Mack Jefferson. Slaptas laisvės kovotojas. 4 skyrius. Kovok už savo laisvę
Mack Jefferson. SLAPTAS LAISVĖS KOVOTOJAS

mack jefferson        Tęsinys. Skaityti pradžią

 

Taigi tu gyveni totalitarinėje valstybėje ir tau tai nepatinka. Nepakanka būti blogu piliečiu. Viskas susiklostė taip, kad pasiekei ribą ir dabar norėtum šiek tiek surizikuoti, kad situacija pagerėtų. Po truputį imi galvoti apie galimybę ką nors nužudyti nedidelio keršto vardan. Tu perskaitei pirmuosius šitos knygos skyrius ir apsisprendei tapti slaptu laisvės kovotoju, nes ko vertas gyvenimas, jei nesi laisvas?

      Gyvenimas nedaug ko vertas, jei nesi laisvas, bet visiškai bevertis, jei esi miręs. Jei nesi prietranka, tai norėsi ne tik atgauti savo laisvę, bet ir pasimėgauti ja. Kasdieniame gyvenime mirę didvyriai yra pajuokos objektas.


      Jei nori naudotis ginklais, daryk taip, kad jie padidintų tavo galimybes išgyventi. Galimybė pačiam viską nuspręsti yra vienas iš slapto laisvės kovotojo privalumų. Tu pats spręsi apie galimą riziką ir savo išlikimo galimybes. Joks lyderis nepasiųs tavęs į savižudišką operaciją kuri atneš jam sėkmę, o tu liksi gulėti negyvas.


      Išlikti – pirmoji slapto laisvės kovotojo taisyklė

      Tu nenori įkliūti. Tu nori padaryti didžiausią žalą priešui su mažiausia rizika sau.

      Prieš pereinant prie diskusijos apie taktiką, reikia aptarti keletą esminių principų, kaip padidinti poveikį ir sumažinti riziką. Prisilaikydamas šių principų paveiksi engėją ir priversi jį suteikti daugiau laisvių kiekvienam. Tuo pačiu padidinsi savo šansus išlikti ir mėgautis pasiekta nauda.


      Būk slaptas laisvės kovotojas, o ne teroristas

      Per pastaruosius keturiasdešimt metų buvo nemažai nesusipratimų vartojant žodžius „teroristas“ ir „terorizmas“. Tą painiavą tikslingai sukūrė politikai, norėdami parodyti, kad jų požiūriu tai yra teisinga, o tų kitų vyrukų – neteisinga. Todėl mūsų šlovingieji lyderiai bet kokią prievartą, kylančią iš tų, su kurių politika jie nesutinka, vadina teroro aktu.

      Iš tikro, kuo skiriasi Afganistano valstietis, perpjaunantis gerklę rusų kareiviui, ir graikų politinis aktyvistas, darantis tą patį Graikijoje įsikūrusiam Amerikos kareiviui? Skirtumas slypi politikoje, o ne veiksme.

      Politiniais terminais klaidingai apibrėždami prievartos veiksmus, mūsų lyderiai ne tik klaidina visuomenę, bet ir sukelia painiavą savo galvose.

      Pernelyg dažnai toks melas trukdo teisingai reaguoti į visame pasaulyje vykstantį įvairaus pobūdžio smurtą. Mūsų lyderiai apie karo veiksmus kalba kaip apie kriminalinius teroro veiksmus, o apie teroro veiksmus – kaip apie karą.

      Geriausias pavyzdys – neseniai vykusi Irano įkaitų krizė. Tai buvo aiškus ir paprastas karo veiksmas, kurį rėmė Irano vyriausybė. Bet prezidentas Karteris į jį reagavo kaip į prieš niekuo dėtus civilius nukreiptą teroro aktą. Nieko nuostabaus, kad jokio sprendimo jis taip ir nerado, Amerikos žmonės galiausiai pašalino jį iš valdžios.

      Kažkas mūsų lyderiams turėtų paaiškinti tikrą skirtumą tarp dviejų smurto veiksmų, vykdomų siekiant politinių tikslų – karo veiksmų ir teroro veiksmų.

      Karo veiksmai nukreipti prieš politinio priešo tarnautojus, įstaigas ir struktūrą. Taikiniai paprastai būna militaristiniai, bet ne visada. Kai kliudomi civiliai taikiniai, paprastai tai būna turintys politinę galią ar dirbantys armijai pareigūnai. Teisėtų karo veiksmų metu visada stengiamasi kiek įmanoma išvengti pašalinių civilių aukų.

      Teroras yra smurtas prieš atakuojamos vyriausybės ir policijos valdyme nedalyvaujančius civilius. Teroristai mano, kad teroro veiksmų įbauginti žmonės privers savo vyriausybes sutikti su teroro veiksmus vykdančių asmenų reikalavimais. Tai silpna teorija. Ir ji neveikia. Beveik visada teroru užsiima nepopuliarios politinės grupės, savo tikslų negalinčios pasiekti rinkimais ar karo veiksmais. Negalėdamos laimėti karo, jos pereina prie teroro ir savo priešu paverčia visą pasaulį.

      Nežiūrint to, kokie atstumiantys bebūtų smurtaujančios grupės ar asmens politiniai tikslai, ne jie lemia, ar tai bus vadinama teroru, ar karu. Tai lemia pasirinkti taikiniai.

      Afganų sukilėlių ataka prieš rusų karinį konvojų yra karo veiksmas, o nuolatinis valstiečių kaimų bombardavimas manant, kad ten slepiasi maištininkai, yra teroras. Apgalvotas britų kareivių, tarnaujančių Šiaurės Airijoje žudymas, yra karas, o perpildytų barų ir restoranų bombardavimas yra teroras.

      Teroristas atliks kraštutinius smurto veiksmus tam, kad tu elgtumeisi taip, kaip jam reikia. Laisvės kovotojas smurtaus tik bandydamas užsitikrinti savo paties laisvę. Teroristas nori, kad padėtum jam pasiekti jo politinius tikslus, o šie paprastai atima laisvę kitiems žmonėms. Laisvės kovotojas tenori būti paliktas ramybėje ir mėgautis savo laisve.

      Bet kuris žmogus, tikrai tikintis laisve, niekada neturėtų pritarti ar dalyvauti teroro veiksmuose. Tikras laisvės kovotojas savo smurtą turėtų nukreipti tik prieš tuos, kurie tiesiogiai riboja jo laisvę.

      Tai ne tik filosofinis, bet ir praktinis klausimas.


      Teroristai nelaimi niekada. Laisvės kovotojai kartais laimi

      Paprasti piliečiai bijo teroristų. Dauguma bijo taip stipriai, kad atsisakytų bet kokios laisvės mainais už vyriausybinę apsaugą nuo teroro veiksmų.

      Tai aiškiai matyti iš visuomenės reakcijos į lėktuvų grobikus. Nei viena politinė grupė nepasiekė savo tikslų grobdama lėktuvus. Tų kelių žmonių pastangos būdavo visiškai nesėkmingos. Iš kitos pusės, visa keliaujanti visuomenės dalis džiugiai atsisakė savo teisių, saugančių nuo kratų ir konfiskavimo. Ji stropiai išsirikiavo prieš oro uostų saugumo agentus, kad jų lėktuvo niekas nepagrobtų.

      Būdamas laisvės kovotoju, tu nori persekioti tavo laisvę atėmusius niekšelius. Tuo pačiu metu tu nori būti tikras, kad nesužeisi nei vieno šalia esančio paprasto piliečio. Nors ir pyktum ant jų dėl bendradarbiavimo su pavergėjais, neleisk, kad kartu su tikrai blogais vyrukais nukentėtų ir keli paprasti žmonės. Net jei jie ir yra geri piliečiai, daugelis jų nemėgsta pavergėjų ne mažiau už tave. Kol nenukentės nuo tavo veiksmų, jie, nors ir neturėdami pakankamai drąsos patys veikti, slapčia linkės tau sėkmės.

      Tą realiai patyriau Pietų Azijoje aštuntojo dešimtmečio pradžioje. Dirbau darbą, netiesiogiai susijusį su šalies pastangomis nugalėti maištininkus.

      Mes, amerikiečiai, priešus visada vadinome komunistų teroristais, bet dabar žinau, kad tai nebuvo teisingas apibūdinimas. Jie buvo komunistai, bet toje šalyje jie itin stengėsi, kad nenukentėtų civiliai gyventojai. Jie norėjo, kad civiliai būtų jų pusėje, o ne ieškotų valstybės apsaugos. Todėl jie kariavo karą, kuris nėra terorizmas.

      Kartą keliavau autobusu iš vieno miesto į kitą. Kiti keleiviai buvo vietiniai valstiečiai, verslininkai, studentai ir namų šeimininkės. Buvau apsirengęs paprastais rūbais, todėl tikriausiai visi manė, kad esu koks nuo įprastų maršrutų nukrypęs turistas ar Taikos korpuso savanoris.

      Autobusas važiavo per vietovę, kurioje veikė sukilėlių būrys. Nei aš, nei kas nors kitas negalvojo, kad kelionė yra pavojinga. Mes žinojome, kad sukilėliai niekada nebuvo užpuolę civilinio transporto. Už posūkio pamatėme, kas liko po surengtos pasalos. Sukilėliai prieš dvidešimt minučių buvo užpuolę tuo pačiu keliu važiavusį sunkvežimį, pilną policininkų. Į sunkvežimį pat