Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 1 skyrius. Pagautas ir per riebus, kad pabėgtų
Mack Jefferson. SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS


mack jefferson      Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Kas atsitinka, kai jie atima jūsų laisvę, o jūs esate per riebus, kad pasitrauktumėte į mišką? Taip gali atsitikti čia. Taip atsitiko Čekoslovakijoje, Čilėje, Pakistane, Afganistane, Laose, Nikaragvoje, Etiopijoje, Kuboje ir kitose šalyse visame pasaulyje. Žmonės atsibudo ryte ir suprato, kad jie jau nebe laisvi. Jie prarado laisvę dėl invazijos, dėl suktų politikų manipuliacijų, dėl saujelės kariškių ar, kuo mums dažnai būna sunku patikėti, dėl rinkimų. Nebuvo atominių bombų, dažniausiai nebuvo nusiaubtų miestų, egzekucijų gatvėse ar galingų okupacinių kariuomenių. Didžiajai gyventojų daliai sunku net suprasti, kad tam tikrą laikotarpį jie buvo nelaisvi. Reikia laiko, kol vyriausybė pajungia slaptą policiją, kol ši pasklinda visuomenėje ir pradeda užmaskuotą procesą, kurio metu supriešinami kaimynai ir atimama tai, be ko žmonės negali būti laisvi ir laimingi.



     Beveik kiekvienoje praradusioje laisvę šalyje gyveno žmonės, kažką bandę dėl to daryti. Jie stojo į pasipriešinimo judėjimus, bėgo į kitas šalis, atliko individualius sabotažo veiksmus ar bandė naudotis likusiomis legaliomis priemonėmis tam, kad atgautų nors dalį savo laisvės.

     Nelaimei, beveik visada nebuvo pakankamai žmonių, pasiryžusių rizikuoti dėl savo laisvės. Dauguma nelaisvų šalių žmonių nusprendžia, kad lengviau bus plaukti pasroviui. Per dažnai ir per daug žmonių išvis neteikia reikšmės laisvės praradimui.

     Įvyksta tai, ko ir reikia laisvę pagrobusiems žmonėms. Jie nori, kad vidutinis pilietis ramiai dirbtų daugiau galvodamas, ką jis įsidės į burną, nei ką jis pasakys tą burną pravėręs. Jau pačią pirmą nelaisvės dieną jie bus daugiau nei laimingi matydami, kaip jūs atsikeliate ryte, pusryčiaujate su vaikais, išvykstate į kontorą ar gamyklą ir dirbate visą darbo dieną. Tada, kai jūs priprasite prie jų buvimo kažkur šalia, bus pradėta po truputį veikti kaskart atimant po mažą laisvės dalelę. Ir kiekvieną kartą bus sakoma, kad visa tai daroma mūsų pačių labui ir saugumui.

     Ir tai yra šūdo gabalas. Vienintelė priežastis, kodėl politikos lyderiai atima iš mūsų laisvę, yra jų pačių gerbūvis ir saugumas. Tokiu būdu jie užsitikrina sau darbo vietas.


     Per daug žmonių neima į galvą, ar jie laisvi, ar ne

     Kiekvienoje laisvę kada nors praradusioje šalyje galingieji valdo tyliai pritariant daugumai gyventojų. 90 % tokių šalių gyventojų ne tik susitaiko su savo laisvės praradimu, bet ir aktyviai bendradarbiauja su atėmusiomis jų laisvę valdžios struktūromis. Ir labai daug jų, ypač tose šalyse, kurios prarado laisvę dėl politikų gudravimo, o ne dėl atviros invazijos, mano, kad jie nieko nepraranda. Jie tiki pagrobusiųjų laisvę propaganda. Jie tiki, kad geriau prarasti dalelę laisvės, bet nebadauti, būti apsaugotiems nuo teroristų, žydų, juodaodžių, krikščionių, nacių, nusikaltimų gatvėse ir visų kitų jų naktinių košmarų.

     Jei tu gyveni vienoje iš laisvę praradusių šalių ir nori kovoti, kad ją atgautum, – turi tikėtis būti mažuma. Dauguma tavo draugų ir kaimynų nenorės prisijungti. Iš tikro, didžioji jų dalis mielai išduos tave, kad užsidirbtų šiek tiek palankumo iš vietinio valdytojo. Jei tau pavyks atkovoti laisvę, jie tau nedėkos, greičiausiai jie ims tavęs nekęsti, nes dings tie vietinio tirono vietoje laisvės dalinami patogumai.


     Neaukok savęs tam, kad laimėtum laisvę kitiems

     Viskas, ko tu nori, yra tavo laisvė. Jei darysi ką nors iš to, kas siūloma šioje knygoje, daryk tik tada, jei tai padės tau pasijusti šiek tiek laisvesniu. Tu manai, kad to neįmanoma pasiekti be mažų mažiausiai atominio karo? Nejuokauk. Vašingtone tiršta nuo politikų pasiruošusių už pažadus apie lengvesnį ir saugesnį gyvenimą parduoti stambius tavo laisvės gabalus.

     Blogiausia tai, kad pilna tavo draugų amerikiečių, kuriems toks sandėris tinka, nes jie kažką iš to gauna. Įtikink juos, kad iš tokio sandėrio laimi tik juodaodžiai, žydai, bankininkai, fermeriai, profsąjungos ar vyrukai, savo pikapuose besivežiojantys vinčesterius, ir jie tuoj pat pakils į kryžiaus žygį.

     Prieš kelis metus kažkoks gudrutis keliems šimtams miesto gyventojų parodė žmogaus teisių deklaracijos kopiją ir paprašė pasirašyti, kad ji būtu paversta įstatymu. 60 % ją perskaičiusių žmonių ne tik tau neatpažino, bet ir pasakė, kad už ją nebalsuotų.

     Viena ar kita grupė vis bando pašalinti kiekvieną iš dešimties Tomo Džefersono inicijuotų teisių pataisų. Jie nori apriboti tavo teisę turėti ir naudoti ginklą savigynai. Jie nori tau nurodyti, ką gali skaityti ir ko ne. Jie nori kontroliuoti, kur išleidi užsidirbtus pinigus. Jie nori nurodyti, kada, kur ir kaip tu gali išgerti skardinę alaus ir kur po to gali traukti. Jie nori reguliuoti, kada ir kaip melstis. Ir, kiekvieną kartą atimdami tavo laisvės dalelę, jie tvirtina, kad tai daro tavo ir visų labui.

     Jei to dar nepakanka, kad ryžtumeisi pribaigti tas gyvates mūsų šalyje, pagalvok apie kitus benkartus – sovietus, ajatolos šalininkus, raudonuosius sargybinius ir neonacius, kurie net nesismulkina su politika. Jie laukia mažiausios klaidelės ir bus daugiau negu laimingi, kai ateis ir jėga atims laisvę.


     Taip gali atsitikti čia

     Galbūt tai įvyks po branduolinio karo, kurį mes pralaimėsime, bet tu išliksi. Panašu, kad mes patys tą padarysime balsuodami už tuos durnelius, nes per daug žmonių tiki politikais, o ne savimi.

     Vieną rytą tu atsibusi ir pamatysi, kad meras išvežtas į perauklėjimo stovyklą, o jo vietoje sėdintis barzdotas neūžauga su kepure, papuošta raudona žvaigžde, pasirašinėja įsakymus konfiskuoti tavo traktorių, tavo daržinę, tavo ūkį ir tavo prieauglį.

     Galbūt ateis šerifas su popieriumi rankoje ir atsiprašinėdamas atims tavo pistoletą, du medžioklinius šautuvus ir tavo vaikų 410‘uosius. Tavo mėgstamas baras prekiaus tik Kool-Aid gėrimu, vyriausybė uždarys bankus ir konfiskuos tavo sąskaitą, o per TV galėsi matyti tik jungtinės viršininkų tarybos naujai paskirto prezidento veidą, kuris tau aiškins, kokius gerus darbus ruošiasi dėl tavęs padaryti.

     Ką tu tada darysi? Sakai, kad pasitrauksi į mišką, kad turi tokiai situacijai paruoštą maisto ir ginklų sandėlį? Manai, kad darysi tą patį, ką daro Afganistano, Nikaragvos ar Angolos laisvės kovotojai – pradėsi atvirą maištą, kad ginklų galia atsikovotum laisvę.

     Linkiu tau jėgų ir daug sėkmės. Tau jos reikės. Tiesą sakant, laisvės kovotojai miškuose, bent jau šiame amžiuje, nepasižymėjo ypatinga sėkme. Jie susilaukia daug spaudos dėmesio ir miršta šlovinga mirtimi, bet šalys, dėl kurių laisvės jie kovoja, kiekvieną dieną tampa vis mažiau laisvos. Nežiūrint to, aš jiems ploju. Jei būtų galimybė, daryčiau viską, kas įmanoma, kad tik jiems padėčiau. Bet esu per daug nuoširdus, kad galėčiau žadėti netrukus prie jų prisijungti. Įsigilinęs į save, pakankamai nuoširdžiai sakau, kad toks kelias ne man.


     Norint kovoti už laisvę, tau nereikia pasitraukti į mišką

     Tad ką gi daryti, jei myli laisvę ir nori ją atgauti, bet esi panašus į mane. Jei tau daugiau nei keturiasdešimt ir negali nubėgti kilometro per keturias minutes. Daug metų gyvenai gerą gyvenimą, kuris matosi pažvelgus į viršsvorį liudijantį tavo juosmenį.

     O galbūt tu esi puikios formos. Išnaudoji kiekvieną progą medžioklei ir žvejybai, prižiūri savo daržą kiemo gale, pats remontuoji namą ir dirbi statybose. Problema ta, kad turi kelis vaikus ir žmoną, prižiūrinčią namus, o ne darančią karjerą ir parnešančią pinigus namo, kol tu vaidini didvyrį. Tavo darbas dar nepanaikintas, nors atlyginimas sumažintas, darbo laikas prailgintas ir tu jau girdėjai užuominas apie tai, kas atsitiks tavo dailiai žmonai ir dviems mažiems vaikučiams, jei pirmadienį neprisistatysi į darbą gamykloje.

     Tu sakai, kad prisijungsi prie pogrindinės paramos organizacijos. Dirbsi kurjeriu, vykdysi sabotažo veiksmus, padėsi spausdinti ir platinti slaptus laikraščius, šnipinėsi engiančios valstybės veiksmus ir pranešinėsi apie tai sukilėliams miškuose.

     Vėlgi linkiu tau jėgų ir sėkmės užmezgant ryšius. Surasti pogrindžio žmones nėra lengva. Jei nujauti, kas galėtų būti tie žmonės, tai žinok, kad tie, kurie užėmė valdžią, irgi tai žino. Pirmas reikalas, kurį jie padarys, – jie pašalins populiariausią mokyklos mokytoją ar vietinės bendrijos pirmininką, ar bet kurį kitą lyderį, tikintį laisve.

     Jei jie išliks gyvi, greičiausiai atsidurs perauklėjimo stovykloje. Pradėk klausinėti, kur galima įstoti į pasipriešinimo gretas, ir tu atsidursi ten pat. Patikėk manim, jei tai įvyks čia, visur bus pilna šnipų, besidairančių tokių, kaip tu, tokių, kurie netiki pažadais ir vis dar nori patys valdyti savo gyvenimus, kurie vis dar tiki, kad vienintelis jų pasirinkimas yra arba gyventi laisviems, arba mirti.

     Ne, aš neįtikinėju tavęs ir toliau gyventi taip pat, kasdien eiti į darbą, bendradarbiauti su valdžia ir daug nešnekėti, tikintis, kad kada nors kas nors tau ar bent tavo anūkams gražins laisvę.

     Nelaimei, būtent taip ir elgiasi didžioji dalis žmonių tose šalyse, kurios dalinai arba visiškai prarado savo laisvę. Bet yra ir alternatyva, apie ką kalbama šioje knygoje. Alternatyva irgi rizikinga, kaip ir kiekviena kova už laisvę, bet šioje knygoje aprašytus dalykus galėsi daryti išvengdamas didesnės rizikos sau ir savo šeimai.

     Tau nereikia organizacijų. Tiesą sakant, turėtum jų vengti. Veik slapta ir neleisk niekam sužinoti, ką tu darai.


     Nebandyk atgauti savo laisvės kurdamas organizaciją

     Kai tik gali, griebk kad ir menkiausią laisvės trupinėlį ir bėk. Žinau, kad tai skamba keistai ir prieštarauja teiginiams apie organizacijų svarbą, apie komandinio darbo privalumus, apie manymą, koks svarbus dalyvių skaičius. Tačiau žmonės, propaguojantys organizacijas, nenori, kad tu būtum laisvas. Jie nori kontroliuoti tave tam, kad jie būtų laisvi daryti, ką tik užsimano.

     Iš tikro laisva visuomenė yra neorganizuota visuomenė. Tokioje visuomenėje kiekvienas daro tik tai, kas jam atrodo reikalinga, ir nevykdo niekieno įsakymų. Tai nereiškia, kad tu gali šokinėti ant kito žmogaus vien todėl, kad tai tau teikia malonumą. Kitas žmogus irgi yra laisvas. Visi gerbia vienas kito teises ir todėl laisva visuomenė yra taiki, bet neorganizuota. Niekas nėra atsakingas ir  niekas neįsakinėja.

     Tau gali atrodyti, kad tokią visuomenę būtų lengva užkariauti, bet taip nėra. Bet kuri visuomenė, kurioje žmonės atsisako bendradarbiauti, jei tai yra prieš jų valią, gali būti valdoma tik bendru žmonių sutarimu arba naudojant galingą karinę jėgą.

     Kaip tik lengva užkariauti įsakymais valdomą visuomenę, kurioje žmonės daro tai, kas jiems pasakyta. Būtent todėl saujelė Ispanijos konkistadorų XVI amžiuje užkariavo Meksiką. Jie pajungė sau actekų imperijos viršūnėles ir tokiu būdu galėjo valdyti kiekvieną šalies indėną. Vargšai gyventojai buvo taip stipriai organizuoti, kad neįstengė imtis nieko kito, kaip paklusti įsakymams.

     Jei pavergtos šalies gyventojai darytų, kas siūloma šioje knygoje, te padeda valdantiesiems pats velnias, nes jiems tikrai prisireiktų tokios pagalbos. Pakaktų, kad šios knygos nurodymais imtų sekti 10 % pavergtos šalies gyventojų, ir šalies reikalai iš karto imtų klostytis kitaip, nes valdantieji būtų priversti suteikti daugiau laisvių.

     Deja, ši knyga tikriausiai nebus skaitoma Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Čilėje, Pakistane, Afganistane, Laose, Nikaragvoje, Etiopijoje ar Kuboje. Tikėkimės, kad kas nors praveš kelias kopijas į kurią nors iš šių šalių. Tokių knygų labiausiai bijo laisvės grobikai.

     Bus ne vienas politikas, kuris pasmerks šią knygą. Visiškai akivaizdu, kad kai kurie siūlomi dalykai labai apsunkins jų grandiozinių socialinės kontrolės schemų įgyvendinimą.

     Apipisk juos. Kuo daugiau žmonių turės šią knygą, tuo lengviau bus tiems pasipūtusiems benkartams suprasti, kad geriau to net nebandyti. Mes vis dar turime šiek tiek laisvių ir turime laiko pasiruošti kovai, kad visai jų neprarastumėme. Taigi perskaityk viską įdėmiai, įsimink siūlymus ir programas, bet pasistenk nebūti sugautas su šios knygos kopija ar konspektais. Tiesiog būk pasiruošęs pradėti savo slapto laisvės kovotojo karjerą.

     Apie tai ir yra ši knyga. Kaip nebendradarbiauti, kaip slapta vykdyti savo misijas. Kai apsijungs šimtai ir tūkstančiai atskirų žmonių su panašiomis misijomis, valdantieji pasigailės tos dienos, kai jie atėmė mūsų laisvę.

     Net jei būsi vienintelis taip veikiantis žmogus šalyje, tu jausi asmeninį pasitenkinimą žinodamas, kad liko bent vienas laisvas žmogus. Jei taip ims elgtis daugiau žmonių, laisvė bus atkovota.


     Slaptas laisvės kovotojas kovoja vienas

     Niekas neįsakinėja skruzdėlei. Tačiau pakėlusi ir išnešusi vieną smėlio grūdelį, ji padeda iškasti bendrą lizdą dykumoje. Slaptas laisvės kovotojas yra kaip skruzdėlė.

     Veikdamas be nurodymų iš šalies ir įsiklausydamas į savo natūralius instinktus, jis visur ir visada kovoja su pavergėjais. Bet laisvę mylinčioje visuomenėje jis nebus vienas. Kiti, galbūt šimtai ir tūkstančiai, veikdami be įsakymų ir nurodymų, darys tą patį.

     Tūkstančiai individualių veiksmų sudarys galingos organizacijos įspūdį. Pavergėjai manys, kad jis susidūrė su organizuotu maištu. Jie ieškos neegzistuojančių lyderių, slaptų štabų ir nenešančių jokių žinučių kurjerių.

     Organizacija niekada nebus atskleista. Bus tik pavieniai žmonės, padauginti iš tūkstančių.

     Vertė rb
     Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter - Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.


     Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti