Spektaklio visuomenė. 9 skyrius. Materializuota ideologija
Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ

spektaklio visuomene      „Savęs pažinimas glūdi savyje ir dėl savęs dėl to ir tada, kai jis glūdi savyje ir dėl savęs norint įgyti kitokį savęs pažinimą; tai reiškia, kad jis yra tik tai, kaip kažkas pripažinta.“

       Hegelis (Dvasios fenomenologija)

       212.

       Konfliktiškoje istorijos tėkmėje ideologija yra klasių visuomenės mąstymo pagrindas. Ideologiniai faktai niekada nebuvo paprasto chimero, o deformuota realijų sąmonė, ir kaip tokie jie buvo tikroviški veiksniai, sugrąžinantys realų deformuojantį veiksmą; juo labiau spektaklio formą įgavusi ideologijos, kurią sukelia konkreti autonomizuotos ekonominės gamybos sėkmė, materializacija su visuomenine realybe praktiškai sulieja ideologiją, kuri galėjo visą realybę pertvarkyti pagal savo modelį.
 

       213.

       Kai ideologija, būdama abstrakti visuotinumo ir jos iliuzijos valia, tampa įteisinta universalios abstrakcijos ir veiksmingos iliuzijos diktatūros šiuolaikinėje visuomenėje, ji jau nėra suskirstyto mažomis dalimis organizmo savanoriška kova, o jos triumfas. Iš čia kyla ideologinė pretenzija įgauti lėkštą pozityvistinį tikslumą: ji nebėra istorinis pasirinkimas, o akivaizdybė. Taip tvirtinant pradingsta atskiri ideologijų vardai. O pats atitinkamai ideologinio darbo dalyvavimas tarnaujant sistemai suvokiamas tik kaip „epistemologinio pagrindo“, siekiančio būti už bet kokio ideologinio fenomeno ribų, pripažinimas. Materializuota ideologija pati neturi vardo, kaip ir neturi išdėstytos istorinės programos. O tai reiškia, kad ideologijų istorija baigėsi.
 

       214.

       Ideologija, kurią visa jos vidinė logika vertė „visuotine ideologija“ Manheimo prasme, fragmento, iškylančio kaip tariamas visuotinio sąstingis pažinimas, despotizmu, totalitarine vizija, dabar įgyvendinama nejudančiame neistoriniame (non-histoire) spektaklyje. Jos įgyvendinimas yra tolygus jos sunykimui visuomenės sistemoje. Kartu su šios visuomenės praktišku sunaikinimu turi pradingti ir ideologija, paskutinioji kvailystė, uždariusi išėjimą į istorinį gyvenimą.
 

       215.

       Spektaklis – tai ideologija par excellence, nes jis savo gausybėje pateikia ir parodo visos ideologinės sistemos esmę – realaus gyvenimo nuskurdinimą, pavergimą ir neigimą. Spektaklis materialiai yra „atskyrimo ir žmogaus atitolimo nuo žmogaus išraiška“. Jame susitelkusi „naujoji apgavystės galia“ remiasi ta gamyba, dėl kurios „kartu su objektų gausa plečiasi… nauja svetimų būtybių, kurioms paklūsta žmogus, sritis“. Tai pati aukščiausia ekspansijos stadija, ekspansijos, kuri poreikį nukreipia prieš gyvenimą. „Taigi pinigų poreikis yra tikrasis poreikis, kuriamas politinės ekonomijos, ir vienintelis poreikis, kurį ji kuria“(Ekonominiai ir filosofiniai rankraščiai). Spektaklis viso visuomeninio gyvenimo erdvėje paskleidžia principą, kurį Hegelis Jenos Realioje filosofijoje suvokia kaip pinigų principą – „tai jame pačiame tekantis mirusiojo gyvenimas“.
 

       216.

       Priešingai nei sumanymas, išdėstytas Tezėse apie Feuerbachą (įgyvendinti filosofiją praktikos srityje, kuri pranoksta idealizmo ir materializmo priešpriešą), spektaklis vienu metu saugo ir savo pasaulio tariamoje konkretybėje iškelia ideologines materializmo ir idealizmo savybes. Kontempliatyvioji senojo materializmo, suvokiančio pasaulį kaip atvaizdą, o ne kaip veiklą, pusė (materializmo, kuris galiausiai idealizuoja materiją), yra išpildyta spektaklyje, kur konkretūs daiktai savaimingai yra visuomeninio gyvenimo valdovai. Kita vertus, svajinga idealizmo veikla irgi įgyvendinama spektaklyje, technologiškai tarpininkaujant ženklams ir signalams, kurie galop materializuoja abstraktų idealą.
 

       217.

       Ideologijos ir šizofrenijos sugretinimas, pateiktas Gabelio (Apgaulinga sąmonė), turi būti įterptas į ekonominį ideologijos materializavimo procesą. Visuomenė tapo tuo, kuo ideologija jau buvo. Praktinės veiklos panaikinimas ir jį lydinti dialektikai priešinga apgaulinga sąmonė – štai kas kiekvieną valandą primetama iš spektakliui pavaldaus kasdieniško gyvenimo, ir tai reikia suprasti kaip sistemišką „susitikimo galimybės nusilpimo“ organizavimą ir kaip jo pakeitimą haliuciogenizuojančiu visuomeniniu faktu – apgaulinga susitikimo sąmone, „susitikimo iliuzija“. Visuomenėje, kur niekas negali būti pripažintas kitų, kiekvienas individas nebegali pripažinti savo paties tikrovės. Dabar ideologija savo namuose, o atskyrimas sukūrė savąjį pasaulį.
 

       218.

       „Klinikiniuose šizofrenijos paveiksluose, – sako Gabelis, – visumos dialektikos nuopuolis (su iškrikimu kaip kraštutine forma) ir tapsmo dialektikos nuopuolis (su katatonija kaip kraštutine forma) vienas kitą visiškai atitinka.“ Žiūrovo sąmonė, suploto pasaulio kalinė, pasaulio, apriboto spektaklio ekranu, už kurio buvo nutremtas jos pačios gyvenimas, dabar pažįsta tik tariamus pašnekovus, kurie jai vienašališkai pasakoja apie savo prekę ir apie jų prekės politiką. Spektaklis su visa savo erdve yra jo „veidrodinis atspindys“. Čia inscenizuojamas apgaulingas išėjimas iš visuotinio autizmo.
 

       219.

       Spektaklis, ištrinantis ribas tarp manęs ir pasaulio, sunaikindamas mane, kurį apgulęs pasaulio buvimas ir nebuvimas (présence-absence), taip pat ištrina ribas tarp tikra ir apgaulinga, išstumdamas bet kokią išgyventą tiesą tikroviškai dalyvaujant melui, kurį patvirtina išorės formavimas. Tas, kuris pasyviai išgyvena savo kasdienišką svetimą lemtį, šitaip yra stumiamas į pamišimą, reaguojantį į šią lemtį iliuziškai ir besigriebiantį maginių technikų. Prekių pripažinimas ir vartojimas slypi šio tariamo atsakymo į komunikaciją be atsakymo šerdyje. Pamėgdžiojimo poreikis, kurį patiria vartotojas, yra tikrai infantilus poreikis, veikiamas visų jo esminio nusavinimo pavidalų. Remiantis terminais, kuriuos Gabelis pritaiko visiškai kitam patologiniam lygmeniui, „nenormalus pateikimo poreikis šiuo atveju atlygina už kankinantį buvimo egzistencijos pakrašty jausmą“.
 

       220.

       Jeigu apgaulingos sąmonės logika negali teisingai savęs pačios pažinti, kritiškos tiesos apie spektaklį ieškojimas taip pat turi būti tikra kritika. Jai reikia kovoti praktiškai su nesutaikomais spektaklio priešais ir sutikti nebūti ten, kur nėra jų. Kaip tik viešpataujančio mąstymo dėsnius, išskirtinį aktualumo požiūrio tašką ir pripažįsta abstrakti neatidėliojamo veiksmingumo valia, kai ji puola į reformizmo ar tariamai revoliucingo bendrojo beverčio veiksmo kompromisus. Dėl to kliedesys atgyja esant tai pačiai būklei, kuri siekia jį nugalėti. Ir priešingai, kritika, išeinanti už spektaklio ribų, turi mokėti laukti.
 

       221.

       Išsilaisvinti iš apverstos tiesos materialinių gniaužtų – štai kokia mūsų laikotarpio išsilaisvinimo esmė. Šios „istorinės misijos įtvirtinti tiesą pasaulyje“ negali įvykdyti nei izoliuotas individas, nei manipuliacijų pavergta suskaidyta minia, bet gali vienintelė klasė, sugebanti tapti visų klasių griovėja, bet kokiai valdžiai suteikdama išlaisvinančią įgyvendintos demokratijos formą, paversdama ją Taryba, kurioje praktinė teorija save kontroliuoja ir suvokia savojo veiksmo esmę. Tik joje individai “ „tiesiogiai susiję su pasauline istorija“, tik joje dialogas ginkluotas tam, kad nugalėtų savo paties ribotumą.
 

       Guy Debord. SPEKTAKLIO VISUOMENĖ. Iš prancūzų k. vertė D.Gintalas. – K.: KITOS KNYGOS, 2006.

       Versta iš: Guy Debord. La Societé du Spectacle, Gallimard, 2005