Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 2 skyrius. Musių traiškymas kūju
Mack Jefferson. SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS

mack jefferson        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Taigi tu gyveni didžioje šalyje, bet tau nepatinka dideli mokesčiai, lošimų apribojimai ar alkoholio įstatymas. Tai dar nereiškia, kad turi pradėti žudyti valstybės agentus, sprogdinti policijos nuovadas ar peiliu badyti barų savininkus, išmetančius tave pasibaigus darbo laikui.

       Ši knyga nėra skirta nesubrendusiems hipiams, teroristams, revoliucionieriams ir visiems nesveikiesiems, norintiems pasiaukoti žmonijos vardan ar sukurti geresnį gyvenimą plačiosioms masėms nežinant, kas per velnias tos masės yra. Ši knyga skirta paprastam vyrukui, kuris nori, kad jo paties gyvenimas taptų laisvesnis. Gali ateiti ir toks laikas, kada reikės pasirinkti tarp laisvės ir mirties, bet tegul tai įvyksta po to, kai surizikuosi ilgam pakliūti į kalėjimą ar surūkyti paskutinę cigaretę prieš pasiruošusią šauti kareivių rikiuotę.


       Dauguma vyriausybių gali būti blogos, bet ne visos jos vienodos. Tavo laisvės labui atliekami veiksmai priklausys nuo valdžioje esančių žmonių veiksmų. Todėl prieš nuspręsdamas veikti, turėtum nuoširdžiai ištyrinėti tave engiančią valstybę.

       Egzistuoja keturių rūšių vyriausybės. Trys iš jų smarkiai varijuoja pagal tai, kiek laisvių turi piliečiai. Demokratija dabar tokia populiari, kad net pats despotiškiausias valdytojas tvirtins, jog jis vadovauja demokratinei vyriausybei. Būtent todėl visos tos šalys vadinamos „Demokratinėmis Liaudies Respublikomis“. Bet niekada netikėk tuo, kaip savo vyriausybę apibūdina jos lyderis. Visi jie tvirtina vadovaujantys Pirmos Rūšies vyriausybėms. Deja, nei viena iš jų tokia nėra.


       Pirmos Rūšies vyriausybės: tikrai laisvos demokratijos

       Pirmos Rūšies vyriausybė yra lygiaverčių ir laisvų piliečių sąjunga, kurioje kiekvienas pilietis gali daryti ką nori, jei tik nenaudoja prievartos ir neapgaudinėja. Vyriausybė yra daugumos piliečių susitarimo reikalas. Vienintelė jos egzistavimo priežastis – apsauga nuo nusikaltėlių ir užsienio šalių atakų, būtinybė įstatymais ir taisyklėmis apibrėžti tokius dalykus, kaip nekilnojamo turto nuosavybė, piliečių ginčų tvarka, aplinkos apsauga ir visuomenės sveikatos bei saugumo užtikrinimas.

       Nors įstatymai priimami daugumos balsais, dauguma nebalsuos už įstatymą, neigiantį lygias mažumų teises, suteikiantį privilegijas mažumoms (nesvarbu, ar jos turtingos, ar skurstančios) ir paneigiantį bet kurias asmens laisves.

       Bet kas, gyvenantis tokioje šalyje, gyvena laisvame rojuje. Jam nereikės taikyti nei vieno šioje knygoje aprašyto metodo. Jis gali būti geru piliečiu, nes tai geriausias būdas tapti laisvu ir užsitikrinti teisingą gyvenimą, atitinkantį gabumus ir poreikius.

       Tačiau jis turėtų neprarasti budrumo. Politikai, trokštantieji valdžios, tinginiai, silpni ir bailūs nekenčia tokios santvarkos. Kiekvieną dieną jie kurs planus ir manevruos, kad tik surastų būdus, kaip tokią visuomenę pakeisti į kažką mažiau laisvesnio.

       Tokio tipo šalyje bus daug turtingų žmonių ir daug skurstančių, nes kiekvienas galų gale pasieks savo gabumus ir veržlumą atitinkantį lygį. Tokioje šalyje bus ir didelė vidurinė klasė. Gyvenimas tokioje šalyje yra gana rizikingas, nes žmogus patirs sėkmę ar nesėkmę priklausomai nuo savo nuopelnų.

       Tie, kurie patirs nesėkmę dėl nepalankiai susiklosčiusių oro sąlygų, gamtinių katastrofų, konkurencijos ar kitų gyvenimo tragedijų, neturės perdaug kankintis. Visada bus galima pradėti viską iš pradžių ir, kaip įprasta, atsiras norinčių ištiesti pagalbos ranką. Laisvi žmonės visada buvo malonūs, kilnūs ir padedantys atsidūrusiems bėdoje ar patyrusiems nesėkmę. Laisvoje visuomenėje tokia pagalba visada savanoriška, neverčiama ir nekontroliuojama vyriausybės.

       Nelaimei, tokios šalies pasaulyje nėra. Žmonės, užrašę mūsų konstituciją ir pirmąsias dešimt pataisų, nubrėžė tokios šalies kontūrus. Tačiau net šitie protingi ponai neatkreipė dėmesio į faktą, kad didelė dalis Jungtinėse Valstijose gyvenančių žmonių laikomi vergais, o tai visiškai nesuderinama su bet kokia visuomene, kuri tvirtina esanti laisva.

       Narsus prezidentas, kruvinas karas ir 13, 14 bei15 konstitucijos pataisos galų gale išsprendė vergų klausimą, maždaug nuo 1866 metų iki XX a. pradžios Jungtinės Valstijos, kaip jokia kita šalis per visą istoriją, priartėjo prie Pirmos Rūšies šalies idealų. Tai buvo laisvės laikmetis, galbūt todėl mes taip idealizavome tą laikotarpį menuose, paversdami vesternų kaubojų laisvo žmogaus ir laisvos šalies simboliu.

       Tada politikai pastebėjo baisų gyvenimo faktą. Daug amerikiečių, ypač gyvenantys rytų miestuose, iš tikro nesuvokė, kas yra ta laisvė. Politikai suprato, kad gali likti valdžioje ir išplėsti savo asmenines galias supriešindami atskiras žmonių grupes, siūlydami geresnį gyvenimą galią turintiems žmonėms, suteikdami galią sau ir biurokratiniam aparatui.

       Jie ėmė tvirtinti, kad tik daugumos valdžia yra tinkama, ir pasinaudojo tuo, kad dauguma pernelyg norėjo viršenybės prieš mažumas net neklausdama jų pritarimo. Vadovaujamos savanaudžių politikų ir augančios biurokratijos, laisvos Jungtinės valstijos pradėjo dreifuoti, o tai pavertė mus Antros Rūšies šalimi.

Antros Rūšies vyriausybės: ribotos laisvės demokratijos

       Tai vyriausybės, kurių politikai, siekdami išlikti valdžioje, įpiršo gyventojams idėją, kad valdyti turi dauguma. Jie teigia, kad dauguma turi teisę nuspręsti, ką darys visi, net jei didelė mažumos dalis nenori atsisakyti savo popiečio stikliuko, noro išsitraukti pistoletą ir pašaudyti į taikinį, sniegomobilio, ryjančio kurą 1952 m. kadilako ar teisės išleisti savo uždirbtus pinigus taip, kaip norisi.

       Kai tik politikai prastūmė daugumos valdymo idėją, buvo pereita prie balsų prekybos, kuri vyksta tam tikroms žmonių grupėms žadant įvairias privilegijas. Savaime aišku, jog visa tai turėjo būti kompensuota mokesčiais, daugybė žmonių neteko galimybės pasinaudoti tais privalumais. Na ir kas? Juk valdo dauguma.

       Gana greitai atsirado socialinio aprūpinimo programos, dideli mokesčiai, laisves ribojantys įstatymai, sudėtingos taisyklės ir nuostatos beveik kiekvienai niekingai veiklai ar verslui, kuriuo tik norėtum užsiimti.

       Valdant šios rūšies vyriausybei, bent jau iš pradžių išlieka ir visos grožybės, būdingos Pirmos Rūšies vyriausybėms. Vyksta laisvi rinkimai. Įstatymus rengia vien tik išrinkti pareigūnai. Egzistuoja spaudos laisvė ir didžioji dalis politinių laisvių, pvz., susirinkimų laisvė, religijos laisvė, laisvė kreiptis į vyriausybę peticijomis.

       Problema atsiranda tada, kai politikai suteikia vis daugiau ir daugiau privilegijų skirtingoms grupėms, tuo jas supriešindami, o mes, supančioti įstatymų, mokesčių ir taisyklių, turime vis mažiau galimybių kontroliuoti savo gyvenimą. Iš tavęs atima vis daugiau ir daugiau sprendimo teisių ir perduoda jas vyriausybei. Tau nurodo, ar savo kieme gali auginti paršiuką, ką turi daryti, kad pradėtum smulkų versliuką, kas gali kirpti plaukus ir kas ne, kada gali atidaryti barą ir kada privalai jį uždaryti, kur gali nusipirkti ginklą ir ką dėl to turi parodyti, ir t.t., ir pan. Prieš kelis metus buvo susiklosčiusi absurdiška padėtis, kai valstybė mums nurodinėjo, kada galime į savo automobilius prisipilti kuro.

       Kiekvieną kartą, kai išrinktieji Antros Rūšies vyriausybės atstovai priima įstatymą, suteikiantį privilegijas ar išskirtines teises kokiai nors grupei, visiems kitiems sakoma, kad tai daroma bendram visų labui, kad viskas gerai, net jei prarandate kelias teises, nes daugumos valdžia svarbiau nei laisvė. Galiausiai ateina laikas, kai žmonės tam bendram labui išleidžia tiek savo pinigų ir laiko, kad jo nelieka tam, kad gautų iš gyvenimo to, ko nori.

       Visiškai įmanoma, kad tokioje šalyje gyvenantys žmonės pateks į situaciją, kai turės tiek pat laisvių, kiek jų turi žmonės totalitarinėse valstybėse, arba dar mažiau.

       Būtent taip yra Švedijoje, kur mokesčiai pakilo į tokias aukštumas, kad abu tėvai privalo dirbti vien tam, kad išsilaikytu tame pačiame lygyje. Savaime aišku, valdžia pasirūpina vaikų priežiūros centrais, tačiau tai yra dar vienas būdas užsitikrinti, kad užaugę vaikai apie valdžios kontrolę galvos kaip apie geriausią įmanomą dalyką. Toje šalyje išsivystė galinga biurokratija, kuri vis labiau kišasi į pačių asmeniškiausių sprendimų priėmimą.

       Vis dėlto net ir labiausiai laisvę ribojančios demokratijos, ypač tokia, kaip mūsų, turi vieną bendrą bruožą. Jose vis dar veikia demokratinė sistema. Kai tik pakankamas tų šalių gyventojų skaičius supras, kad mainyti duoną ir pramogas į laisvę nėra geras biznis, jie galės nebebalsuoti už demagogus ar suktus politikus ir pradėti rinkti tuos žmones, kurie pakeis žmonių grupes supriešinančius įstatymus.

       Antros Rūšies šalyse, kuriose pagrindinės teisės daugumos balsais dar nesunaikintos, beveik kiekvienas gali pradėti politinį judėjimą turėdamas tikslą atgauti laisvę ir perdaug nesirūpindamas dėl galimų valdžios represijų. Laisvė yra čia pat, tereikia, kad žmonės norėtų ją pasiimti.

       Deja, yra vienas užmaskuotas kabliukas, kuriuo pasinaudoja politikai. Šios rūšies visuomenėje beveik kiekvienas gauna vieną ar kelias privilegijas. Nenorėdami jų prarasti, jie negali reikalauti iš kitų, kad šie atsisakytu savo privilegijų.

       Visi nori mažesnių mokesčių, bet nei vienas, kuriam virš šešiasdešimt, nenori liesti socialinio draudimo sistemos. Nei vienas veteranas nenori, kad dingtų jo privilegijos. Kiekvienas ūkininkas nori subsidijų javams. Valstybės tarnautojai vis tvirtina, kad jie yra verti tų aukštų atlyginimų ir didelių pensijų. Profsąjungos išsiderėjo normalius atlyginimus ir toliau bando įtikinti jus nepirkti pigaus japoniško automobilio tam, kad išlaikyti savo darbo vietas.

       Tol, kol dauguma žmonių savo asmeninę naudą laikys aukštesne už laisvę, galime tikėtis ir tolimesnio laisvių nykimo.

       Nei vienam mylinčiam savo įtaką ir prestižą politikui nepatinka žodžio laisvė, susirinkimų laisvė, spaudos laisvė, atviras ar slaptas balsavimas. Beveik kiekviena išrinkta Antros Rūšies vyriausybė dalį laiko skiria tam, kad apsvarstytų galimybes priversti daugumą atsisakyti šių teisių.

       Ir neapgaudinėk savęs. Taip gali atsitikti net Jungtinėse Valstijose. To nebus, jei didelė žmonių dalis aiškiai pasakys, kad jie neleis tam įvykti, bet jokių garantijų nėra. Jei kurią nors dieną taip atsitiks ir tu suprasi, kad nebegali balsuoti, nebegali kritikuoti išrinktos valdžios, tavo ginklai konfiskuoti, o mokykloje vaikai mokomi šnipinėti tėvus, tada ši knyga bus kaip tik tai, ko tau reikia.

       Bet ne dabar, ne šioje šalyje ir ne daugumoje Antros Rūšies vyriausybių pasaulyje. Pagrindiniai principai vis dar veikia ir tu vis dar gali dirbti sistemos viduje. Būtent todėl nei vienas iš gyvenančių šioje šalyje neturi teisės rengti teroro veiksmus prieš vyriausybės atstovus, sprogdinti pastatus, grobti lėktuvus ar laisvės vardan žudyti policijos pareigūnus. Kiekvienas padorus Amerikos pilietis turi daugiau teisių nei bet kuris kitas planetos gyventojas. Dar daugiau, jis vis dar gali padidinti savo laisvę legaliais politiniais veiksmais ar paprasčiausiai ignoruodamas politikų reikalavimus.

       Galbūt ne visada taip bus. Bet jei taip kada nors atsitiks, laikas ruoštis jau dabar – kol tokie žmonės, kaip aš, galime rašyti tokias knygas, ir tokie žmonės, kaip jūs, galite jas skaityti. Ruoštis, kad koks nors šmikis, pagrobęs jūsų laisvę, pasigailėtų to ėmęsis. Pasiruoškite ir praneškite apie tai politikams, svajojantiems apie didesnę įtaką ir ilgalaikę valdžią. Geriausias būdas, kad taip niekada neįvyktų, yra duoti žinią, kad yra daug žmonių, pasiruošusių kovai.

       Ši šalis ir daugelis ribotos laisvės demokratijų nėra tobulos. Taigi nėra būtina jau šią savaitę tapti slaptu laisvės kovotoju, bet jau reikia reikalauti, kad valdžia žiūrėtų į tave kaip į laisvą žmogų.

       Jei tikrai myli laisvę, tau reikėųu rimtai pagalvoti, ką ruošiesi daryti, kad būtum kuo laisvesnis. Tu turi teisę į didesnę asmeninę laisvę net jei tai reikštų kai kurių įstatymų pažeidinėjimą. Su sąlyga, kad pažeidinėsi tokius įstatymus tik tada, kai jie tiesiogiai lies tave. Tu netrukdysi bet kurio kito individo laisvei, nebent jis tiesiai tave užsipultų.

       Jei gyveni Antros Rūšies šalyje, galbūt norėsi likti sistemoje ir siekti didesnės laisvės dalyvaudamas politiniame procese. Arba norėsi kuo daugiau atsiriboti nuo sistemos ir tapti kitame skyriuje apibrėžtu blogu piliečiu. Rinktis tau. Pasirinkimas priklausys nuo to, kiek toli nuo tikrai laisvos demokratijos nukrypo tavo šalis.


Trečios Rūšies vyriausybės: „palankios“ nedemokratinės sistemos

       Tokia yra tradicinė valdžios sistema per visą žmonijos istoriją. Tokią valdžią tu rasi daugumoje Lotynų Amerikos, Afrikos ir Azijos valstybių. Savo galią lyderis arba paveldėjo, paskirtas mažos žmonių grupelės, arba gavo pasinaudojęs savo sėkme ar kitų revoliucija. Šiose šalyse piliečiai negali pasirinkti valdžios. Valdytojas save vadina karaliumi ar diktatoriumi, jis gali vartoti ir modernesnius terminus – vadintis prezidentu ar pirmininku. Nesvarbu, kaip jis save vadina, jis valdys iki gyvos galvos arba iki tol, kol pats norės, nebent atsiras kas nors stipresnis bei galingesnis ir jį nuvers.

       Tokios vyriausybės nebūtinai blogos. Būtent todėl jas vadinu „palankiomis”, net jei daugelis jų visiškai nėra tokios. Kartais diktatorius ar prezidentas iki gyvos galvos tikrai rūpinasi savo pavaldiniais ir sunkiai dirba stengdamasis pagerinti jų gyvenimą. Visi jie bando įtikinti gyventojus, kad daro būtent tai. Jei gyventojai ima rodyti nepasitenkinimą, tokios vyriausybės gali šiek tiek nusileisti ir taikiomis priemonėmis nuraminti gatves užplūdusius žmones.

       Kartais palankus diktatorius gali sukurti labai sėkmingą laisvo verslo šalį. Jis gali sau net leisti pakliūti į tokius demokratijos spąstus, kaip renkamas parlamentas, tikra teisėtvarka, teisinga mokesčių struktūra, etc. (Geras labai sėkmingos ir palankios diktatūros, atrodančios beveik kaip demokratija, pavyzdys yra Singapūras.)

       Kai kurie žmonės ginčysis, kad palankus diktatorius yra geriau nei ribotos laisvės demokratija. Diktatoriui ir jo aplinkai nereikia pataikauti miniai, kad jie būtų vėl išrinkti, jie gali susitelkti geram valdymui.

       Graikų filosofas Platonas įrodinėjo, kad palankus diktatorius gali išspręsti visas žmonijos problemas. Jis siūlė karaliaus-filosofo, valdytojo, nuo mažens specialiai ruošto protingam ir teisingam gyventojų valdymui, idėją. Platonas nesuprato žmogaus prigimties.

       Tokios vyriausybės gali užtikrinti gyventojams pakankamai gerą gyvenimą. Bet dažniausiai to nebūna. O jei ir pavyksta, trūksta vienos gyvybiškai svarbios sudedamosios dalies – tikros laisvės.

       Bet kurioje Trečios Rūšies vyriausybėje valstybė stovi virš individo. Aiškinama tuo, kad eiliniai žmonės – tai primityvios ir nuodėmingos būtybės, nesugebančios gyventi padoriai ir produktyviai, jei jiems nevadovauja aukštesnis individas, kuris gali juos išmokyti ir nuvesti į šviesią ateitį. Valdytojas save laiko tėvu, o gyventojus – vaikais, kurie gali būti mylimi ir apgaubti rūpesčiu, bet kuriems niekada negalima patikėti tikrai reikšmingų sprendimų.

       Kita rimta tokių vyriausybių problema – nėra jokių garantijų dėl ateities. Nėra jų ir demokratijoje, bet čia kiekvienas individas bent jau turi galimybę kažką pasakyti apie ateitį. Trečios Rūšies vyriausybėje gali sėdėti pats nuostabiausias, maloniausias ir protingiausias iš kada nors žemėje buvusių karalių. Jis gali savaip mylėti visus pagal jo meilės nuorodas gyvenančius subjektus. Ir labai tikėtina, kad jo sūnus bus sadistiškas idiotas, kurio pirmas veiksmas, gavus valdžią, bus paskelbti karą stipresniam ir geriau pasiruošusiam kaimynui.

       Santykinai palanki vyriausybė gali staiga persimainyti net ir be pokyčių viršuje, jei lyderio interesai pasisuks kita kryptimi, neatitinkančia daugumos gyventojų lūkesčių. Pažvelkime, pavyzdžiui, į Hong Kongą.

       Hong Konge valdo Trečios Rūšies, palanki, bet nedemokratiška, vyriausybė. Šalis patenka į keistą kategoriją, nes ji viena iš nedaugelio pasaulyje likusių kitos šalies kolonijų – paskutinis Britų imperijos forpostas. Tai reiškia, kad Hong Kongo diktatorius yra visa šalis – Antros Rūšies šalis Didžioji Britanija.

       Hong Kongo gyventojų nuomone, britų veikla nebuvo bloga. Paprastiems Hong Kongo gyventojams jie suteikė daugiau laisvės nei bet kuris kitas diktatorius žmonijos istorijoje. tai ypač liečia ekonomiką. Hong Kongas yra klestintis laisvo verslo idealų monumentas. (Anglija geriau susitvarkė savo kolonijoje nei pas save. Kol Anglija leido Hong Kongui mėgautis laisvo verslo sėkme, pati pateko į pusiau socialistinės gerbūvio valstybės ekonominį košmarą.)

       Dauguma Hong Kongo gyventojų patvirtintų, kad jie jaučiasi gerai. Jie taip užsiėmę pinigų darymu, geru gyvenimu ir mėgavimusi šiandiena, kad net nepasigenda galimybės reikštis politiniuose reikaluose. Dauguma sutiktų, kad viskas ir toliau taip tęstųsi.

       Bet to nenori Didžioji Britanija. Didžioji Britanija, nieko neklausdama ir neatsižvelgdama į Hong Kongo žmonių norus, neseniai sutiko visus iki vieno šios šalies žmones atiduoti totalitarinei valstybei. Jie nustatė datą ir pasirašė sutartį. 1996 metais Hong Kongas taps  komunistinės Kinijos dalimi.

       Štai kas yra blogai su Trečios Rūšies vyriausybe. Nesvarbu, kokia palanki ji yra, pilietis neturi balso ir negali kontroliuoti savo gyvenimo bei ateities.

       Aišku, bet kokiai galiai yra ribos ir ne vienas diktatorius buvo nuverstas todėl, kad per ilgai nekreipė dėmesio į tikrus jo valdomų žmonių poreikius. Kaip minėjau pirmajame skyriuje, net blogiausia valdžia turi pasirūpinti, kad daugumą žmonių jaustųsi laimingais, arba juos įtikinti, kad ateityje reikalai tik gerės. Nei viena vyriausybė neišsilaikys, jei žmonių minia staiga išeis į gatves ir pradės žudyti policininkus.

       Todėl diktatoriai daug laiko ir pastangų skiria propagandai. Todėl dauguma jų daugiau ar mažiau riboja žodžio ir spaudos laisves. Jie nori patys paaiškinti piliečiams apie gerą gyvenimą ir nenori, kad tai padarytų kas nors kitas..

       Šiomis dienomis girdėti nemažai kalbų apie diktatorius, kurie ruošia žmones artėjančiai demokratijai. Jie aiškina, kad piliečiai dar nėra pakankamai išsilavinę ir pasirengę savivaldai, kad per daug laisvės per tokį trumpą laiko tarpą nėra gerai. Kartais tokios vyriausybės net išpildo savo pažadus, ypač jei atsiranda didėjančio tokių laisvių poreikio įrodymų.

       Bus išrinktas parlamentas, bet neturės daug galių. Žodžio laisvės apribojimai bus šiek tiek sumažinti. Mokyklose pradės mokyti savivaldos. Vietinėje valdžioje gal net atsiras renkami valdininkai. Jei pakankamas žmonių skaičius to reikalaus, o dalis lyderių supras, kad tai vienintelis saugus kelias, Trečios Rūšies vyriausybė gali pasikeisti į Antros Rūšies ar net į Pirmos Rūšies vyriausybę. Anglija pasikeitė į Antros Rūšies vyriausybę per maždaug 400 metų. (Dabar atsirado požymių, kad ji grįžta atgal.)

       Deja, istorija rodo: nepanašu, kad taip įvyktų. Dauguma diktatorių, susidūrę su didesnės laisvės reikalavimais, išsigąsta dėl savo išlikimo ir pasuka totalitarizmo keliu. Pavyks jiems ar ne, priklauso nuo žmonių reakcijos.

       Beveik visose Trečios Rūšies valstybėse žmonės gali gauti savo laisvę, jei tik jie prisiims su tuo susijusią riziką.

       Jei gyveni Trečios Rūšies valstybėje ir myli laisvę, tau teks nelengvas pasirinkimas iš to, ką nori daryti savo asmeninės laisvės padidinimui. Daug kas priklausys nuo to, ar vyriausybė iš tikro palanki. Jei turi gerą darbą, tavo šeima aprūpinta, o savo asmeniniame gyvenime gali daryti beveik viską, ko užsigeidi, tu net negalvosi apie pasitraukimą į kalnus. Dėl menko laisvės trupinėlio tu nenorėsi rizikuoti pakliūti į kalėjimą. Greičiausiai nuspręsi palaukti ir pažiūrėti, ar vyriausybė tęsės laisvesnės demokratijos pažadus. Tačiau galbūt tu norėsi padėti vyriausybei vien tam, kad ji judėtų reikiama kryptimi. Padėsi kurti tokias situacijas, kad vienintelis protingas vyriausybės sprendimas būtų didinti laisvę.

       Aš nesutikčiau su tuo, kad kiekvienas, gyvenantis nedemokratiškoje valstybėje, mažų mažiausiai turėtų būti blogas pilietis, kaip aprašyta sekančiame skyriuje. Imtis kokių nors aktyvesnių veiksmų, ar ne, priklauso nuo galimos rizikos ir naudos studijų. Bet aš tikiu individu. Tikiu, kad didžioji dauguma žmonių gali apsispręsti patys.

       Tu turi nuspręsti, kada tau tapti slaptu laisvės kovotoju. Trečia Rūšis linkusi tapti Ketvirta Rūšimi, todėl vieną gražią dieną tu imsi ruoštis, kad taptum slaptu laisvės kovotoju. Tai bus vienintelis tavo pasirinkimas.

       Amerikiečiai neturėtų priskirti sau problemų, susijusių su laisve gyvenant Trečios rūšies valstybėje. Negaliu įsivaizduoti situacijos, kad mūsų šalies vyriausybė pradėtų neigti mūsų balsavimo ar rinkimų teisę prieš tai nepritaikiusi totalitarinei vyriausybei būdingų priespaudos technologijų.
 

Ketvirtos Rūšies vyriausybės: totalitarinės valstybės

       Šiose vyriausybėse valdytojai veikia visiškai priešingai daugumos ir didžiosios dalies mažumų poreikiams ir, ko gero, apie tai žino dauguma gyventojų ir net patys valdytojai. Jie žino, kad jei suteiktų gyventojams daugiau laisvių, šie atsisakytų daryti tai, ko iš jų nori vyriausybė. Jiems baisu prarasti taip mėgstamą galią, todėl visuomenė tikslingai įbauginama, kad taptų aklai paklusni. Sistemingai terorizuojamos žmonių grupės ir individai, drįstantys skųstis ar nepaklusti vyriausybės įsakymams bei įstatymams.

       Totalitarinė vyriausybė gali išsivystyti iš Trečios Rūšies ar net iš Antros Rūšies vyriausybės (kaip atsitiko su nacių vyriausybe Vokietijoje). Tokia vyriausybė gali atsirasti ir kaip sėkmingos revoliucijos, pavyzdžiui, Rusijoje, Kuboje ar Irane, pasekmė. Galiausiai, totalitarinė valstybė gali būti sukurta po okupacijos. Tokia totalitarinė vyriausybė paprastai būna bjauriausia, tą II pasaulinio karo metu patyrė Graikija, Lenkija, Belgija, Prancūzija ir net Ukraina.

       Totalitarinis lyderis pažeis visas įmanomas žmogaus teises. Bus cenzūruojama visa spauda, televizija ir radijas. Bus įrašinėjami telefonų pokalbiai, apieškomi pastatai, o žmonės stabdomi, apklausiami ir sulaikomi policijai kada tik panorėjus. Bus perauklėjimo stovyklos, areštai vidurnaktį, visur nešiojantys ginklus kareiviai ir nuolatinis propagandos srautas, aiškinantis, koks puikus yra lyderis, partija ar prezidentas, valdysiantis iki gyvos galvos.

       Vyriausybės įsakymai ir potvarkiai pradės reguliuoti kiekvieną jūsų asmeninio gyvenimo smulkmeną. Jums bus pasakyta, kur dirbti, kiek uždirbti, kur gyventi, kiek turėti vaikų, kur gydytis, kokias mokyklas turi lankyti jūsų vaikai ir net ką jūs galite vesti.

       Tokio baisaus totalitarinės valstybės gyvenimo sąlygomis įvyks dar didesnė tragedija –didžioji dauguma piliečių tyliai susitaikys su esama padėtimi. Jie ir toliau stengsis būti gerais piliečiais. Net jei kokį kartelį ir svarstys galimybę ką nors nuveikti dėl savo laisvės atgavimo, jų matyti klaikūs susidorojimo su besipriešinančiais vyriausybei žmonėmis vaizdai įbaugins ir privers susitaikyti su esama padėtimi.

       Tačiau net totalitarinė vyriausybė negali suimti visų žmonių, ji negali nuolat visus kontroliuoti. Todėl totalitarinė vyriausybė sutelkia savo dėmesį į mažas, linkusias organizuotis ir vadovauti pasipriešinimo judėjimui žmonių grupes. Šiai grupei priklausys buvę politinių ir karinių struktūrų lyderiai nuverstoje vyriausybėje: sąžiningi teisėjai, bendruomenių lyderiai, žinomi verslininkai, kurie atsisakė remti naują režimą, laikraščių korespondentai ir redaktoriai, televizijos žurnalistai, autoriai, profsąjungų lyderiai, religiniai lyderiai ir dėstytojai (ypač universitetuose).

       Kiekvienas, priklausantis bet kuriai iš tų grupių, bus nuolat stebimas. Daug jų bus tuojau pat  sulaikyta. Kai kurie bus greitai nubausti mirties bausme, kiti – uždaryti darbo stovyklose ir kalėjimuose. Arba prievarta perkelti į kitus miestus, kur turės dirbti žeminančius darbus ne pagal savo profesiją.

       Kai kuriems iš tų žmonių pavyks pabėgti, tikėkimės, į laisvą ir draugišką šalį, kur jie galės įkurti vyriausybę tremtyje. (Manau, jei tai atsitiks JAV, nebebus kitos vis dar laisvos šalies. Mes būsime paskutinis bastionas.)

       Keli iš aukščiau minėtų lyderių galbūt pasitrauks į kalnus, kad įstotų į mažus partizanų patriotų būrius ir pagal galimybes bandys kovoti iš pasalų, žaibiškomis atakomis ir pasitraukimais. Tironas to tikėsis, todėl daug karinių pajėgų bus skirta tokių grupių suradimui ir sunaikinimui.

       Skirtumas tas, kad tu nepriklausai nei vienai iš minėtų grupių. Niekada nedirbai vyriausybėje, net nebuvai tėvų komiteto narys. Esi tiesiog paprastas pilietis, dirbantis darbe, mokantis mokesčius, maitinantis šeimą, kartais pažvejojantis ir pamedžiojantis, net nepažįstantis nei vieno valstybės politiko. Tavo vardas gal ir užfiksuotas keliuose kompiuteriuose, bet tikrai nepriskirtas prie pavojingų tipų. Vienintelis skirtumas tarp tavęs ir kaimynų – tu myli ir supranti laisvę daugiau nei jie.

       Tironas, manydamas, kad tu ir kiti eiliniai piliečiai įbauginti ir aklai paklusnūs,  sukoncentruos savo dėmesį į organizuotus ir pavojingus žmones. Taip buvo beveik visose totalitarinėse šalyse. Jis manys, kad taip turėtu būti ir čia. Niekas nežiūrės į tave kaip į rūpesčius keliantį žmogų. Todėl būtent tu esi tinkamiausias kandidatas į slaptus laisvės kovotojus. Ši knyga skirta tau.


       Vertė rb
     Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter - Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.


     Skaityti toliau

 

Komentarai  

 
0 # geras tekstasandrius Y-m-d H:i
idomu ka apie ji mano pac vertejas? Man rods vertejui tekstas irgi patiko.Paprasta s, jokiu mandru zodziu.Truputi yra tokio zmogui budingo priestaravimo - zmones nesugeba normaliai ivertinti prievartos. Dazniausiai todel, kad patys turi smurto fobija.Zmones neistengia pripazinti, kad fizinis susidorojimas yra mazesne blogybe negu pavergimas ilgiems metams.Ir nesvarbu ar ta vergove yra tiesiog priverstine, ar ji savanoriska.Tai yra didesne mirtis negu mirtis. O tai daug ka keicia sitoj teorijoj.
 
 
0 # BetmenasVilma Y-m-d H:i
Beda ta , kad tie "tiesiog paprasti pilieciai, nei tokiu knygu, nei tokiu tekstu neskaito...
Jie is vis nebeskaito..., net laikrashciu.
Ir ish tokiu tekstu, tik visokie pseudoanarchist ai semiasi medziagos savo pizdielinimui, apie tai, kaip nereikia organizuotis, nereikia atvirai reikalaut savo teisiu ir t.t. ir pan.
Jega yra kolektyvizme, sindikalizme, savivaldoj, o ne kazkokia "paprasto buhalterio" supermenishka kova su rokfeleriais.
Autorius per daug prisiskaite Betmenu ir X-menu...
Nu amerikonas...
 
 
0 # vilmaiandrius Y-m-d H:i
nera svarbu kad Tu arba kazkas kitas imtu ir pakeistu dabar savo kieta nuomone.Svarbia usia isgirsti ir priimti galimybe, kad ir teorine, jog yra lygiagreciu tiesu, ir tuo paciu suvokti, jog poryt ta kitokia tiesa tau paciai gali pasirodyti geriau paaiskinanti realybe negu dabartine.
Sakydama kad savivalda ir kolektyvizmas yra jega, tu tiesiai sviesiai atmeti anarchija is principo, mano nuomone.Kolekty vizmo musuose per akis - vieni kolektyvai aplinkui.Ir tu, ir as esame nepatenkinti kolektyvo mums primetamomis taisyklemis.Ar Tu tikrai tiki, kad gali buti is principo KITOKS kolektyvas?:O Na, kiek zinau, tokiu istorijoj dar nera buve...Gal Jus toki sukursit, kas zino.
 
 
0 # pilka maseandrius Y-m-d H:i
As dar noriu su tavim padiskutuoti apie “tuos kitus, paprastus zmones, kurie nieko neskaito”. Neseniai anglu sociologai dare eilini tyrima, megindami issiaiskinti tokia nesamone – kaip priklauso patenkintu savo buviu zmoniu skaicius ivairiu pragyvenimo lygiu valstybese. Isaiskejo mums seniai akivaizdi tiesa – afganistane zmones didziaja dalimi yra labiau patenkinti savo gyvenimu negu UK.
Tu megsti visokius apibrezimus ir grazius zodzius. Gaila, bet as neradau apibrezimo isminciai.Netgi buvau wikipedijoj ir guglej.Bet lygiagreciai auksciau parasytai banalybei, paporinsiu kita visiems akivaizdu dalyka. ISMINTINGU asobu skaicius, t.y. sakykim procentas bendruomeneje NEPRIKLAUSO nuo jos civilizuotumo, technologiju lygio, issilavinimo (apsiskaitymo tavo atveju), religingumo ir kitu atrodytu itakojanciu zmoniu gerove dalyku. Tai yra visiskai akivaizdu ir aisku.
Labai sudetingas yra isminties apibrezimas, meginama sakyti jog tai kazkokia naturali vos ne igimta geba “geriausiu budu panaudoti zinnias ir patirti”, bet tai yra shoodas, nes niekas nezino net kas yra tas geras budas, o kas yra blogas. Tiesa, ismintis ir kiti dalykai pasizymi “juodosios skyles” savybe – apie jas galima spresti TIK is aplinkiniu objektu santykiu su jomis, ir tokiu budu meginti speti apie tai, kas ten is tiesu yra viduje.Bet tai ka mes suzinome niekada nebus definityvu ar apibreziama kazkaip aksiomatiskai. Niekada nebus aisku kaip atsiranda ismintingi zmones berastese tamsiose visuomenese, niekada nebus aisku kas tai per reiskinys is principo.
Bet mes galime pasakyti, kaip atrodo tie zmones. Kokie bruozai juos vienija, ir kaip I juos reaguoja aplinkiniai, ir kaip jie reaguoja I aplinka.
Pirmiausia jie yra nuolatines nuostabos busenoj. Antra, jie niekada nera tikri vienu ar kitu klausimu. Juos nesudetinga nustebinti, jie isklauso kvailus dalykus jeigu tik mato kad tau labia reikia papasakoti. Jie nevengia susigesti, pasimesti, pralaimeti.
Esu tikras kad pazinojai tokiu zmoniu ir ne viena. Ir as tau pasakysiu, tai yra zmones del kuriu Dievas dar mus cia laiko gyvus.
Nenuvertink tu pilku zmoniu! Tarp ju yra daugiau asmenybiu negu kad kartu sudejus visu ambicingu judejimu reksnius I viena vieta.
 
 
0 # andriuiVilma Y-m-d H:i
Man anarchizmas yra ideologija, kuria ash pasirinkau pagal savo prigimti ir pasaulezhiura. Yra pvz. koncervatoriai, liberalai , komunistai. Visi skirtingai suvokiam, kaip turi funkcionuoti visuomene, kaip turi veikti jos ukis, socialine apsauga, svietimas ir t.t.
Todel anarchistinio aktyvizmo veikla (to siauraja prasme)panashi i kitu ideologiniu grupiu veikla. T.Y. Vieni kviecia balsuot, anarchistai boikotuot, vieni neleidzia kurt profsajungu, anarchistai sako, zmones vienykites. Cia yra politine kova uz politines idejas. Sindikalizmas, savivalda -anarchistiniai "ishradimai".
O del straipsnio virshuj (kuris tau taip patiko), tai jokie totalitaristai valdzios neuzhgrobtu, jei zmones butu vieningi del savo laisves ishsaugojimo, nieks jokiu grandiniu jiems neuzhdetu. O tokie "susivoke eiliniai pilieciai"- betmenai, tai aishku, geriau negu nieko (dar laukiu tesinio), bet vargu bau ar jie besukiltu, jei miegojo iki tol ir net cituoju" nepažįstantis nei vieno valstybės politiko" Jo, blondines ir blondinai, zvejai ir medziotojai-sla ptieji laisves kovotojai...tai priesh ka jie sukils, jei nieko nepazista ir nezino, kas juos paverge??? O jei sukils ne priesh tuos?
Ai, jau tingiu aishkint.
Sklando ir asocialus anarchizmo supratimas. Lietuvishkai jo sukis skambetu "Ka as noriu- ta ir darau" Na Machno tokius "anarchistus" shaudydavo vietoj...
 
 
0 # tu pelė ar žmogus?evaldas Y-m-d H:i
Ugu kas nori gyvent vienas pirmyn, Štirneris taip o baige sava tylų gyvenimą melždams karves, nman taip nepavyka, teka ieškot kolektyva, atų kolektyvų visada buva ir yra bent jau tokių katrie leistų gyvent prasmingą žmogaus, o ne pelės gyvenimą. beje pilną ir individualių pastangų
 
 
0 # LaisvėBitininkas Y-m-d H:i
Labai geros mintis šitame straipsnyje.
 
 
0 # stirnerisVilma Y-m-d H:i
"Maksas Štirneris buvo labai ramus ir uždaras, priešų jis neturėjo, bet neturėjo ir artimų draugų..."
Brrr...ir ta jo filosofija baisi tokia ir gyvenimas ir mirtis...
 
 
0 # andriuiVilma Y-m-d H:i
“Pilka mase” tai ce tu taip rashai. Ash sakau, kad “eilinis pilietis, kuris, kaip straipsnyje , tik dirba, maitinasi, nepazista nei vieno politiko ir nera net tevu komiteto narys, -NIEKAD nesukils ir jokiu “laisves kovotoju” netaps, tokio tipo zhmogenams gali tik nuo itampos (kad nebespeja su kitais vartot), stogas pavazhiuot ir jis paims koki shautuva ir ishpyshkins nieko detus zmones savo darbovietej, ar banke, ar mokykloj…va tokia jo bus “kova”, beja autoriaus tevyneje JAV jau tas vyksta …Gerai, kad pas mus dar ginklu ne taip lengva isigyt, o tai vienishi ir sulaukeje nuo laukinio kapitalizmo zmogenai ir cia durniuoja jau. Manau , pas mus dalis tokiu "laisves kovotoju-betmen u" seda uzh vairo ir zhudosi, kartu dar ka nutrenkdami ir taip kershydami susvetimejusiai visuomenei.
Susvetimejusiai visuomenei reikia ir daugiau policijos ir psichiatru ir k t. represiniu strukturu, bet ja lengviau valdyt ir ja manipuliuot. Uztai valdzios strukturos daro viska, kad nebutu laisvai mastanciu kolektyvu. Ce gal bishki ne I tema, bet ash galvoju, kad net tas ES rupinimasis sveikata, draudziant zhmonems rukyt, yra del to, kad zhmones mazhiau perekuru darytu ir mazhiau berukydami ko kartu prigalvotu…
O tau palinkeciau dar ir susimastyt priesh kritikuojant zmoniu pastangas kolektyviai dirbt ir kazka veikt . Vaidini ignoranta, vienisha maishtininka, bet va postini ir pizdielini saite, kuri sukure kolektyvas, nesirashai gi pats sau savo sukurtam forume. Tai va ir kazhkaip susigaudyk, kam tie kolektyvai reikalingi
 
 
0 # dar andriuiVilma Y-m-d H:i
Dar neparashiau, kad paprasti pilieciai individualiai nesukils, individualiai pasiskaite knyguciu. Jie net nezinos, kur tokiu knyguciu ieshkot, jei nebus zmoniu, kurie tas knygutes parashys, ishvers, ishleis ir parodys kur jos guli..., o tam jau reikalingi kolektyvai, va tokie kaip anarchija.lt,
Zmones i judejimus reikia ivest,juos sudomint, suagituot, paaishkint. Tam yra anarchistine literatura, meno formos, tokios kaip parformansai, situacionizmas, fliuxus ir shiaip agitacija su skrajutem, ir kt. visokios sudominimo idejomis formos, na visos tos, kurias tu vadini nesamonem.Tai kadangi anot taves(postas "kokia turi buti anarchija" ir apie tas pensijas), mes viska blogai darom ir esam tik kruva nevykeliu, tai noriu paklaust, ka tu padarei, ar bent pabandei padaryt, kad tam "paparastam zmogui" butu geriau gyvent? Strukturishkai, ne pizdielinimas forumuose, kad tu anarchistas, nes negerbi morales normu, o pvz. istatyma pakeitei, valdininka koki korumpuota atleido per tave, ar ko nors neapvoge sistema...
Nes dabar tavo filosofijas tai ce iki pazhaliavimo vartyt galima.
As galvoju, kad tokie labai protingi ir egoistishki As,As,As gudruoliai, kurie viska zino apie TIKRAJI anarchizma, myli vargshus ir paprastus zmones, dazniausiai tiems paparastiems zmonems tik nervus tampo su visokiom "nustebusiom akim" ..., bet aishku, labaiusiai jie megsta mokyt tuos kurie sistemingai, metodishkai ir nuoshirdziai dirba.
Zodziu, net neberashyciau ce tau tu atsakymu, nes
tu su tuo sofizmu, tai niekad nebaigsi,bet va turiu laiko, tai gal dar kas paskaitys, kas individualiai protestuoja ir dedasi grynais pesijai...
 
 
0 # vilmaiandrius Y-m-d H:i
na, truputi uzlenkei cia.As ne sofistas visu pirma, tau tiesiog patinka sitas zodis, bet jis visiskai netikslus mano atveju. As - demagogas.
Psichinis nestabilumas yra daugiau budingas nelaimingiems zmonems jeigu pastebejai.As esu laimingas zmogus.Ir zmones su kuriais sutariame sitomis temomis daugelis yra laimingi zmones.
Nelaimingas zmogus VISADA BE ISIMTIES yra asilas.Jam tiesiog truksta protelio, kad suvoktu pasauli.
NEBUNA laimingu politiku.Tu ta zinai.O tai reiskia, kad i politika neina susivoke zmones.Ir eiti negali.Nes ten nera ka veikti laimingam zmogui.
Ka as padariau kad kitiems butu geriau? Istatyma pakeiciau? Korumpuota valdininka? :D:D:D:D Nesupyk, bet cia mediena varai zeuria!Tai banalu iki kaulu smegenu...Ka cia esu nuveikes?....Ka rinei stovykloj esu apmyzes stovyklos vadui ant galvos per langa.Va, cia buvo mano pats rimciausias zygis pries prievoles gyvenime :D:D:D
 
 
0 # andriuiVilma Y-m-d H:i
Demagogas yra politinis veikejas,lyderi s, dalinantis melagingus pazhadus.
Tai tu, kaip sakei esi susivokes zmogus ir ne politikas...Tai tada kas, jei ne sofistas:-)
Sofistas, primenu,-filoso fuojantis tipas, kuris naudodamas klaidingus argumentus stengiasi irodyti neesamus dalykus ar savo prasimanymus.
Tai ties tuo ir baigiam shita beprasmi postinima.
 
 
0 # vilmaiandrius Y-m-d H:i
nera nieko beprasmiskesnio uz politine veikla.
 
 
0 # Andriuiandriui Y-m-d H:i
Demagogu- t.y. politiku, dalinančiu melagingus pažadus, tamsta pats save įvardinote (komentaras 2008 07:40)