.
Bet taip atsitiks tik šiuolaikinėje visuomenėje, kurioje rankų ir protinis darbas vienodai iškreipti visiškai dirbtinio atskyrimo, palietusio abi darbo rūšis. Mes įsitikinę, kad abi šios jėgos – raumenų ir nervų – turi būti vienodai išpuoselėtos kiekviename gyvame žmoguje. Jos ne tik kad nekenkia viena kitai, o priešingai, viena turi remti, plėsti ir stiprinti kitą: mokslininko žinios bus vaisingesnės, naudingesnės ir platesnės, jeigu mokslininkas bus susipažinęs su rankų darbu, o išsilavinusio darbininko darbas bus sąmoningesnis, vadinasi, ir našesnis nei neišprususio darbininko.
Vadinasi, ir darbo, ir mokslo naudai neturėtų likti nei darbininkų, nei mokslininkų, visi jie turėtų būti tik žmonės. Tie, kurie dabar dėl savo protinio pranašumo užsiima tik mokslu ir, kartą patekę į šią sritį, paklūsta buržuazinės būties sąlygoms bei visus savo atradimus nukreipia privilegijuotos klasės naudai, – tie žmonės, tapę tikrai solidarūs su visais žmonėmis (ne vaizduotėje ir ne žodžiais, o darbais), neišvengiamai nukreips savo atradimus ir mokslą visų naudai, kad palengvintų ir įprasmintų darbą, tą vienintelį teisėtą ir realų žmonių visuomenės pamatą.
Įmanoma ir net labai tikėtina, kad pereinamuoju laikotarpiu, kuris prasidės po didžiosios socialinės krizės, labiausiai ištobulinti mokslai smuks žemiau jų šiuolaikinio lygio. Taip pat neabejotina ir tai, kad prabanga bei visos išpuoselėto gyvenimo sudėtinės dalys turės ilgam išnykti iš visuomenės ir grįžti jau ne kaip išskirtinės privilegijos, o kaip visiems prieinamos, pakylėjančios visų žmonių gyvenimą. Taip atsitiks tik tada, kai visuomenė suteiks tai, kas būtina, visiems savo nariams.
Ar šį laikiną aukštojo mokslo užtemimą laikyti nelaime ar bent nepatogumu? Tą, ką mokslas praras nekildamas aukštyn, jis laimės pasklisdamas platyn. Žinoma, bus mažiau mokslininkų, bet bus mažiau ir neišprusėlių. Nebu kelių išskirtinių protų, bet galimybę žmoniškai gyventi įgaus milijonai žmonių, kurie dabar yra pažeminti ir prislėgti. Nebus pusdievių, bet nebus ir vergų. Pusdieviai ir vergai taps žmonėmis. Pirmieji šiek tiek nusileis iš savo neįžiūrimų aukštumų, o antrieji smarkiai pakils į viršų. Vadinasi, neliks vietos nei sudievinimui, nei paniekinimui. Žmonės paduos vienas kitam rankas, susivienys ir su nauja energija žengs siekti naujų aukštumų ir moksle, ir gyvenime.
Todėl, nebijodami šito, beje, labai laikino mokslo užtemimo, mes šaukiamės jo visa siela, nes jis sužmogins ir mokslininkus, ir rankų darbo darbininkus, sutaikys mokslą ir gyvenimą. Kai tik tai įvyks, žmonijos pažanga tiek moksle, tiek gyvenime pranoks viską, ką mes lyg šiol matėme, ir viską, ką dabar galime įsivaizduoti.
Bet čia iškyla kitas klausimas: ar visos asmenybės gali pakilti iki to paties išsilavinimo lygio?! Įsivaizduokime visuomenę, sukurtą visiškos lygybės pagrindu, kur vaikai nuo pat gimimo auga tomis pačiomis politinėmis, ekonominėmis bei socialinėmis sąlygomis, t.y. naudojasi visiškai vienoda auklėjimu ir švietimu. Tarp šių milijonų mažų būtybių būtinai atsiras nesuskaičiuojami energijos, natūralių polinkių ir gabumų skirtumai. Toks yra pats stipriausias mūsų priešininkų, tikrų buržua ir buržuazinių socialistų, argumentas. Jie laiko jį neatremiamu. Pabandysime jiems įrodyti, kad yra priešingai.
Visų pirma reiktų paklausti, kodėl jie remiasi individualių gabumų principu? Ar šiuolaikinėje visuomenėje įmanoma tobulinti tokius gabumus? Ar tai įmanoma visuomenėje, kurios ekonominis pamatas yra paveldėjimo teisė? Aišku, kad ne. Jei egzistuoja paveldėjimo teisė, būsima vaiko karjera negali būti jo asmeninių gabumų ir energijos rezultatas, nes ji priklauso nuo šeimos turto ar skurdo. Turtingas, bet kvailas paveldėtojas įgis aukštąjį mokslą, o patys protingiausi darbininko vaikai liks neišprusę, kaip tai atsitinka dabar.
Vadinasi, ne tik šiuolaikinėje visuomenėje, bet ir būsimoje reformuotoje visuomenėje, jei tik ji bus grindžiama privačia nuosavybe ir paveldėjimo teise, bus veidmainiška ir begėdiška kalbėti apie individualias teises, paremtas individualiais gabumais. Šiandien daug kalbama apie asmeninę laisvę, tačiau šiuolaikiniame gyvenime viešpatauja ne pati žmogaus asmenybė, o asmenybės privilegijos, teikiamos socialinės padėties. Tegul koks nors protingas žmogus iš buržuazijos sluoksnio pabando sukilti prieš ekonomines savo klasės privilegijas, ir geri buržua, nuolat kalbantys apie laisvę, parodys, kaip jie gerbia šio asmens laisvę!
Nuolat kalbama apie asmeninius gabumus, tarytum mes kasdien nematytume, kad pačios gabiausios asmenybės turi atiduoti primenybę ir lankstytis prieš aukso veršio paveldėtojų bukumą? Tikrai individalūs gabumai ir individuali, ne privilegijuota, o žmogiška laisvė gali būti įgyjama tik esant visiškai lygybei. Tik tada, kai įsivyraus lygybė ir solidarumas, kuris yra ir visada bus pats didžiausias žmogaus proto ir materialinių gėrybių kūrėjas socialiniam gyvenime, tik tada galėsime sakyti, kad kiekvienas žmogus yra pats savo laimės kalvis.
Vadinasi, norint, kad suklestėtų asmeniniai gabumai ir jie galėtų be kliūčių teikti visus savo vaisius, pirmiausia reikia sunaikinti visas asmenines privilegijas – ir politines, ir ekonomines, t.y. reikia panaikinti socialines klases. Norint, kad įsigalėtų ekonominė, politinė ir socialinė lygybė, būtina sunaikinti privačią nuosavybę ir paveldėjimo teisę.
Bet ar įsigalėjus ir įsitvirtinus lygybei, nebus daugiau jokių skirtumų tarp žmonių gabumų ir energingumo? Skirtumai bus, galbūt ne tokie ryškūs kaip dabar, bet jie neabejotinai išliks. Posakiu tapusi tiesa skelbia, kad ant vieno ir to paties medžio nėra dviejų vienodų lapų. Juo labiau tai teisinga žmonėms, kurie yra kur kas sudėtingesnės būtybės nei lapai. Tačiau šitie skirtumai ne tik nekenks, bet priešingai, anot Feuerbacho, taps žmonijos turtu. Dėl šių skirtumų žmonija tampa kolektyviniu vienetu, o kiekvienas kolektyvo narys papildo visus kitus. Todėl begaliniai asmenybių skirtumai, kaip jų tarpusavio solidarumo priežastis ir svarbiausias solidarumo pamatas, yra stiprus argumentas už lygybę.
Netgi šiuolaikinėje visuomenėje tektų pripažinti, kad protiniais gabumais ir dorovės paskatomis dauguma žmonių labai panašūs arba bent jau verti vienas kito, jeigu tik atmestume genijus bei idiotus ir jeigu pašalintume skirtumus, dirbtinai sukurtus tūkstančių socialinių priežasčių – auklėjimo, švietimo, politinės ir ekonominės padėties, – kurios visos skiriasi ne tik kiekviename visuomenės sluoksnyje, bet ir beveik kiekvienoje šeimoje. Kiekvieno žmogaus silpnumas kurioje nors srityje beveik visada atsveriamas jo galia kitoje srityje, todėl neįmanoma pasakyti, kad vienas žmogus yra kur kas geresnis ar blogesnis už kitą.
Didžiulė dauguma žmonių ne vienodi, o ekvivalentiški, vadinasi, ir lygūs. Taigi mūsų priešininkų argumentai gali remtis tik genijais ir idiotais. Žinoma, kad idiotizmas yra fiziologinė ir socialinė liga! Vadinasi, ją reikia gydyti ne mokyklose, o ligoninėse, ir tikėtis, kad laikantis racionalesnės socialinės higienos, labiau besirūpinančios fizine ir dorine žmonių sveikata, ši žmonių giminę žeminanti liga visiškai išnyks. O apie genijus reikia pažymėti, kad istorijoje jie visada atsiranda tik kaip labai retos išimtys iš visų žinomų taisyklių, o išimtys nėra organizuojamos. Tikėtina, kad ateities visuomenė, sukūrusi tikrai praktišką liaudies santvarką, ras kolektyvinių jėgų paversti šiuos genijus mažiau reikalingais, mažiau lemiančiais ir tampančiais tikru gėriu visiems. Neverta pamiršti išmintingo Voltaire posakio: „Yra kažkas, kas turi daugiau proto nei patys didžiausi genijai, tai – mes visi“.
Taigi norint nebebijoti genialių žmonių diktatoriškų siekių ir despotiškos garbėtroškos, reikia organizuoti mases ir suteikti joms visišką laisvę, paremtą politine, ekonomine ir socialine lygybe. Apie galimybę ugdyti genialius žmones nėra ko nė galvoti. Iš visų žinomų genialių žmonių nė vienas neatskleidė savo gabumų nei vaikystėje, nei paauglystėje, nei ankstyvoje jaunystėje. Jie tapo genijais tik brandžiame amžiuje, o daugelis buvo pripažinti tik po mirties, tuo tarpu daugybė nenusisekusių žmonių, kurie jaunystėje buvo skelbiami nepaprastais, gyvenimą baigė kaip visiškos menkystos.
Vadinasi, nei vaikystėje, nei paauglystėje negalima nustatyti žmonių santykinio pranašumo ar atsilikimo, gabumų lygio ir įgimtų polinkių. Visa tai pastebima ir nustatoma tik daug vėliau, vadinasi, nė vienas mokyklos mokytojas negalės iš anksto nustatyti užsiėmimo pobūdžio, kurį pasirinks vaikai, kai taps savarankiški. Taigi visuomenė, neturėdama jokios galimybės nustatyti būsimą vaikų paskirtį, turi visiems be išimties suteikti vienodą auklėjimą bei švietimą!
Egalite, 1869 m. rugpjūčio 14 d.
Iš http://aitrus.info/node/939 vertė Evaldas Balčiūnas
2012 04 12
