Trumpai tariant, 7-asis dešimtmetis – tai visapusiško kino laisvėjimo metai, kai ėmė formuotis maištingas nonkonformistinis kinematografas, vėliau pavadintas „naująja banga“. Aišku, toks laisvės protrūkis ilgai netruko, valstybės ir kapitalo parankiniai greit atsuko populiariojo masinio kino čiaupus ir visą Europą užliejo skaniai kvepiančiomis ir gražiai atrodančiomis holivudinio kičo srutomis, tačiau per tą neilgą laikotarpį buvo susukta ir nemažai šedevriukų. Būtent tokius naujojo kino bandymus ir vertėtų prisiminti šiandien – praėjus 40 metų po Paryžiaus revoliucijos.
 

       Ilgai nemąstydamas, laisva valia pasirinkau 10 senų gerų kino filmų, kuriuos turėtų pamatyti kiekvienas tais laikais dar negimęs šiandieninis pizdukas, įsivaizduojantis esąs pasipriešinimo dalyvis.

 

 

       REVOLIUCIJOS PRANAŠAS

 
       Bernardo Bertolucci „Prieš revoliuciją“ („Prima della rivoluzione“, 1964)
 
pries revoliucija       B.Bertolucci (g. 1940) – pranašas, tikras pranašas! Šiuo filmu italų režisierius tiksliai išpranašavo būsimus įvykius, atskleidusius visą XX amžiaus antros pusės Europos dvasią. Baigęs mokyklą, jaunasis Bernardo – žymaus kultūros veikėjo sūnelis – įstojo į Romos universitetą ir griebėsi literatūros bei filosofijos studijų. Mokslų metu susidraugavo su jau išgarsėjusiu režisieriumi P.P. Pasolini ir tapo jo asistentu filmuojant „Accatone“. Po metų, 1962-aisiais, B. Bertolucci metė universitetą ir ėmėsi sukti pirmąjį pilnametražį savo filmą „Giltinė“ („La Commare Secca“). Rašė ir poeziją – už eilėraščių knygą „Paslapties beieškant“ tais pačiai metais gavo netgi premiją. Na, o 1964-aisiais 24 metų italiūkštis jau tapo pranašu – pagal savo scenarijų nufilmavo antrąjį darbą, išreiškusį tuometines Europos nuotaikas – „Prieš revoliuciją“.

       Filmas prasideda epigrafu – XIX a. pradžios prancūzų politiko ir diplomato Ch. M. de Talleyrand’o žodžiais: „Tas, kas negyveno prieš revoliuciją, tas nepažino gyvenimo saldybės.“ Šis posakis ir yra filmo motto, kurį, rodos, iliustruoja paprasta meilės istorija. Suknistoje buržujų šeimynėlėje auga jaunuolis (B. Bertolucci nė kiek neslepia, kad filmas – autobiografinis), kuris įsimyli... savo tetą. Būtų pusė bėdos, bet jis dar ir marksistas! O marksizmo mokymas reikalauja atsisakyti visų buržuazinių malonumų bei patogumų ir visa širdimi atsiduoti kovai už „saldžią laisvę“.

       Taip ir blaškosi vargšelis tarp incesto nuodėmės (teta – juk giminė!) ir tradicinių šeimos vertybių, tarp kapitalizmą neigiančių marksistinių idealų ir sočios tėvų gyvenimo tikrovės. O aplinkui tvyro įtampa, visi lyg kažko laukia, ore tiesiog kvepia revoliucija. Tačiau mūsų herojus blaškosi dar labiau, kol galų gale liguistas savanaudžio protas nugali ir jis nesiryžta tapti tikru revoliucionieriumi. Velniop jį!

       Kai geriau pagalvoji, tai norisi pasiųsti velniop ir patį Bertolucci. Beveik visus jo filmus, sukurtus 8-ajame dešimtmetyje, visų pirma, „Paskutinį tango Paryžiuje“ („Ultimo tango a Parigi“, 1972) ir „Mėnulį“ („La Luna“, 1979) sąlygiškai galima pavadinti dekadentišku ciklu „Po revoliucijos“. Juose tvyro romantinės utopijos nuotaika, sumišusi su skaudžių pamokų kartėliu. Filmas „Prieš revoliuciją“ buvo pranašiškas ne tik laikmečiui, bet ir pačiam autoriui. Pats to nepastebėdamas, revoliucionierius ir intelektualinis teroristas Bertolucci virto paprastu buržua ir rambiu kino pasaulio bonza. Aistringą maištą jo filmuose pakeitė nuobodus kultūrinis konformizmas. Tačiau mes, 1968 m. revoliucionierių vaikai, būsime visada jam dėkingi už nuostabias jaunystės pranašystes ir priesakus: „Nuolatinė jaunimo pareiga – visada būti prieš!“

 
       AVANGARDISTAS IR KOMUNISTAS
 
       Elio Petri „Dešimtoji auka“ („La decima vittima“, 1965)
 
Desimtoji auka       Elio Petri (g. 1929) – šiandien Lietuvoje, deja, mažai kam žinomas italų socialinio kino meistras, nors beveik visi jo filmai yra patekę į kino istorijos enciklopedijas. „Rami vietelė užmiestyje“ (1969), „Piliečio byla, kurioje nepateikti jokie kaltinimai“ (1970), „Darbininkų klasė žengia į dangų“ (1971, apdovanotas „Auksinės palmės šakele“ Kanų festivalyje), „Vagystė dabar jau nebe nusikaltimas“ (1973) – štai tie ano meto šedevrai, kurie šiandien beveik visiškai užmiršti. Italijoje ir visoje Vakarų Europoje uždraustas filmas „Todo Modo“ (1976), nes valdžia įžvelgė sąsajų tarp šios politinės parodijos siužeto ir realių įvykių – 1978 m. italų „Raudonosios brigados“ pagrobė buvusį Italijos premjerą Aldo Moro ir jį nužudė. E. Petri kūryba nutylima dėl paprasčiausios priežasties – šis avangardistas bei siurrealistas priklausė Italijos komunistų partijai ir savo filmuose atvirai demaskavo kapitalistinės valdžios sistemą. Mus valdantys politikai – iki kraštutinumo sukarikatūrinti bjaurūs išgamos, o „naujoji“ darbininkų klasė – paprasčiausi buki vartotojai ir niekam nereikalingos visuomenės atmatos.

       E. Petri buvo bene pirmasis kino menininkas, taip vaizdžiai įrodęs, kad šiuolaikinėmis sąlygomis reikia kovoti ne dėl socialinės lygybės (darbininkai jau nebėra proletarai ir turi ką prarasti), o dėl lygiavertės pagarbos ir savigarbos jausmo. „Darbininkas turi šeimą, butą ir darbą, tačiau jis liko tokia pat šiukšlė kaip ir anksčiau“ – teigia E. Petri filmai.

       „Dešimtoji auka“ – ankstesnė režisieriaus juosta, gal ir ne tokia radikali, tačiau turi neginčijamą privalumą – ji pasiekiama Lietuvos žiūrovui. Tai vienas pirmųjų alegorinių kino pamfletų apie šiuolaikinę vartotojų visuomenę. Šioje Roberto Sheckley romano ekranizacijoje vaizduojamas futuristinis pasaulis, kuriame valdo pinigai, o žmogaus gyvenimas nekainuoja nieko. Visa apkvaitinta žmonija spokso realybės šou „Didžioji medžioklė“ – žaidimą, kuriame „žaidžia“ auka ir budelis – medžiotojas persekioja auką, norėdamas ją nužudyti ir gauti milijoną dolerių. Autorius labai taikliai sudėliojo vaidmenis: inteligentišką, bet šiaudūšę auką vaidina beveik moteriškas M. Mastroiannis, o negailestingą medžiotoją – valdingą „Raudonųjų brigadų“ teroristę primenanti U. Andress.

       Tai socialinė alegorija apie ateities visuomenę, kurioje žmonių pertekliaus problema sprendžiama pasitelkiant ne karus, o žmonių medžioklę. Šis gudrus triukas turi ir kitų privalumų – kruvinos medžioklės metu išliejama ir valdžia nepatenkintų individų agresija. O svarbiausia, kad visas tas šou yra kuo puikiausia pramoga pačiai visuomenei. Visuomenei, kurioje tikrieji medžiotojai yra šio šou, šio „visuomenės spektaklio“ sumanytojai, o tikrosios aukos esame mes patys – tokio parodomojo šou dalyviai. Visi Elio Petri filmai įdomūs ne tik kaip socialiniai manifestai, bet ir kaip vadinamojo „grynojo“ meno kūriniai – juose daug siurrealistinių detalių, plačiai naudojama neįprasta avangardinė filmavimo technika. Žodžiu, nuoširdžiai kviečiu pasidomėti šios kino pasaulio personos non grata šedevriukais, įskaitant ir „Todo Modo“, jei tik jį kur nors rasite.
 
 
       SEKSAS, SMURTAS IR CHAOSAS
 
       Jean-Luc Godard „Week End“ (1967)
 
Weekend       „Filmas, rastas sąvartyne“, „Filmas, pasiklydęs kosmose“ – taip miglotai apie šią juostą kalbėjo Paryžiaus Gegužės apologetas J.-L. Godard’as. Kruvina burleska su košmariško smurto ir gyvuliško sekso vaizdeliais, papuoštais Marxo „Kapitalo“ citatomis. Kamera nepaliaujamai stebi, kaip savaitgaliams įprastas tvarkingas automobilių kamštis pamažu virsta beprasmiškomis skerdynėmis ir sudaužytų automobilių kapinėmis. Vartojimas aukščiau visko! Gera apšvarinti pakelės lavoną, dar geriau – išdulkinti kelyje pasipainiojusią lolitą. Įsijautę į kovą už vietą po saule, buržujai kaip pasiutę šunys drasko pasaulinės kultūros lobyną. Mocartas ištremiamas į fermą, Alisa iš veidrodžių karalystės paniškai sprunka miškan. Situaciją išgelbėti gali tik laukymėje pasirodę petingi laisvės fronto partizanai, praktikuojantys kanibalizmą ir moterų išniekinimą. Jei priešas nepasiduoda – jį reikia išpisti ir suvalgyti!

       Visi filmo personažai perdėm robotizuoti ir vienaplaniai, tikri vartotojiškos visuomenės kūdikiai. Tariamieji partizanai nedaug kuo skiriasi nuo savo priešų buržujų. Maištas tų, kurie nenutraukė santykių su sistema, tampa ne revoliucija, o kvaila bufonada, kuri pasireiškia prievarta, smurtu, tuščiais politiniais debatais, supainiotais tarpusavio santykiais, žodžiu, – idiotišku spektakliu. Maištas tampa maišto parodija, o šis filmas – niūriu įspėjimu būsimiems Paryžiaus Gegužės dalyviams. Šiame maksimalistiniame road movie Godard’as elgiasi kaip tikras kultūros chuliganas. Į pakelę išmetamos visos klasikinio kinematografo normos ir taisyklės – įsiviešpatauja naujos vaizdo perteikimo formos, kuriančios provokacines ir kartais siaubą keliančias prasmes, – visa tai, ką mes vėliau pavadinsime firminiu „godarišku“ stiliumi.

       J.-L. Godard’o „Week End“ priklauso tiems retiems filmams, apie kuriuos reikia ne kalbėti (jų nupasakoti praktiškai neįmanoma!) – juos privalu žiūrėti. Ir ne po vieną kartą! Štai neseniai vėl jį peržiūrėjau ir man kažkodėl užstrigo brutalus juokelis: – Girdėjai, ką jis pasakė? Marksas sako, kad mes visi broliai! – Marksas taip nesakė. Taip sakė kitas komunistas – Jėzus. Prisipažįstu atvirai: Paryžiaus barikadų šauklys J.-L. Godard’as man daug artimesnis už tylų konformistą B. Bertolucci, kuris „praleido“ prancūzų studentų sukilimą ramiai filmuodamas Italijoje. O J.-L. Godard’o „Week End“ – vienas geriausių ir keisčiausių mano kada nors matytų filmukų. Jis puikiai dera prie kitų maištingų to paties autoriaus „naujosios bangos“ deimančiukų – pacifistinių „Karabinierių“ („Les carabiniers“, 1963), apokaliptinio „Alfavilio“ („Alphaville“, 1965) ir maoistinės „Kinės“ („La Chinoise“, 1967).
 
 
       SOCIALINIS SATYRAS
 
       Lindsay Anderson „Jeigu...“ („If...“, 1968)
 
Lindsay Anderson If       Būsimasis garsus teatro ir kino režisierius bei kritikas Lindsay Andersonas (1923–1994) visą savo gyvenimą pašventė nonkonformistiniam kinui. 1947 m. baigęs Oksfordą, įsteigė 4 metus pragyvavusį įtakingą kino žurnalą „Sequence“, kovojusį prieš konformizmą kaip anglų gyvenimo būdo ideologiją. Po to inicijavo judėjimą „Laisvasis kinas“, užsiėmė naujų bei netradicinių autorių paieškomis ir pasuko savarankiškos socialinės kino satyros keliu.  Tokia socialinė satyra su kairiojo brechtiško teatro elementais ir yra garsioji L.Andersono trilogija: „Jeigu...“ („If...“, 1968), „O, laimės kūdiki!“ (O Lucky Man!, 1973) ir „Britanijos ligoninė“ („Britannia Hospital“, 1982). Visą trilogiją jungia du elementai – maišto dvasia ir aktorius Malcolmas McDowellas („Prisukamas apelsinas“). O geriausias ir atviriausias iš trijulės yra pirmasis filmas.

       „Jeigu...“ idėja paprasta: autorius ieško atsakymo – kas būtų, jeigu vieną gražią dieną būtų iš pagrindų sugriauta nusistovėjusi (greičiau – nustatyta) dabartinė visuomeninių santykių sistema.

       Vieną gražią dieną ima ir sukyla visaip engiami  uždaros privačios mokyklos auklėtiniai. Na, ir prasideda tai, ką šiuolaikinė žiniasklaida mėgsta vadinti terorizmu. Pastato palėpėje jaunieji keršytojai atranda ginklų ir, aišku, juos panaudoja. Na, ne visai pagal paskirtį. Sukilėlių vadeiva, kurio kambarėlis išklijuotas Che, Mao ir Lenino portretais, paskelbia lozungą „Nebūna svetimo karo“, užsiropščia ant stogo ir... metodiškai iššaudo buvusių mokyklos mokinių, dabar – solidžių valstybės veikėjų procesiją. Žinoma, jis daug pliurpia apie neteisybę ir revoliuciją, apie tai, kad „pasaulį gali pakeisti ir vienas pats, jei kulka pataiko ten, kur reikia“, tačiau autorius leidžia suprasti, kad niekas nepasikeis, kad dabartinis maištininkas – tai būsimas naujas diktatorius.

       Atskirose filmo scenose itin taikliai parodijuojamas militaristinis Vakarų pasaulio mentalitetas („Karas – tai svarbiausias kūrybos aktas“) ir žiaurumas („Šiandien prasmingas tik žiaurumas“). Na, o visas filmas – šiuolaikinės anglų visuomenės alegorija, kurioje satyra pasiekia kraupaus grotesko ribą. L.Andersonas buvo itin reiklus kitiems ir visų pirma sau, tad susuko ne tiek jau daug juostų (nedaug, bet gerų). Visą socialinio satyro kūrybinį palikimą galima peržiūrėti per porą vakarų.

 
       IŠŠŪKIS CIVILIZACIJOS VERTYBĖMS
 
       Michelangelo Antonioni „Zabriskie Point“ (1970)
 
Zabriskie point       Absoliuti kino klasika. Epinis pasakojimas apie audringą 7-ąjį praeito amžiaus dešimtmetį Amerikoje. Politiniai neramumai, aštrus konfliktas tarp kontrkultūros ir isteblišmento. Pirmieji filmo kadrai – jaunų veidų ir balsų užtvindytas kambarys, vyksta slaptas studentų susirinkimas. Jaunimas diskutuoja, ką reiškia būti revoliucionieriumi, kaip atpažinti priešą, kokių veiksmų imtis. O priešas – čia pat. Netrukus prasideda studentų demonstracija (dokumentiniai kadrai), kurią vaiko policijos būriai. Įniršę mentai griebiasi ginklo. Neišvengiama kruvino susirėmimo, kurio metu žūva studentas (šis baisus kadras – irgi dokumentinis!). Filmo herojus Markas pastebi šovusį policininką ir griebiasi ginklo. Mentas krenta, tačiau šovė ne Markas – greitesnis buvo kažkas kitas. Niekam tai nerūpi – Marko judesį nufilmavo policija ir dabar ims persekioti. Jaunuolis priverstas bėgti iš betonu kaustyto miesto...

       Visi šie studentų aktyvizmo vaizdai tęsiasi 15-20 minučių. Paskui didmiesčio sumaištį negrįžtamai keičia lėti peizažai, mirusios kopos, akmenys ir jūra. Sprukdami nuo valdžios skalikų per Amerikos dykumą, Markas ir Darija (pakeliui prie herojaus prisijungusi turčiaus dukrelė) atsikrato kelionės daiktų, paskutinių materialaus pasaulio liekanų ir nuogi atsiduria Mirties slėnyje. Zabriskie Point – tai milžiniška smėlio kopa, vėjo ir vandens suformuota per milijonus metų. Marko ir Darijos figūros išnyksta nesibaigiančių kopų, slėnių ir pliko akmens kraštovaizdyje. Didingus peizažus lydi psichodelinė „Pink Floyd“ ir „Greateful Dead“ muzika. Kai Markas ir Darija ima mylėtis, filmas įgauna siurrealistinę logiką – slėnyje atsiranda daugybė besimylinčių porų. Jaunuolių porelė tarytum išlaisvina galingą ir nekontroliuojamą gyvybinę energiją, kuri persiduoda visam pasauliui. Tai filmo kulminacija – iššūkis dabartinei vakarietiškai civilizacijai...

       Apie filmą daug pasako ir jo kūrimo metu vykę įvykiai. Režisieriaus komandoje FTB užverbavo savo agentus. Filmavimo aikštelę Kalifornijoje nuolat piketavo visokie konservatorių išgamos, kaltindami režisierių Amerikos vėliavos sudeginimu. Vietiniuose teismuose buvo iškeltos bylos dėl „amoralaus elgesio“ ir „antivalstybinės veiklos“. Piktinosi ir studentų aktyvistai – jiems atrodė, kad M. Antonioni „pardavinėja“ pasipriešinimo idealus. Dar neparodžiui filmui, amerikiečių kino kritikai sutartinai jį sudirbo pareikšdami: „Antonioni parodė, kad mus niekina, mes atsakysime tuo pačiu.“ 

       Visas šis triukšmas kilo ne veltui. Buvo dėl ko.
 
        Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1


       Skaityti toliau