Matydami propagandos, kurią išspjauna pasaulio valdžios struktūros ir institucijos, gausą, apžvalgininkai pavadino mūsų erą Orwello amžiumi. Bet faktiškai Orwellas – vėlyvas pranašas. Jau Pirmojo pasaulinio karo metais Amerikos istorikai prezidentui Woodrowui Wilsonui pasisiūlė išspręsti problemą, kurią jie pavadino „istorine inžinerija“ – tai reiškė tokį istorinių faktų apdorojimą, kad šie tarnautų valstybės politikai. Šiuo atveju JAV valdžia norėjo pažaboti priešiškumą karui. Tai panašu į Orwello 1984-uosius, nors autorius dar nebuvo parašęs šios knygos.
1921 m. žymus amerikiečių žurnalistas Walteris Lippmanas pasakė, kad demokratijos menas reikalauja to, ką jis pavadino „sutarimo gamyba“. Ši frazė – orveliškosios minčių kontrolės eufemizmas. Pagal šią idėją valstybėje, tokioje kaip JAV, kur valdžia negali kontroliuoti žmonių jėga, ji geriau kontroliuos jų mintis. Sovietų Sąjunga su savo naminėmis laisvėmis yra priešingoje spektro pusėje negu mes. Tai iš esmės šalis, valdoma vėzdu. Labai lengva nuspręsti, kokia propaganda yra SSRS: tai, ką gamina valstybė, yra propaganda.
Maždaug tai Orwellas aprašė 1984-uosiuose (mano nuomone, nelabai geroje knygoje). Šis kūrinys populiarus todėl, kad jis trivialus ir kalba apie mūsų priešus. Jei Orwellas dorotųsi su kitokia problema – mumis pačiais – jo knyga nebūtų tokia populiari. Tiesą sakant, galbūt ji net nebūtų išspausdinta.
Totalitarinėse visuomenėse, kur veikia Tiesos ministerija, propaganda iš tiesų nesistengia kontroliuoti tavo minčių. Ji tik suteikia partinę liniją. Ji sako: „Štai oficiali doktrina ir nepatek į bėdą. Tai, ką tu manai, nelabai kam svarbu. Jei nukrypsi nuo linijos, mes tau kai ką padarysime, nes mes turime galią“. Demokratinės visuomenės negali taip veikti, nes valstybės galimybės kontroliuoti elgesį jėga daug labiau apribotos. Jei žmonėms leidžiama pareikšti nuomonę, tie, kurie turi galią, lengviau kontroliuoja, ką tas liaudies balsas sako – kitaip tariant, kontroliuoja žmonių mąstymą. Tai galima padaryti, tarkime, rengiant politinius debatus, kuriuose, atrodo, pareiškiama daug nuomonių, bet jie lieka labai riboti. Reikia įsitikinti, kad abi šalys debatuose priima tam tikras prielaidas – ir kad tų prielaidų pagrindas yra propagandinė sistema. Kai visi priima propagandinę sistemą, leidžiama kelti debatus.
Vietnamo karas – klasikinis Amerikos propagandinės sistemos pavyzdys. Pagrindinėje (mainstream) žiniasklaidoje – New York Times, CBS ir kt. – vyko karšti debatai dėl karo. Ginčijosi žmonės, pasivadinę balandžiais ir vanagais. Vanagai sakė: „Jei mes kariausime, laimėsime“. Balandžiai sakė: „Net jei kariausime, tai turbūt bus per brangu, be to, turbūt mes išžudysime per daug žmonių“. Abi pusės sutarė dėl vieno dalyko. Mes turėjome teisę į agresiją prieš Pietų Vietnamą. Balandžiai, kaip ir vanagai, atsisakė pripažinti, kad vyksta agresija. Abi stovyklos vadino mūsų kareivių buvimą Pietryčių Azijoje Pietų Vietnamo gynimu, standartine orveliška maniera, pakeisdami žodį „agresija“ į žodį „gynyba“. Iš tikrųjų mes puolėme Pietų Vietnamą taip pat, kaip sovietai vėliau puolė Afganistaną.
Pažiūrėkime į tokius faktus. 1962 m. JAV oro pajėgos pradėjo vykdyti tiesiogines atakas prieš Pietų Vietnamo kaimų gyventojus, smarkiai bombarduodamos ir naudodamos chemines medžiagas, nuo kurių nubyra medžių lapai. Dalis šios programos buvo skirta suvaryti milijonus žmonių į internuotųjų stovyklas – ten apsuptus spygliuotų vielų ir ginkluotos sargybos, juos „saugojo“ nuo jų remiamų partizanų, Vietkongo, pietinės buvusios antiprancūziškosios rezistencijos (Vietminh) atšakos. Tai mūsų valdžia vadina agresija arba invazija, kai taip pasielgia koks nors oficialus priešas. Saigono vyriausybė buvo neteisėta ir mažai palaikoma visuomenės, jos valdymą dažnai pertraukdavo JAV palaikomi perversmai, buvo baiminamasi, kad ji gali susitarti su Vietkongu. Apie 70 000 „vietkongininkų“ jau buvo išžudyta JAV teroro kampanijos metu prieš prasidedant tiesioginei JAV invazijai 1972 m.
Kaip sovietai Afganistane, mes bandėme sukurti vyriausybę Saigone tam, kad ji mus pakviestų. Taip stengdamiesi, turėjome nuversti režimą po režimo. Pagaliau paprasčiausiai įvykdėme tiesioginę invaziją. Tai paprasta agresija. Tačiau JAV nebuvo leista diskutuoti apie karą nė vienam piliečiui, kuris manė, kad mūsų politika Vietname yra iš principo neteisinga. Debatuose buvo ginčijamasi dėl taktikos.
Net pačiame priešinimosi JAV karui įkarštyje tik maža intelektualų dalis prieštaravo karui iš principo – teigdami, kad agresija yra neteisinga. Dauguma intelektualų ėmė oponuoti po to, kai tai padarė valdančios verslo grupės – „pragmatiškai“ manydamos, kad kaštai bus per dideli.
Keista, jog debatuose niekas nepateikė argumento, kad JAV galėtų laimėti, bet būtų neteisinga, jei tokia karinė agresija taptų sėkminga. Tokia buvo autentiško judėjimo už taiką pozicija, bet ją retai išgirsdavo pagrindinės žiniasklaidos priemonės. Jei paimtumėte Amerikos istorijos knygą ir pažvelgtumėte į Vietnamo karą, nerastumėte tokio įvykio kaip JAV įvykdytas Pietų Vietnamo puolimas. Pastaruosius 22 metus aš bergždžiai ieškojau nors vieno pagrindinėje žiniasklaidoje ar mokslo knygose atsiradusio „Amerikos invazijos į Pietų Vietnamą“, ar Amerikos „agresijos“ Pietų Vietname apibrėžimo. Amerikos doktrininėje sistemoje nėra tokio įvykio. Jis išnykęs iš istorijos, prasmegęs į orvelišką atminties duobę.
Jei JAV būtų totalitarinė valstybė, Teisybės ministerija paprasčiausiai pasakytų: „Užkariauti Vietnamą yra mūsų teisė. Nedrįskite su tuo nesutikti“. Žmonės tai atpažintų kaip propagandos sistemą ir tebegalvotų kaip nori. Jie paprasčiausiai būtų stebėję mūsų puolimą Vietname, kaip kad mes stebime sovietus, atakuojančius Afganistaną.
Žmonės JAV daug laisvesni, jie gali reikšti savo mintis. Štai kodėl esantiems valdžioje būtina kontroliuoti kiekvieno žmogaus mintis, padaryti taip, kad jam atrodytų, jog vienintelė diskusijų JAV karo tema yra taktikos aptarimas: kaip mes galime kariauti. Nėra diskusijos, ar tai teisinga, ar ne.
Vietnamo karo metu JAV propagandinė sistema atliko savo darbą iš dalies, bet ne visiškai. Tarp išsilavinusių žmonių ji veikė labai gerai. Studijos rodo, kad labiau išsilavinusiuose visuomenės sluoksniuose valdžios propaganda karo tema dabar priimama be išlygų. Viena sąlyga, kad propaganda geriau veiktų išsilavinusiuosius nei neragavusius mokslo, yra ta, jog išsilavinusieji daugiau skaito, taigi gauna daugiau propagandos. Kita sąlyga yra ta, kad jie dirba vadybos, žiniasklaidos bei akademinėje srityse ir tam tikru mastu darbuojasi kaip propagandinės sistemos agentai – jie tiki tuo, kuo sistema tikisi juos tikint. Dažniausiai jie yra privilegijuoto elito dalis ir dalijasi su esančiais valdžioje interesais bei įžvalgomis.
Kita vertus, valdžia turėjo problemų kontroliuodama visų gyventojų nuomonę. Remiantis kai kuriomis iš paskutinių apklausų, daugiau kaip 70 procentų amerikiečių visgi manė, kad karas yra, cituojant Gallupo apklausą, „fundamentaliai neteisingas ir amoralus, o ne klaida“. Dėl plačios opozicijos Vietnamo karui propagandinė sistema prarado galimybę manipuliuoti daugelio amerikiečių sąmonėmis. Gyventojai vis skeptiškiau žiūrėjo į tai, kas jiems sakoma. Šiuo atveju buvo sukurtas net pavadinimas tikėjimo erozijai. Ji pavadinta „Vietnamo sindromu“, tai mirtina liga, žiūrint Amerikos elito akimis, nes žmonės suprato per daug.
Leiskite man pateikti dar vieną galingos propagandinės sistemos JAV darbo pavyzdį – Kongreso balsavimą dėl pagalbos kontroms 1986 m. kovo mėnesį. Trys mėnesiai prieš balsavimą administracija kaitino politinę atmosferą, bandydama pasipriešinti kongreso pagalbos teroristų armijai, puolančiai Nikaragvą, apribojimams. Aš domėjausi, kaip žiniasklaida rengiasi nušviesti administracijos kampaniją prieš kontras. Taigi studijavau du nacionalinius laikraščius – Washington Post ir New York Times. Sausį, vasarį ir kovą aš skaičiau kiekvieną jų vedamąjį, nuomonių skyrelį ir jų pačių autorių prirašytą skiltį. Iš viso buvo 85 skiltys. Visos jos buvo nukreiptos prieš sandinistus. Ta tema buvo netoleruojama jokia diskusija.
Iškyla du stebinantys faktai, kalbant apie sandinistus – kai juos palygini su mūsų sąjungininkais Centrinėje Amerikoje – Hondūru, Gvatemala ir Salvadoru. Pirma, sandinistų valdžia neorganizuoja savo gyventojų skerdynių. Tai gerai matoma. Antra, Nikaragvoje, vienintelėje iš tų šalių, valdžia bandė įdiegti socialinę vargšų rūpybą. Tai taip pat nėra debatų tema: tai visų pripažįstama tiesa.
Kita vertus, mūsų sąjungininkės Gvatemala ir Salvadoras yra vienos baisiausių teroristinių valstybių pasaulyje. 1980 m. ten buvo išžudyta daugiau kaip 150 000 gyventojų – su JAV pagalba. Šios nacijos mažai rūpinasi savo gyventojais, tik kankina, terorizuoja ir žudo. Hondūras gyvena truputėlį kitaip. Hondūre įsitvirtinusi turčių valdžia, kuri apiplėšinėja vargšus. Ten nežudoma tokiais mastais, kaip Salvadore ar Gvatemaloje, bet didžioji gyventojų dalis miršta badu.
Taigi, tikrindamas 85 vedamuosius, ieškojau šių dviejų faktų apie Nikaragvą. Faktas, kad sandinistai radikaliai skiriasi nuo mūsų Centrinės Amerikos sąjungininkų ir nežudo savo gyventojų, nebuvo paminėtas nė karto. Apie tai, kad jie vykdė socialines reformas vargšams, buvo užsiminta du varganus kartus. Dvi frazės iš 85 skilčių viena kritine tema ir nulis frazių kita.
Tai gana įspūdinga mąstymo kontrolė plačiai diskutuojama tema. Paskui peržiūrėjau vedamuosius apie Salvadorą ir Nikaragvą nuo 1980 m. iki dabar: iš esmės ta pati dainelė. Nikaragva, šalis, puolama regioninės supergalios, 1985 m. spalio 15 d. padarė tai, ką mes padarėme Havajuose Antrojo pasaulinio karo metu: įvedė apgulties padėtį. Pagrindinėje Amerikos žiniasklaidoje kilo didelis skandalas – vedamieji, pasmerkimai, įrodinėjimai, kad sandinistai yra totalitarinio stalinizmo monstrai, ir taip toliau.
Po dviejų dienų, spalio 17-ąją, apgulties padėtį atnaujino Salvadoras. Įvesta 1980 m. kovą ir po to kas mėnesį atnaujinama, Salvadoro apgulties padėtis buvo daug žiauresnė nei Nikaragvos. Buvo blokuojama judėjimo laisvė ir beveik visos pilietinės teisės. Tokiomis sąlygomis JAV išlavinta ir organizuota armija vykdė kankinimus ir žudynes.
New York Times apgulties padėtį Nikaragvoje laikė dideliu žvėriškumu. Salvadoro apgultis, daug žiauresnė savo metodais, niekad nebuvo paminėta 160 New York Times vedamųjų apie Nikaragvą ir Salvadorą iki dabar (1986-ųjų vidurio).
Mums dažnai sako, kad toji šalis yra jauna demokratija, taigi apgulties padėtis joje leistina. Remiantis naujienų pranešimais apie Salvadorą, Duarte yra nuosaikios centristų vyriausybės, teroristų puolamos ir iš dešinės, ir iš kairės, vadovas. Tai visiška nesąmonė. Kiekvienas žmogaus teisių tyrimas, net JAV valdžia privačiame lygmenyje pripažįsta, kad terorizmą vykdo pati Salvadoro valdžia. Mirties būriai yra saugumo pajėgos. Duarte paprasčiausiai stovi teroristų priešakyje. Bet tai retai pasakoma viešai. Dėl to kalta Walterio Lippmanno pastaba apie „sutarimo gamybą“. Demokratija padeda išgirsti žmogaus balsą, ir intelektualo užduotis yra laiduoti, kad šis balsas patvirtintų tai, ką lyderiai suvokia kaip teisingą kursą. Propaganda demokratijoje yra tai, kas prievarta yra totalitarizme. JAV ir kitur ši technika yra ištobulinta iki aukšto meninio lygio, daug aukštesnio, nei svajojo Orwellas. Apsimestinio nuomonių skirtumo šūksniai (tokie kaip Vietnamo epochos „balandžių“, kritikavusių karo efektyvumą, bet ne principiniais pagrindais) – tai viena iš subtilesnių priemonių, nors paprastas melas, slopinimas ir kitos šlykščios priemonės taip pat labai efektyvios.
Tiems, kurie visame pasaulyje atkakliai siekia laisvės, negali būti kitos būtinos užduoties kaip indoktrinacijos mechanizmų ir praktikų suvokimas. Šiuos dalykus lengva pastebėti totalitarinėse visuomenėse, bet daug mažiau įmanoma tai padaryti preopagandinėje sistemoje, kuriai mes esame pajungti ir kuriai pernelyg dažnai nenoriai ir nesąmoningai tarnaujame kaip bevaliai, neprotaujantys instrumentai.
1987
Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.
