Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 13 skyrius. Epilogas
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

limonov       Sėdžiu savo balkonėlyje ant apsilaupiusios kėdės, apšviestas mieguistos spalio saulės, ir apžiūrinėju jau seną vasaros žurnalą, sužvejojau jį šiukšlių bake ir atsinešiau į kambarį, norėdamas pasimokyti anglų kalbos.

       Štai tie, kurie šiame pasaulyje pavyzdingai elgėsi, – jie pirmūnai ir geri mokiniai. Štai tie, kurie užsidirbo pinigų. Jie sėdi ant baseino krašto įmitusiais užpakaliais, – baseinas žydras. Ji, liesa, šiek tiek arklišku, kaip dabar madinga, veidu, maudymosi kostiumėliu, rankoje laiko taurę kampario. Jo taurė stovi šalia ant baseino krašto.

       Užrašas skelbia: „Jūs leidžiate ilgą karštą dieną prie baseino ir Jūs linkę, pasirengę turėti šalia įprastą mėgstamą vasaros gėrimą.

       Bet šiandien Jūs jaučiate abejones. Taigi Jūs renkate ką nors kita – kamparį su apelsinų sultimis...“

       Niekada nepraleidau ilgos karštos dienos prie baseino. Prisipažinsiu, kad niekada gyvenime nesimaudžiau baseine. Vakar praleidau šaltą bjaurų rytą šalia velferio centro 14-ojoje gatvėje. Kai nuėjau ten, buvo 7.30. Prie uždarytų durų iš abiejų pusių stovėjo eilės susigūžusių nuo šalčio velferininkų. Jie nelabai rūpinasi savo išvaizda, tie vaikinai. Kas apaugęs šeriais, kas apsivilkęs apsiaustą, skudurus nuo svetimo kūno, daugelis pagirioti, kai kurie jau girti, o vienas vaikinas, matyt, iš pat ryto jau prisirūkęs ar susileidęs, vis išmesdavo savo popierėlius, keletą kartų padėjau jam juos pakelti, o po pusvalandžio jis ėmė periodiškai pats virsti. Jo laimei, eilėje atsirado draugų, jie jį prilaikė, kažkaip pastatė, kad nevirstų. Žmonės, einantys į darbą, stengiasi apeiti mūsų eilę, mūsų žmonės niūriai ir iššaukiamai žvilgčioja į juos. Mes stovim, tylim, laukiam, mums šalta. Po valandos su trupučiu mus įleidžia vidun. Policininkas su mumis juokauja, o kadangi šiaip jau turėtume būti netikėliai ir bukapročiai, tai rankose visi laikome savo popierėlius, o prie durų stovintis žmogus žiūri į juos ir atitinkamai perstato mūsų eilę.

       – Prie barjero, – sako policininkas ir stumia mus prie barjero. Jam reikia šalia išrikiuoti dar vieną eilę. Mainais į baltus gauname raudonus popierėlius su numeriais. Ant maniškio užrašytas 19 numeris. Šis skaičius man nelabai laimingas. Nors, bybis su juo, galvoju ir pereinu kartu su savo bendrais į kitą eilę, besidriekiančią prie lifto, kur mus tuoj pat grupėmis įleidžia, ir nors grupė didelė, visi stengiasi įsisprausti į liftą iškart, kad nepasiliktų, bybis jį žino, kas ten gali nutikti, jeigu pasiliksi.

       Atsitiktiniai lankytojai, kylantys liftu be jokių numerėlių, baugiai gūžiasi tarp mūsų – mes kylame į penktą aukštą. Atsitiktinių lankytojų adresu skamba pokštai ir keiksmai. Visa tai man primena šaukimo į sovietinę armiją atmosferą, ten taip pat šauktinių psichologija, visiškai išreiškiama žodžiais: „Aš žlugęs žmogus“, ir atskyrimo nuo likusios visuomenės jausmas.

       Liftas pakelia mus į didžiulę salę, kur išdėstyti stalai, į krepšį prie barjero dedame savo raudonus popierėlius ir sėdame laukti. Salė kaip laukas, tik kad stalai ir kėdės skiria ją nuo lauko. Visa aplinkui nudažyta nepamirštama valdiška spalva. Ir kvapas toks pat – kareivinės, lageriai, stotys, visokios vietos, kur susirenka daug vargšų.

       Šalia manęs sėda juodis berniukas, sprendžiant iš balto raiščio ant kaktos, šukuosenos ir ypatingų drabužių – pederastas. Mudu kurį laiką tiriamai stebime vienas kitą, po to nusukam akis. Mes čia su reikalais, dėmesį nuolat nukreipia būtinybė klausytis. Tarnautojai kartkartėm sako pavardes, ir salėje, primenančioje lauką, vos galima suprasti pavardę. Todėl koks nors susidomėjimas, kylantis pavargusiose kaimyno akyse, greitai praeina. Velferio centras – ne geriausia vieta užsimegzti meilei.

       Laukti tenka ilgai. Žmonės nervinasi. Kažkoks ponas Akosta, apsisiautęs paltu, mažytis, meksikietiškais ūsiukais, šiaudine skrybėlaite, nervinasi, rėkia, kodėl jo, Akostos, nekviečia, nes atėję už jį vėliau jau sėdi ir bendrauja su tarnautojais apie savo vargus. Jis labai juokingas ir kartu piktadariškas – tas Akosta, jei būčiau režisierius, padaryčiau iš jo aktorių.

       Juodas tvarkingas berniukas su akiniais iš Trinidado pasakoja apie save merginai iškankintu veidu ir kimiu balsu. Ta mergina, akivaizdu, šiame gyvenime tiek matė, kad ji ni chuja nebijo, ir dėl to ji paprastas ir geras žmogus. Kai berniukas iš Trinidado iškviestas išeina, mergina užmezga draugišką pokalbį su nustebusiu storuliu darbo drabužiais ir ryšeliu iš „Burger King“ rankose. Mergina atvira pasauliui, man apie kiekvieną kirba savos mintys, man norisi, kad ji pailsėtų, ta iškankinta liesa mergaitė juoda striuke, kelnėmis ir aukštakulniais auliniais batais.

       Mažytę luošę trumputėmis kojomis iš kažkur žinau, ji netgi sveikinasi su manim. O štai kumpanosė, labai negraži, negraži iki egzotinio šarmo, aukšta tvarkinga mergina džinsiniu kostiumu, matyt, čia pirmą kartą. Ji nervinasi, trūkčioja keliu ir, sėdėdama prieky manęs, nuolat į mane atsisuka. Stengiuosi į ją žiūrėti ramiai. Nereikia jos apgaudinėti ir teikti vilties – juk šiandien esu nedrąsus. Ilgainiui apžiūrėjusi mano įsipjaunančias į užpakalį kelnes ir trumputę aptemptą striukę, mergina ima suprasti, kad aš keistas paukštis, ir į mane kreipia vis mažiau dėmesio.

       Būtų mano valia, norėčiau visus juos nuraminti. Jeigu dėl to reikėtų pamyluoti kumpanosę, išpisti ją, apgyvendinti pas save, – norėčiau to. Ir tą pavargusią taip pat. Ir berniuką su raiščiu. Ir poną Akostą – jis geras vyras. Ir šitą su amuletais ir skrybėle. Ir narkomaną. Mes turėtume rančą, ir pakaktų vietos visiems. Ir Kerol, ir Krisui, ir Džoniui. Na ir Rozaną reiktų priglausti – aš jai neteisingas.

       Tą dieną velferio centre praleidau šešias valandas... Baseinas... Gerai būtų, kad kaip nors nusišypsotų laimė išsimaudyti baseine. Kada nors ilgą karštą dieną aš tai padarysiu. Ir išgersiu kampario su apelsinų sultimis.

       Atsiplėšiu nuo žurnalo ir žvelgiu žemyn. Po langu visą vasarą griovė pastatus, sklido nepakenčiamas triukšmas. Dabar pastatų nėra – lygi, plytų dulkėmis nuklota aikštelė. Ruduo. Metas keisti vietą, atgyveno savo „Winslow“ viešbutis. Metas.

       Manot, niekada nesiilgiu vergovės? Taip pat kartais ilgiuosi. Balto namo po medžiais, didelės šeimos, močiutės, senelio, tėvo ir motinos, žmonos ir vaikų. Darbo, kuris nupirks mane su visa galva, bet mainais turėsiu nuostabų namą su pievele, gėlėmis, su daugybę buitinių prietaisų, besišypsančią švarutę žmoną amerikietę, strazdanotą, uogiene išterliotą sūnų futbolininko batais...

       Bet svajoti – beprasmiška. Likimas yra likimas, aš jau per toli nuėjau. Niekada viso to neturėsiu. Neprisės vakare mano šeima prie stalo, ir aš, advokatas arba daktaras, nepapasakosiu, kokią sudėtingą bylą šiandien turėjau arba kokia sunki, bet įdomi operacija.

       Aš – padugnė. Aš gaunu velferį. Dabar man reikia maitinti save – ėsti kopūstienę. Aš vienas, man reikia apie save galvoti. Kas manimi pasirūpins? Chaoso vėjas, žiaurus, baisus, sugriovė mano šeimą. Aš turiu tėvus – toli, už pusės Žemės rutulio apsisukimo nuo čia, žalioje Ukrainos gatvelėje – tėtis ir mama. Mama man visada rašo apie gamtą – kada pražydo vyšnios po langu arba kokią skanią uogienę išvirė iš abrikosų, kuriuos jie kadaise su tėte sodino po langais, skani, tavo, sūnau, mėgstama uogienė, bet štai valgyti nėra kam. Daugiau giminių aš, Edička, neturiu. Per karą žuvo mano dėdės ir seneliai. Prie Leningradų ir Pskovų. Už liaudies interesus. Už Rusiją, blia.

       Iš savo žmonų ir draugių perėmiau kažkokius įpročius ir su jais gyvenu. Rytais geriu kavą ir tuo pat metu rūkau cigaretę. Iš esmės, plebėjiškas berniukas, šunpalaikis, perėmiau šį įprotį iš Jelenos. Gyvenu.

       Savaime gyvenimas – beprasmis procesas. Todėl gyvenime visada ieškojau kilnaus užsiėmimo. Visada norėjau pasiaukojamai mylėti, pats sau visada buvau nuobodus. Kaip dabar suprantu, mylėjau, – nepaprastai, karštai ir baisiai, bet atrodė, kad troškau abipusės meilės. Tai jau negerai, kai ko nors trokšti mainais.

       Viską praradęs, bet ni chuja nepasidavęs, sėdžiu balkone ir žiūriu žemyn. Šiandien šeštadienis, gatvėse tuščia. Žiūriu į gatves ir neskubu. Prieš akis man dar daug laiko.

       Kas konkrečiai manęs laukia? Rytoj, poryt, po metų?

       Kas žino! Didis Niujorkas, ilgos jo gatvės, Niujorke yra visokių namų ir butų. Ką sutiksiu, kas ateity – nežinia. Galbūt užsirausiu ant kokios nors ginkluotos ekstremistų grupės, tokių pat atskalūnų kaip ir aš, ir žūsiu užgrobiant lėktuvą arba eksproprijuojant banką. Galbūt užsirausiu ir išvyksiu kur nors, pas palestiniečius, jeigu jie išliks, arba pas pulkininką al-Kadafį į Libiją, arba dar kur nors – padėti Edičkos galvą už kokius nors žmones, už kokią nors liaudį.

       Juk aš viskam pasiryžęs vaikinas. Pasistengsiu jiems ką nors duoti. Savo žygdarbį. Savo beprasmę mirtį. Na ką ten pasistengsiu! Aš trisdešimt metų stengiausi. Duosiu.

       Iš susijaudinimo mano akis užplūsta ašaros, kaip visada iš susijaudinimo, ir jau apačioje matau Medisoną. Jis susilieja.

       – Aš pisau jus visus, jobanyje v rot šunsnukiai! – sakau ir kumščiu šluostausi ašaras. Galbūt šiuos žodžius skiriu aplinkiniams bildingams. Nežinau.

       – Aš pisau jus visus, jobanyje v rot šunsnukiai! Eikit jūs visi nachuj! – šnabždu.

 

 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau