For Stewart Home
Jau rašėme, kaip kultūros scenoje vykstančių aproprijavimo procesų metu hegemoninė kultūra įvairių manipuliacijų dėka įtraukia skirtingos prigimties kultūrinius elementus. Tačiau aproprijavimas nereiškia, kad vyraujanti ofi cialioji kultūra represyviai ir autoritariai praryja neoficialią andergraundo kultūrą. Bybio, nieko panašaus.
Tarp oficialiosios ir neoficialiosios kultūros nėra jokios binarinės opozicijos. Grubiai tariant, visi kultūrą gaminantys individai – tai dvigubi agentai, padlaižiai, supistos kekšės, vienu metu aptarnaujančios keletą šeimininkų. Pavyzdžiui, vadinamieji meno avangardo atstovai ne tiek maištauja, demaskuoja ir oponuoja (destroy all mosters!), kiek kuria naują oficialiosios kultūros sistemą. Futuristai, dadaistai, siurrealistai ir situacionistų internacionalas tuo pačiu metu ir kritikavo konservatyvius kultūros gamybos procesus, ir padėjo susiformuoti naujoms kultūros konservavimo formoms.
Vadinamieji šiuolaikiniai kritiški menininkai galų gale irgi tampa isteblišmento elitu, aukštosios kultūros ir oficialiojo meno istorijos dalimi, kurią rašo tokie pat neva kritiškai nusiteikę isteblišmento bonzos. Šiuolaikinė art sistema, siejanti daugybę sluoksnių bei modelių (galerijas, muziejus, žurnalus, kuratorius, kritikus, dilerius, kolekcionierius, menininkus ir pan.), – tai visuomeninių institucijų ir pačių kultūros veikėjų kūdikis. Beje, šis kūdikis – dvigubas išsigimėlis, iš mamos pusės jis paveldėjo išsigimėliškas avangardo tradicijas, o iš tėvo – šaltojo karo charakterį. Šis plačiakaktis išgama absoliučiai neįgalus politine prasme ir siaubingai kenksmingas menine. Iš visų jėgų kolaboruoti su valdžia, dalyvauti jos reikaluose – mėgstamas dailininkų ir literatų, režisierių ir kritikų užsiėmimas, tų, kurie daugelį amžių lyg prostitutės aptarnavo valstybę bei jos institutus.
Kyla klausimas: kaip atsispirti šiai artistų brolijos bjaurasčiai, kaip šiuolaikinėmis sąlygomis kovoti su kolaboravimo dvasia? Tik vieninteliu būdu: nuolatine ir budria savikontrole prieš pradedant kiekvieną konkretų darbą. Tik sau pačiam išsiaiškinus išankstines darbo sąlygas ir prielaidas, kruopščiai išanalizavus kiekvieno vykdomo projekto aplinkybes, tik tada bus įmanoma suvokti, kuo mes iš tikrųjų užsiimame ir kokiai politikai tarnaujame. Reikia suprasti save – tokia sąžiningo kultūros darbo prielaida. Bėda tik viena: sąžiningi tampa vargšais.
Tai, koks sudėtingas ir dvilypis šiuolaikinės kultūros mechanizmas, puikiai iliustruoja neoavangardinis judėjimas, kurio nariai save įvardijo neoistais (N e o i s m arba N e o i s t C u l t u r a l C o n s p i r a c y). Manoma, kad neoizmas užgimė Portlende, Oregono valstijoje. 1977 metais čia darbavosi menininkai Davidas Zackas ir Alas Ackermannas, pankas Maris Kundzinas, kiek vėliau prie neoistų prisijungė vengrų emigrantas Istvanas Kantoras. Jie vadovavosi kritine idėja, kurią sąlyginai galima pavadinti „atvira pop žvaigždės koncepcija“. Visiems norintiems kovoti prieš pop žvaigždžių kultą jie siūlė naudotis „multiplikuotu“ vardu – Monty Cantsin.
Pagrindiniai neoistinio meno šaltiniai – fluxus ir pašto menas (mail-art), o principinė teorinė idėja – atskirti komercinį meną nuo andergraundo. Be to, neoizmą stipriai įtakojo pankų ir visa postpankinė kultūra. Neoizmo manifestacijose svarbų vaidmenį vaidino ir pačios įvairiausios okultizmo formos, patologinė fizika, bepročių kultūra, slaptų bendrijų bei konspiracinių organizacijų tradicijos.
9-ojo dešimtmečio pradžioje neoistų butuose JAV, Anglijoje ir Kanadoje reguliariai vyko „festivaliai“. 1984-aisiais viename tokiame sambūryje apsilankė Stewartas Home’as, vėliau pastūmėsiantis judėjimą naujų aukštumų link. Tačiau jau 1985 metais S. Home’as, nepatenkintas grupės teoriniu lygiu bei praktine veikla, paliko neoizmą ir netrukus įkūrė nepriklausomą frakciją Londone. Beje, Home’o intervencija stipriai pakeitė patį judėjimą, nes būtent šis anglas suformulavo neoizmui vertingiausias plagiato, multiplikuojamo vardo ir meno streiko idėjas.
Tarstelsime keletą žodžių apie multivardo genealogiją. Pirmuosius kolektyvinio pseudonimo pėdsakus XX amžiaus kultūroje paliko dadaistai. 1920 metais Raoulis Hausmannas savo bičiuliams – poetams ir dailininkams – pasiūlė įstoti į „Kristaus bendriją“: už 50 markių kiekvienas galėjo pasivadinti Jėzumi Kristumi. Stewartas Home’as savo ruožtu pasiūlė „Karen Eliot“ vardą, kuriuo būtų identifi kuojami visi neoizmo dalyviai. Dar vienas fantominis neoistų vardas buvo „Luther Blissett“. Iniciatorių užmanymu tokie multivardai turėjo pasipriešinti dominuojančioje kultūroje viešpataujančiam žvaigždžių bei autoritetų kultui ir sukurti naują – kolektyvinę – kultūros realybę.
Tačiau kolektyvinio pseudonimo idėja didelio pasisekimo nesusilaukė. Pagrindinė problema buvo ta, kad susidomėjusi auditorija atkakliai ieškodavo tik fiktyviu vardu prisidengusio realaus asmens, visi žaidimai su multivardu tuo ir baigdavosi. Neoavangardinė išmonė gimdė tik tekstines pramogas – ir taškas. Taip atsitiko ir su daugeliu kitų neoistinių idėjų.
Apskritai kalbant, visiškai tuščias ir negatyvus neoizmui buvo pats „naujumo“ terminas. Ankstyvojo neoizmo turinys – sužaisti, apžaisti, nužaisti save patį, save defiksuoti, žaisti savo paties suistorinimą. Neoizmas užsirefl ektavo norėdamas atsakyti į vienintelį klausimą – ar jis yra naujas kultūros reiškinys, ar tik parodijuoja naujumo ideologiją? Tad plagiato idėja neoizmui buvo būtinas kritinis atsakas į naujumo reikalavimus.
Kaip žinome, istoriniam avangardizmui originalumo, pirmumo ir naujumo idėjos – tai principinės pajungiančios idėjos, kurios vėliau išsigimė į bybis žino ką. Halas Fosteris savo knygoje „Realybės sugrįžimas“ iškelia klausimą apie naujumo idėjos reprodukavimą antrosios XX amžiaus pusės meno praktikoje. Jis išskiria pirmuosius neoavangardistus 6-ojo dešimtmečio pradžioje (Rauschenbergas ir Kaprow), kurie bandė iš naujo išrasti avangardą bei transformuoti jį į instituciją, ir antruosius 7-ojo dešimtmečio neoavangardistus (Broodthaersas ir Burenas), kurie užėmė kritinę poziciją suinstitutinto pseodoavangardo atžvilgiu. Senojo avangardo, nesugebėjusio sugriauti institucinio meno, nesėkmė neoavangardistams leido kritiškai žvelgti į pačią institutinimo problemą. Tokį projektą šiandien tęsia kritiškai nusiteikę institucinio meno atstovai (pavyzdžiui, Andrea Fraseris).
Vadovaudamasis būtent tokiu avangardo supratimu, neoistas Stewartas Home’as ir interpretavo istorinį avangardą kaip hegemoninį, besiveržiantį į valdžią projektą. Home’as teisingai pažymi autoritarines avangardo tendencijas, jo bjaurias ambicijas viską universalizuoti ir pasitikėti institucijomis. Pavyzdžiui, neoistas pateikia skandalingai juokingą faktą: pasirodo, situacionistai (štai jie, supisti revoliucionieriai!) specialiai siuntinėjo savo medžiagą bei dokumentaciją muziejams, kad šie visą tą bybieniją suarchyvuotų.
Tokią dviveidę politiką – deklaruoti savo radikalumą ir paklusti patiems sumaučiausiems normatyvams – Home’as laiko skiriamuoju viso šiuolaikinio meno bruožu, pradedant nuo avangardo. Pats neoizmas irgi sąmoningai žaidžia tuo dvilypumu ir jį reprodukuoja. Apskritai neoizmo radikalumas – tik tekstinis, todėl šis judėjimas gali būti laikomas vienu iš postmoderną reprezentuojančių strategijų.
Ir dar: neoistai – patriarchališki falocentriniai kastratai, į savo šūdiną kompaniją nepriimantys nei vienos merginos. Dėl to mes juos niekiname, tuos sušiktus kekšius.
Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.
