dmitrij vilenskij         Menininkas ir kultūrinis aktyvistas Dmitrijus Vilenskis (St. Peterburgas, Rusija) gimė 1964 metais. 2003 metais jis įkūrė kultūrinį-politinį sąjūdį „Čto delat’?” („Ką daryti?“) ir tapo tuo pačiu pavadinimu leidžiamo laikraščio (www.chtodelat.org) redaktoriumi. D. Vilenskis dažniausiai dirba daugiadiscipliniuose kūrybiniuose kolektyvuose, jo kūrybinė veikla siejama su video menu, fotografija, tekstais, instaliacijomis ir parodų architektūra. Nevengia radikalios ir atvirai kairuoliškos retorikos. Save įvardija tarybų komunistu (council communist). Šiame interviu aptariamas Vilenskio tekstas „Ką šiandien reiškia politinės parodos projektas?“, kvestionuojami jame išsakyti postulatai apie šiandieninės politinės parodos galimybes. Pokalbio metu laipsniškai pereinama prie klausimų, kurie atskleidžia principines pašnekovų pozicijas.

         Apie politines parodas, menininkų tarybas ir meno radikalizavimą
         Poleminis pokalbis su menininkų grupės Čto delat’? nariu DMITRIJUMI VILENSKIU iš Rusijos. Kalbasi REDAS DIRŽYS


      
REDAS DIRŽYS: Su didžiausiu malonumu perskaičiau tavąjį politinės parodos manifestą. Kadangi esu menininkas ir dažnokai dalyvauju įvairiausio raugo parodose, turiu prisipažinti, kad tavo aprašytoji yra būtent tokia, kurioje norėčiau dalyvauti. Nežinau, ar sutiksi su manimi, ar ne, bet man atrodo, kad būtent toks modelis yra pernelyg utopinis ir netgi prieštaringas dėl daugelio priežasčių.
         Pirma, mes turime pripažinti, kad „laikinųjų menininkų tarybų“ vaidmuo yra valdžios perėmimas. Iki kokio lygio ketinama perimti valdžią: kuratorinio ar institucinio, tik meno sistemos viduje ar visuomeniniu lygmeniu apskritai? Koks valdžios perėmimo tikslas?

         DMITRIJUS VILENSKIS: Noriu pabrėžti, kad mano idėja apie tarybas neturi jokių užmačių „užgrobti valdžią“. Manau, kad tarybos, kaip politinės organizacijos tipas, yra vis dar patraukliausias modelis dėl to, kad jos nedialektiškai aprėpia du priešingus valdžios polius – atstovaujamąją (valdžią, kuri koordinuoja gyvenimą) ir vykdomąją (galimybę veikti). Tai nulemia nuolatinį naujų politinio gyvenimo formų atsiradimą. Taigi nenorėčiau pernelyg spekuliuoti kalbomis apie valdymo krizę, bet esu įsitikinęs, kad menininkų tarybos – tai tokia organizacijos forma, kuri radikaliai skiriasi nuo biurokratinio-korporacinio kultūros gamybos ir jos sklaidos modelio. Ir būtent šios formos sukuria skirtingų jėgų konfrontaciją, kaip tai jau kartą atsitiko Rusijos revoliucijos metu, kai valdžia nieko nebegalėjo padaryti be derybų su vietos tarybomis. Taip pat mes turime pripažinti, kad pačios tarybos gali susitarti su valstybės valdžia bei jos institucijomis dėl savo veikų – būtent tada ir prasideda tikroji politika.

         R.D.: Tiesą sakant, nesu toks tikras dėl bendravimo su institucijomis „klasikine“ prasme, nes kompromisai paprastai sukuria naujas biurokratines, o ne menines formas (turiu omenyje daugiau socialinę meno reikšmę, o ne stilistines madas)... Minėdamas „valdžios perėmimą“ omenyje greičiau turėja teisių į savivaldą atsikovojimą, ką tarsi įžiūriu ir tamstos apibūdinime:skirtingų jėgų konfrontacija“.

         D.V.: Taip, tu teisus, rizika didelė, bet reikia ją prisiimti ir bandyti suvaldyti situaciją. Taktikos požiūriu tai itin subtili situacija, taktika – operatyvinė, nes niekas nežino, kaip viskas klostysis toliau. Norėčiau ryžtingai pasisakyti prieš bet kokios valdžios ir organizacijos formos neigimo fetišizavimą. Mums reikia naujos teorijos apie krizinę situaciją. Būtų sunku net įsivaizduoti realią revoliucinę situaciją, kurios metu visos jėgos struktūros staiga, vos tik žmonėms sukilus, išnyksta. Iš istorijos mes žinome, kad taip niekada nebuvo.

         R.D.: Man labai patiko terminas „laikinosios menininkų tarybos“. Kada jos turėtų išsiskirstyti? Tęsdamas tavajame manifeste išdėstytą minčių eigą, matyčiau ir logišką proceso organizavimo mechanizmą: realizuoti parodą, perimti visos pridėtinės vertės kontrolę ir nukreipti ją į tolimesnę kryptingą veiklą (galbūt konkrečiu tikslu steigti naują laikinąją tarybą). Ir tada išsiskirstyti. Ar sutiktumei su tokiu interpretavimu, ar aš ko nors nesupratau? Šiaip ar taip, man būtų įdomu išgirsti, kaip, tavo manymu, minėtosios tarybos turėtų elgtis su realiais galios svertais.

         D.V.: Laikinumas irgi yra taktinis klausimas – gal geriau būtų teigti, kad tarybos yra politinė nuolatinės mobilizacijos institucija. Manau, kad savo veiklą jos galėtų vykdyti tam tikrą laikotarpį, nuolat atnaujindamos savo narius ir veikas. Tarybos pagal savo prasmę – tai nuolatinis kasimasis po liberalaus-parlamentinio darbo pasidalinimo tarp vykdomosios ir įstatymus leidžiančiosios valdžios pamatais. Realūs svertai?.. Aš kažko nesupratau… Paprasčiau tariant, tiesiog manau, kad mes, menininkai ir kultūros gamintojai, turime nuspręsti, ką daryti ir kaip dirbti už institucinės struktūros ribų. Ir tada, vienaip ar kitaip realizuodami savo idėjas, mes naudojame jėgos svertą, bet prieš tai reikia labai aiškiai nustatyti mūsų bendravimo ir kontrolės taisykles. Manau, kad šiuo minimaliu lygmeniu tai yra įmanoma…

         R.D.: Bet ar jos skiriasi nuo įprastos biurokratinės patikėtinių tarybos, kurios manipuliavimo mastus mes visi gerai žinom?

      
D.V.: Taip, išties reikia būti budriems, nes modelis, apie kurį kalbu, neturi nieko bendra su tokiu dariniu kaip Britų menų taryba ar bet kuri kita demokratiją imituojanti korporacinė konstrukcija. Terminologija mus gali visiškai supainioti, todėl tikslingiau būtų analizuoti tikrąją organizacijų struktūrą bei žvelgti į vykdomus veiksmus – šitaip atsiskleistų principiniai skirtumai.

         R.D.: Sutinku su tavo minima Jacques‘o Ranciere‘o citata1 apie politinio veiksmo mechanizmą, kuris transformuoja į politiką socialinius, politinius ar buitinius elementus. Kiek suabejočiau viso šito mechanizmo analogija meno sferoje. Netgi realizuojant parodas „ne tam skirtose vietose“, jos vis tiek išlieka institucionalizuoto meno formomis, kurios savo ruožtu yra oficialiosios politikos dalis. Remdamasis šiomis prielaidomis, norėčiau užduoti labai tiesų klausimą – koks pagrindinis politinės parodos tikslas: politinis (kontrkultūrinis) ar kultūrinis (institucionalizuotas)? Koks ryšys (ar skirtumas) tarp politinės parodos ir šiaip meno parodos? Koks sąryšis su meno pasauliu, „rimtąja kultūra“, institucionalizuotomis meno struktūromis ir panašiai?

         D.V.: Manau, labai svarbu pripažinti, jog viskas, ką mes darome mene, itin mažai ir netiesiogiai veikia kovą už socialinius pokyčius. Mums visų pirma svarbūs debatai apie „meno jėgą“ ir tai, be abejonės, susiję su estetika. Menas tebėra istorinio vystymosi stadijoje, kuri tęsiasi dėl nesibaigiančios konfrontacijos ir kovos tarp dviejų sampratų: kas menas yra ir kuo jis galėtų būti. Šiuo metu esu įsitikinęs, kad pagrindinė fronto linija driekiasi tarp prekinio fetišizmo kaip globalios pramogų industrijos išaukštinimo IR opoziciją šioms tendencijoms sudarančių daugybės estetinės idėjos pagrindu artikuliuotų veikų, kurios yra NEapsaugotos nuo rinkos poveikio, BET pačios žlugdo rinkos diktuojamas vertes. Jos demonstruoja, kad „UŽRIBIS“ – tai įmanoma ir VIS DAR pasiekiama alternatyva. Sąryšį suvokiu kaip dalyvavimą ginče dėl meno galių ir jo istorinio aktualumo. Bet aš absoliučiai neigiu tiesiog anarchistinį požiūrį, kad šį diferenciacijos procesą galima būtų įgyvendinti be jokių institucijų. Tada polemika atrodytų taip: mes tiesiog neneigiame meninio pasaulio, bet formuluojame kitokios valdžios galimybę ir galimas jos egzistavimo formas, besiskiriančias atvira tiesos procedūrų demonstracija.

                 alt

         Dmitrijus Vilenskis. Art Athina, 2007 m. gegužė. Zanny Beggo nuotr.

         R.D.: Rašydamas apie politinio meno parodų adresatą, paminėjai, kad jis turėtų būti visai kitoks nei tradicinių parodų lankytojas. Tą patį klausimą kelia ir tradicinių parodų organizatoriai – aneksuoti ir „išplauti“ kuo daugiau žmonių protų. Tad vėl sugrįžtu prie tos pačios „rimtosios kultūros“ antpuolio idėjos, kurios priedangoje adresatas išliktų tas pats, kaip ir tradicinių parodų, bet tikslas būtų „pagydyti“ žmones nuo „priklausomybės“ institucionalizuotoms meno formoms.

         D.V.: Ne, man atrodo, kad kalbame apie skirtingų tipų publiką – jau nuo pačios tarybų avangardo pradžios siūlau iš atminties ištrinti pasyvios privilegijuotos meno publikos idėją ir jos vietoje įsivaizduoti aktyvų bendrakūrėją. Tai reiškia, kad mes transformuojame tradicinę laisvalaikio ekonomiką į produktyvaus mokymosi laiką. Kitas, taip pat svarbus klausimas: kaip mes galėtume nukreipti žmones, pasiruošusius kovoti už savo pozicijas visuomenėje, kurių paprastai negauna veltui? Norėčiau daryti parodą piktiems žmonėms, o ne kūrybinės klasės publikai. Bet čia yra šiokių tokių problemų – aš juos sunkiai randu... Šiaip ar taip, būtent juos turėtume laikyti savo adresatu...

         R.D.: Negaliu sutikti ir su būtinybe ieškoti alternatyvių erdvių politinės parodos rengimui – tai visiškai nesiskiria nuo tipiškos tradicinės šiuolaikinio meno parodos organizavimo strategijos, paremtos projektiniu mąstymu: parodos apleistose erdvėse, Čečėnijos bienalė, kurią pastaruoju metu įnirtingai „stumia“ Palace de Tokyo (Prancūzija) strategai, bei daugybė kitokio šlamšto, kurį gamina neoliberalistinio kapitalizmo meno kolonializmo institutai. Be to, reikia turėti galvoje dar ir faktą, kad praktiškai visa fizinė erdvė (ir virtuali) yra arba privatizuota, arba instucionalizuota. Ar pritartumei karingoms strategijoms organizuoti politines parodas jau egzistuojančiose pripažintose meno erdvėse – tokiu atveju būtų logiškas ir valdžios perdavimo taryboms klausimas? O gal dar logiškiau būtų tiesiog užimti pripažintas meno erdves ir paversti jas bendrabūvio vietomis? Kam gi daryti priešingai? Minėtai pozicijai pritarčiau gal tik vieninteliu klausimu – institucionalizuotos erdvės visiškai išspjauna tave laukan ir tau reikia pačiam atrasti vietą elementariai egzistencijai...

         D.V.: Redai, būtent čia mes įklimpstame į klasikinį ginčą tarp marksizmo ir anarchizmo. Mano pozicija nėra nukreipta prieš visus valdžios ir institucijų tipus. Sakau tiesiai: išskyrus galbūt mūsų taip siekiamą beklasės visuomenės atvejį, mes visada turime galvoti apie valdžios organizavimo formas. Absoliučiai pritariu tavajai valdžios formų šiuolaikiniame mene kritikai, bet man atrodo, kad tu ignoruoji radikalią engiamųjų vaizduotę, kuri suteiks jiems galimybę įsteigti visiškai kitokią instituciją, pagrįstą ne hierarchine jėga, BET demokratiniu susikalbėjimu... Aš esu tarybų-komunistas (council-communist), o ne anarchistas, ir būtent tokios politinės pažiūros apibrėžia mano meno plėtros viziją.

         R.D.: Kalbant apie estetinę meno vertę – ar neatsitiks taip, kad socialinės kovos iliustratyvumas mene taps pilietinės visuomenės dekoracija? Kur ta riba?

         D.V.: Visų pirma, galima labai įvairiai traktuoti pilietinę visuomenę – ne vien jos liberalistinę atmainą. Vis dar manau, kad Gramshi požiūris(2) irgi turi teisę egzistuoti, nors ši versija itin užslėpta šiandien dominuojančioje represinėje policinėje santvarkoje. Traktuojant meną kaip politinį projektą, galima teigti, kad radikali tokios pilietinės visuomenės vaizduotė talpina savyje ir antagonizmus, ir klasių kovą. Be pilietinės visuomenės ir jos neatskiriamo elemento – viešosios erdvės – negali egzistuoti joks menas. Kalbant apie estetiką, būtent ji ir yra mano didžiausio dėmesio ir analizės objektas – tai matyti iš daugelio mano straipsnių.

         R.D.: Gal turi kokią idėja, kur konkrečiai galima surengti efektyvią politinę parodą? Gal vis dėlto tai turėtų būti meno centras su didžiule auditorija, o gal visiška periferija su naiviais bet nuoširdžiais gyventojais?

         D.V.: Man šiuo metu pati įdomiausia vieta ir puikus socialinis centras yra Milano ISOLA (3)...

         R.D.: Niekad apie juos negirdėjau, bet, kadangi jau taip pakrypo mūsų pokalbis, specialiai pasižiūrėjau internete, kokią gi veiklą jie vysto... Ir – nepatikėsi – šiuo metu jie kaip tik rodo Čečėnijos bienalę – tą patį manipuliacinį š..., apie kurį jau anksčiau buvau užsiminęs?!

         D.V.: Tai tikrai blogai – šito aš nežinojau… Esi teisus principingai kritikuodamas šį projektą – man jis irgi dėl daugybės priežasčių pasibjaurėtinas… Negalima meno kaip instrumento naudoti tokiems bukiems tikslams… Bet manau, kad čia ir glūdi principinis mūsų nesutarimas su Europos kairiųjų liberalų dauguma – jie labai jau dažnai rengia blogas, estetiškai skurdžias, tiesmukai moralistines parodas ir rodo panašius filmus.

         R.D.: Ar matai galimybę suorganizuoti vieningą tokių kryptingų, koordinuotų ir gerai organizuotų politinių parodų frontą?

         D.V.: Svajoju apie tai, bet tuo pat metu matau, kaip visa tai toli nuo realybės – norėčiau kurti tokią organizaciją. Ar prisijungsi?

         R.D.: Žinoma! Apie tai ir noriu kalbėti be jokių užuolankų! Ir dar vienas – jau paskutinis – klausimas: ar įmanoma nors kiek pažaboti tą, atrodytų, visiškai nemirtingą menininko ego? Panašu, kad būtent ši problema sužlugdė visus ligšiolinius revoliucinius meninius judėjimus… Menininkai puikiai sugeba sukelti ir paremti revoliuciją, bet itin blogai pasinaudoja valdžia – ar ne taip?

         D.V.: Tai tiesa ne tik apie menininkus, bet ir apie visą darbo klasę. Menininkai yra smulkiaburžuazinė klasė – jie valdo savo gamybos priemones kaip tikri kapitalistai ir todėl juos labai sunku radikalizuoti kolektyviai. TAČIAU estetinis meno istorijos radikalizmas kaskart suteikia vilties, net ir po visų pralaimėjimų. Būtent todėl mes visuomet jaučiame aplinkos atvirumą... Kova tęsiasi, nes mes mylime meną ir tikime jo išlaisvinimo galia.

         ____________________________

         (1) – „Politinis veiksmas sudaro sąlygas įvardinti politika tuos reiškinius, kurie buvo laikomi „socialiniais“, „ekonominiais“ ir „buitiniais“ reikalais. Šis procesas naikina ribas. Tai atsitinka, vos tik „buitiniai“ veikėjai – nesvarbu, ar jie būtų darbininkai, ar moterys – pradeda projektuoti savo nesutarimus į bendro pobūdžio klausimus, pavyzdžiui, kam apskritai priklauso erdvė, kurioje jie gyvena, kas gali apibrėžti ir paskirstyti bendrą nuosavybę. Reikia įsisąmoninti, kad politika yra jau pats klausimas, kas yra ir kas nėra politika. Politika užgimsta vos tik atsiranda klausimas, sprendžiantis, kur driekiasi riba, skirianti politiškumą nuo socialumo arba viešumą nuo privatumo. Todėl politika dažniausiai ir atsiranda „ne savo vietoje“, vietoje, kuri tradiciškai buvo laikoma nepolitine“, – Dmitrijus Vilenskis savo tekste „Ką šiandien reiškia politinės parodos projektas?“ cituoja Jacques'ą Ranciere'ą.
        
(2) – D. Vilenskis kalba apie itin specifinį ir idealizuotą pilietinės visuomenės modelį, kurį apibrėžė italijos komunistas Antonio Gramshi. Šiuo modeliu apibūdinami visuomeniniai sąmoningų piliečių dariniai, kurie sugebėtų kontroliuoti administracines jėgos struktūras, dialektiškai derindami derybas ir tiesioginį veiksmą.
        
(3) – Tai komunos idėjas propaguojančių menininkų iniciatyva – 2003 m. Milane įkurtas menininis-socialinis centras. Jame vykdomi sąlyginai nepriklausomi meniniai ir utopiniai socialiniai projektai.

        
2008 m. pavasaris



         Nevalstybinės politikos ir neoficialiosios kultūros žurnalas „Juodraštis“, 2008 m. Nr. 1