Prabildamas apie tikslus ir vizijas, turiu omenyje labiau praktinį nei grynai principinį skirtumą. Žmogiškuose reikaluose daugiausiai lemia praktinė perspekyva. Mūsų teorinis suvokimas tam per daug silpnas.

Vizijomis aš vadinu ateities visuomenės koncepciją, kuri įkvepia gyvybės tam, ką mes dabar darome, koncepciją visuomenės, kurioje norėtų gyventi padorus žmogus. Tikslais aš vadinu pasirinkimus ir užduotis, kurios yra pasiekiamos, kurias mes vienaip ar kitaip vykdysime vedami vizijos, nors ji būtų tolima ir miglota.

Įkvepianti vizija turi būti grindžiama žmogaus prigimties koncepcija, žmonių gerove, jų poreikiais ir teisėmis, jų prigimties aspektais – jie turi būti puoselėjami, skatinami, jiems turi būti leista tarpti, suteikiant naudos sau ir kitiems. Žmogaus prigimties samprata, kuri sudaro mūsų vizijų pagrindą, paprastai yra neišreikšta žodžiais ir nesusiformavusi, bet ji visada šalia, galbūt veikia netiesiogiai, nesvarbu, ar kas nors pasirenka palikti viską kaip buvo ir rūpintis savo paties darželiu, ar dirbti dėl mažų ar revoliucinių permainų.

Tai galų gale yra teisė žmonių, kurie laiko save moraliniais agentais, ne monstrais, ir kurie rūpinasi poveikiu to, ką jie daro, arba ko nesugeba padaryti.

Mūsų žinios ir supratimas apie visas šias problemas yra paviršutiniškas; kaip iš esmės kiekvienoje žmogaus gyvenimo srityje, mes imamės veiklos remdamiesi intuicija ir patirtimi, tikėjimais ir baimėmis. Tikslų dalis – sunkūs pasirinkimai su labai rimtais padariniais žmonijai. Mes priimame juos kaip įrodytą netobulumą ir ribotą supratimą, ir nors mūsų vizijos gali ir privalo būti kelrodės, jos geriausiu atveju yra dalinės. Jos nėra nei aiškios, nei stabilios, bent jau tiems žmonėms, kurie rūpinasi savo veiksmų padariniais. Protingi žmonės ieško aiškesnių juos įkvepiančių vizijų išraiškos būdų ir kritiško tų vizijų įvertinimo proto bei patirties šviesoje. Kad ir kaip būtų, pagrindai yra labai silpni, ir nėra jokių ženklų, kad kas nors imtų keistis toje srityje. Lozungus kurti nesunku, bet jie nelabai padeda realiai pasirinkti.

Gali pasirodyti, kad tikslai ir vizijos tarpusavyje konfliktuoja, dažnai taip ir atrodo. Tačiau prieštaravimų tarp jų nėra, tai, manau, mes visi žinome iš patirties. Leiskite man panagrinėti savo paties atvejį, kad parodyčiau, ką turiu omenyje.

Mano asmeninės vizijos yra gana tradiciškai anarchistinės, grindžiamos Apšvietos ir klasikinio liberalizmo pozicijomis. Prieš tęsiant derėtų paaiškinti, ką turiu omenyje. Kalbu ne apie klasikinio liberalizmo versiją, kuri buvo rekonstruota ideologiniais tikslais, turiu omenyje originalą, kuris buvo sudaužytas į kylančio industrinio kapitalizmo uolas, originalą, kurį Rudolfas Rockeris pateikė savo darbe apie anarchosindikalizmą prieš 60 metų – manau, gana tiksliai (1).

Kai valstybinis kapitalizmas plėtojosi naujoje epochoje, ekonomines, politines ir ideologines sistemas vis labiau perėmė milžiniškos privačios tironijos institucijos, – jos artimiausios totalitaristiniam idealui iš visų žmogaus kūrinių. „Korporacijos viduje, – prieš pusę amžiaus rašė politikos ekonomistas Robertas Brady, – visą politiką lemia kontrolė „iš viršaus“. Šioje valdžios sąjungoje, gebančioje derinti veiklos kursą ir jo įgyvendinimą, visa valdžia būtinai leidžiasi iš viršaus į apačią, o atsakomybė – iš apačios į viršų. Tai, aišku, yra „demokratinės“ kontrolės priešybė; ji įgyvendina stuktūrines diktatūros sąlygas. Tai, kas politikos sferoje būtų pavadinta įstatymų leidžiamąja, vykdomąja ir teismine valdžia, sutelkta „kontroliuojančiose rankose“, jos, „kiek tai susiję su politikos krypčių formulavimu ir vykdymu, yra piramidės viršuje ir daro savo darbus be įsikišimo iš apačios“. Kai privati galia „auga ir plečiasi“, ji transformuojama į „bendruomenės galią, politiškai kuo galingiausią ir sąmoningiausią“, kuo labiausiai pasiaukojusią „propagandinei programai“, kuri „tampa priemone sugrąžinti publiką prie kontroliuojančios piramidės požiūrio“. Tas projektas, išplėtotas jau Brady aprašytame laikotarpyje, pasiekė pasibaisėtiną lygį po kelerių metų, kai Amerikos verslas siekė pažaboti socialdemokratines pokarinio pasaulio sroves, – šios pasiekė ir Jungtines Valstijas, – ir, naudodamasis milžiniškais viešųjų ryšių industrijos resursais, pramogų kultūra, korporacine žiniasklaida bei kitais dalykais, sudarančiais socialinį ir ekonominį „kontroliuojančios piramidės“ modelį, laimėjo tai, ką verslo lyderiai pavadino „amžina kova už žmonių protus“. Tai – lemtingai svarbūs moderniojo pasaulio požymiai, nušviesti keleto kruopščiai atliktų studijų (2).

„Bankininkystės institucijos ir kapitalo korporacijos“ – apie jas Thomas Jeffersonas perspėjo vėlyvaisiais savo gyvenimo metais, pranašaudamas, kad netramdomos jos taps absoliutizmo forma, sužlugdysiančia demokratinės revoliucijos pažadus, – nuo tada daugiau nei išpildė jo skaudžias pranašystes. Jos dažnai pamiršdavo atsakomybės jausmą, vis mažėjo galimybių, kad įsikiš liaudis, ar visuomenė jas patikrins, kartu augo ir plėtėsi jų galimybės kontroliuoti globalinę tvarką. Jų hierarchinės komandinės struktūros dalyviai priima įsakymus iš aukščiau ir siunčia juos žemiau. Tie, kurie yra tos struktūros išorėje, gali pamėginti parsiduoti galios sistemai, bet kitais atžvilgiais yra mažai su ja susiję (nebent perka tai, ką ta sistema siūlo, jei išgali). Pasaulis labiau komplikuotas nei bet koks paprastas aprašymas, bet Brady labai tiksliai nusakė padėtį, ir šiandien tai netgi akivaizdžiau negu buvo tuo laikotarpiu, kai jis rašė.

Reikia pridurti, kad nepaprasta galia, kuria džiaugiasi korporacijos ir finansinės institucijos, buvo ne žmonių pasirinkimo rezultatas. Ją teismai ir teisininkai sukūrė besivystančiose valstybėse, tarnaujančiose privačiai galiai, ir išplėtė vienai valstybei žaidžiant prieš kitą ir siekiant specialių privilegijų (o jų pasiekti didelėms privačioms institucijoms buvo nesunku). Tai pagrindinė priežastis, kodėl dabartinis kongresas, kurį sudaro neįprastai daug verslininkų, siekia perduoti federalinę valdžią valstijoms – joms lengviau grasinti ir manipuliuoti. Aš kalbu apie Jungtines Valstijas – čia akademiniai tyrinėtojai tuos procesus gerai išstudijavo. Aš laikysiuosi šio požiūrio tol, kol žinosiu, kad toks modelis galioja ir kitur.

Mes linkę manyti, kad galingosios struktūros yra nepajudinamos, tiesiog tai – gamtos dalis. Jos – kas tik nori, bet ne tai. Šios privačios tironijos formos pasiekė kažką panašaus į savo dabartinę būseną su „nemirtingų asmenų“ teisėmis šio amžiaus [žr. datą straipsnio gale – vert. past] pradžioje. Teisių užtikrinimas ir teisės teorija, kuria jie remiasi, dažniausiai įsišakniję tame pačiame intelektiniame dirvožemyje, kuris maitino kitas dvi didžiąsias XX a. totalitarizmo formas – fašizmą ir bolševizmą. Nėra reikalo tokią žmonių santykių formą laikyti ilgaamžiškesne nei jos gėdinguosius brolius (3).

Yra sutarta tokius terminus kaip „totalitarinis“ ir „diktatūra“ priskirti politinei valdžiai. Neįprasta tai, kad Brady nelaiko šio susitarimo, padedančio sprendimų priėmimo centrams atitraukti viešumos dėmesį, natūraliu. Pastangų tai padaryti galima tikėtis bet kurioje visuomenėje, grindžiamoje neteisėta valdžia – tai yra bet kurioje egzistuojančioje visuomenėje. Štai kodėl, pavyzdžiui, asmeninės savybės ir trūkumai, miglotos ir nebūdingos kultūrinės praktikos ir panašūs dalykai yra renkamiesi mieliau nei studijos apie galios institucijų struktūras bei funkcijas.

Kalbėdamas apie klasikinį liberalizmą, turiu omenyje idėjas, kurių didžiumą nušlavė kylantis valstybinio kapitalizmo autokratijos potvynis. Šios idėjos išliko (arba buvo iš naujo išrastos), įgijusios įvairias pasipriešinimo naujiems priespaudos modeliams formas, ir pasitarnavo kaip įkvepiančios vizijos liaudies kovose, pastebimai išplėtusiose laisvės, teisingumo ir teisių akiratį. Jas taip pat perėmė, pritaikė ir išplėtojo kairiosios libertarinės srovės. Remiantis šia anarchistine vizija, bet kokiai hierarchinei ar autoritarinei struktūrai tenka sunki pateisinančių aplinkybių našta, nesvarbu, ar tai apimtų asmeninius santykius, ar didesnę socialinę tvarką. Jei ji negali pakelti šios naštos – kartais tai įmanoma – tada ji yra neteisėta, ir ją reikia nuversti. Sąžiningai ir drąsiai įvertinus tokią padėtį, šiam iššūkiui retai galima atsispirti. Tikriems libertarams tokiu atveju reikia gerokai paplušėti.

Valstybinė valdžia ir privati tironija – pirmutiniai išorinių ribų pavyzdžiai, bet svarstomos problemos yra visuotinės: iš tikrųjų jos egzistuoja santykiuose tarp tėvų ir vaikų, mokytojų ir studentų, vyrų ir moterų, gyvenančiųjų dabar ir ateinančių kartų, kurios bus priverstos gyventi kartu su mūsų veiklos padariniais, iš tiesų – beveik visur. Ypač anarchistinės vizijos, visos jos įvairovės, spektro atstovams rūpi nuversti valstybinę valdžią. Aš asmeniškai pritariu šiai vizijai, nors ji – visai priešiška mano tikslams. Štai ta įtampa, apie kurią buvau užsiminęs.

Mano trumpalaikiai tikslai yra apginti ir net sustiprinti valstybės valdžios elementus, kurie, nors fundamentaliai neteisėti, yra gyvybiškai svarbūs kaip tik dabar, kad sužlugtų pastangos „nublokšti atgal“ progresą, pasiektą plečiant demokratiją ir žmogaus teises. Valstybinė valdžia dabar aršiai puolama demokratiškesnėse visuomenėse, bet ne dėl to, kad konfliktuoja su libertarine vizija. Veikiau priešingai: todėl, kad gina (silpnai) kai kuriuos tos vizijos aspektus. Vyriausybės turi lemtingą ydą: kitaip negu privačios tironijos, valstybinės valdžios institucijos suteikia paniekintai visuomenei galimybę atlikti tam tikrą vaidmenį, nors ir ribotą, tvarkant savo pačių reikalus. Šio defekto netoleruoja savininkai – jie dabar šiek tiek teisindamiesi jaučia, kad tarptautinės ekonomikos ir politinės tvarkos pokyčiai atveria perspektyvas sukurti „savininkų utopiją“, o visiems kitiems lieka niūrios perspektyvos. Turbūt nebūtina aiškinti, ką turiu omenyje. Padariniai pernelyg akivaizdūs net turtingose visuomenėse, nuo valdžios koridorių iki gatvių, kaimo ir kalėjimų. Dėl priežasčių, kurios vertos dėmesio, bet nepatenka į šių pastabų kontekstą, šiuo metu kainų mažinimo kampaniją dominuojantys sektoriai inicijuoja tose visuomenėse, kuriose puolamos vertybės buvo realizuotos tobuliausia forma – anglakalbiame pasaulyje; jokios ironijos, bet ir jokių prieštaravimų.

Verta prisiminti, kad utopinės svajonės išsipildymo buvo džiaugsmingai laukiama kaip artėjančio tikslo nuo XIX a. pradžios (trumpam grįšiu į tą laikotarpį). Maždaug 1880-aisiais socialistas revoliucionierius, dailininkas Williamas Morrisas galėjo rašyti:

Žinau, kad dabar laikomasi nuomonės, jog konkurencinė, arba „kas juoksis paskutinis“ sistema yra paskutinė ekonominė sistema, kurią išvys pasaulis; kad tai yra tobulybė, ir dėl to su ja ateis pabaiga; be jokios abejonės, įžūlu nesiskaityti su šia nuomone, kuriai, kaip matau, pritaria net labiausiai išsilavinę žmonės.

Jei istorija tikrai baigiasi, kaip patikimai skelbiama, tai „mirs ir civilizacija“, bet visa istorija rodo, kad taip nėra, pridūrė jis. Viltis, kad iki „tobulybės“ vienas žingsnis, vėl suklestėjo trečiame XX a. dešimtmetyje. Stipriai palaikomas bendrosios liberalios opinijos ir, žinoma, verslo pasaulio, Woodrowas Wilsonas, vykdydamas Raudonojo siaubo kampaniją, sėkmingai sunaikino profsąjungas bei nepriklausomą mintį ir pradėjo verslo dominavimo erą, – buvo tikimasi, kad jis gyvuos amžinai. Sužlugus profsąjungoms, darbo žmonės turėjo mažai galios ir vilties automobilių bumo įkarštyje. Profsąjungų ir darbininkų teisių sutriuškinimas, dažnai naudojant prievartą, šokiravo net dešiniąją britų spaudą. Svečias iš Australijos, priblokštas Amerikos profsąjungų silpnumo, 1928 m. pažymėjo, kad „darbo organizacija egzistuoja tik dėl darbuotojų tolerancijos... Jie realiai nedalyvauja nustatant darbo sąlygas“.

Vėlgi, keleri artimiausi metai parodė, kad viltys buvo priešlaikinės. Tačiau šios vis iškylančios svajonės nulėmė modelį, kurį „kontrolės piramidės“ ir jų politiniai agentai siekia atkurti šiandien (4).

Šiandieniniame pasaulyje veikiančio anarchisto tikslas, manau, turėtų būti kai kurių valstybės institucijų gynyba nuo į jas nukreipto puolimo, tuo pat metu stengiantis, kad jose dalyvautų kuo didesnė visuomenės dalis – ir pagaliau daug laisvesnėje visuomenėje jis turi stengtis sugriauti jas, jei bus sudarytos tinkamos aplinkybės.

Geros ar blogos – tai neapibrėžto vertinimo problema – šios laikysenos nepakerta tariamas konfliktas tarp tikslų ir vizijų. Toks konfliktas – normali kasdienio gyvenimo dalis, jį mes kažkaip bandome gyventi, bet negalime nuo jo pabėgti.

HUMANISTINĖ KONCEPCIJA

Turėdamas visa tai omenyje, norėčiau plačiau pažvelgti į vizijų problemą. Šiandien, stiprėjant pastangoms pakeisti, pakirsti ir sunaikinti laimėjimus, kurie buvo iškovoti per ilgas ir dažnai nuožmias liaudies kovas, atėjo tinkamiausias metas šią problemą panagrinėti. Tai istorinės svarbos klausimai, dažnai nutylimi ir iškraipomi ir apgaulingai nusukami kampanijose, kurių tikslas – „sugrąžinti žmones prie kontrolės piramidės požiūrio“. Vargu ar sulauksime geresnės progos aptarti idealus ir vizijas, kurios buvo artikuliuojamos, modifikuojamos, keičiamos, o neretai ir išverčiamos į priešingą pusę, kol pramoninė visuomenė išsiplėtojo iki dabartinės stadijos, kai sutelktai atakuojama demokratija, žmogaus teisės ir netgi rinkos; kai šių vertybių triumfą sveikina tie, kurie jas iš tiesų atakuoja, – toks procesas artimas tam, kas atviriau vadinama „propaganda“. Kalbant apie žmonijos reikalus, tai proga, kuri tiek pat įdomi intelektiniu požiūriu, kiek grėsminga žvelgiant iš humanistinio požiūrio taško.

Pradėsiu apibendrindamas požiūrį, kurį pateikė du žymūs XX a. mąstytojai, – Bertranas Russellas ir Johnas Dewey, – jie nesutiko dėl daugybės dalykų, bet pritarė vizijai, kurią Russellas pavadino „humanistine koncepcija“; cituojant Dewey‘ų, tai požiūris, kad „aukščiausias gamybos tikslas“ yra ne prekių gamyba, bet „laisvi žmonės, susieti vienas su kitu lygybės saitais“. Švietimo tikslas, kaip jį suprato Russellas, turi „suteikti kitokį daiktų vertės jausmą negu viešpatavimas“, padėti sukurti „protingus piliečius laisvos bendruomenės“, kurioje išskleis žiedus ir laisvė, ir „individualus kūrybingumas“, ir dirbantys žmonės bus savo likimo šeimininkai, o ne gamybos instrumentai.

Neteisėtos prievartos struktūras reikia panaikinti; ypač „verslo, grindžiamo privataus praturrėjimo siekiu, privačiai kontroliuojant bankininkystę, žemę, pramonę, stiprinamo vadovavimu žiniasklaidai, jos agentams ir kitoms viešosioms bei propagandos priemonėms“, dominavimo (Dewey). Jei tai nedaroma, kalbos apie demokratiją yra „nieko vertos“. Politika liks „šešėlis, kurį ant visuomenės mes didysis verslas, [ir] šešėlio susilpnėjimas nepakeis daikto“. Demokratijos formoms stigs realaus turinio, ir žmonės dirbs „ne laisvai ir protingai, bet dėl apmokamo darbo“ – sąlygos, kuri yra „neliberali ir nemorali“. Atitinkamai pramonės tvarka „iš feodalinės turi tapti demokratine socialine tvarka“, grindžiama darbininkų kontrole, laisvais ryšiais ir federaline organizacija. Šios mintys artimos daugelio anarchistų, tarkime, G. D. H. Cole‘o profsąjungų socializmui ir tokiems kairiesiems marksistams kaip Antonas Pannekoekas, Rosa Luxemburg, Paulis Mattickas ir kiti. Russelo nuomonė šiuo požiūriu buvo panaši (5).

Dewey pirmiausia mąstė apie demokratijos problemas ir tiesiogiai dalyvavo jas sprendžiant. Jis buvo visiškai atsidavęs konformistinei Amerikai, kaip sakoma, „tipiškas amerikietis, kaip obuolių pyragas“. Todėl įdomu tai, kad idėjos, kurias jis išsakė palyginti neseniai, šiandien daugumai intelektualinės kultūros sluoksnių yra svetimos, ar net blogiau – įtakinguose rateliuose nusakomos kaip „antiamerikietiškos“.

Pastaroji frazė, beje, yra įdomi ir daug pasako, kaip ir jos dabartinė vartosena. Mes tikimės tokio požiūrio totalitarinėse visuomenėse. Stalinistinėje epochoje disidentai ir kritikai buvo smerkiami kaip „antisovietiniai“ veikėjai, ir tai buvo netoleruotinas nusikaltimas; Brazilijos neonacių generolai ir panašūs į juos vadovavosi tomis pačiomis vertinimo kategorijomis. Tačiau tokio požiūrio atsiradimas daug laisvesnėse visuomenėse, kuriose galiai paklūstama savanoriškai, be prievartos, yra reikšmingesnis fenomenas. Bet kokioje aplinkoje, išsaugojusioje bent demokratinės kultūros prisiminimą, tokie apibrėžimai tik sukeltų juoką. Įsivaizduokite, kaip Milano ar Oslo gatvėse būtų reaguojama į knygą, pavadintą „Antiitališkumas“ ar „Antinorvegai“ ir aprašančią realius ar fabrikuotus poelgius tų, kurie neparodo deramos pagarbos sekuliaraus tikėjimo doktrinoms. Angloamerikietiškose visuomenėse – kaip pastebėjau, įskaitant ir Australiją – į tokį elgesį respektabiliuose sluoksniuose žvelgiama rimtai ir atsakingai, o tai yra vienas iš įprastų demokratinių vertybių rimto pagedimo ženklų.

Idėjos, kurias visai netolimoje praeityje išsakė tokios ypatingos figūros, kaip Russellas ir Dewey, yra įsišaknijusios Apšvietoje ir klasikiniame liberalizme ir išlaiko jų revoliucinį pobūdį: švietime, darbo vietoje ir visose kitose gyvenimo sferose. Jas įgyvendinus, būtų lengviau laisvai tobulėti žmonėms, kurių vertybės nėra kaupimas ir viešpatavimas, o proto ir veiksmo nepriklausomybė, laisvi lygybės ryšiai ir bendradarbiavimas siekiant bendrų tikslų. Tokie žmonės kartu su Adamu Smithu niekintų „žemus“ ir „niekingus žmonijos viešpačių pomėgius“ ir jų „šlykščią maksimą“: „Viskas mums, ir nieko kitiems žmonėms“; tai pagrindiniai principai, kuriuos mus moko gerbti ir aukštinti, kai tradicines vertybes griauna nesiliaujantis puolimas. Jie tikrai suprastų, kas privertė tokią ankstyvojo kapitalizmo epochos figūrą kaip Smithas įspėti mus apie žiaurius darbo pasidalijimo padarinius ir pagrįsti savo ganėtinai niuansuotą rinkos gynybą, iš dalies tikint, kad „visiškos laisvės“ sąlygomis atsiras natūralus polinkis į lygybę, akivaizdžiai trokštamą dėl moralinių priežasčių.

„Humanistinė koncepcija“, išreikšta Russello ir Dewey civilizuotesnėje epochoje ir artima libertarinei kairei, yra visiškai svetima dominuojančioms dabartinės minties srovėms: dominuojančioms totalitarinės tvarkos idėjoms, sumeistrautoms Lenino ir Trockio, ir valstybinio kapitalizmo idėjoms pramoninėse Vakarų valstybėse. Viena iš šių sistemų, laimė, sugriuvo, bet kita žygiuoja link to, kas gali būti labai nemaloni ateitis.

„NAUJOJI AMŽIAUS DVASIA“

Svarbu suvokti, koks aštrus ir dramatiškas yra vertybių konfliktas tarp šios „humanistinės koncepcijos“ ir to, kas valdo dabar, idealų, kuriuos darbininkų klasės spauda XIX a. viduryje pavadino „Naująja amžiaus dvasia: „turto vaikymusi, pamirštant viską, išskyrus Save“, – tai primena Smitho „šlykščiąją maksimą“, žeminančią ir gėdingą doktriną, kurios negali toleruoti joks padorus žmogus. Nuostabu stebėti vertybių evoliuciją nuo tokios ankstyvojo kapitalizmo epochos figūros kaip Smithas – jis pabrėžė atjautą, tikslą pasiekti laisvę kartu su lygybe, ir pagrindinę žmogaus teisę į kūrybingą bei pilnatvę teikiantį darbą – iki tų, kurie sveikina „Naująją amžiaus dvasią“, neretai begėdiškai minėdami Smitho vardą. Pamirškime vulgarius poelgius, kurie reguliariai darko ideologines institucijas. Geriau prisiminkime ką nors, galintį galų gale prabilti rimtai, tarkim, Nobelio premijos laureatą ekonomistą Jamesą Buchananą, kuris mums sako, kad „ideali visuomenė yra anarchistinė, kurioje nė vienas žmogus ar žmonių grupė nenaudoja prieš kitas prievartos“. Tada jis pasiūlo savo interpretaciją, autoritetingai pradėdamas:

Bet kuriam žmogui ideali situacija yra ta, kuri suteikia jam visišką veiksmo laisvę ir suvaržo kitų elgesį taip, kad jis priverstų kitus būti ištikimus jo troškimams. Taigi kiekvienas žmogus siekia viešpatauti vergų pasaulyje. (6)

Šią mintį Adamas Smithas būtų laikęs patologiška, kaip ir Wilhelmas von Humboldtas, Johnas Stuartas Millis ar bet kuris žmogus, artimas klasikinio liberalizmo tradicijai, – bet tai tavo mylimiausia svajonė, jei dar to nepastebėjai.

Viena intriguojanti intelektualinės kultūros būsenos ir joje vyraujančių vertybių iliustracija yra sunkių problemų, su kuriomis mes susiduriame dabar pagaliau išlaisvintos Rytų Europos žmonių pakilime, vertinimas. Taigi, dabar mes su meile galime ištiesti jiems pagalbos ranką, kurią tiesdavome savo globotiniams kitur kelis šimtmečius. Padariniai, atrodo, gana aiškūs, jei atkreipsime dėmesį į galybę siaubo kambarių visame pasaulyje, bet stebuklingai – ir labiausiai mūsų pačių laimei – jie visai nepamoko mūsų apie civilizacijos vertybes ir principus, kuriais vadovaujasi jos kilnūs lyderiai; tik „antiamerikiečiai“ ir į juos panašūs gali būti tokie bepročiai, kad dėsningus istorinius duomenis laikytų spindinčiais galbūt tik iš išorės. Dabar mūsų geradariams suteikiamos naujos galimybės. Mes galime padėti tautoms, išvaduotoms iš komunizmo tironijos, pasiekti ar pagaliau pasiekti laimingųjų bengalų, haitiečių, brazilų, gvatemaliečių, filipiniečių tautų, tenykščių žmonių, Afrikos vergų ir kitų panašių žmonių lygį.

1994 m. pabaigoje New York Times išspausdino seriją straipsnių apie tai, kaip laikosi mūsų mokiniai. Mokinys iš Rytų Vokietijos pradeda cituodamas kunigą, kuris buvo vienas iš liaudies pasipriešinimo komunistiniam režimui lyderių. Jis nusakė savo augantį susirūpinimą tuo, kas vyksta jo visuomenėje: „brutalios varžybos ir pinigų geismas griauna mūsų bendruomeniškumo jausmą. Beveik kiekvienas jaučia tam tikrą baimę, depresiją ar nesaugumą“, mokydamasis to, ką mes dėstome nuo mūsų atsilikusioms pasaulio tautoms. Bet jų reakcija visai nepamoko mūsų (7).

„Vitrina“, kuria kiekvienas didžiuojasi, yra Lenkija, kur „kapitalizmas švelnesnis“ negu kitur. Apie tai Jane Perlez pasakoja straipsnyje, pavadintame „Greitos ir lėtos kapitalistinio kelio juostos“: kai kurie lenkai supranta savo užduotis, bet kiti mokydamiesi atsilieka (8).

Perlez pateikia abiejų tipų pavyzdžius. Gera mokinė yra mažo fabriko savininkė, „klestintis pavyzdys“ to, kas geriausia modernioje kapitalistinėje Lenkijoje. Gavęs vyriausybės paskolų be palūkanų, šioje dar besivystančioje laisvosios rinkos visuomenėje jos fabrikas siuva „žaviais karoliukais išsiuvinėtas sukneles“ ir „sudėtingai išpuoštas vestuvines sukneles“, parduodamas daugiausia turtingiems vokiečiams, bet taip pat pasiturintiems lenkams. Tuo tarpu, kaip praneša Pasaulio bankas, skurdas nuo reformų pradžios daugiau nei padvigubėjo, realūs uždarbiai nukrito 30 procentų, ir 1994 m. pabaigoje Lenkijos ekonomikoje buvo tikimasi sukaupti 90 procentų prieš 1989 m. egzistavusio BVP. Bet „kapitalizmas švelnesnis“, alkani žmonės gali įvertinti „staiga išaugusio vartojimo ženklus“, grožėdamiesi vestuvinėmis suknelėmis elegantiškų parduotuvių vitrinose, „užsienietiškais automobiliais su lenkiškais numeriais“, lekiančiais Varšuvos–Berlyno keliu, ir „nuvorišų moterimis, rankinėse nešiojančiomis 1300 dolerių kainuojančius mobiliuosius telefonus“.

„Žmonės turi suprasti, kad jie turi kovoti už save ir negali pasitikėti kitais“, –aiškina darbo konsultantė iš Čekijos Respublikos. Susirūpinusi „varguomenės įsigalėjimu“, ji įsteigė kursus, kur skiepija tinkamas pažiūras žmonėms, kuriems „į galvą buvo įkaltos lygybės vertybės“, kai išdidus šūkis skelbė: „Aš šachtininkas, ar yra gyvenančių geriau? “Pavyzdingi mokiniai dabar žino, kas geriau gyvena: buvusios nomenklatūros atstovai, nė nesapnavę, kad taps užsienio bendrovių agentais, kas visiškai tinka jiems, turintiems įgūdžių ir patirties; bankininkai, pasodinti į savo kėdes senų pažinčių dėka; lenkės moterys, besidžiaugiančios blizgučiais; eksportuojamų elegantiškų suknelių, skirtų kitoms turtingoms ponioms, valdžios išlaikomų gamyklų savininkai. Žodžiu, teisingi žmonės.

Tokia yra amerikietiškų vertybių atnešta sėkmė. Lėtojoje juostoje yra ir nesėkmę patyrusių žmonių. Perlez pavyzdžiu pasirenka 43 metų angliakasį, kuris sėdi savo „dailylentėmis iškaltoje svetainėje, gerėdamasis savo darbo komunizmo epochoje vaisiais – televizoriumi, patogiais baldais, šviesia, moderniai įrengta virtuve“, dabar, po 27 metų, praleistų šachtose, likęs bedarbiu ir galvojantis apie metus iki 1989-ųjų. Jie „buvo nuostabūs“, sako jis, „gyvenimas buvo saugus ir patogus“. Atsilikdamas moksluose, jis naujas vertybes vertina kaip „nepasiekiamas“ ir negali suprasti, kodėl „ sėdi namuose be darbo ir priklauso nuo socialinės paramos“, jaudinasi dėl dešimties savo vaikų, nes pristigo įgūdžių „vaikytis turto, pamirštant viską, išskyrus Save“.

Tada suprantama, kad Lenkija turėtų atsirasti ant spintelės su kitais trofėjais, kuriems mes įkvepiame pasitikėjimo savimi ir audringai plojame sau patiems.

Kaip „globaliame pranešime“ teigia Christian Science Monitor korespondentai pokomunistiniame pasaulyje, regioną vargina kiti atsilikusieji. Vienas verslininkas skundėsi, kad jis „pasiūlė bičiuliui ukrainiečiui 100 dolerių mėnesinį atlyginimą, kad tasai padėtų jam privačiai „auginti rožes“ (mūsų žodžiais, dirbti). „Palyginti su kolektyviniame ūkyje uždirbamais 4 doleriais, tai žmogui buvo tikra sėkmė. Bet pasiūlymas buvo atmestas.“ Pavyzdingas mokinys aiškina tokį iracionalumą „įpročiu“, kuris išliko net po laisvės iškovojimo. „Jis mąsto: „Ne, aš nesiruošiu palikti kolektyvo ir tapti tavo vergu“. Amerikos darbininkai ilgai sirgo tokiu pačiu nenoru tapti kieno nors vergais, kol tapo deramai civilizuoti: dar prie šios temos grįšiu.

Nuomininkai daugiabučiame Varšuvos name kenčia tokias pat blogybes. Jie nenori perleisti savo butų pramonininkui, kuris įrodinėja esąs pastato savininkas nuo prieškario, klausdami: „Kodėl žmonės turi pelnytis iš to, į ką neturi teisės?“ Vyksta „pastebimas progresas“, stengiantis nugalėti tokias retrogradiškas pažiūras, toliau kalbama pranešime, nors „dar labai nenorima leisti užsieniečiams pirkti ir parduoti žemę“. JAV remiamų žemės ūkio iniciatyvų koordinatorius Ukrainoje aiškina, kad „Neįmanoma 100 procentų žemės perimti į privačias rankas. Jie niekad negyveno demokratijos sąlygomis“. Iš tikrųjų antidemokratinės aistros čia nėra tokios didelės, kaip Vietname, kur 1995 m. vasario dekretas „pasuko laikrodžius atgal“: „Atiduodant duoklę marksizmui, dekrete siekiama padėti vietnamiečiams daryti spaudimą keletui privilegijuotųjų, kurie turi leidimus savo žemėse plėtoti verslą“; buvo pamanyta, kad šie siekia pritraukti užsienio investuotojus. Jei tik užsienio investuotojams ir mažam vidaus elitui būtų leista supirkti visą šalį, vietiniai dirbtų jiems (jei jiems pasisektų), ir mes pagaliau turėtume laisvę ir „demokratiją“, kaip Centrinėje Amerikoje, Filipinuose ir kituose rojaus kampeliuose, išsilaisvinusiuose jau seniai. (9)

Kubiečiai ilgai buvo keikiami už panašų atsilikimą. Patyčios pasiekė viršūnę per Pan America žaidynes Jungtinėse Valstijose, kai Kubos sportininkai nepasidavė didelei propagandinei kampanijai, įtikinėjančius, kad ta šalis turi ydų, taip pat dosniems finansiniams pasiūlymams tapti profesionalais; jie jautė įsipareigojimą savo tautai ir jos žmonėms – tai jie pasakė reporteriams. Įtūžiui, kurį sukėlė komunistinio smegenų plovimo ir marksistinės doktrinos niokojančio poveikio apraiškos, nebuvo ribų.

Laimei, amerikiečiai yra apsaugoti nuo to, kad net JAV ekonominio karo sukelto skurdo sąlygomis kubiečiai vis dar atsisako dolerių vidaus paslaugoms, kaip teigia svečiai, nenorėdami būti „jūsų vergais“. Jie taip pat nenori nusileisti, kaip matoma iš 1994 m. Gallupo apklausos, pirmojo nepriklausomo ir mokslinio tyrimo, kuris buvo išspausdintas Majamio ispanų spaudoje, bet akivaizdžiai nepateko niekur daugiau. Apklausa rodė, kad 88 procentai nurodė esą „išdidūs, būdami kubiečiais“ ir 58 procentai – kad „revoliucijos pasiekimai pralenkia jos nesėkmes“. 69 procentai įvardijo save „revoliucionieriais“ (bet tik 21 procentas – „komunistais“ ar „socialistais“), 76 procentai teigė esą „patenkinti savo asmeniniu gyvenimu“, ir 3 procentai sakė, kad pagrindinės problemos, su kuriomis susiduria šalis, yra „politinės problemos“.

Jei apie tokius komunizmo barbariškumus būtų sužinota plačiau, vietoj paprasčiausio žmonių išmarinimo badu ir ligomis, atnešant jiems „demokratiją“, prieš Havaną būtų neišvengiamai panaudota branduolinė bomba. Tai tapo nauju pretekstu žlugdyti Kubą po Berlyno sienos griuvimo, ideologinėms institucijoms neprarandant galimybės smogti, tik pakeitus kaltinamąjį žargoną. Kuba nebebuvo Kremliaus agentė, pasiryžusi užgrobti Lotynų Ameriką ir užkariauti Jungtines Valstijas, drebančias iš baimės. 30 metų trukęs melas gali būti tyliai užmaskuotas: teroras ir ekonominis karas, pakeitus standartinę versiją, tapo amžinu demokratijos plėtros palydovu. Dėl to turime sugriežtinti embargą, kuris „prisidėjo augant alkiui, ligoms, mirtingumui ir vienai didžiausių praėjusio šimtmečio neurologinių epidemijų pasaulyje“ – taip sveikatos ekspertai rašė JAV medicininiuose žurnaluose 1994 m. spalį. Vieno iš jų autorius teigia, kad „faktiškai mes žudome žmones“, nesuteikdami jiems maisto, vaistų, ir įrangos, kad jie patys galėtų gamintis medikamentus.

Clintono „Kubos demokratijos aktas“, – kurį prezidentas Bushas pirmiausia vetavo, nes tai buvo akivaizdus nusikaltimas tarptautinei teisei, o po to pasirašė, pergudrautas dešiniųjų, esą Clintonas laimės rinkimus, – nutraukė JAV dukterinių bendrovių, iš kurių 90 procentų gamino maistą, vaistus ir medicininę įrangą, prekybą užsienyje. Tokia duoklė demokratijai atnešė žymų nuosmukį Kubos sveikatos apsaugai, mirtingumo augimą ir „pačią pavojingiausią sveikatos krizę mūsų dienomis“, neurologinę ligą, kuri buvo paskutinį kartą pastebėta Antrojo pasaulinio karo metais įkalinimo stovyklose, esančiose Pietryčių Azijos tropikuose, – rašo buvęs Nacionalinio sveikatos instituto neuroepidemiologijos skyriaus vedėjas, vieno iš minėtųjų straipsnių autorius. Norėdamas pavaizduoti padarinius, Kolumbijos universiteto medicinos profesorius aprašo atvejį, kai Kuba nusipirko Švedijos vandens filtravimo sistemą, norėdama gaminti vakcinas, kurių nebetiekė amerikiečių kompanija – taigi gyvybę išsaugančias vakcinas gali uždrausti tiekti tie, kurie siekia atnešti „demokratiją“ likusiems gyviesiems (10).

Tai, kaip sekasi „žudyti žmones“ ir priversti juos kentėti, yra svarbu. Realiai Castro vadovaujama Kuba buvo susirūpinta ne dėl karinės grėsmės, žmogaus teisių pažeidimų ar diktatūros. Greičiau dėl priežasčių, įsišaknijusių Amerikos istorijoje. XIX a. trečiajame dešimtmetyje, kai per kontinentą staiga nusirito perversmų banga, Kuba buvo pripažinta politine ir ekonomine lydere, kuriai turėjo būti suteikta tokia nominacija: „nepaprastos svarbos objektas mūsų Sąjungos komerciniams ir politiniams interesams“. Taip ją pavadino Monroe doktrinos autorius Johnas Quincy Adamsas, sutikdamas su Jeffersonu ir kitais, kad Ispanija turi išlaikyti aukščiausią valdžią Kuboje, kol sumažės Britanijos grėsmė, ir Kuba it prisirpęs vaisius nukris į JAV rankas pagal „politinės gravitacijos taisykles“, kaip atsitiko prieš šimtmetį. XX a. viduryje prisirpęs šis vaisius, kaip ir kiti, buvo labai vertinami kaip JAV žemės ūkio ir lošimų interesų sritis. Castro įvykdytas JAV apiplėšimas nebuvo sutiktas maloniai. Dar blogiau, atsirado „domino efekto“ grėsmė, nes buvo pasiektas plėtros lygis, reikšmingas bet kur vargstantiems žmonėms – pavyzdžiui, labiausiai iš visų Lotynų Amerikos šalių buvo išplėtota sveikatos apsaugos sistema. Buvo bijoma, kad, planuotojų, besirūpinančių demonstracijų, bet ne nusikaltimų padariniais, žodžiais kalbant, Kuba gali tapti tuo „deguto šaukštu“, kuris „sugadins medaus statinaitę“, „virusu, kuris gali užkrėsti kitus“.  

Bet garbingi žmonės nesuka galvos dėl tokių dalykų kaip nuo 1959 m. trunkančios kampanijos, siekiančios grąžinti prisirpusį vaisių teisėtam šeimininkui, įskaitant ir dabartinę tos kampanijos fazę. Kai kuriems amerikiečiams atvėrė akis kompromitacinė medžiaga 1994 m. spalio medicinos žurnalų numeriuose. Galime prisiminti, kad tą patį mėnesį JAV Generalinė Asamblėja priėmė rezoliuciją, raginančią nutraukti neteisėtą embargą. Už rezoliuciją balsavo 101 narys, 2 nariai pasisakė prieš. JAV galėjo pasitikėti tik Izraeliu, jas dabar paliko net Albanija, Rumunija ir Paragvajus, kurie ankstesniais metais trumpam buvo prisijungę prie Vašingtono jo kryžiaus kare už demokratiją.

Standartinė istorija pasakoja, kad pagaliau išlaisvintoji Rytų Europa dabar gali priartėti prie turtingų Vakarų visuomenių. Galbūt, bet tada galima pasidomėti, kodėl tai nenutiko per praėjusią pusę tūkstantmečio, kai Rytų Europa nuolatos smuko, lyginant su Vakarais, ir tapo savotišku jų „trečiuoju pasauliu“. Kita perspektyva, kurią galima įsivaizduoti, yra tai, kad status quo padėtis bus daugmaž atkurta: komunistų imperijos dalys, priklausiusios pramoniniams Vakarams – Vakarų Lenkija, Čekijos Respublika, kai kurios kitos, – laipsniškai vėl prie jų prisijungs, kol kitos, kurioms nepavyko dėl vidinių ypatybių, taps kažkuo panašiu į ankstesnįjį savo statusą, teikdamos paslaugas turtingam pramoniniam pasauliui. Kaip Winstonas Churchillis pastebėjo savo pranešime, pateiktame ministrų kabineto kolegoms 1914 m. sausį,

mes nesame nekalti jaunuoliai, palikti be nieko. Mes supirkome visiškai neproporcingą kiekį pasaulio akcijų ir turime savo rankose pasaulio prekybą. Mes iš tų teritorijų gavome visa tai, ko norėjome, ir mūsų siekis būti paliktiems netrukdomai džiaugtis plačiomis bei puikiomis valdomis, dažniausia įgytomis prievarta, daugiausiai išlaikomomis jėga, dažnai atrodo mažiau racionalus kitiems, negu mums.

Žinoma, toks sąžiningumas yra retas garbingoje visuomenėje, nors, kaip suprato Churchillis, pastraipa be gulsčiu šriftu parašytų frazių taptų priimtina. Jis paviešino šį pranešimą trečiame dešimtmetyje parašytoje knygoje Pasaulio krizė, bet prieš tai išbraukė rėžiančias akį frazes (11).

Taip pat yra naudinga panagrinėti, kuo grindžiamos komunizmo negandos. Kad tai košmaras, niekad nekilo abejonių, tai nuo pat pradžių buvo akivaizdu anarchistams, nepriklausomo proto žmonėms, kaip Russelas ir Dewey, ir kairiesiems marksistams – iš tikrųjų daugelis jų tą košmarą buvo pranašavę. Tironijos griūtis turėjo tapti proga džiūgauti visiems, kurie vertina laisvę ir žmogiškąjį orumą. Bet turėkime omeny siauresnį klausimą: standartiškai įrodinėjama, kad planinė ekonomika patyrė katastrofišką pralaimėjimą, parodydama didesnius kapitalizmo privalumus. Paprasčiausiai palyginkime Vakarų Vokietiją, Prancūziją, Angliją ir Jungtines Valstijas su Sovietų Sąjunga ir jos satelitais. QED (12). Šis argumentas kažin ar svaresnis už intelektualinę refleksiją, laikomas tokiu akivaizdžiai teisingu, kad galima jį laikyti aksioma, o tai sudaro prielaidą visam tolesniam tyrimui.

Tai yra įdomus, plačiai pritaikomas argumentas. Vadovaujantis ta pačia logika, pavyzdžiui, galima pademonstruoti visišką vaikų darželio nesėkmę Masačiusetso Kembridže, ir didelę Masačusetso Technologijos Instituto sėkmę: paprasčiausiai paklauskite, kaip vaikai, einantys į pirmą klasę, supranta kvantinę fiziką, palyginti su Masačusetso Technologijos instituto daktarais. QED.

Jei kas nors iškeltų tokį argumentą, jam galėtų būti pasiūlytas psichiatrinis gydymas. Tai – visiška nesąmonė. Vadovaujantis logika, reikėtų lyginti Kembridžo darželinukus su vaikais, kurie atėjo iš kito darželio. Taip pat elementariai galima pagrįsti teiginį, kad, siekiant įvertinti sovietinę planinę ekonomiką, lyginant ją su kapitalistine alternatyva, mes turime palyginti Rytų Europos šalis su panašiomis į jas, kai prasidėjo dviejų plėtros modelių „eksperimentas“. Akivaizdu, ne su Vakarais. Rusiją ir Braziliją, Bulgariją ir Gvatemalą būtų teisinga palyginti dėl to, kad komunistinio modelio šalys yra tokios pat neturtingos, kaip ir JAV satelitinės šalys. Jei mes imamės lyginti racionaliai, prieiname prie išvados, kad jei komunistinis ekonomikos modelis buvo nesėkmingas, tai Vakarų modelis patyrė dar didesnių nesėkmių. Padėtis niuansuota ir komplikuota, bet pagrindinės išvados yra gana aiškios.

Įdomu stebėti, kaip kai kas negali suvokti tokių elementarių klausimų, ir tirti reakciją į bandymus aiškinti tokią nesuprantamą problemą. Bendrajam išsilavinimui siūlyčiau šiek tiek naudingų patarimų apie ideologines laisvų valstybių sistemas (13).

Tai, kas dabar vyksta Rytų Europoje, iš dalies apibūdina tai, kas vyko pasaulio regionuose, kurie buvo priversti atlikti paslaugų teikėjo vaidmenį; daugelis tų problemų išlieka, išskyrus tam tikrus pavyzdžius. Tai, kas vyksta, įsipina į ilgą, įdomią ir svarbią pačių pramoninių visuomenių istoriją. Modernioji Amerika buvo „išsaugota jos darbininkų protestų“, pažymi Jeilio universiteto darbo istorikas Davidas Montgomery, „drąsių ir atvirų protestų, derinamų su „nuožmia kova“. Aršios kovos metu laimėti pergalės taškai buvo iššvaistyti prievarta prisitaikant prie nedemokratiškiausios Amerikos būtent 1920-aisiais, kai atrodė, jog „žlugo darbo rūmas“, teigia jis.

Darbo žmonių balsą galima buvo išgirsti darbininkų ir bendruomenių spaudoje, klestėjusioje nuo XIX a. vidurio iki Antrojo pasaulinio karo ir netgi po to, pagaliau sužlugdytoje valstybinės ir privačios valdžios. Palyginti neseniai, dar 6 dešimtmetyje, 800 darbininkų laikraščių dar pasiekdavo 20–30 milijonų žmonių, stengdamiesi – jų pačių žodžiais – kovoti su korporacijų kampanijų „siūlomais Amerikos žmonėms didžiojo verslo privalumais“, prabilti apie rasinę neapykantą ir „visus antidemokratinius žodžius bei veiksmus“, bei pasiūlyti „priešnuodį baisiausiems išlaikomos spaudos nuodams“, kai komercinė žiniasklaida pagal instrukcijas „visomis progomis menkino darbininkus, tuo pačiu rūpestingai nudailindama bankininkystės ir pramonės magnatų, realiai kontroliuojančių naciją, kaltes“ (14).

 

__________________________

(1) Rudolf Rocker, Anarcho-Syndicalism: Theory And Practice  (Oakland: AK Press, 2004), p. 10.

(2) Robert Brady, Business as a System of Power (New York: Columbia University Press, 1943.

(3) Žr.: Morton Horwitz, The Transformation of American Law, 1870-1960, Vol. II (New York, Oxford University Press, 1992).

(4) Gary Zabel, ed., Art and Society: Lectures and Essays by William Morris (Boston, George‘s Hill, 1993. Hugh Grant Adams, cit. pagal: Ronald Edsforth, Class Conflict and Cultural Consensus (New Brunswick: Rutgers University Press, 1987). 

(5) Žr: Noam Chomsky, Problems Of Knowledge And Freedom (New York: New Press, 2003).

(6) James Buchanan, The Limits of Liberty: Between Anarchy and Leviathan (Chicago: University Of Chicago Press, 1975), p. 92.

(7) Stephen Kinzer, New York Times, October 14, 1994.

(8) Jane Perlez,  New York Times, October 7, 1994.

(9) Justin Burke, et al., Christian Science Monitor, July 26, 1995.

(10) Maria Lopez Vigil, Envio (Jesuit University Of Central America, Managua), June 1995. Colum Lynch Boston Globe, September 15, 1994.

(11) Clive Pointing, Churchill (London: Sinclair-Stevenson 1994), p. 132.

(12) Quod erat demonstrandum – Tai ir reikėjo įrodyti (lot.).

(13) Žr: Noam Chomsky, Year 501 (Boston, South End Press. 1993); Noam Chomsky, World Orders:Old and New, 2nd.ed. (New York:Columbia University Press, 1994).

(14) Montgomery, The Fall Of The House Of Labor (New Haven: Yale University Press, 1987).

Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.

Skaityti toliau