Matta-Clark      Vienas principinių pasipriešinimo teorijos klausimų yra prievartos klausimas. Ar prievarta apskritai įmanoma tarp pačių įvairiausių nesipriešinimo blogiui jėga ideologijų? O jei įmanoma, tai kiek galima sau leisti? Kokiais atvejais prievartos metodai pateisinami? Ar jos panaudojimas pasipriešinimo praktikoje nėra tik išvirkštinė valdžios metodų pusė? Ir ką apskritai reiškia prievarta?

 

Dar kartą: jokių gatavų pasipriešinimo receptų nebūna, o ši knyga – visai ne pozityvių rekomendacijų rinkinys. Akivaizdu, kad prievarta tampa pasipriešinimo instrumentu tada, kai šį svertą ima naudoti pati valdžia. Pastaruoju metu valdžia prievartą laiko pasenusia poveikio priemone, tad vis nenoriau ir atsargiau jos griebiasi. Šiais laikais valdžia žymiai efektyviau išnaudoja bauginimo ir grasinimo, skatinimo ir gerinimosi metodikas.

 

Mes gyvename visuomenėje, kurioje valdžios mechanizmai nukreipti į gamybą, į gyvenimą, į tai, kas skatina jį daugintis, į tai, kas sustiprina padermę, jos gebėjimą viešpatauti ir teikti naudą. Sveikata, palikuonys, tautos ateitis, valstybės klestėjimas, socialinio kūno gyvybingumas – štai kuo rūpinasi valdžia, štai dėl ko ji nerimauja.

 

Tuo tarpu mirties, su kuria betarpiškai susijusi prievarta, ji stengiasi neafi šuoti. Stropiai stengiamasi nutylėti mirtį – ne tiek dėl to neva anksčiau nepatirto nerimo, kuris dabar neva nepakeliamas mūsų bendruomenėms, ne – valdžia paprasčiausiai nuo jos nusigręžia. Mirtis dabar puotauja kažkur toli: Afrikoje, Rusijos pakraščiuose arba, galų gale, Jugoslavijoje, o valdžios centruose – megapoliuose ir gerovės visuomenėse – mirčiai vietos nebėra. Tai, žinoma, melas, kaip meluojama ir sakant, kad prievartą sukelia išorės jėgos: imigrantai, kitataučiai arba patologiniai elementai.

 

Iš tiesų mes gyvename glaudžiai apsupti prievartos, kuri lyg piktoji dvasia veržiasi laisvėn iš visų pusių: iš biurų ir restoranų, iš miegamųjų ir mokyklų, iš medicinos įstaigų ir oro uostų. Mūsų kriminalai – tai ne naktinis košmaras, tai mes patys, užgimę mūsų miestų pakraščiuose.

 

Kartais gatvėje krūpteliu: mums pasirodo, kad išgirdome šūvį. Tačiau galime būti tikri: čia šaudo ne taiklūs sukilėliai vergai iš lūšnų, tai greičiau chaotiška kokio nors nuprotėjusio čiabuvio papliūpa arba prevenciniai policijos šūviai.

 
 
Trečias istorinis komentaras
 

1974 metais amerikiečių menininkas konceptualistas Gordonas Matta-Clarkas šovė iš karabino į administracinį Niujorko pastatą ir išdaužė lango stiklus. Tai buvo vienas tų simbolinių šūvių į kapitalizmą, kuriuos 8-ajame dešimtmetyje drįsdavo paleisti kai kurie šiuolaikinės kultūros veikėjai.

 

Šiuo požiūriu Matta-Clarko kūryba atrodo ypač įdomi bei vertinga. Šis menininkas labiausiai išgarsėjo savo architektūrinėmis statinių dekonstrukcijomis – jis tiesiog perpjaudavo per pusę nedidelius amerikietiškus kotedžus ir išmušdavo milžiniškas skyles apgriuvusiuose Bronkso ar kitų rajonų pastatuose. Matta-Clarkas, išsamiai išstudijavęs marksistinę literatūrą (nuo Marxo iki Gramsci ir Benjamino), gerai įsivaizdavo tuos aplinkos aproprijavimo (nusavinimo) bei konsumerizavimo procesus, kurie vykdomi siekiant patenkinti kapitalo interesus. Menininkas kaip tik ir siekė atrasti slaptas ideologines „siūles“ sociopolitiniame visuomenės audinyje ir jas akivaizdžiai pademonstruoti. 

 

Architektūra, kaip jau minėjome, – tai viena reprezentatyviausių valdžios „vizitinių kortelių“, ir Matta-Clarkas šį faktą puikiais įsisąmonino. Savo „anarchitektūrine“ veikla jis nieko nerekonstravo ir nerestauravo, nekūrė jokių inovatyvių architektūrinių formų ir jokiais elementais nepapildė tuometinės architektūros, jis bandė atvirai atakuoti tuos gamybos bei vartojimo ciklus, kurie įkūnyti šiuolaikiniuose pastatuose. Savo praktikoje Matta-Clarkas ne tik atsisakė bet kokio pozityvaus konstravimo, jis atliko tiesioginę architektūrinių struktūrų „korektūrą“, jas ardė ir demaskavo jų idėjas.

 

Pastato rekonstrukcija pagal Matta-Clarką – tai manifestacija, nukreipta prieš profesionalų architektūros verslą. Ardyti, o ne statyti – štai kokia paprasta funkcinės sistemos inversija. Kol tokie architektai, kaip Miesas van der Rohe, naudojo naujas medžiagas (stiklą, plieną) ir kūrė naujas konstrukcijas, skirtas pademonstruoti iki tol paslėptas architektūrines struktūras bei interjerą, Matta-Clarkas apnuogino jau egzistuojančias socialinės miesto erdvės skyles bei plyšius. Jo darbai leidžia įžengti į valdžios slepiamą ir maskuojamą istorinį laiką, jie fragmentuoja architektūrą, paverčia ją antimonumentu, rekonstruojančiu nekonvencinę atmintį. Juose surandame kitokią istoriją, dažniausiai slepiamą už architektūrinių socialinės paskirties fasadų ir netikrų pasaulio vienovės ženklų.

 

Beveik visa šiuolaikinė architektūra ir dizainas skirti tik tam, kad sklandžiai ir be konfl iktų sujungtų praeitį su dabartimi, o šią – su ateitimi. Matta-Clarko „paminklai“ griežtai prieštarauja tokioms valdžios intencijoms. Jie taikliai smūgiuoja į apgaulingas kapitalizmo reprezentacijas ir suteikia mums gerą snaiperiškų kultūrinių šūvių pamoką.

 
Pykšt!
 

Alexander Brener, Barbara Schurz. Ką daryti? 54 kultūrinio pasipriešinimo valdžiai technologijos vėlyvojo kapitalizmo epochoje. V.: Juodraštis, 2008.