fiktyvus kapitalas      TĘSINYS. SKAITYTI PRADŽIĄ

      Negrynasis kapitalizmas


      Apžvelkime kelis esminius dalykus, kurie man atrodo svarbūs, tačiau ne visada akivaizdūs. Tai įgalins keliauti nuo šiuolaikinės istorijos prie abstrakčios teorijos, pirmyn ir atgal, ir leis nauju žvilgsniu išvysti dabartį. Tam reikia išnagrinėti kai kurias pagrindines Karlo Marxo idėjas.

      Pirmasis Marxo „Kapitalo” tomas ir didesnė antrojo tomo dalis yra ne kas kita, o uždaros kapitalistinės sistemos fenomenologija, kurioje egzistuoja tik kapitalistai ir samdomi darbininkai, o didžiausias dėmesys sutelktas į vieną įmonę. Kuomet paskutiniame antrojo tomo skyriuje Marxas nukrypsta į „bendrąjį socialinį kapitalą“ ir išplėstinę reprodukciją(6), jis nutolsta nuo šio euristinio modelio.

      Norint susidaryti aiškų vaizdą, svarbiausia nustatyti šios „grynosios sistemos“ (kapitalistų ir samdomųjų darbininkų) sąveikos ribas su didžiule šiuolaikinių neproduktyvių vartotojų populiacija, kuri gyvena iš pridedamosios vertės, tačiau jos negamina, t.y. dirba FDNT (finansų, draudimo ir nekilnojamojo turto) rinkoje, valstybės tarnyboje, vadybininkų ešelone, kariniame, įstatymų priežiūros ir kalėjimų sektoriuje. Kita vertus, svarbus ir šios sistemos santykis su aplinka bei smulkiaisiais gamintojais (kurie šiais laikais visų pirmiausia sutinkami trečiajame pasaulyje). Šie sluoksniai šiandien dominuoja visoje socialinėje sferoje ir yra vadinami tomis pačiomis „kūrybinėmis klasėmis“, apie kurias užsiminėme anksčiau. Pirmajame ir antrajame Marxo „Kapitalo” tome nei vienas iš pastarųjų sluoksnių neminimas, išskyrus kai kurias įdomias pastabas ir svarbius skyrius antrojo tomo viduryje, kuriuose nagrinėjamas draudimas, buhalterija ir kiti gamybos faux frais (pranc. – negamybiniai kaštai). Palyginus su Marxo laikais, pastaruoju metu šie kaštai nepaprastai išaugo. Pirmajame ir antrajame tomuose aprašant grynąją reprodukciją, kapitalas yra prilyginamas grandinei (t.y. panaudojama abstrakti „nulinio augimo“ prielaida), o išplėstinės reprodukcijos atveju – spiralei. Prekės tiek iš I-osios prekių grupės (šią grupę Marxas pavadino mašinų gamyba), tiek iš II-osios (plataus vartojimo prekės), kurios neužbaigia grandinės, t.y. nėra produktyviai suvartojamos I-ojoje ir II-oje grupėje (naujos gamybos priemonės ir nauja darbo jėga), nustoja būti kapitalu. Šie apibrėžimai, kuriuos išjuokė vyraujančios „ekonomikos“ teorijos, susilaukia stebėtinai mažai dėmesio netgi iš kai kurių tyrinėtojų, kurie save tituluoja marksistais. Jie leidžia mums keisti dabartinę pasaulio ekonomikos koncepciją ir nubrėžti aiškius skirtumus tarp realaus turto ir kaštų, kurie gali būti pavadinti status quo išlaikymo kaštais(7).

      Roza Luxemburg itin nusipelnė ir apibrėždama kapitalizmą kaip pereinamąjį gamybos būdą nuo europietiškojo feodalizmo prie socializmo. Tai gali būti laikoma truizmu, tačiau vis dėlto yra kur kas daugiau. R. Luxemburg pateiktoje klasikinės politinės ekonomijos triumfo ir nuosmukio apžvalgoje, nuo fiziokratų iki Ricardo mokyklos, parodyta, jog tiktai socialistas (t.y. Marxas) galėjo išspręsti pelno ir išplėstinės reprodukcijos kilmės problemą. Įsidėmėkite: kapitalizmą reikia vertinti kaip netobulą, laikiną gamybos būdą, kuris didžia dalimi išgyvena pasitelkdamas ikikapitalistinius plėšikavimo metodus, kuriuos naudoja ir toliau. Galutinė kapitalizmo krizė yra matoma tiktai tam, kas žiūri „už“ jo – „aukštesnio“ būdo link.

      Taigi kapitalizmas yra sistema, kurioje nei vienas praktinis požiūris – nei atskiro kapitalisto, nei bendro socialinio kapitalo, nei, galų gale, darbo jėgos kaip prekės (darbininkų klasės savyje) – negali būti „universalus“, t.y. sugebantis praktiškai išspręsti realias problemas. Visi požiūriai į kapitalą sistemos „viduje“, įskaitant ir atskirų darbininkų grupių („klasės savyje“) kovas, grindžiami „neigimo neigimu“, todėl pakankamai pozityvi gali būti tiktai perspektyva, kuri žvelgia anapus kapitalizmo ir įgalina sukurti universalią (klasės sau) programą.

      Kapitalizmas niekada nesiliovė plėšti darbo jėgos ir išteklių uždaros (pirmas ir antras „Kapitalo” tomai) lygiaverčių mainų sistemos „išorėje“ – pradedant XI-ojo amžiaus Italijos piratais, baigiant šiuolaikinių vergų darbu Dominikos respublikoje ar Brazilijoje. Tokiu būdu nuolatinis kapitalo plėšikavimas grobstant išteklius Rozai Luxemburg pasitarnavo kaip ženklas, parodantis barbariškos kapitalizmo pabaigos galimybę (apie tai garsiai įspėjo tarpukario fašizmas), jeigu jo pozityviai nepakeis proletarinė revoliucija.

      Svarbiausia, kad kapitalistams kapitalas neatrodo kaip „išplėstinės reprodukcijos priemonė“ ar „socialiniai gamybos santykiai“ (Marxo pamatiniai terminai, neturintys jokios praktinės reikšmės ir net neegzistuojantys žvelgiant centrinių bankų darbuotojų, hedžo fondų(8) vadybininkų ar profsąjungų biurokratų, egzistuojančių sistemos viduje, akimis); jiems kapitalas – tai teisė į turtą, o tiksliau – į pelną, palūkanas ir žemės rentą, kurių vertė verslo ciklo eigoje nustatoma ne rafinuotais pastebėjimais „Kapitalo” trečiojo tomo pirmuosiuose skyriuose, o kaip būsimų pinigų srautų kapitalizacija. Marxas, žinoma, tik supažindina su tokiomis teisėmis į turtą – akcijomis, obligacijomis, rentos sutartimis – pristatydamas grynai euristinę sistemą, ją išjudindamas tik paskutiniuose antrojo tomo skyriuose (išplėstinė reprodukcija) ir pradėdamas diskusiją apie kainos sudarymą bei pelno normą įžanginiuose trečiojo tomo skyriuose. Kapitalas, kurį „pripažįsta“ kapitalistai, įskaitant ir visus naujus pastarųjų 25-erių metų „finansinius produktus“, pvz., derivatyvus ir hedžo fondus, yra „sulaikytas” bendrasis pinigų srautas, reprezentuojantis bendrą pridedamąją vertę, pagamintą „vidinėje sistemoje“ ir papildytą „plėšimu“ (reprodukcijos neužtikrinančiais mainais) sistemos išorėje, o galiausiai – ir jos viduje. Labai gerai žinome, jog per ilgus kapitalistinio ciklo periodus šie „sulaikymai“ gali sukelti žymius nukrypimus nuo kainos ir vertės santykio, kuris griežtai reguliuoja pinigų srautus iki to laiko, kol cikliškai pasikartojančių krizių metu įvyksta defliacija.

      Bet šio bendrojo pelno ir pridedamosios vertės kilmė yra empirinė problema, neišsprendžiama griebiantis įvairių abstrakčių aiškinimų apie „vertės transformaciją į kainą“ (svarbūs, tačiau perdėti debatai tarp akademikų marksistų) arba galimus trūkumus reprodukcijos schemoje, pateiktoje antrajame „Kapitalo” tome. Ar fizinis turtas (gamybos priemonės, infrastruktūra) ir darbo jėga yra reprodukuojami, ar ne? Ar elektroninių žaidimų, naujo kalėjimo ir jachtos „vartojimas“ išplečia socialinę reprodukciją, ar ją sumažina? Toks klausimas mus iškart perkelia nuo grynos teorijos (kokia svarbi ji būtų) į konkretų istorinį vyksmą. 

      Santykis tarp kapitalistų teisių į turtą vertės ir pridedamosios bei „prisiplėštos” vertės, kuriomis jie pasinaudoja, žinoma yra neapskaičiuojamas.

      Grįžkime prie grynosios sistemos, kurioje egzistuoja tiktai kapitalistai ir darbininkai, nėra jokių bankų, jokių kitų vertes iškreipiančių „teisių į turtą“. Įsivaizduokime, kad ištisas pasaulis yra kapitalistinis ir kad viskas mainoma savo tikrąja verte. Tokiame pasaulyje ilgainiui auga produktyvumas, tad ta pati kapitalo masė yra išjudinama vis mažesnės bendrosios žmonių darbo apimties, kurio išnaudojimas (Marxui) yra viso pelno šaltinis. Taigi visas šias teises galinti palaikyti pelno norma ilgainiui nuolat mažėja (dažnai nukrypdama nuo tiesaus kelio), jei nėra adekvačiai papildoma tuo, ką aš pavadinau „plėšimu“.

      Bet savo „Antikritikoje” Luxemburg pažymėjo, kad mažėjanti pelno norma kapitalistų anaiptol neskatina „atiduoti gamyklos raktus darbininkų klasei“. Ši konstrukcija leido jai įžvelgti pavojų, kad kapitalizmas galiausiai gali sunaikinti visuomenę – jos žodžiais tariant, tapti barbarybe, arba, kaip sakoma 1847 m. „Komunistų partijos manifeste”, – „abipusiu kovojančių klasių sunaikinimu“, nes yra priverstas vis dažniau ir dažniau griebtis primityviojo kaupimo ir stabdyti reprodukciją. Pranašystė, kurią matome besimaterializuojančią prieš mūsų akis.

      Pasak Marxo (ir čia mes atveriame Luxemburg neaptartą dimensiją), dėl begalės pavienių kapitalistų pelno vaikymosi kapitalas galų gale save sužlugdo, tampa barjeru pačiam sau, nustumia gamybines jėgas iki tokios ribos, kuomet socialinei reprodukcijai reikalingas laikotarpis, paremtas reproduktyviąja darbo jėgos verte, ilgiau nebegali atitikti numeraire(9) – bendro kasdienio sistemos funkcionavimo vardiklio – reikalavimų.

      Kapitalui reikia, kad egzistuotų užtektinai darbo jėgos ir kad jos vertė atitiktų numeraire reikalavimus; tuo pat metu jis, diegdamas naujoves, išstumia žmonių darbą iš gamybos proceso ir pakerta numeraire principus. Tai yra esminė grynojo kapitalizmo modelio prieštara.

      Žinoma, grynasis kapitalizmo modelis niekada neegzistavo ir niekada neegzistuos ateityje. Kaip žinome, teisės į turtą (pelnas, palūkanos, žemės renta), šias teises reguliuojantys centriniai bankai ir šias teises palaikanti valstybė – visa tai egzistavo prieš triuškinantį kapitalizmo triumfą, t.y. prieš visišką gamybos priemonių ir darbo jėgos transformaciją į prekes kaip dominuojantį turto šaltinį.

      Kitoks vaizdas susidaro, kai šias teises į turtą pridedame prie grynojo modelio, ką Marxas ir atliko viduriniuose ir baigiamuosiuose „Kapitalo” trečiojo tomo skyriuose. Būtent dėl šių teisių ir dėl kapitalizmo gebėjimo plėšti nekapitalistinių šalių gyventojus bei gamtą, ilgų ciklų metu mes NEMATOME jokio mechaninio kapitalistinės pelno normos sumažėjimo. Pelno norma turi tendenciją priartėti prie likutinės vertės ar net nukristi žemiau jos tik trumpalaikio ciklo pabaigoje (per defliaciją) ir kito ciklo pradžioje. Defliacijos krizė veikia kaip „retrospektyvaus planavimo“ forma, kuri subalansuoja kapitalistų teises į turtą su mažiausia pelno norma, generuojama grynosios sistemos viduje.

      Tai tapo aišku XIX-ame amžiuje, kada tokios krizės vykdavo maždaug kas dešimt metų. (1808-1819-1827-1837-1846-1857-1866-1873 ir t.t.), bet mažiau akivaizdu po 1914 metų, kada valstybė mėgino kur kas aktyviau išsaugoti kapitalistų turtą nuo nuvertėjimo panaudodama technikas, paprastai asocijuojamas su keinsizmu(10). Dabar, aišku, yra 2008 metai, ir mes esame turbūt didžiausio fiktyvaus „kreditinio burbulo“ kapitalizmo istorijoje liudininkai. Tai, ką matome, ypač nuo 8-ojo dešimtmečio pradžios, yra milžiniškos kreditinės piramidės statymo operacija, valdoma centrinių pasaulio bankų, orientuota į egzistuojančių teisių į turtą popierinės vertės išsaugojimą ir šių teisių „parėmimą” panaudojant darbininkų klasės atlyginimus ir kapitalą, neinvestuotą į įmonę ar infrastruktūrą. Pastarąjį fenomeną vadinu sistemos „savikanibalizacija“, kuomet „primityvaus kaupimo“ mechanizmas pasisuka į vidų, t.y. neatlieka reprodukcijos, kaip minėta anksčiau.

      R. Luxemburg, žinoma, tiek negyveno, kad pamatytų 1933-aisiais prasidėjusį permanentinį karinės pramonės augimą Amerikoje ir Vokietijoje, paremtą darbininkų klasės apmokestinimu, nematė ji ir 1944-aisiais sukurtos „Bretton Woods sistemos“, kai dolerio senjoražo(11) pagalba JAV valstybė ir finansinės rinkos įgijo galimybę gauti pelną iš kiekvienos kapitalistinio pasaulio šalies (iki šių dienų – be Rusijos ir Kinijos). Visa tai galime pavadinti „nemokamais pietumis“, kurie gaunami pritaikant „JAV imperijos išlaikymo per bankrotą“(12) priemones. Visiškai akivaizdu, kad, lyginant su Luxemburg laikais, kredito reikšmė išaugo tūkstančius kartų. Šiandieniniai kreditai – tai būdas laikinai prailginti verslo ciklus, tuo pat metu nieko nekeičiant esminiuose kapitalizmo prieštaravimuose.

      Numanoma galutinė šio proceso stadija vėlgi yra sistemos savikanibalizacija, kada „plėšimo“ šaltiniai „uždaros sistemos“ išorėje yra išsemiami. Kalbėdami apie JAV pasaulinės hegemonijos laikotarpį, šių dramatiškų apraiškų kol kas dar nematome. Tačiau istorija pateikia nacistinės Vokietijos pavyzdį, kuomet Hjalmaras Schachtas, Hitlerio finansų ministras, išpūtė didžiulę skolos piramidę finansuodamas 1933-1938 m. Vokietijos ginklavimąsi ir tuo pat metu išlaikydamas 50% 1929-ųjų metų realaus uždarbio lygį. Skirtumas tarp tuometinės Vokietijos ir šiandieninės JAV yra tik tas, kad Vokietija po 1918 m. pralaimėjimo buvo atkirsta nuo daugelio savo išorinių „plėšikavimo“ šaltinių, todėl po 1938 m. turėjo užkariauti naujus.

      Kažkas panašaus gali nutikti ir į JAV orientuotoje sistemoje, jeigu Jungtinės Valstijos praras galimybes išgauti pasaulinius turtus per doleriais išreikštą kaupimą. Šiandieninėje JAV užsienio politikoje nė kiek neperdedant galima įžiūrėti esminę Hitlerio vadovaujamos Vokietijos ekspansijos dinamiką ir jos plitimą pasauliniu mastu (jei, aišku, nekreiptume dėmesio į visišką Amerikos visuomenės vidinę savigriovą, vykstančią ligi šiol).

      Taigi „pataisyčiau“ Luxemburg sakydamas, kad išoriniai „grynosios sistemos“ santykiai nėra vien tik perteklinių industrinių prekių pardavimo nepriklausomiems ūkininkams ar valstiečiams modelis (nors tai, žinoma, irgi vyksta), jie yra žymiai svarbesnė vis didėjančio fiktyvaus burbulo (fiktyvaus kapitalo) cirkuliacija per tarptautines paskolas, kurios mainomos į bet kokį smulkių gamintojų darbo jėgos ir gamtos „plėšimą“. Bandau įrodyti, kad šis fiktyvus burbulas egzistavo nuo pat pradžių teisėtai generuojamas grynosios sistemos VIDUJE (šį procesą Marxas aptaria viduriniuose „Kapitalo” trečiojo tomo skyriuose). Sistema pati generuoja priežastis, todėl nuolatinis primityvus kaupimas jai yra BŪTINAS.

      Pasižiūrėkime, kodėl taip yra. Grįžkime į uždarą sistemą, prie kurios mes pridėjome kapitalistines teises į turtą, t.y. numatomų pinigų srautų kapitalizaciją. Šios teisės, žinoma, susijusios su kapitalo rinka, centriniais bankais, jas palaikančia valstybe ir galiausiai – su valstybės skola (visa tai irgi randame trečiajame „Kapitalo” tome).

      Kadangi kapitalizmas yra chaotiška sistema (pasak Kanto – „heteronominė“), tai praktinė bendrojo socialinio kapitalo perspektyva yra chimera, nes ji negali griežtai viename lygyje išlaikyti šios kapitalizacijos (labiausiai – akcijų) ir likutinės aktyvų (einamųjų reprodukcinių kaštų) vertės, nuo kurių priklauso pinigų srautas. Darbo produktyvumo padidėjimo periodai, ypač tie, kurie greit nuvilnija per visą sistemą, pavyzdžiui, XIX a. kanalų ir geležinkelių statyba ar pastarųjų dešimtmečių aviacijos, laivybos ir komunikacijų naujovės, nėra iškart užregistruojami kapitalizuotoje visų aktyvų vertėje. Ilgainiui šios naujovės sukuria fiktyvų pervertintos kapitalizacijos (teisės į pinigų srautus) prieaugį „f“, kuris turi būti periodiškai išvalomas defliacinių krachų metu – tą mes matėme per 1990-ųjų „dotcom” karštligę ir „dotcom” bankrotą 2000-aisiais. Centrinio banko veiksmai, reguliuojantys kredito rinkas, siekia išsaugoti bent jau kai kurias kapitalizuotas teises į turtą nuo nuvertėjimo, kurį sukelia padidėjęs darbo našumas. Kredito rinkos, centrinis bankas ir valstybės skola – viskas skirta tam, kad būtų galima kuo ilgiau „valdyti“ vis didėjantį skirtumą tarp viso turto vertės – fiktyvaus burbulo – ir jo grynosios vertės sistemos viduje. Beje, oficialioji ideologija šią problemą retai kada taip atvirai įvardytų.

      Taigi argumentuočiau, kad šis iš vidaus generuojamas „grynosios sistemos“ karšto oro burbulas – FIKTYVUS KAPITALAS (fiktyvus lyginant su realia reproduktyviąja dabartinių aktyvų verte), „eksportuojamas“ mainais už „plėšimą“, – yra kur kas daugiau nei realios prekės. Kaupimas gali tęstis tol, kol „plėšimas“ pakankamai kompensuos šį fiktyvų trūkumą. Toks mano nežymus nesutarimas su Luxemburg.

      Šiandieniniame pasaulyje šis fiktyvus burbulas – tai, visų pirma, didžiulė (konservatyviais paskaičiavimais – 3-4 trilijonai) dolerio „iškyša“ – grynoji JAV užsienio skola (iš 11-12 užsienyje laikomų trilijonų atėmus 8 trilijonus „užjūrinių“ JAV aktyvų), kuri laikoma centriniuose bankuose. Kapitalistiniu požiūriu turi būti padaryta viskas, kad būtų užkirstas kelias jos defliacijai. JAV vyriausybė stengiasi ją nuvertinti pasitelkdama „imperijos valdymo per bankrotą“ priemones, o užsienio kreditoriai nervinasi dėl savo indėlių erozijos. Pastarieji perskolina pinigus JAV vyriausybei ir Jungtinių Valstijų finansinėms rinkoms, taip padidindami JAV vidaus kredito galimybes, vartojimą ir Amerikos kreditorių importo galią. Dolerio žlugimas šiuo metu reikštų ir jų pačių bankrotą, todėl jie kol kas nemato jokios alternatyvos.

      Jeigu anksčiau išdėstyti teiginiai yra teisingi, jie išreiškia alternatyvų Lenino tezėms požiūrį į imperializmą (vis dar puoselėjamą daugybės trockistų). Mano nuomone, svarbi politinė „tarptautinės kairės“ problema būtų ne tiek pats imperializmas, kas yra savaime suprantama, o „antiimperializmo“ ideologija, į kurią plačiai pasklidusios „Porto Alegre“ (Pasaulinio socialinio forumo) nuotaikos vakar buvo įtraukusios Saddamą Husseiną, šiandien priskiria tokias „progresyvias“ jėgas, kaip Hugo Chavezą, Hezbollah, Hamas, Irano mulas, Talibaną, irakiečių „rezistenciją“, o rytoj – galbūt ir Kim Jong-ilą. Po 1945-ųjų ir ypač po 1973-ųjų metų senojo „antiimperialistinio“ diskurso ribos pasidarė visiškai neaiškios.

      Matome, kad pasaulinė JAV hegemonija griūva greičiau nei galėjome įsivaizduoti (tai primena sovietinio bloko žlugimo tempus). Kas bus po šios dezintegracijos? Proletarinė revoliucija? Tikiuosi, kad taip. Tačiau gali iškilti ir naujas pasaulinio kaupimo centras (kaip ant Britų imperijos griuvėsių 1945 m. iškilo Jungtinės Valstijos) – kaip minėjome, labiausiai tikėtina, kad jis susikoncentruos Azijoje.

      Tarkime, kad pagal kokį nors, vėliau sukonkretėsiantį scenarijų Kinija ir Japonija (kurios, nepaisant nedraugiškos retorikos, palaiko vis glaudesnius ekonominius ryšius), kartu su „tigrais“ (Korėja, Taivaniu) ir „skrendančiomis žąsimis“ (Malaizija, Tailandu) sugebės sudaryti ekonominį bloką ir išleisti Azijos valiutą. Turint galvoje geopolitines realijas, o visų pirma – Jungtinių Valstijų priešinimąsi (kuris buvo akivaizdus per 1997-98 metų Azijos krizę, kuomet JAV nepritarė Japonijos pasiūlyto Azijos valiutos fondo kūrimui), sunku įsivaizduoti, kad šis procesas nebūtų panašus į II-ąjį pasaulinį karą, o jo pabaigoje JAV, Rusija ir Indija neįgytų savo dalies. Jeigu ši reorganizacija taptų naujos kapitalistinės ekspansijos pagrindu, kurią galima palyginti su 1945-1975 metų JAV ekspansija, negi ji būtų nors kiek „progresyvesnė“ negu Jungtinių Valstijų dominavimo tarpsnis?

      Tuomet kyla klausimas – kaip išdėstyti įvairias pasaulio jėgas JAV nuosmukio metu?

      Chavezas, pagrindinis pastarojo meto „antiimperialistinis“ herojus, savo pasaulinio turo metu neseniai aplankė tokias progresyvias šalis... kaip Baltarusija, Rusija, Iranas ir Kinija. Eksportų į Kiniją dėka šiuo metu sparčiai auga Lotynų Amerika. Dėl tos pačios priežasties atsigauna ir kai kurios Afrikos šalys. Visas prieaugis šiuo metu grįžta „įsiskolinusiam JAV vartotojui“, šį procesą bent valandėlei sustabdytų dolerio imperijos kolapsas. Vienas japonų ministras, sunerimęs dėl augančių dolerio rezervų Japonijos banke, neseniai pastebėjo: „Duokit mums 15 metų ir mums nebereikės JAV“. Ar ilgai visi pagrindiniai dolerių savininkai – kinai, korėjiečiai, japonai, Viduriniųjų Rytų naftos šeichai, rusai, venesueliečiai ir Medillino narkotikų karteliai – bus pasiryžę „laikytis“ nuvertėjančių lėšų, kai pasaulio biržose kasdien smunka doleris? Ir jeigu po žlugimo vis dėlto susikurs nauja kapitalistinio kaupimo ašis (nesvarbu, ar į ją bus įtrauktos „senosios“ imperialistinės jėgos – Japonija ir Rusija, – ar ne), tada išliks esminis klausimas: ar ji bus „progresyvi“?

fiktyvus kapitalas 2      Post Scriptum

      Kaip į šią bendrą analizę įsiterpia Rytų Europa ir Baltijos šalys? Jeigu prielaida, jog pasaulio ekonomika nuo 1973 metų išgyvena krizę (destruktyvios rekompozicijos pagalba ieškoma naujos pusiausvyros), yra teisinga, tuomet galima sakyti, kad buvusi „Comecon” (13) zona buvo antroji trakštelėjusi grandinės jungtis po „nevykusių” trečiojo pasaulio valstybių. Atidėkime į šalį ypatingą buvusios Jugoslavijos atvejį (kad ir kokia svarbi būtų šios šalies geopolitika, kurioje Vakarų ir Rusijos įtakos sferos susiduria su musulmonų pasauliu). Nuo 1950-ųjų metų, pasiekus stalininio industrializacijos modelio ribas, ekonomikos augimas Sovietų Sąjungoje ėmė lėtėti, o „Comecon” zona pamažu pateko į vis gilėjančią krizę. Lenkija (po 1970-ųjų), buvusi Čekoslovakija (1968-aisiais) ir Vengrija (tais pačiais 1968-aisiais ir po 1956-ųjų) – šalys, kurios iki 1939 m. buvo labiausiai integruotos į Vakarų Europą, – bendromis pastangomis vertė stalininę sistemą reformuotis. Svarbius smūgius stalininiam režimui sudavė nesuvaldomas Lenkijos darbininkų judėjimas 1956 m., 1970 m. ir, svarbiausia, 1980-81 m. (Gorbačiovas yra pasakęs, jog būtent „Solidarumo” proveržis jį įtikino išbandyti „perestroiką” ir „glasnost”.)

      Lenkija, didžiausia Rytų Europos valstybė, yra ypatingai svarbi, nes joje labiau nei kur kitur biurokratija eksperimentavo užmegzdama glaudesnius ryšius su Vakarais. Tam, kad patenkintų plataus vartojimo prekių poreikį, ko negalėjo užtikrinti senoji sistema, ji stipriai įsiskolino Vakarų bankams ir leido Vakarų kompanijoms, pavyzdžiui, FIAT, statyti šalyje savo gamyklas. Tačiau šios strategijos prieštaravimai tik pagilino stalininės sistemos krizę, o „Solidarumas” ją taip sužlugdė, kad 1989-aisiais oficialioji partijos spauda citavo Miltoną Friedmaną ir aptarinėjo rinkos privalumus.

      „Comecon” kolapso dinamika itin tinka mano pristatytam modeliui – siekiant palengvinti užsienio skolos naštą, vis didėjantis įsiskolinimas (t.y. fiktyvus pasaulinės pinigų cirkuliacijos kapitalas) iš dalies padengiamas „plėšikiško“ eksporto dėka.

      Kaip kiekvienas žino, ankstyvieji „šoko terapijos“, nuvilnijusios per buvusį „Comecon” bloką, metai iškėlė į paviršių stalininės sistemos puvėsius ir pridarė nemalonumų visiems joje gyvenantiems žmonėms, išskyrus mažą, gerai išsilavinusį ar plačius ryšius turintį gyventojų sluoksnį, jaunus žmones, sugebėjusius turėti naudos iš emigracijos ar „žinių industrijos“ firmų, kurios išdygo Vakarų kapitalo dėka. Ši situacija išsilaikė iki 1998 m. Rusijos krizės, kurios metu tik trys šalys (vėl tos pačios – Lenkija, Vengrija ir Čekijos respublika) buvo daugmaž priartėjusios prie 1989 m. gyvenimo lygio standartų. Senyvi žmonės gyveno (greičiau negyveno) gaudami bevertes pensijas, o daugybė įvairaus amžiaus pramonės darbuotojų staiga neteko darbo užsidarius gamykloms, kurios nesugebėjo konkuruoti atsivėrusioje pasaulinėje rinkoje. Tuo tarpu Vakarų kapitalas „išsiliejo” investicinėmis spekuliacijomis nekilnojamuoju turtu daugelyje „atsidariusių“ sostinių – Varšuvoje, Prahoje ir Budapešte. Šie miestai tapo beveik neįkandami vietiniams gyventojams, išskyrus tuos, kurie buvo apsaugoti ankstesne (ir greitai nykstančia) nuomos kainų kontrole arba sugebėjo „tvirtai atsistoti ant kojų“ naujomis ekonominėmis sąlygomis. Beprecedentinę kriminalinę bangą sukėlė iki tol pogrindyje lindėjusi mafija ir plačius ryšius turintys žvalgybos bei represinių struktūrų „aparatčikai“. Pasitelkę gerai išpuoselėtą meistriškumą ir pasinaudoję „pereinamuoju“ metu tvyrančia „laukinių vakarų“ atmosfera, jie pusvelčiui išgraibstė vertingus valstybinius turtus bei gamtinius išteklius.

      Žvelgiant iš grynai ekonominių pozicijų, Rytų Europos ir Baltijos šalių problema glūdėjo vienpusiškoje pakankamai išvystytos pramonės orientacijoje į mirštančios sovietinės ekonomikos poreikių tenkinimą. Pramonei reikalingi resursai dažnai būdavo tiekiami iš Rusijos teritorijos, vietinėse įmonėse gaminamos tik atskiros detalės, kurios vėliau surenkamos sovietų gamyklose (irgi aiškus „plėšimas“ per „plano“ mechanizmus, kuriuos satelitinėse šalyje naudojo Rusija). Žlugus Sovietų Sąjungai, nebebuvo kam pirkti šių pusiau baigtų produktų, todėl senosios gamyklos tapo bevertėmis, užsidarė arba buvo nupirktos Vakarų investuotojų ir radikaliai pertvarkytos. Pavyzdžiui, šiandieninė Lenkija – tai šalis, kurioje Varšuvos „kūrybinių klasių“ blizgesys visiškai nublanksta prieš vidutinio ir mažo dydžio gamyklų miestuose klestintį nedarbą – tą patį būtų galima pasakyti ir apie daugelį kitų buvusių „Comecon” šalių. Kita vertus, Vakarų kapitalas plaukia tiesioginėmis investicijomis į gamybą, kai vis daugiau ir daugiau Vakarų, pvz., Vokietijos firmų, pasinaudoja mažai apmokama, tačiau kvalifikuota darbo jėga.

      Pagaliau, tokia milžiniška išsilavinusių jaunų žmonių emigracija į Vakarų Europą bei Jungtines Valstijas aprūpina Vakarų kapitalą darbo jėga, kurios reprodukcijos kaštų jis nesumokėjo.

      Reziumuojant reikia pabrėžti, kad iki 1989-1991 m., siekiant užtušuoti didėjančią nusilpusios ekonomikos stagnaciją, Rytų Europa (kaip ir pati Sovietų Sąjunga) buvo vis labiau įpainiojama į Vakarų skolas. Kuomet pastangos atsigauti tapo beviltiškos, blokas žlugo. Tuomet prasidėjo „Didysis išpardavimas“, žinomas kaip šoko terapija, kurio metu Vakarų kapitalas, kartu su vietinio elito elementais, užgrobė turtus, kokius tik norėjo, visų pirma – nekilnojamą turtą ir žaliavas. Po 1998 metų Rusijos ekonomikai atsigavus dėl tų pačių žaliavų kainų augimo, prasidėjus pasauliniam prekiniam bumui, taip pat dėl „gamybos perkėlimo“ iš Vakarų Europos, aprūpinančio darbu dalį rytiečių darbininkų, kurie neteko darbo po 1989-91 metų, ir, galų gale, dėl ženklių emigravusio jaunimo piniginių perlaidų, Rytų Europos šalys šiuo metu auga greičiau nei Vakarų Europa. Tačiau už oficialios optimistiškos kapitalistinės statistikos, kuri atspindi miesto jupių klestėjimą, glūdi negailestinga senų žmonių, pramonės darbininkų ir kitų sluoksnių marginalizacija.

      ______________________________

      (6) – Išplėstinė reprodukcija apibūdina kapitalistinį kaupimą, kai metinio pertekliaus dalis yra reinvestuojama į naują įrangą ir darbo jėgą. Euristinės paprastosios reprodukcijos atveju, kuri gvildenama daugelyje pirmojo ir antrojo tomo skyrių, tokia plėtra nenumatoma (aut. past.)
      (7) – III-ajame „Kapitalo“ tome Marxas užsimena apie kapitalistų klasės grupes, kurios pajamas gauna iš finansinių rinkų ir rentos, tačiau daugybė žmonių, šiandien esančių „grynosios kapitalistinės sistemos“ išorėje (pvz., FDNT sektoriaus darbuotojai, valstybės tarnautojai ar korporacijų vadybininkai) daugeliu atvejų „Kapitale“ yra tik numanomi. Tai nereiškia, kad jie mažiau svarbūs, ypač turint omenyje didžiulę jų vartojimo apimtį šiais laikais (aut. past.)
      (8) – Hedžo fondai (angl. – hedge fund) – agresyviai valdomas, menkai reguliuojamas investicijų portfelis (vert. past.)
      (9) – Numeraire – bazinis standartas, pagal kurį matuojamos vertės (vert. past.)
      (10) – Keinsizmas – XX a. pradžioje Vakarų pasaulyje įsigalėjusi nuosaikaus valstybinio reguliavimo ir liberalaus kapitalizmo socializavimo ideologija (vert. past.)
      (11) – Senjoražas – pelnas, gaunamas iš valiutos spausdinimo. Jis atsiranda iš skirtumo tarp valiutos vertės ir valiutos gamybos kaštų. Senjoražą apibrėžti galima ir kaip infliacinį mokestį, kadangi pajamas, gautas už naujai išleistą valiutą, vyriausybė gali skirti savo reikmėms, nesirūpindama tinkamu mokesčių surinkimu. Tokiu būdu infliacinį mokestį moka visi, kurie turi nacionalinės valiutos atsargų (vert. past.)
      (12) – Pavyzdžiui, jei JAV priverstų Kiniją pervertinti savo valiutą 10-čia procentų, tai 10 procentų Kinijos prekių, kurias reprezentuoja jos indėliai dolerių pavidalu, taptų nemokama dovana JAV (aut. past.)
      (13) – „Comecon“ – Ekonominės tarpusavio pagalbos taryba (The Council for Mutual Economic Assistance) – ekonominė „komunistinių“ valstybių organizacija (vert. past.)

      Iš anglų k. vertė Saulius Užpelkis


      Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1