graffiti      Skiriu Bertui Papenfussui (11)

 

Graffiti – tai simbolinis užgrobimas teritorijų, kurios paprastai laikomos „grynai funkcinėmis“: pastato sienų, tvorų, tunelių, metro, tiltų, pjedestalų ir pan. „Grynas funkcionalumas“ yra ne kas kita, o grynas mitas: kiekviena betoninė siena visada turi ir tam tikrą konkrečią, ir slaptą simbolinę prasmę, kuri giliai įsišaknijusi vietiniame kontekste. Minėtos teritorijos simboliškai užgrobiamos panaudojant ne tik dažų balionėlį, bet ir lipdukus, piešinius ir užrašus, lapelius, laikraščių iškarpas. Graffiti manipuliuoja viešąja erdve, tai yra kontekstais, kuriuose valdžios ir viešpatavimo santykiai išreikšti materialiai – cemente, stikle, metale, kitose statybinėse bei architektūrinėse medžiagose. Vadinamoji viešoji erdvė šiandienėje visuomenėje yra itin detaliai struktūrizuota, galimybės naudotis šia erdve toli gražu ne visiems vienodos.

 

Graffiti neigia viešumo sampratą, susietą su nuosavybės ir biurokratinio (bei policinio) šios nuosavybės įteisinimo idėjomis. Graffiti priešinasi bauginančioms arba įsiteikiančioms architektūrinių formų reikšmėms, už kurių visada slypi valdžios intencijos. Įprastas valdžios noras – estetizuoti politiką ir tuo pačiu užmaskuoti valdančiųjų ir pavaldinių santykius, pateikti juos kaip „organiškus“ bei „natūralius“. Kurti graffiti (piešti ant objektų ir plokštumų vaizdus, šūkius, vardus arba jų trumpinius) – vadinasi, abejoti valdžios pretenzijomis visiškai kontroliuoti aplinkinę erdvę ir ją vienvaldiškai apgyvendinti. Graffiti su atvirai išreikšta politine kritika tiesiogiai siekia destabilizuoti viešąją erdvę. Graffiti be politinio atspalvio, bet su erotinėmis, nihilistinėmis ir absurdistinėmis intencijomis agresyviai įsiveržia į viešąją erdvę, pažeidžia visuomenėjeįsigalėjusius nurodymus kurti pozityvias prasmes ir tuo pačiu atakuoja visuomeninę sistemą.

 

Visi šie žodžiai, beje, labiausiai tinka herojiškajam graffiti laikotarpiui – 1960–1970 metams. Šiandieninis graffiti menas toli gražu ne visada kritiškas, o kartais būna ir visai be jokio turinio. Mes jau žinome, kad valdžia greta represijų naudoja ir pozityvias poveikio priemones, kurios sėkmingai sunaikina politinį graffiti potencialą. Vykdomi aproprijavimo ir integravimo procesai, valdžia falsifikuoja ir maskuoja pirminius graffiti kūrėjų siekius, juos pritaiko oficialiosios kultūros interesams. Šiuo metu graffiti menas dažnai naudojamas erdvių dekoravimui ir viešųjų vietų puošybai.

 

Valdžia naudoja ir dar vieną efektyvų metodą, kuris atima iš graffiti opozicinės politikos galią, – tai pačių menininkų, kuriančių graffiti, integravimas į oficialiąją kultūrą. Pavyzdžiui, taip nutiko amerikiečiui Keithui Haringui.

 

Neblogas pavyzdys, parodantis, kaip aktyviai dirba kultūrinės valdžios mechanizmai, gali būti „purškiko iš Ciuricho” („Der Sprayer von Zürich”) istorija. Šis anoniminis menininkas piešė griaučių, voražmogių ir monstrų vaizdus ant namų sienų Vokietijoje ir Šveicarijoje. 1979 metais policija menininką areštavo. Jis buvo identifikuotas kaip Haraldas Nägelis, Šveicarijos pilietis, ir gavo devynis mėnesius kalėjimo. Kad ir kaip būtų absurdiška, tačiau menininko įkalinimo metu jo darbai jau buvo integruoti į oficialiojo meno kontekstą (rodomi galerijose ir netgi muziejuose), tai yra į tą patį kontekstą, prieš kurį jie iš pradžių ir buvo nukreipti. Dabar kai kuriuos Nägelio graffiti saugo valstybė – kaip kultūrinius paminklus. Bravo! (Apsišik!)

 

Valstybė saugo ir garsiąją Berlyno „East Side Gallery”. Tai Berlyno sienos dalis Kreuzbergo rajone, dekoruota viso pasaulio graffiti menininkų darbais ir paversta turistiniu atrakcionu, primenančiu Vokietijos susivienijimą. Oficialiai pripažintas ir įteisintas gatvės dailininkų menas Berlyne papildytas net autorių pavardėmis ir adresais. Šie kūriniai nuolat restauruojami. Žinoma, šie supisti graffiti nebyloja kokios istorinės tiesos apie du Berlynus, jie išreiškia tik valdžios intencijas ir bandymus interpretuoti istoriją. „East Side Gallery” – gryna klastotė, tiesos falsifikacija ir meno uzurpacija.

 
      Aštuntas istorinis komentaras
 

1998 metų sausį šios knygos autoriai pabandė įvykdyti pasipriešinimo akciją „East Side Gallery”. Ankstų sekmadienio rytą atėjome prie Berlyno sienos su dviem kibirais pilkų dažų, dažytojų voleliais ir pluoštu lapelių. Norėdami grąžinti sienai jos seną pavidalą, ėmėme uždažyti (naikinti) graffiti. Ant uždažytų plokštumų klijavome lapelius su užrašytu tekstu: „Bandymas uždažyti Berlyno sienos graffiti („East Side Gallery”) – tai politinis veiksmas. Jis iliustruoja akivaizdų faktą: Berlyno siena stovi ir toliau. Ji egzistuoja ne materialiai, o simboliškai – kaip simbolinė siena, skirianti „savus“ nuo „svetimų“, perteklių – nuo skurdo, Suvienytąją Europą – nuo barbarų. Mes kaip ir anksčiau esame uždaryti primityvios opozicijos erdvėje, nepaisant visų intelektualinių dekonstrukcijų. Mes nebetikime šių dekonstrukcijų efektyvumu, todėl stengiamės fiziškai išreikšti savo skeptiškumą, nepaklusnumą ir pasipriešinimą (parašai)”. Po penkiolikos minučių mus areštavo policija, o dar po trijų valandų – paleido. Pasak tardytojo, byla turi būti perduota teismui. Užsipisk, sušiktas policajau!

 

___________________________

 

(11) Bert Papenfuss (g.1956) – Berlyne gyvenantis poetas, dailininkas ir muzikantas. Nespausdinamas dėl politinės cenzūros. Kuria tekstus pankroko grupėms.

 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.