Straipsnio tęsinys. Skaityti pradžią
PASIPRIEŠINIMO BALSAI
Liaudies pasipriešinimo valstybinio kapitalizmo autokratijai judėjimai ir jų reikšmingi pasisakymai mums gali suteikti daug žinių apie paprastų žmonių tikslus ir vizijas, jų supratimą ir siekius. Pirma didelė studija apie XIX a. vidurio darbininkų spaudą (ir, mano žiniomis, kol kas vienintelė) buvo prieš 70 metų publikuota Normano Ware‘o. Tai naudinga knyga šiandien, bent jau tokia būtų, jei kas nors apie ją žinotų. Ware‘as peržvelgia žurnalus, įsteigtus ir leidžiamus mechanikų ir „fabrikų mergyčių“ pramoniniuose miestuose prie Bostono, „Amerikos Atėnuose“ ir didžiausiuose šalies universitetuose. Tie miestai stovi ir dabar, labai demoralizuoti ir supuvę, nebe tokie, kaip įkvepiančiose vizijose žmonių, kurie juos pastatė ir padėjo pamatus Amerikos turtuoliams bei valdžiai.
Žurnalai parodo, kokios svetimos ir netoleruojamos buvo turtuolių vertybės, kurias jie vertė priimti darbininkus, užsispyrusiai nenorinčius atsisakyti normalių žmogiškų jausmų. „Naujoji amžiaus dvasia“, kurią jie aštriai smerkė, „buvo pasišlykštėtina neregėtai didelei daliai ankstesnės amerikiečių bendruomenės“, rašo Ware‘as. Pirminė priežastis buvo „pramonės darbininko kaip asmenybės žlugimas“, „psichologinis pasikeitimas“, „išdidumo ir nepriklausomybės“, taip pat demokratinių teisių ir laisvių praradimas, valstybei ir privačioms galioms, jei reikėdavo, prievarta primetus pramoninio kapitalizmo vertybes.
Darbininkai smerkė „savigarbos, kuri vertė mechanikus ir darbininkus didžiuotis savimi prieš visą pasaulį, degradaciją ir praradimą“, kultūros, įgūdžių, netgi paprasčiausio žmogiško orumo praradimą, pajungus juos „apmokamai vergijai“, jų manymu, nelabai nutolusiai nuo katorginio darbo šalies pietinėse plantacijose, kadangi jie buvo priversti pardavinėti save, o ne tai, ką gamino, ir tapo „juodadarbiais“ ir „despotų“ „pažemintais pajungtaisiais“. Jie paskelbė „laisvų institucijų dvasios“ sugriovimą, kai darbo žmonės buvo nužeminti iki „vergijos“ pasaulyje, kuriame „piniguočių aristokratija kybo virš mūsų kaip galinga lavina, grasinanti sunaikinti kiekvieną žmogų, kuris išdrįsta kvestionuoti jos teisę padaryti vergais vargšus ir nelaiminguosius, pasmerkiant juos priespaudai“. Jie vargu ar galėjo nesirūpinti materialinėmis sąlygomis namuose ar netolimame Bostone, kuriame bendra airių gyvenimo trukmė 1849 m. siekė 14 metų.
Ypač dramatiškai tada smuko aukštoji kultūra, – tai vėlgi aktualu šiandien, vykstant demokratijos ir žmogaus teisių puolimui. „Fabrikų mergytės“ iš Masačusetso ūkių buvo įpratusios praleisti savo laisvalaikį skaitydamos klasiką ir tų laikų literatūrą, o nepriklausomi amatininkai, jei turėdavo šiek tiek pinigų, nusisamdydavo berniuką paskaityti jiems darbo metu. Nuvyti tokias liūdnas mintis vargstantiems žmonėms nebuvo lengva, kaip ir dabar, kai garbus komentatorius gali tik pasišaipyti iš siekio demokratizuoti internetą, kad būtų suteiktas priėjimas mažiau privilegijuotiesiems:
Galima įsivaizduoti, kad vargšams suteikiama visa trokštama informacija apie šiandieninę padėtį, ir jie dažnai netgi priešinasi mokyklų, bibliotekų ir informacinės žiniasklaidos pastangoms suteikti kuo daugiau tos informacijos. Iš tikrųjų toks priešinimasis dažnai padeda paaiškinti, kodėl jie vargšai.
Taip pat, kaip tai paaiškinti, be jokių abejonių, padeda ir jų traumuoti genai. Šis požiūris palaikytas tokiu rimtu, kad buvo redaktorių įdėtas į specialią skiltį. (15)
Darbininkų spauda taip pat smerkė tai, ką vadino „papirktaisiais žyniais“: žiniasklaidos, universitetų ir intelektualų klasę, galios apologetus, siekiančius pateisinti despotus, didinančius priespaudą, ir įdiegti jų negarbingas vertybes. „Juos turi nusamdyti fabrikų savininkai“, – rašė darbo žmonės, kuriems neprireikė radikalių intelektualų pagalbos. Tada jie nugalės „vienvaldystės principus“, kurie leido šaknis „į demokratijos dirvą“. Vėliau tai tapo pajuokiančiu organizuoto darbininkų judėjimo, netgi konservatyvesnių jo sektorių šūkiu. Profsąjungos pikniko metu išplatintame kreipimesi Henry Demarestas Lloydas paskelbė, kad „darbininkų judėjimo misija yra žmonijos išvadavimas iš rinkos prietarų ir nuodėmių, ir skurdo, kaip tų nuodėmių vaisiaus, panaikinimas. Šis tikslas gali būti pasiektas ekonomikos sferoje išplečiant demokratinės politikos principus“. „Žmonės, atliekantys darbą, turi apsispręsti dėl darbo valandų, sąlygų ir rezultatų pasidalijimo“, – jis pareiškė kalboje, Davido Montgomery pavadintoje „1893 m. Darbininkų sąjungų federacijos konvencijos atsišaukimu“. Lloydas tęsė, kad patys darbininkai turi pasirinkti „pramonės vadovus, pasirinkti būti ne šeimininkais, o tarnais. Visų gerovės labui, darbo organizavimas turi būti tiesioginis [...] Tai yra demokratija“. (16)
Šios idėjos, žinoma, yra artimos libertarinei kairei, bet radikaliai priešiškos dominuojančių valdžios sistemų doktrinoms, ar jos būtų vadinamos „kairiosiomis“, ar „dešiniosiomis“, ar „centristinėmis“ – tai gana nereikšmingai apibrėžta šiuolaikiniame diskurse. Šios idėjos palyginti neseniai buvo nuslopintos, tai įvyko jau ne pirmą kartą, ir jos gali atgyti, kaip dažnai nutikdavo anksčiau.
Tokios vertybės taip pat būtų suprantamos klasikinio liberalizmo kūrėjams. Kaip senojoje, taip ir Naujojoje Anglijoje darbininkų, gyvenančių pramoniniuose miestuose, požiūris atspindi Adamo Smitho darbo pasidalijimo kritikos aštrumą. Pritaikydamas standartines Apšvietos idėjas apie laisvę ir kūrybingumą, Smithas pripažino, kad „didžiosios dalies žmonių suvokimas formuojamas būtent jų įprastinio darbo“. Jis teigia:
žmogus, kurio gyvenimas prabėga atliekant kelis paprastus veiksmus, kurių pasekmės taip pat, matyt, yra visada vienodos ar beveik vienodos, neturi progos išplėsti savo žinių [...] ir paprastai tampa tokiu kvailu ir buku, kokiu tik gali tapti žmogus [...] Bet kiekvienoje ištobulėjusioje ir civilizuotoje visuomenėje tai yra būsena, į kurią dirbantys vargšai, tai yra didelė žmonių dalis, būtinai turės patekti, jei valdžia nepasistengs to išvengti,
kaip, Smitho manymu, buvo privalu padaryti, sukliudant žlugdančiam ekonominių jėgų poveikiui. Jei menininkas įsakytas pagamina gražų daiktą, kaip Wilhelmas von Humboldtas rašė klasikiniame darbe, įkvėpusiame Millį, „mes galime žavėtis tuo, ką jis daro, bet mes nekreipiame dėmesio į tai, kas jis yra“, – ne laisvas žmogus, o tik priemonė kitų rankose. Dėl tų pačių priežasčių „darbininką, kuris rūpinasi sodu, turbūt yra teisingiau laikyti jo savininku, nei apatišką smagurį, skanaujantį jo vaisius“. Tikri konservatoriai vėliau irgi pripažino, kad rinkos prievarta sunaikins tai, kas teikia vertę žmogaus gyvenimui, jei nebus smarkiai suvaržyta. Alexis de Tocqueville‘is, po pusšimčio metų pritardamas Smithui ir von Humboldtui, retoriškai paklausė, ko „galima tikėtis iš žmogaus, dvidešimt savo gyvenimo metų gaminusio vinių galvutes?“ „Menas kyla, meistras žlunga“, –pakomentavo jis. Kaip ir Smithas, jis vertino lygybę, pripažindamas ją Amerikos demokratijos išradimu, ir perspėjo, kad jei kada nors bus sukurta „ilgalaikė visuomeninės padėties nelygybė“, „pramonės aristokratija, kylanti mūsų akyse“, „viena iš grubiausių, kada nors egzistavusių pasaulyje“, gali išsisukti iš jai tenkančių apribojimų, o tai reikštų demokratijos pabaigą. Jeffersonas taip pat fundamentaliai teigė, kad „išaugęs skurdas ir koncentruotas turtas negali vienas šalia kito egzistuoti demokratiniame pasaulyje“ (17).
Tik XIX a. pradžioje destruktyvi ir nehumaniška rinkos galia, kurią pasmerkė klasikinio liberalizmo kūrėjai, virto kultu, jos šventumas įskiepytas kartu su įtikėjimu „gravitacijos principais“, paskelbtais Ricardo ir kitų klasikinių ekonomistų, duokle klasių kovai, kuri vyko pramonėjančioje Anglijoje – šios doktrinos vėl iškilo dabar, kai „nesibaigianti kova už žmonių protus“ yra tęsiama taip pat intensyviai ir žiauriai.
Privalu pabrėžti, kad tuomet šių ekonominių Newtono dėsnių kopijų buvo paisoma taip pat kaip šiandien. Retos ekonomikos istorikų pateiktos studijos šiuo klausimu pabrėžia, kad maždaug pusė pramoninio sektoriaus Naujojoje Anglijoje nustojo egzistuoti, kai ekonomika atsivėrė daug pigesniems britų pramonės produktams, kurių atsiradimą solidžiai parėmė valstybė. Tai labai panašu į šiandieną, ir apie tai sužino kiekvienas, kuris išsklaido retorikos miglą ir pažvelgia į „ekonominio liberalizmo“ tikrovę ir jos puoselėjamas „verslo vertybes“.
Johnas Dewey ir Bertrand’as Russellas yra du XX a. gyvenę šios tradicijos įpėdiniai, – jos šaknys glūdi Apšvietoje ir klasikiniame liberalizme, – labiausiai inspiruoti aprašytų kovų, organizuotumo ir darbo žmonių idėjų, kuriomis buvo siekiama palaikyti ir išplėsti laisvės ir teisingumo sferą, naujo despotizmo, vykdomo valstybių ir palaikomo privačių galių, grėsmės akivaizdoje.
Thomas Jeffersonas, savo gyvenimo pabaigoje tyrinėdamas naujos „pramonės aristokratijos“ augimą, suformulavo fundamentalią tezę, de Tocquevilliui skambėjusią kaip pavojaus signalas. Labai susirūpinęs demokratinio eksperimento likimu, Jeffersonas pateikė „aristokrato“ ir „demokrato“ apibrėžimą. „Aristokratai“ yra tie, kurie „bijo ir nepasitiki liaudimi, ir nori, išplėšę visą valdžią iš jos rankų, perduoti ją aukštesnėms klasėms“. Priešingai, demokratai „tapatinasi su liaudimi, pasitiki ja, myli ją ir laiko tvirta bei patikima viešojo intereso saugotoja, jei ir ne visada, „dažniausiai pačia protingiausia“. Jo dienų aristokratai teisino kylančią kapitalistinę valstybę, į kurią Jeffersonas žiūrėjo su nerimu, pripažindamas akivaizdžius prieštaravimus tarp demokratijos ir kapitalizmo – ar, tiksliau, „realiai egzistuojančio kapitalizmo“, artimo valdžios galiai.
Jeffersono pateiktas „aristokratų“ aprašymas vėliau buvo išplėtotas Bakunino, kuris nuspėjo, kad „naujoji intelektualų klasė“ seks vienu iš dviejų greta einančių kelių. Jie gali pasinaudoti liaudies kova, siekdami paimti valstybės valdžią į savo rankas, tapdami „raudonąja biurokratija“, kuri įves patį žiauriausią ir šlykščiausią režimą istorijoje. Arba jie gali suprasti, kad valdžios esama kitur, ir įsiprašo į „papirktąjį žynių luomą“, kur tarnauja tikriesiems šeimininkams kaip vadybininkai ar apologetai, „mušantys liaudį liaudies lazdomis“ valstybinio kapitalizmo valdomose demokratijose.
Tai – vienas socialinių mokslų spėjimų, išsipildęs taip liūdnai. Jis nusipelno garbingos vietos mąstymo kanonuose – vien tam, kad tokių dalykų nebesulauktume.
Manau, kad nieko gera nežadantis panašumas sieja dabartinį periodą su laikais, kai šiuolaikinė ideologija – tai, kas dabar vadinama „neoliberalizmu“ arba „ekonominiu racionalizmu“ – tapo madinga, pradedant Ricardo, Malthusu ir kitais. Jų užduotis buvo pademonstruoti žmonėms, kad jie neturi teisių, priešingai nei buvo kvailai įtikėję. Iš tikrųjų tai įrodyta „mokslo“. Rimta intelektinė prieš kapitalizmo epochą gyvenusių žmonių klaida buvo tikėjimas, kad žmonės turi šioje visuomenėje, kad ir supuvusią, vietą. Naujas mokslas pademonstravo, kad „teisės gyventi“ samprata buvo paprasta klaida. Suvedžiotiems žmonėms turėjo būti kantriai išaiškinta, kad jie neturi kitokių teisių nei išbandyti sėkmę rinkoje. Neturintis nepriklausomo turto žmogus, kuris negali išgyventi darbo rinkoje, „negali tikėtis net mažiausios porcijos maisto, ir faktiškai jam nėra reikalo būti savo vietoje“, įtakingame darbe skelbė Malthusas. „Didžiausias blogis“ ir „prigimtinės laisvės“ pažeidimas įvyksta, kai vargšai suvedžiojami juos įtikinant, jog jie turi daugiau laisvės. Tokios nuomonės laikėsi Ricardo, šiurkščiai pažeisdamas ekonomikos mokslo principus ir elementariai nusižengdamas racionalumui, kas taip pat svarbu. Žinia paprasta. Tiesiog turite pasirinkimą: darbo biržą, pataisos darbų kalėjimą, mirtį ar kelionę kur nors kitur – kaip buvo įmanoma dėl vietinių populiacijų naikinimo ir išstūmimo, ne visai dėl rinkos pranašumų, atsivėrus naujoms erdvėms.
Šio mokslo atradėjų niekas nepralenkė atsidavimu „žmonių laimei“, jie netgi teisino išplėstas rinkimų teises „ne visai liaudžiai, bet tik tiems, kurie, regis, neturi jokio intereso panaikinti nuosavybės teisę“. Taip aiškino Ricardo ir pridėjo, kad dar didesni apribojimai bus paskirti tokiu atveju, jei paaiškės, kad „siauriausias rinkimų teisės apkarpymas“ garantuos „didesnį saugumą geram atstovų pasirinkimui“. Ir šiandien plačiai nuskamba panašios nuomonės (18).
Naudinga prisiminti, kas atsitiko, kai buvo suformuluotos ir įvestos ekonominio racionalizmo taisyklės – remiantis dvigubais standartais: silpniesiems pritaikyta rinkos drausmė, o močiutė valstybė, kada reikia, apsaugo turtinguosius ir privilegijuotuosius. XIX a. ketvirtajame dešimtmetyje naujoji ideologija laimėjo, ir toji pergalė buvo dar labiau įtvirtinta po kelerių metų. Bet buvo nedidelė problema. Žmonės nesuprato, kad jie neturi vidinių laisvių. Būdami kvaili ir buki, jie negalėjo suvokti tiesos, kad nebeturi teisės gyventi, ir reagavo visai iracionaliai. Kurį laiką britų armija išgarino daug energijos stengdamasi pažaboti maištus. Vėliau viskas pasidarė dar grėsmingiau. Žmonės ėmė veikti organizuotai. Čartistų ir vėliau darbininkų judėjimas tapo reikšminga jėga. Šeimininkai šiek tiek išsigando, pripažindami, kad mes galime paneigti jų teisę gyventi, bet jie gali paneigti mūsų teisę valdyti. Kažką reikėjo daryti.
Laimė, atsirado išeitis. „Mokslas“, kiek lankstesnis, nei Newtono, pradėjo keistis. Amžiaus viduryje jis buvo iš esmės pertvarkytas Johno Stuarto Millio ir net tokių solidžių veikėjų kaip buvusio ortodoksijos šulo Nassau Senior rankų. Dabar gravitacijos principai įgavo rudimentų, vėliau ją ilgainiui paversiančių kapitalistine gerovės valstybe su tam tikrais socialinės sutarties bruožais, kuriuos ji įgijo ilgų ir sunkių, daug atėmusių, bet taip pat davusių reikšmingų pergalių, kovų metais.
Dabar bandoma apversti istoriją aukštyn kojom, kad būtų galima grįžti į laimingus laikus, kuriais trumpai valdė ekonominio racionalizmo principai, grėsmingai demonstravę, kad žmonės neturi daugiau teisių nei gali pasiekti darbo rinkoje. Ir nuo dabar išlyga „išvažiuoti kur nors kitur“ nebeveikia, pasirinkimas susiaurintas iki priverčiamųjų darbų kalėjimo arba bado, kaip ir prigimtinio įstatymo sąlygos, teigiančios, kad bet koks bandymas padėti vargšams tik jiems pakenkia; kartu nuostabiai gelbstimi turtuoliai, – tai nutinka, kai valstybės valdžia įsikiša užtikrindama investuotojų saugumą po itin spekuliavusio Meksikos „ekonominio stebuklo“ krizės, ar saugodama žlungančius bankus ir įmones, ar užtverdama Japoniją nuo Amerikos rinkos, kad leistų vidaus kompanijoms rekonstruoti plieno, automobilių ir elektronikos pramonę XX a. devintajame dešimtmetyje (kartu su įspūdinga retorika apie laisvąją rinką, skleidžiama daugiausia protekcionistinės pokario metų administracijos ir jos padėjėjų). Dar daugiau: tai grynas pyragėlio glaistas. Kita yra pajungta geležiniams ekonominio racionalizmo principams, dabar tų, kurie paskirsto lėšas, vadinamiems „patvaria meile“.
Deja, tai ne karikatūra. Karikatūra vargu ar įmanoma. Galima pacituoti kupiną nevilties Marko Twaino komentarą jo (ilgai nepublikuotose) antiimperialistinėse esė, kur jis nesugebėjo satyriškai pajuokti vieno iš garbstomų skerdynių Filipinuose herojų: „Joks Funstono išjuokimas nebūtų tobulas, nes Funstonas pats yra įkūnyta pajuoka“.
Tai, kas mielai pranešinėjama pirmiuosiuose puslapiuose, gali sukelti juoką ir siaubą visuomenėje su visiškai laisva ir demokratiška intelektualine kultūra. Štai tik vienas pavyzdys. Pažvelkime į ekonominę turtingiausios pasaulio šalies sostinę – Niujorką. Jo meras Rudolphas Giulianis pagaliau pasakė visą teisybę apie savo finansinę politiką, beje, prabildamas ir apie visai nepažangius mokesčių naštos pokyčius: mokesčių sumažinimą turtingiesiems („visi mero inicijuoti mokesčių mažinimai daro naudą verslui“, smulkiu raštu buvo parašyta New York Times) ir jų padidinimą vargšams (užmaskuotą kaip važiavimo kainų pakėlimas mokiniams ir darbininkams, aukštesnis mokestis už mokslą valstybinėse mokyklose ir t. t.). Susieta su griežtu viešųjų fondų, tarnaujančių visuomenės poreikiams, apkarpymu, tokia politika turėtų padėti žmonėms išvažiuoti kur nors kitur, paaiškino meras. Šios priemonės „padės jiems laisvai keliauti po šalį“ – tokios išvados buvo pateiktos Times pranešime, kurio antraštė skambėjo taip: „Giulianis mano, kad socialinės gerovės apribojimai suteiks galimybę keliauti po šalį“ (19).
Trumpai tariant, tie, kuriems buvo apribota socialinė parama ir viešosios paslaugos, pagaliau yra išvaduojami iš savo grandinių – tai klasikinio liberalizmo doktrinų išradėjai išreiškė savo vaizdžiai pademonstruotose teorijose. Ir visa tai – jų naudai, įrodinėja atgaivintasis mokslas. Jei mes gerbiame įkūnyto įstabaus racionalumo rūmą, atjauta vargšams pripildo akis ašarų.
Kur eis išvaduotosios masės? Gal į priemiesčių lūšnas, kur jie galės būti „laisvi“, po to vėl pasuks atgal ir bus šlykščiai išnaudojami tų, kuriems skirta džiaugtis turtingiausiu pasaulio miestu, kuriame nelygybė didesnė nei Gvatemaloje ir 40 procentų vaikų jau buvo žemiau skurdo ribos, kai buvo patvirtintos šios naujos „patvarios meilės“ priemonės.
Kraujuojančios širdys, negalinčios suvokti malonių, teikiamų vargšams, turi pagaliau suprasti, kad alternatyvos nėra. „Paskutinių penkerių metų pamoka gali būti tokia, kad Niujorkas tiesiog nėra pakankamai turtingas ar ekonomiškai gyvybingas, kad leistų sau turėti tokį platų viešąjį sektorių, kad būtų galima atkurti laikus po didžiosios depresijos“ – sužinome ekspertų nuomonę iš kitos New York Times pirmojo puslapio istorijos.
Ekonominio gyvybingumo praradimas yra gana realus, iš dalies tai „miesto vystymo“ programų rezultatas – jos sunaikino klestinčių įmonių pagrindus tam, kad išplėstų finansinį sektorių. Kita problema yra miesto turtingumas. Times rėmėsi ekspertų nuomone, išsakyta J. P. Morgano investicijų firmos raporte investuotojams. Ši firma 1995 m. buvo penkta iš 500 galingiausių komercinių bankų Fortune reitinguose, patyrusi didžiulį 1,2 milijardo dolerių nuostolį 1994 m..Žinoma, tai nebuvo džiaugsmingi metai J. P. Morganui, palyginti su „stulbinančiu“ 54 procentus siekiančiu pelno padidėjimu 500 žmonių su tik 2,6 procentus siekiančiu užimtumo padidėjimu ir 8,2 karto siekiančiu kainų pakilimu „vienais iš pelningiausių metų Amerikos verslui“, kaip džiūgaudamas pranešė Fortune. Verslo spauda šventė kitus „puikius metus JAV korporacijų pelnui“, kai „JAV sukauptas turtas atrodė sumažėjęs“ šiais ketvirtais iš eilės dviženklio pelno pakilimo ir 14 iš eilės realių užmokesčių kritimo metais. 500 Fortune laimingųjų pasiekė naujas „ekonominės galios“ viršūnes, priartėję prie dviejų trečdalių BVP pajamų, gerokai didesnių nei Vokietijos ar Britanijos BVP, nekalbant apie jų galią globalinei ekonomikai – įspūdinga galios koncentracija nesuskaičiuojamose privačiose tironijose, ir dar viena proga girtis prieš demokratiją ir rinkas (20).
Mes gyvename „nederlingais ir prastais laikais“, ir kiekvienas turi susiveržti diržą, taip skamba mantra. Realybėje, šalis yra užtvindyta kapitalo ir „banguojančio pelno“, kuris „užlieja Korporacijų Amerikos iždą“. Business Week džiaugėsi net nesulaukęs žinių, kurios atėjo po rekordus mušančio paskutinio1994 m. ketvirčio, kai „fenomenaliai – 71 procentu pakilo“ 900 kompanijų Business Week korporacijų suvestinėje. Ir ką šiais visuotinai patvariais metais galėtų nuveikti jau laisvos masės, išskyrus „suteiktą šansą išvykti“? (21)
„Patvari meilė“ yra tik teisinga frazė – meilė turtingiesiems ir privilegijuotiesiems, patvarumas – visiems kitiems.
Socialinis, ekonominis, politinis ir ideologinis regresas per paskutinius 20 metų sunaikino galimybes, atsiradusias ryškių permainų valdžioje metu, ir ši vėl perėjo į susitelkusių šeimininkų rankas. Intelektinis dominuojančio diskurso lygis vertas paniekos, o moralė šlykšti. Bet perspektyvas jie vertina realistiškai. Tokia yra padėtis, kurioje dabar esame atsidūrę mes, žvelgiantieji į savo tikslus ir vizijas.
Kaip ir praeityje, galima tapti demokratu arba aristokratu pagal Jeffersoną. Pastarasis kelias siūlo didelius atlyginimus, suteikia gyvenamąją vietą, privilegijas ir valdžią, ir tikslus, kurių siekiama. Kitas kelias veda į kovą, dažnai – sutriuškinimą, bet jis suteikia tai, ko negali įsivaizduoti pasiduodantieji „Naujajai amžiaus dvasiai: „turto vaikymuisi, pamirštant viską, išskyrus Save“.
Šiandieninis pasaulis yra tolimas tam, kuriame gyveno Thomas Jeffersonas ar XIX a. darbininkai. Pasiūlymai, kuriuos jis pateikė, deja, iš pagrindų nepasikeitė.
(16) Ware, The Industrial Worker 1840-1860 (Chicago: Ivan Dee, 1990); Montgomery, Citizen Worker (Cambridge: Cambridge University Press, 1993).
(17) Von Humboldt, Noam Chomsky, Cartesian Linguistics (New York, Harper & Row, 1966). Smith, Patricia Werhane, Adam Smith and His Legacy for Modern Capitalism (New York, Oxford University Press, 1991); De Tocqueville Jefferson John Manley, „The American Dream,“ Nature, Society And Thought, Vol. 1, No.4 (1988).
(18) Rajani Kanth, Political Economy and Laissez Faire (Boulder, CO: Rowman and Littlefield, 1986).
(19) David Firestone, New York Times, April 29, 1995, Steven Lee Myers, New York Times April 28, 1995.
(20) Fortune, May 15, May 1, 1995; Business Week, March 6, 1995.
(21) Business Week, January 30, 1995; May 15, 1995.
Noam Chomsky. Tikslai ir vizijos: straipsnių rinkinys. Iš anglų k. vertė Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2006.
