Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 12 skyrius. Mano draugas Niujorkas
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

eduard limonov        Aš – gatvės žmogus. Turiu labai nedaug draugų žmogaus pavidalu, mano draugai – gatvės. Jos, gatvės, mane mato skirtingu paros metu: dažnai sėdžiu, prisiglaudęs užpakaliu prie jų šaligatvių, metu ant sienų savo šešėlį, atsiremiu, ramstau jų žibintus. Manau, jos mane myli, nes Niujorke nėra nė vieno žmogaus, kuris mylėtų jas labiau už mane, skirtų joms tiek daug dėmesio. Manhatanas tikrai turėtų pastatyti paminklą ar atminimo lentą su užrašu: „Eduardui Limonovui, pirmajam Niujorko pėsčiajam nuo jį mylinčio Manhatano!“.

       Kartą per dieną pražingsniavau daugiau kaip 300 gatvių. Kodėl? Išėjau pasivaikščioti. Apskritai beveik visada vaikštau pėsčiomis. Iš savųjų 278 dolerių man gaila 50 centų kokiam nors bilietui, juo labiau kad dažniausiai neturiu jokio konkretaus kelionių tikslo, o kartais jis būna tik apytikslis, pavyzdžiui, nusipirkti tam tikro formato sąsiuvinį. Nėra jo Vulvorte, ir kitame Vulvorte nėra, nėra ir Aleksanderyje, todėl traukiu į Kanalo gatvę, kad jos griuvėsiuose iškapstyčiau sau tokį sąsiuvinį. Visi kitokie formatai mane erzina.

       Labai mėgstu vaikščioti. Iš tiesų nė kiek neperdėdamas galiu pasakyti, jog po Niujorką vaikštau tikrai daugiau už kitus. Daugiau už mane vaikštinėja tik gal koks nors elgeta, nors ir nemanau. Kiek teko patirti, visi jie gana sėslūs, daugiau laiko praleidžia gulėdami arba besirausdami po savo skarmalus.

       Labai daug vaikščiojau kovą ir balandį – man pačiais baisiausiais mėnesiais. Rytais sutraukdavo kojų raumenis – sulig kiekvienu žingsniu kentėdavau pragarišką skausmą, tekdavo kentėti kokį pusvalandį, kol prasivaikščiodavau ir šis skausmas pats išnykdavo. Skaudėtų, žinoma, mažiau, jei avėčiau batus žemesniais kulniukais, tačiau niekada nebūčiau sutikęs sau nusileisti – avėjau ir aviu tik aukštakulnius batus, ir kai gulėsiu karste, jei iš viso jame gulėsiu, prašau apaukite mane kokiais nors neregėtais batais, būtinai aukštakulniais.

       Lankydavausi įvairiuose Niujorko rajonuose tikėdamasis ką nors sutikti. Kartais aiškiai nujausdavau artėjantį susitikimą ir specialiai gaudydavau progą. Nors dažniausiai vaikštinėdavau lyg ir šiaip sau, tarsi apimtas noro tiesiog pasivaikščioti, tačiau iš tikro turėjau vis tą patį tikslą – ką nors susitikti. Senais, dabar jau nebeatmenamais vaikystės laikais lygiai taip pat slankiojau pagrindine savo gimtojo provincijos miesto gatve ir laukiau, kad ką nors sutiksiu, o šis ims ir atves į naują gyvenimą. Ką tikėjausi sutikti? Vyrą? Moterį? Draugą ar meilę? O, tada viską įsivaizdavau labai miglotai, tačiau vis tiek laukiau, nekantriai laukiau. Kiek praleidau tuščių vakarų, kiek kartų grįždavau liūdnas ir vienišas, kiek daug baisių minčių apimdavo prieš miegą, kol nesutikau Anos, kol jos dėka iš paprasto vaikino virtau poetu.

       Taip vaikštinėju ir dabar – vėl nieko neturiu, poeto dalia jau praeityje, jau nebe taip svarbu – rašysiu toliau ar ne, poetu jau tapau, juo esu, Rusijoje mano gyvenimas jau tapo legenda. Dabar esu laisvas, tuščias ir baisus klajoju po Didijį Miestą, linksminuosi bei smaginuosi jo gatvėse, ieškau išsigelbėjimo, laukiu susitikimo, po kurio prasidėtų naujas mano gyvenimo etapas.

       Iš Kierkegoro, žmogaus, gyvenusio 19 amžiuje, knygų kadaise sužinojau, jog tik galutinai nusivylęs žmogus gali iš tikro branginti gyvenimą. Pats nelaimingiausias kartu yra ir pats laimingiausias. O, aš branginu, dar ir kaip branginu, gyvenu staugdamas ir verkdamas iš skausmo, tačiau gyventi nebijau. Kiekvienoje gatvelėje atidžiai įsižiūriu į žmones – gal šitas, gal šita, gal šitie? Tikėtis kvaila, tačiau vis tikiuosi, vėl išeinu į savo, žinoma, savo, jei čia tenka gyventi, Didžiojo neaprėpiamo miesto gatves, ieškau, sekioju iš paskos, žvalgausi... ir grįžtu į viešbutį, dažnai krentu kniūpsčias į lovą ir žliumbiu. Vien tik pyktis man suteikia jėgų kas kartą atsikelti aštuntą ryto ir, sukandus dantis, skaityti amerikietiškus laikraščius. Nors mane ir išdavė mylimoji, vis tiek gyvenu burnodamas ir keikdamas visą pasaulį. O, niekada nesiliausiu ieškojęs meilės, tik dabar ši meilė bus skirta ne kokiam nors vienam žmogui, kuris vėl išduos, ne, nebenoriu daugiau išdavysčių, ši meilė bus kitokia.

       Ko ieškau? Gal rūsčių revoliucionierių bei teroristų brolijos, kuriuos mylėčiau, būčiau jiems ištikimas, ir mano siela pagaliau atrastų ramybę, gal ieškau meilę skelbiančios religinės sektos, žmonių tarpusavio meilę, kad ir kaip ten būtų – ieškau meilės.

       Mielasai mano, kurgi surasi ją, šitokią meilę?

       Mielasai mano, kurgi surasi ją, šitokią sektą, kurioje tave pamyluos, priglaus ant kelių galvą – miegok, mielasai, pavargai, miegok. Niekur pasaulyje tokios sektos nerasi. Kadaise ji buvo ant Jelenos kelių. Kurgi ji dabar dingo? Kodėl jos nariai neapsupa manęs ratu ir neglosto švelniomis savo rankomis? Balerina Mimi atsistos ant galvos, Paskalinas suvels man plaukus, o Džordžas pabučiuos man kelį. „Atėjai pas mus, pailsai, štai duona ir druska – nuplausim tau kojas – vargšas pavargėli, liksi su mumis, kiek tik panorėsi, rytoj mes neisime į darbą, kaip tėtis su mama, kaip žmona, neisim kaip vaikai – į mokyklą. Būsim su tavim ilgai ir laimingai, o po to, nors taip retai atsitinka, tu paliksi mus, kada tik panorėsi, tavo akyse spindės seno mūsų namo langai...“

       Žmonių meilė ir brolybė – štai apie ką svajojau, štai ką norėjau surasti.

       Surasti nelengva – vaikštau jau pusę metų, nežinia, kiek dar teks vaikštinėti... Kiek, vienas Dievas težino...

       Vaikštinėju po Niujorką – didžiulius savo namus – lengvai apsirengęs, kad ne itin apsunkinčiau save rūbais, ir beveik niekada nieko nesinešu, kad liktų laisvos rankos. Pažįstu visus Niujorko gatvių žmones. Žinau, kur juos galima rasti, kur jie visi praleidžia naktį, ar ant akmeninio grindinio po užkaltos bažnyčios, stovinčios 3-iosios aveniu ir 30-osios gatvės kampe, arka, ar tarp sukamųjų banko durų Leksingtone ir 60-ojoje. Kai kurie valkatos mėgsta miegoti ant Karnegio Holo laiptų – arčiau prie meno. Pažįstu patį purviniausią, storiausią ir labiausiai apžėlusį Niujorko valkatą. Manau, jog jis beprotis, nes visą laiką klaikiai šypsosi. Dieną jis dažniausiai įsitaiso ant Centrinio parko suoliuko, šalia įėjimo. Vakare persikrausto į 40-ąsias 6-osios aveniu gatves. Kartą jį užtikau skaitantį... kaip manote, ką gi jis skaitė? „Russkoje delo“ – laikraštį, kuriame kadaise dirbau, beje, laikė jį ne apverstomis raidėmis, o taip, kaip reikia. Gal jis rusas?

       Žinau vietą, kur įvairiu paros metu galima sutikti žmogų škotų kalniečio rūbais, raudonbarzdį, grojantį dūdmaišiu.

       Pažįstu visus Niujorko akluosius bei jų šunis. Man šypsosi ir draugiškai sveikinasi juodaodis su triušiu, sėdintis 5-ojoje aveniu, dažniausiai priešais Šventąjį Patriką.

       Pažįstu barzdotą dailininką, kartu su žmona pardavinėjantį paveikslėlius su žvėrimis – liūtais, tigrais bei kitokiais mielais plėšrūnais. Su jais visada pasisveikinu, ir jie atsako tuo pačiu. Tiesa, nieko negaliu iš jų nusipirkti.

       Žinau žmogų, Centriniame parke prekiaujantį šašlykais.

       Gerai žinau būgnininką italą, dažnai mušantį savo būgną netoli Karnegio Holo.

       Pažįstu juodaodį saksofonistą bei vaikiną su smuiku, grojančius prie Brodvėjaus teatrų durų.

       Iš veido pažįstu džointų pardavėjus Centriniame parke, prie Viešosios bibliotekos ir Vašingtono skvero.

       Žinau trumpakojį atletiškai sudėtą vaikiną. Vasarą jis apsirengęs keistai iškarpytais marškinėliais bei šortais. Jis būna prie Viešosios Bibliotekos arba dalina reklaminius lapelius šalia arkos Vašingtono skvere.

       Jei užsinorėčiau juos visus išvardyti, aprašyti jų rūbus bei fizionomijas, tai užtruktų labai ilgai, atimtų begalę laiko.

       Prisimenu ir kitokių dalykų.

       Pavyzdžiui, žinau, kurioje vietoje bet kur Niujorke galima rasti iki vėlyvos nakties dirbančią „Liquors“ parduotuvę, kur link veda pati mažiausia Soho, Vilidžo ar Čainatauno gatvelė...

       Gyvenu rajone, kuriame įsikūrusios pačios brangiausios pasaulio kompanijos: „General motors“, „Mercedes-Benz“ ir kitos, o vaikštinėju po purviną Baueri, nuobodžią Lafajeto gatvę, rausiuosi po visokio mėšlo krūvas Kanalo gatvėje.

       Žinau, kur galima pasisioti bet kokioje Niujorko vietoje, jei prispiria reikalas. Žinau tokias saugias vieteles. Pavyzdžiui, einant Kanalo gatve į Čainatauną, galima įsmukti į artimiausią teismo pastato laiptinę, galėsite puikiai pasisioti smirdančiame tualete pakilę laiptais į antrą aukštą ir pasukę į kairę.

       Žinau, kur už dolerį galima nusipirkti dvi didžiules šviežias žuvis, žinau, kur tokias pačias žuvis galima nusipirkti jau už tris dolerius. Žinau, kur rasti pigaus popieriaus, kur gatvių raizgalynėje stovi parduotuvė su pigiais tušinukais po 5 centus. O, tas mano žinojimas. Jo užtektų dešimčiai normalių amerikiečių.

       Geriausią Niujorko vitriną, be abejonės, turi Henris Bendelis 57-ojoje gatvėje. Pačią prašmatniausią, pačią subtiliausią. Jo lesbiečių gauja, mergaitės, susimetusios į krūvą neįprastomis pozomis, sukelia man lytinį susijaudinimą, patį žemiausią geismą. Norisi tenai, vitrinon, įsibrauti ir jas išpisti. Retkarčiais ateinu paspoksoti, kaip jas perrengia trys keisti vaikinai. Jie tai daro naktį, savo lesbietes Bendelis perrengia bei perstato labai dažnai, kartais jos mindo dolerius, primenančius nukritusius lapus, kartais, susibūrusios po tris, po keturias, apie kažką šnibždasi.

       Turiu slaptų santykių su manekenais. Kai į juos žvelgiu, lieknučius, mistiškai nuogus arba pusnuogius, naktį užlietus stulbinančia negyva vitrinos šviesa, jie mane traukia kur kas labiau, nei gyvos moterys, kurios man jau seniai nebėra mįslingos, su jomis viskas aišku. Vogčiomis gosliai bei smalsiai stebiu išrengtus manekenus, galbūt lygiai taip pat, kaip vaikystėje, po suolu pakišę veidrodėlį, bandėme pamatyti jaunutės mūsų prancūzų kalbos mokytojos pyzdą. Prisimenu, kaip apstulbau ir persigandau, kai, sulaukęs savo eilės, palindau po suolu ir išvydau tamsias raukšles bei plaukus (vasarą ji vaikščiojo be kelnaičių). Dabar, kai nuolat noriu pistis, tačiau nesipisu, manekenai mane irgi gąsdina. Su malonumu, sumišusiu su baime, įsivaizduoju, kaip, nuplėšęs visus jų sijonėlius, šalikus bei kitus skarmalus ir prisikasęs prie tos vietelės, tenai staiga surasčiau tikrą gyvą putytę. Beje, atleiskite už mistines seksualines mano svajones. Tai dėl to, kad retai pisuosi.

       Pačius nuostabiausius rūbus Niujorke galima rasti Medisono aveniu, tarp 61-osios bei 62-osios gatvės, parduotuvėje „Julie“, ji dar vadinasi „Artisan's Gallery“. Šitos parduotuvės rūbai keisti ir fantastiški, podraug ir kažkokie pasakiški bei ištvirkėliški. Siaubingai jais žaviuosi. Beveik visi šios galerijos kostiumai, suknelės bei kaukės atrodo lyg sukurtos, o ne pasiūtos, sukurtos taip, kaip kuriami paveikslai, statomos skulptūros ar statulos. Mėgstu šventę, efektą, nuostabą. Ji – vienintelė parduotuvė, kuri mane stebina, jos rūbai skirti retai pasitaikantiems, iš prigimties keistiems žmonėms. Deja, norėdamas juos įsigyti, turi būti turtingas.

       Ateityje svajoju kaip nors sukrapštyti pinigų ir buvusiai savo žmonai, o šiuo metu linksmajai našlei Jelenai ką nors nupirkti iš šios parduotuvės. Tokie rūbai jai irgi beprotiškai patinka. Manau, ji būtų laiminga, gavusi dovaną iš tos parduotuvės. Tokie rūbai niekam daugiau netiks, tik Jelenai, kam gi daugiau pritiks liemenė iš plunksnų ar neįprastos suknios – fantazijos šėlsmas.

       Kartą, patekęs į kabareto „Diplomat“ rodomą spektaklį „Bamba“, išvydau sekso žvaigždę Mariliną Čambers. Viename spektaklio numeryje ji pasirodė su liemenuku iš plunksnų, pirktu iš tos parduotuvės. Iš karto atpažinau ir stilių, ir formą. Manau, jog net Marilina Čambers negali sau leisti tenai įsigyti visų rūbų. Brangu.

       Gyvenčiau sau toje parduotuvėje ir niekur neičiau. Dažnai apsilankau ir apžiūrinėju nedidukes jos vitrinas, žvilgteliu į vidų, o retkarčiais ir užeinu. Dažniau joje lankytis kuklinuosi – juk neturiu pinigų, turiu tik polinkį kokiems nors neįprastiems bei keistiems dalykams, ir tiek. Kartais man norisi imti daryti, kurti ką nors panašaus – juk Rusijoje siuvau, padariau keletą beprotiškų daiktų – tame tarpe ir „nacionalinio herojaus švarką“ iš 114 skiaučių, bei striukę, susiūtą iš 6 milimetrų storio filtravimo audeklo. Galbūt kada nors ir sukursiu...

       Be nenormalaus noro su kuo nors susitikti, su kokiu nors žmogumi, turiu ir kitų priežasčių vaikštinėti po Niujorką – noriu nukreipti dėmesį nuo amžinai sukietėjusio ir niežtinčio savo bybio, atitrūkti nuo anglų kalbos kursų, dėl abiejų šių priežasčių mane apima baisus snaudulys, darausi mieguistas ir regiu košmariškus vaizdinius.

       Štai aš, iki kelių pasiraitojęs užpakalyje sulopytas baltas kelnes, kurias viešbutyje nuolat skalbiu „Tide“, apsiavęs nepakeičiamomis patetiškomis basutėmis, jau pergyvenusiomis vasarą, netekusiomis pusės dirželių, medinėmis, panašiomis į kažkokį rytietišką dirbinį, į arbą arba šulinio svirtį – medis su oda, nusivilkęs vienut vienintelius savo marškinius – baltus su melsvais langeliais, rugpjūtyje 2-ąja aveniu kėblinu į dauntauną. Žingsniuoju, žinoma, saulėtąja puse, tiktai saulėtąja, visada ja, per bet kokį karštį, todėl aš visada toks įdegęs. Praeidamas 53-ąją gatvę, žvilgteliu į kairiąją jos pusę. Ten stovi puiki, man labai patinkanti bei miela vyno parduotuvė. Visur – statinėse, lentynose, vežimėliuose, viduryje bei palei sienas – stovi arba guli buteliai. Joje galima nusipirkti bet kurį vyną, bet kurį gėrimą, čia maloniai kvepia, čia guli didžiulis prancūziško šampano butelis, kuris, jei pastatytum, turbūt siektų man ligi juosmens, jis kainuoja 162–175 dolerius. Šį butelį, jei atsiras pinigų, noriu irgi nusipirkti ir ketinu padovanoti Jelenai. Ji žino vertę, mėgsta šampaną, ją sužavės toks didelis butelis. Ji džiaugsis kartu su manimi. Jelena reta moteris, mūsų skoniai sutampa, štai dėl ko man jos taip gaila. Ji labai graži, ir pati mėgo grožį, nors dabar jau ir nebe ta, gyvenimas palaužė, bet mano širdyje išliks tokia pati.

       Kėblinu toliau, su malonumu prisimindamas tą parduotuvę, svajodamas, kaip būtų gerai tenai užsukti, apsižvalgyti, pagaliau nusipirkti Jamaikos romo butelį ir per karštį gerti jį iš mažos taurelės, kurios dabar neturiu, bet turėsiu. Žinau, kur rasiu tokią taurelę – Perio gatvės ir Grinvičo aveniu kampe, Vilidže, ten visada pardavinėja daug gerų stiklo gaminių. Sugaišęs truputėlį laiko, pasukęs galvą, tikrai surasiu sau patinkančią taurelę.

       Štai šitaip vis žingsniuoju į dauntauną, kai kurie žmonės man šypsosi, nes stengiuosi atrodyti taip, lyg mintyse kalbėčiau maldą, kurią pats neseniai sukūriau, sugalvojau sunkią minutę, pastebėjęs, jog pernelyg pykstu ant žmonių. Štai ši malda:

Nenoriu niekam blogo.
Nenoriu niekam blogo.
Nors mano viltys nuslopo,
Nenoriu niekam blogo.
(1)

      
       Manote, aplinkiniai nepastebi, ar linkite savo širdyje kam nors blogo, ar ne? Puikiai pastebi. Todėl matydami, jog niekam blogo nelinkiu, daugelis man šypsosi bei klausia kelio. Štai linksmas lotynų amerikietis už senutėlio automobilio vairo teiraujasi, kaip patekti į C aveniu. „Į kairę, bičiuli, į kairę, – sakau jam. – Iš pradžių bus pirmoji aveniu, paskui A, po to B, o tada jau C“. – „Ačiū! Have a nice day! (2)“ – šaukia jis man ir šypsosi. O štai kitas ūsuotas dėdulė sėdi trucke pravertomis durimis ir lyg užkerėtas spokso į pravoslavišką kryžių su mėlyna emale, prilipusį prie mano krūtinės. Dėdulė galbūt ukrainietis, čia jų rajonas. Stabteliu ties priešgaisriniais hidrantais, jie veikia, iš jų trykšta vanduo, apsiprausiu iki juosmens, nenusišluostau ir traukiu toliau. Normalu, man pasidarė karšta, todėl atlieku apsiplovimo ritualą.

       Kartais, kai einu Brodvėjumi, dažniausiai vėlią naktį, – tokiu laiku anksčiau išeidavau iš Rozanos namų, – kas nors prie manęs prieina ir paprašo pinigų. Neduodu, juk tikrai negaliu duoti. Prašantysis pats jų gautų greičiau nei aš. Visada noriai stabteliu, paaiškinu, jog pinigų neturiu, jog gaunu velferį, vadinasi, esu tokioje pačioje situacijoje, kaip ir jis, gal net blogesnėje. Šitais žodžiais pareiškiu, jog esu niekingas žmogus. Tada visi lieka patenkinti. Nesustoju tik tada, kai prašo labai girti ar apkvaišę nuo narkotikų. Sustoti neverta, sunku suprasti, ką jie burba, tuo metu jie apskritai neįžiūri pasaulio, aš, Edička, jiems atrodau lyg žmogaus pavidalo dėmė. Aišku, jie įsižeidžia, tačiau kas belieka daryti... Duodu pinigų tik tada, kai matau, jog žmogus iš tikrųjų nelaimingas.

       Į dauntauną dažnai ateinu visai dienai. Paprastai pradedu nuo Vašingtono skvero, atsigulu į fontaną, jei jis veikia, susikeliu kojas, o užpakalis ilsisi ant paskutinio sauso laiptelio – atsigulu ir filosofiškai guliu, kontempliuoju aplinką, dažniausiai užmerkiu akis ir pasiduodu vien pojūčiams – atsimerkiu retai. Saulė, vanduo, klegesys bei riksmai – visa tai man susilieja į vientisą gyvenimo melodiją. Neretai fontanas trykšta viena stipria čiurkšle, vaikai į ją mėto įvairius daiktus – alaus bei kokakolos skardines, nosinaites. Gerai pataikius, čiurkšlė juos išsviedžia aukštai į orą, o nuogi šlapi vaikai krykščia iš džiaugsmo. Kai kurie iš jų bando atsisėsti ant čiurkšlės užpakaliu, kad ši juos pakeltų. Tačiau jiems niekada nepavyksta, – čiurkšlė jų nepakelia, – gal jie per sunkūs, gal blogai sėdasi. Vienas dešimtmetis berniukas, koja užspaudęs fontano skylę, įsigudrino nukreipti čiurkšlę tenai, kur jam reikia. Iš fontano rato jis išvaikė visus, pats atkakliausias pasirodžiau aš bei storulė juodaodė. Moteriškė ilgai gulėjo ir kentė, tačiau piktadarys berniukas, užliejęs jūrą vandens, galiausiai ją įveikė. Juodaodė pasitraukė. Su manimi buvo sudėtingiau. Su tokiais kaip aš visada sunku. Jis vis liejo ir liejo, o aš kaip jogas nuo pat vaikystės išmokau kantriai kęsti ir šaltį, ir alkį. Jis lieja, o aš guliu. O jis vis lieja. Šis tipas pasirodė toks pat atkaklus. Jis įgudo ir mano veidą, taip pat nosį bei burną, užliejo ištisu kriokliu vandens, jau nebeiškenčiau, nebuvo kuo kvėpuoti, teko išlipti ir pakeisti vietą. O žiūrovai – dykaduoniai, studentai, gitaristai bei narkomanai – mums abiem audringai plojo.

       Vandenyje žaidžiantys šunys irgi prisijungia prie visuotinių linksmybių. Jie bėginėja ir klusniai tampo šakalius, skardines bei kamuolius savo šeimininkams. Kai kurie iš jų vikresni, kiti riebesni, šie nespėja prie šeimininko mesto daikto, kurį sugriebia vikresnis šunų giminės atstovas, tuomet prasikaltėlis susigėdęs spokso į šeimininką.

       Vienas kvailas bokseris įsitempė į fontaną šeimininkę ir, springdamas, gavęs daugybę smūgių į snukį, visą pusvalandį bandė perkasti vandens čiurkšlę. Jis ją laikė pikčiausiu savo priešu – vargšelis! Jo akys pritvinko ašarų, snukis sutalžytas, jis urzgė ir springo, čiurkšlė kėlė į viršų už krūtinės, paskui vėl smogė į snukį. Šeimininkė, gana padorios išvaizdos moteriškė, nežinia, kaip čia atsidūrusi, turbūt pirmą kartą gyvenime kiaurai peršlapo, pro sušlapusią suknelę išryškėjo beveik rusiško fasono liemenėlė bei kelnaitės. Abiejų šalių gyventojai panašūs.

       Kartais Vašingtono skveru, kuris kelionių po Niujorką vadove pavadintas lankytina vieta, žvalgydamiesi į šalis, pražingsniuoja tikrieji amerikiečiai – country (3) vyrai bei country damos. Mums, aborigenams, jie atrodo labai juokingi, gitaristai, studentai, dykaduoniai bei džointų rūkoriai stebi juos ir juokiasi, juokiuosi ir aš. Vašingtono skvere šie žmonės, apsirengę kerėpliškomis amerikietiško country stiliaus drapanomis, atrodo ypač juokingi. Labai panašūs į sovietinius kaimiečius, per baisų žemyninį karštį vilkinčius plačiais dulkėtais kostiumais.

       Vašingtono skveras man lyg ištisas pramogų kompleksas. Kartais drauge su visais klausausi Poeto. Jo vardo nežinau, vadinu Poetu. Lengvai galėčiau jį sužinoti, tačiau kažkodėl to nedarau. Nedidelio ūgio žmogelis juodais marškiniais viršum kelnių, tokiomis pat juodomis laisvomis satino kelnėmis, ant basų kojų apsiavęs sandalus, su barzda bei pliktelėjusiu pakaušiu, pasilypėjęs ant vieno neaukšto fontano aptvaro bumbulo, skaito eiles. Paprastai jis atsistoja ant to paties bumbulo, ant kurio sėdėjau aš, o mano draugai Irina ir Chačaturianas – juos laikau savo draugais – perrišinėjo man venas, lipdė pleistru; buvo pati kovo pradžia, perpjautos venos dar nebuvo užsitraukusios – jos, neprižiūrimos, pūliavo; Irina su Chaču tepė ranką jodu, po to užklijavo amerikietišku pleistru – visas Vašingtono skveras stebėjo šią operaciją...

       Poetas vis taikosi užsilipti būtent ant šio bumbulo, todėl neketinu su juo susipažinti, mus ir taip jau jungia tas bumbulas. Prie savo kojų Poetas pasideda maišelį-rankinę, panašią į tas, kurias išeidamos apsipirkti su savimi pasiimdavo sovietinės senutės – juodą, negrabią, ceratinę. Jis neskubėdamas po ją pasirausia, išsitraukia lapelį ir ima skaityti. Skaito išraiškingai, gestikuliuodamas. Balsas prikimęs, daug entuziazmo, tačiau jam toli iki spigios, verksmingos bei rypuojančios maskviečio Lionkos Gubanovo kalbėsenos, turbūt užgimusios iš Šiaurės Rusijos raudų. „Nepatempia“, – pamanau, jausdamas pranašumą...

       Poetas skaito, kai kurie net pritylina savo radijo imtuvus. Vis pasirausdamas rankinėje, poetas perskaito 10–15 eilėraščių, paskui prisėda, iš buteliuko geria vyną bei šnekučiuojasi su norinčiais pasikalbėti klausytojais, kartais duoda sriubtelti ir jiems. Matosi, jog jis geras vaikinas, jam 45-eri, be jo Vašingtono skveras man atrodytų tuščias.

       Pragulėjęs tris ar keturias valandas, išklausęs visų aplinkinių pokalbius, retkarčiais susiviliojęs merginomis, kurias primasino nuostabiai įdegęs mano kūnas, kai kurios merginos, žinote, tuo pat metu mane ir traukia, ir atstumia, todėl jų prisibijau, keletą kartų mums nepavyko suartėti. Deja, „apsišikau“, nors ir daviau sau žodį išnaudoti visas progas, bendrauti su visais žmonėmis. Pagulėjęs atsikeliu ir persikraustau į kitą vietą: kur nors ant žolytės, po krūmu, tačiau dažniausiai saulėkaiton, tik retkarčiais šešėlin. Jei pasirodo Rama-Krišnos vežimaitis, stebiu, kaip pagal būgnelių ritmą šoka šios sektos nariai. Juos visus pažįstu iš veido, žinau, kuris geriau, kuris blogiau šoka, muša būgną ar būgnelį, man kelia graudulį berniukas, apsirengęs irgi oranžiniais marlės rūbais. Kadaise buvau sumąstęs apsigyventi jų bendruomenėje, apie tai susimąstau ir iki šiol. Įgyvendinti šį sumanymą greičiausiai sutrukdė mano garbėtroška. Beje, dar visko gali būti.

       Krišnaistai, nors jie tik pamėgdžioja kitus, man dvelkia gimtaisiais Rytais, atsipalaidavęs guliu žolėje, ranka pasirėmęs galvą, dažniausiai užsimerkęs, o mano ausyse skamba tik nuolat besikartojanti jų giesmė:
 

Hare Krišna, Hare Krišna!
Krišna, Krišna, Hare Krišna!
Hare Rama, Hare Rama!
Rama, Rama, Hare Hare!

      
       Gal kokią valandą pasiklausęs ritmiško būgnelių dundesio, nusprendžiu pakeisti vietą ir einu pasėdėti ant suoliuko. Šviesiaplaukė jauna mamytė, apsirengusi velniai žino kokiomis Botičelio laikų drapanomis, manęs paprašo pasaugoti vežimėlyje gulintį taip pat keistai aprengtą kūdikį. „Kad tik jinai negrįžtų, – mąstau ir susidomėjęs žvelgiu į vaiką. Pasėdėčiau, palaukčiau, po to pasiimčiau jį kartu su savimi, turėčiau kuo rūpintis, ką mylėti, dėl ko dirbti. Net jei vaikelis užaugtų ir mane mestų – to neišvengsi. Tie, kuriuos myli, visada tave palieka, tačiau iki 15 metų jis tikrai neišeitų, klausyčiausi skambaus jo juoko, ruoščiau jam valgį, vaikštinėčiau kartu su juo iki nukritimo, į mokyklą neatiduočiau, auklėčiau pats, su juo žaisčiau ir bėgiočiau vandenyno pakrante“. Tokios mano svajonės.

       Edička, nepaisant viso jo pykčio bei ironijos, lyg vienišas, šeimininko netekęs šuo svajoja prie ko nors prisirišti ir jam tarnauti. Šias svajones, kaip tokiais atvejais dažnai pasitaiko, nutraukia žiauri realybė – kartu su tėčiu sugrįžta mamytė.

       Štai į Kristų panašus žmogus nunešiotu švarku bei batais ant basų kojų. Pažįstu jį – susikišęs rankas į savo švarką, jis nuolat trinasi šioje minioje ir siūlo praeiviams džointus. Beje, rimti rūkaliai turi savų, pirkti iš jo ir skystesni, ir silpnesni. Šeima, aišku, apsidžiaugia, jog vėl visi kartu, ir man dėkoja. Aš linkčioju. Kodėl gi ne... Galiu ir dar... Chuli...

       Šeima su vežimėliu nurieda, o aš mąstau, kodėl nesusiprotėjau Jelenai padaryti vaiko. Ji vis tiek būtų mane palikusi, o man pasiliktų kūdikis; tokios kaip ji išeidamos niekada vaikų nepasiima. Turėčiau vaikelį, jis galbūt būtų toks pat gražus kaip Jelena, aš irgi nebjaurus, turėčiau gabalėlį Jelenos – mergaitę ar berniuką, vaiką, kuriuo rūpinčiausi. „Kvailys, – mąstau. – O ką, jeigu...“

       Mano galvoje tuojau pat subręsta planas. Žinoma, ne dabar. Dabar negaliu jo įgyvendinti dėl techninių priežasčių. Bet vėliau, gal po metų, kai įsigysiu gerų draugų bei ryšių, galėsiu susirasti kokį nors nuošalų vasarnamį, tinkamai jį įsirengti, kad jame galėčiau laikyti pagrobtą žmogų, o tada pasivogti Jeleną. Rasiu gydytoją, gal įkalbėsiu tą patį Čikovanį, savo draugą, gyvenantį Deiviso miestelyje Kalifornijos valstijoje, – juk jis mano draugas dar nuo Maskvos laikų, gal jis nepabijos surizikuoti savo gydytojo diplomu, vis dėlto draugas, ir ištrauks iš Jelenos spyruoklytę, leidžiančią jai pistis ir nepastoti. Olegas – neurochirurgas, galvos smegenų specialistas, tokia operacija jam niekis. O aš išpisiu savo mergaitę ir laikysiu uždarytą tol, kol nepagimdys – devynis mėnesius.

       Jeleną pažįstantiems žmonėms galėsiu paskleisti gandą, jog ji išvyko pas seserį, kuri iš na chuj sugriauto Beiruto persikėlė į Romą ar Paryžių, – pameluoti visada galima. O šituos devynis mėnesius, ne visus, tik šešis pirmuosius, tikrai dar galėsiu pisti Jeleną, ką gi ji man padarys? Nieko. Papyks, parėkaus ir nusiramins. Pisiu ją kiekvieną dieną, daug kartų, juk mums iš tikro nebus daugiau ką veikti. Nuo minčių apie šitokią laimę man apsisuka galva ir kaip visada, vos pagalvojus apie Jeleną, atsistoja bybis...

       ...Tai įvyks kokiame nors Konektikute. Išgalvoto pagrobimo vietą mintyse perkeliu į Alekso bei Tatjanos Glikermanų vasarnamį. Jų vasarnamis man patinka, jame porą kartų lankėmės su Jelena, tada, kai dar buvome vyras ir žmona. Dabar ji, atrodo, retkarčiais buvoja pas juos viena. Dali, Alekso draugo, paveikslai kabo netgi Glikermanų tualete, juk jis, Aleksas, – labai madingo žurnalo direktorius. O Tatjaną kadaise buvo įsimylėjęs Volodička Majakovskis. Be to, jei prisimenate, kažkur jau minėjau, jog Maskvoje draugavau su Lilia Brik. Keista, tačiau Edičkos likimas glaudžiai susietas su seksualinėmis kito didžio poeto išdavystėmis.

       „Manoji žmona, mes dar iki šiol neišsiskyrę. Kaipgi tave myliu, – mąstau, su siaubu žvelgdamas į dar kartą atsivėrusią baisią mano meilės bedugnę. – Padarysiu, būtinai padarysiu, – įtikinamai kalbu pats sau. – Jei suras, tegul mane teisia – meilė visada teisi, teisi visada, padarysiu, ni chuja nesusitaikiau su savo lemtimi, lemtimi, atėmusia Jeleną, aš tik laikinai pasislėpiau ir laukiu...“

       Palengva pranyko ant to vasarnamio krintantys lapai, tačiau bybis vis dar stovėjo, jaučiau tam tikrą malonumą, lyg būčiau ką tik išpisęs Jeleną, o jos viduje būtų prasidėjęs šis paslaptingas procesas. Uf!..

       Atsipeikėjau nuo minčių. Tą idėją įsiminiau ir paslėpiau savyje, tada patraukiau susibūrusių žmonių link. Iš jų rato sklido gitarų gaudesys, kažkokio mušamojo instrumento ritmas bei kimūs balsai.

       Po medžiu plačiasnukiai vaikinai, kone liesdamiesi kaktomis, dainuoja kažkokią ritminę dainą. Žodžių nesuprantu, tačiau pažįstu juos, kai kurie iš jų su tatuiruotėmis, su dirbtiniais dantimis. Tokie patys tuo pačiu metu kaip ir čia, Amerikoje, atsirado ir Rusijoje. Tada ten mes dar nežinojome, jog pasaulis gyvena pagal tuos pačius dėsnius. Prieš akis iškyla Charkovo paplūdimio vaizdas...

       ...Vitka Kosoj, toks pat plačiasnukis, kaip ir jie, stambus, raumeningų kojų vaikinas, atsukęs veidą dar platesnio snukio mano draugui Saniai Krasnyj – mėsininkui, žiūrėdamas jam į akis, kone liesdamasis kakta, tampo gitaros stygas ir groja „rusišką roką“:
 

Ziganšin rok!
Ziganšin bugi!
Ziganšin sorok dnej vo vjuge!

      
       Šitos dainos melodija atkeliavo radijo bangomis, galbūt iš čionai, iš Amerikos, o jos žodžius sukūrė rusų liaudis. Joje kalbama apie keturis audron patekusius sovietų kareivius pasieniečius, kuriuos išgelbsti amerikiečiai.

       Tada Kosoj buvo ką tik grįžęs iš Maskvos, kur trejus metus tarnavo armijoje, ir su savimi atsivežė šitą bei dar dvi ar tris dešimtis panašių dainų.

       Jie dainuoja. Juos apsupo ratu. Štai žmogus su glaudėmis, ant kurių nupieštos palmės. Visi jį vadina „Holivudu“. Šią pravardę jis gavo dėl to, kad nuolat kalbėdavo citatomis iš užsienio filmų. Pavyzdžiui, rudenį vaikštinėjame po parką. O Holivudas būtinai ištaria: „Šitie lapai šlama lyg Amerikos doleriai“.

       Žmonės Vašingtono skvere lygiai tokie patys. Skirtumai nedideli, grynai amerikietiški, pavyzdžiui – spalvotos tatuiruotės ir tai, jog tarp aplinkui susirinkusių dainuojančių žmonių pasitaiko juodaodžių. Ir vis dėlto daugelyje jų atpažįstu savo tolimus, jau seniai prasigėrusius Charkovo draugus. Su išminčiaus šypsena stebiu ir dvi vulgarias apsirūkusias blondines, kurios apsikabinusios sėdi ant turėklų. Iš papurtusių jų veidų, išdažytų ir ištepliotų lūpų bei akių atpažįstu ištikimas mūsų draugužes – mergaites iš Tiuros vasarnamio – Masią ir Kochą, tik šios tarpusavyje kalbasi angliškai. Pažįstu ir kitus vėpsotojus. Štai šitas – su išpuvusiais dantimis – Jurka Bembelis, 1962 metais sušaudytas už nepilnametės išprievartavimą... O štai pavyzdingas studentas technologas Fima...

       Pasimėgavęs muzika, kuriai nutilus, visa dainuojanti kompanija užsigardžiuoja marichuanos cigarete, traukiu toliau, prie Katalikiško Studentų centro palieku parką ir einu Tompsono gatve žemyn. Praeinu pro meksikiečių restoranėlį, pakeliui nužvelgiu niekad nepaliaujančias stebinti neįprastas, pačias įvairiausias šachmatų figūras šachmatų parduotuvės vitrinoje. Kartais pasuku kairiau, į La Guardia, joje užsuku į skudurų parduotuvę. Jos šeimininkė – stambi šviesiaplaukė lenkė – su vienu lankytoju šnekasi lenkiškai. Būtinai atsisakau jos pagalbos ir imu apžiūrinėti skrybėles. Lenkė nepyksta, nors dar niekada nieko iš jos nepirkau, visada tik dairausi. Mane labiausiai traukia baltos spalvos daiktai. Palikęs lenkę, kertu nuošalią bei nuobodžią Hiustono gatvę, primenančią Gogolio Mirgorodo gatvę, tik su dvipusiu eismu, ir leidžiuosi į Soho.

       Jei žingsniuoji gatve, o priešais tave eina neregėtas kuprius arba žmogus, kurio pusė veido nusėta dedervine, tai tavęs, vargšo normalaus bei kuklaus žmogaus, jau niekas nė nepastebi. Taip atsitinka Soho. Manęs irgi nenustebino žmogus gatvėje su riterio šarvais, įlindęs į Amerikos vėliavos spalvų stiklinę. Jis nenustebino nieko, nebent turistus iš Oklahomos ar Vajomingo. Jei šiose laukinėse stepių valstijose sutinka ilgaplaukį ar pederastą, tai, sako, būtinai sumuša, Rusijoje kadaise taip mušdavo žmones siauromis kelnėmis ir ilgais plaukais. O čia turistai elgiasi mandagiai.

       Soho galerijų eksponatai man seniai įgriso. Soho lankausi nuo pat pirmos dienos, kai atvykau į Ameriką. Medinius dviračius, medines spausdinimo mašinėles, tokį pat medinį shopping bagą (4), medinį augalą su plonyčiais vėjo siūbuojamais lapais, kaip ir didžiulį žuvies skeletą, – visa tai nužvelgiu abejingai. Ir pats dailininkas – mažytis japonas – irgi tarytum padarytas iš medžio: tokie skruostikauliai, toks veidas, kremzlėtos ausys. Prie šiuolaikinio meno pripratau jau Maskvoje. Draugavau su geru šimtu menininkų. Nesistebiu fotografijų ciklu, vaizduojančiu, kaip kiaurai per namą praduriama skylė, skersiniai kambarių pjūviai, vaizdai iš dešinės ir kairės, viršaus ir apačios, o pabaigoje rodomas tinkuotos sienos gabalas, kuriuo irgi nesistebiu. Tiulio maišai Castelli galerijoje – kadaise pasakiškai tolimas Raušenbergas iš Rusijos dabar įžengė į saloninį savo periodą. Kur kas labiau man patinka jo darbas Modern art galerijoje 53-ojoje gatvėje – brezentas, metalas, sena automobilio padanga – viskas padaryta grubiai ir šiurkščiai – kūrinyje įžiūrimas protestas. Dabar Raušenbergas – mokytojas, šviesulys, jį nupirko, jo darbai kainuoja didžiulius pinigus, žinoma, vargu ar jis pats tą supranta, tačiau tiulio maišai – tai saloninis jo periodas, Puvis de Chavannes stilius, jis tapo aukštuomenės dailininku, prabangiu puošėju. Man gaila, jog iš jo darbų išnyko brezentas, grubi faktūra. Su savo menininkais Amerika susidoroja kitomis priemonėmis nei Rusija. Beje, Rusija irgi gudrėja, tai įrodo mano draugų – pačių kairuoliškiausių dailininkų – paroda SSRS dailininkų Sąjungos Valdyboje – rusai valdininkai mokosi iš savo kolegų amerikiečių šiuolaikiškesnių humaniškų būdų, kaip nužudyti meną, tai yra: nori nužudyti menininką – nupirk jį...

       Apsilankęs visose galerijose, esančiose tame pačiame pastate, kaip ir Castelli galerija, dažniausiai leidžiuosi į West Brodvėjų. Čia vaikštinėja žmonės. Lengvai atskiriu menininkus. Pažįstu juos iš veidų, kaip ir plačiasnukius vaikinus Vašingtono skvere. Tai mano Maskvos draugų menininkų veidai. Barzdoti, iš išorės dvasingi, arba atvirkščiai – niekuo neišsiskiriantys, išvargę nuo darbo arba žvalūs bei įžūlūs, pažįstu kiekvieną jų veidų raukšlelę, kaip ir jų drauges – ištikimas, kartu su jais praėjusias ilgus metus arba atsitiktines linksmas suguloves, stikliuko bei cigaretės drauges, neužgaunančias sielos, šiandien pasirodančias, rytoj išeinančias. Balandį ir kovą norėjosi gyventi Soho, veržiausi tenai, norėjosi gyventi nedideliame name, pažinoti visus kaimynus menininkus, vakarais sėdėti ant namo laiptelių, gurkšnoti alų, pliurpti su kaimynais, įsigyti tvirtų ryšių taip norėjosi, tačiau loftai ypač brangūs, todėl tada savo svajonės neįgyvendinau. Dabar, kai apsiraminau, Soho jau nebenorėčiau gyventi. Supratau, jog labai pasikeičiau, jog vien menas bei meno žmonės manęs jau nebepatenkina. Tai, kas teikdavo laimę, – tas bohemiškas, linksmas gyvenimo būdas, – dabar jau negrįžtamoje praeityje, o jeigu man pavyktų jį imituoti, tai greit paaiškėtų, jog be reikalo bandau pakartoti praeitį, kuri mane erzina ir pykdo. Kėblindamas gatve ir žvelgdamas į Soho gyventojus, mąstau, kokie jie egoistai, šioje visuomenėje trokštantys sėkmės, kokie jie ciniški, užsidarę savo rate, blogai organizuoti, jie galų gale tik viena šios civilizacijos dalis. Jaunystėje savo menu protestuoja, ieško, piktinasi, o vėliau tampa šitos santvarkos ramsčiais.

       Kuo pavirto Salvadoras Dali. Kadaise talentingas dailininkas – dabar jis senas klounas, sugebantis tik savo mumija puošti prabangius salonus. Viename iš tokių salonų su juo ir susipažinau. Mane su Jelena tenai pasikvietė tie patys Glikermanai – Aleksas ir Tatjana.

       Dali sėdėjo rausvame kampe, kartu su savo sekretoriumi bei kažkokia mergužėle. Pasirodė, jog jis nedidukas, nuplikęs, dėmėto veido senukas. Man jis ištarė rusiškai: „Božje korovka, uleti na nebko, tam tvoji detki kušajut kotletki“ (6)... Šiuos žodžius taria jau daugelio kartų vaikai Rusijoje, kai ant rankos nutupia vabzdys, liaudyje vadinamas dievo karvyte, jo sparneliai su taškučiais. Mano Jelena susižavėjo Dali, o šis, atrodo, ja, vadino ją Žiustina, ko ji, iš tikrųjų mažai išsilavinusi mergaitė iš Frunzės krantinės, iš visur prisirankiojusi paviršutiniškų žinių, nesuprato. Na, o aš, suaugęs ir protingas Edička, žinoma, jai paaiškinau, jog Žiustina – tai vieno markizo de Sado romano herojė. Dali Jeleną pavadino „skeletuku“. „Ačiū už skeletuką“, – ištarė jis Glikermanams; jo sekretorius, blogiau už mane kalbantis angliškai, užsirašė mūsų telefono numerį ir sutartu laiku pažadėjo paskambinti.

       Jelena labai laukė skambučio ir nors, savo nelaimei, susirgo, tačiau nuolat kažką uostė, kad tik pasveiktų, ir sakė, jog eis pas Dali, net jeigu gulės mirties patale, o Dali nepaskambino. Buvo baisiai gaila nusiminusios mergaitės, senas marazmatikas nuvylė vaikelį, ji iš nevilties, dėl slogos ir ligos tą vakarą ilgai ir gerai su manimi pisosi, nors tuo metu jau buvo prasidėjęs sperma suteptų kelnaičių periodas.

       Viskas šioje civilizacijoje iškreipta, kostiumuoti džentelmenai ją pridergė ir subjaurojo. Tokių senų marazmatikų, kaip Pikaso, Miro, to paties Dali bei kitų, litografijos bei ofortai, parduodami visose parduotuvėse, pavertė meną didžiuliu purvinu turgumi. Jiems maža jų turimų pinigų, jie trokšta dar ir dar. Jiems maža aliejumi ir tempera tapytų paveikslų, maža piešinių, akvarelės bei guašo; tam, kad išspaustų kuo daugiau pinigų, jie daro savo „chaltūras“ iš akmens, paleidžia į prekybą šimtus ir tūkstančius litografijų kopijų. Niekšai, kurie viską nuvertino. Daugelis iš jų apsikrovę žmonomis ir keliomis šeimomis, giminėmis bei draugais, jiems reikia daug pinigų. Šiuos senukus valdo tik pinigai, pinigai ir jų troškulys. Buvę maištininkai jau seniai virto purvinais prekijais. Tas pat laukia ir dabartinio jaunimo. Dėl to lioviausi mylėjęs meną.

       Soho aš bijau tik Spring gatvės, kurioje gyveno ir tebegyvena jis – pirmasis mano žmonos meilužis. Net kai žvelgiu į stulpą su užrašu „Spring street“, mane pykina, akyse akinamai sublyksi, atrodo, jog tuojau pat apsivemsiu. Artėdamas prie Spring gatvės, stengiuosi nepastebėti stulpo su pavadinimu, mane erzina štai toks daiktinis mano skausmo bei kančių, mano pralaimėjimo įrodymas. Tačiau kartais nespėju laiku užsimerkti, ir tada šis užrašas perpus perkerta mano žvilgsnį. O svarbiausia – sielą, per pusę perrėžia sielą. Taip atsitinka ir kai vykstu metro, staiga iš tamsos išnyra šis stotelės pavadinimas, reljefiškas ir ryškus, pasikartojantis gal kokius penkiolika kartų, jis vejasi traukinį, vejasi ir vejasi... Ji, Jelena, jau lyg ir paliko savo Žaną, tačiau šis baisus pavadinimas turbūt privers mane apsiversti net karste – juk iki tol savo gyvenime nepatyriau pralaimėjimo skonio, pasitaikė tik smulkmenos.

       Kartais man pabosta dykūniškas Vašingtono skveras ir užsislėpęs bebalsis Soho, tada dažnai lankausi Centriniame parke, laimė, jis pačioje panosėje – tereikia praeiti keturias gatves į viršų, nuo Medisono pasukti į Penktąją aveniu, ir aš jau Centriniame parke. Paprastai einu išilgai parko iki 67–68-osios gatvės ir ties vaikų žaidimo aikštele įžengiu į vidų. Vingiuotu takeliu pakylu į kalną, pasiekiu tolimąjį jo kraštą ir nusirengęs guluosi ant įkaitusių akmenų pasideginti. Šią vietą savo asmeniniame geografiniame atlase pavadinau Vaikų kalnu. Ten ir guliu stebėdamas debesis bei prabangių Penktosios aveniu namų penthauzus, iš jų kyšo augalai, ir aš numanau, koks gyvenimas ten verda. Šalia laksto vaikai, dažniausiai jie geri, bet pasitaiko ir blogiečių – pavyzdžiui, vienas berniukas daugiau nei dvi valandas su laukiniu pykčiu laužė ir rovė man patinkantį krūmą Vaikų kalne. Nieko negalėjau padaryti, teko tylomis kentėti, nes greta sėdėjo to kretino tėvas ir pritariamai šypsojosi. Tėvas irgi buvo kretinas. Kai jie išėjo, pakilau ir nuėjau gelbėti krūmo.

       Poetas Sapgiras dar Maskvoje man pasakojo, kad augalai irgi baisiai kenčia, jog į kambarį su augalu įėjus žmogui, vakar nulaužusiam kitą panašų augalą, specialūs indikatoriai parodo to augalo siaubo požymius. Manęs augalai nesibijo, tačiau mažai ką tesugebėjau ištaisyti po šito velnių apsėsto berniuko.

       Vaikų kalnas – mano mėgstamiausia Centrinio parko vieta. Čia rašau eiles, o tuo metu, kai rašau, mano nugara – antroji mano pusė – palengva juodėja. Juodėk! Juodėk, manoji pusele! Man įkyri musės. Ak, tos musės, jos gelia Edičkos Limonovo, pagal savo metus tokio jauno ir gražaus, kojas. Tai natūralu, esu stambus gyvūnas, todėl mane persekioja musės. Ir ko aš ant jų širstu! Man jos, kaip liūtui šakalai – palyda. O namie tarakonai. Mano tarakonai...

       Guliu, o kažkur muša laikrodis. Kurgi daugiau – žinoma, prie zoologijos sodo. Kiek valandų? Dvylika? O gal? Mielasai mano, laiką jau seniai skaičiuoji eilėraščiais, tačiau retkarčiais suklysti ir ištari: „Dabar 12 dolerių ir 35 centai“, arba skaičiuoji šalimis: „Tai įvyko prieš dvi šalis“, arba visai neskaičiuoji. Arba žmonomis: tai įvyko su antrąja žmona.

       O, ta karšta ir nuostabi saulė! Edička mėgsta tave labiau už anglų kalbos mokslus, labiau net už meilę, kurios dabar jam taip trūksta. Groja mechaninė muzika. Kur? Ak, užmiršau, zoologijos sode.

       Ak, tos musės! Akmuo, į kurį remiasi mano pimpalas, pažadina mintis apie situacijas, į kurias, išžergusi kojas, šį pavasarį patekdavo mano žmona. Jos manyje sukelia tik gyvenimo pojūtį, tik norą gyventi kruviname pasaulyje, tik norą žaisti pavojingus žaidimus.

       Beje, lėtai slenku akmeniu žemyn. Akmeniu slidinėja driežas. Nebesimato žemiau įsitaisiusios porelės. Juodai apsirengęs vyras su žvangančiu šuns pavadėliu. Kur pats šuo? Kažką pakėlė – apžiūrinėja krūmuose. Nekliudyk mano laisvei... Šalia manęs žmogus su sportiniu kostiumu...

       – Ko reikia?

       – Ne, nieko.

       Juodai apsirengęs idiotas sudaužė tai, ką apžiūrinėjo. Kam? Idiotas liks idiotu... Tyla. Ne. Berniukas. Vaikelis bėga – nežinia kur – vos ne ant manęs. Šliaužiu. Su vienu žiedu ant rankos. Tą, kurį padovanojo Jelenos motina, seniai nusiėmiau. Kad jį kur galas. Ir jas. Jeleną ir jos motiną.

       Kadaise tiesiog buvau jaunas banditas. Ir ta jausminga mano prigimtis... Idėjinis banditas... Kiek metų ištvėrė žmogus – buvo poetas. Ir viskas grįš į savo vėžes. Bet jūs, Edička, ir dabar poetas. O jie mane... Iš Niujorko niekur ir niekada. O kaipgi Centrinio parko pušis, melsvas jos šešėlis, klasinė neapykanta bei kiti svarbūs dalykai? Dabar išsitiesiu aukštielninkas. Apsiversiu.

       Dešinėje matosi Parko aveniu automobiliai. Pro lapus. Viskas kaip visada – aš ir saulė. Žaluma. Edička Limonovas ir saulė.

       Už akmens – vaikų galvos. Laiminga dienelė vienumoje. Dar visai neseniai vienatvė žudydavo. O dabar vienas malonumas. Debesėlis. Jau blogiau. Kažkas panašaus, kai gulėdavau Koktebelyje. Saulute, sugrįžk! Man devyneri ar aštuoneri. Sugrįžk, saulute! Aš – Edička – tave myliu. Mane paliko graži žmona. Per graži ir vis dėlto per kvaila. Metė mane. Tarytumei saulutė užtemo. O vis dėlto be reikalo. Bet vėl šviesėja mano rankos šešėlis ant popieriaus kvadrato. O štai vėl tamsėja. Mes žaidžiame – aš ir jis. Moteriškė, kilusi iš Lotynų Amerikos, fotografuojasi su savo vaikais. Saulutė išlindo. Ir vėlei pradingo. Žmonės nusileido žemiau. Matau tik pusę jų – viršutinę dalį. Jie bekojai. Mano tėvas – dirbtinis komunistas iš konvejerio. O aš tikras. Paradoksas?

       Kai atsibosta gulėti, užsimaunu baltas savo kelnes ir einu pasivaikščioti po parką, dažniausiai traukiu prie skulptūros „Alisa stebuklų šalyje“, vaikštinėju netoli jos arba sėdžiu ant suoliuko ir stebiu ant skulptūros šėlstančius vaikus, ji, šita Alisa, niekada nebūna vieniša, ant jos nuolat kas nors šėlsta. Pasitaiko, kad čia prasėdžiu keturias valandas, ir kartais, žiūrint į tuos vaikus, mane apima keisti norai; o kartais būnu visai normalus ir su malonumu stebiu ilgaplaukius strazdanotus amerikiečius berniukus, drąsiai šokinėjančius su riedlentėmis nuo penkto ar šešto laiptelio šalia Alisos. Kai kurie iš jų daro tai stebėtinai vikriai. Man ypač patinka vienas berniukas, jis, šitas niekšelis, panašus į mergaitę, net su garbanomis, tačiau savo įžūlumu bei drąsa skiriasi nuo kitų savo bičiulių, šie per daug vyriški, o jis švelnus berniukas.

       Vaikystėje irgi buvau švelnus, dėl to mane nuolat pravardžiuodavo šunsnukiai bičiuliai, jiems nė motais, jog esu kitoks. Tas berniukas irgi kitoks, savo įžūlumu jis, aišku, stengiasi atsigriebti prieš tuos jaunus drimblas. Aš irgi buvau beprotiškai drąsus, kartą, susilažinęs, per kažkokią šventę priėjau prie moters, prekiaujančios pyragaičiais, pasiėmiau vieną dėžę ir, iškėlęs virš galvos, nusinešiau į minią, po to į krūmus, į parką. Atsigriebdavau už mergaitišką savo išvaizdą. Tada man buvo trylika.

       Šypsausi. Savo gyvenime įžvelgiu vieną gerą dalyką. Prisimindamas savo vaikystę, matau, kad ni chuja jos, šitos nuostabios bei pasakiškos vaikystės, neišdaviau. Visi vaikai ekstremistai. Ir iki šiol likau ekstremistas, nesuaugau, iki šiol ieškau, savęs nepardaviau, neišdaviau savo sielos, todėl taip kenčiu. Tokios mintys mane įkvepia. Sutikau ir princesę, kurios ieškojau, ir visada troškau sutikti, viskas buvo gerai, ir dabar, dėkui Dievui, elgiuosi garbingai – neišdaviau savo meilės. Vieną kartą, vieną kartą – atsidūstu...

       Palieku Alisą, ore ištirpsta Češyro katino šypsena. Pusiau pederastas, raudonasis niekšas Edička lyka į kalną traukdamas rusišką pilietinio karo dainą:
 

Belaja armija, čiornyj baron
Snova gotovit nam carskij tron.
No ot taigi do britanskich morej
Krasnaja armija vsech silnej...
Tak pust' že krasnaja sžimajet vlastno
Svoj štyk mozolistoj rukoj.
I vse my dolžny neuderžimo
Idti v poslednyj smertnyj boj!!!
(8)

      
       Ir tuo metu, ponai, trokštu tik kulkos į kaktą, nes, atvirai sakant, pavargau ir bijau mirti ne didvyris.

       Už parko tvoros ant rankų mane pakelia Niujorkas, pasineriu į jo šilumą bei vasarą, jau besibaigiančią vasarą, ponai, o Niujorkas mane neša pro parduotuves, metro stoteles, pro autobusus ir alkoholio vitrinas. „I vse my dolžny neuderžimo idti v poslednyj smertnyj boj!“ – vis skamba mano ausyse.

 

       __________________

       1 vertė D. Pocevičius
       2 Geros dienos! (angl.)
       3 kaimo (angl.)
       4 apsipirkimo krepšį (angl.)
       5 „Dievo karvyte, skrisk į dangų – ten tavo vaikeliai valgo kotletukus“ (rus.)
       6 „Baltoji armija, juodasis baronas / Vėl ruošia mums caro sostą. / Tačiau nuo taigos iki britų jūrų / Raudonoji armija už visus stipresnė... / Tai tegu raudonoji valdingai gniaužia / Savo durklą trynėta ranka. / Ir visi mes privalom nesulaikomai / Eiti į paskutinį mirtiną mūšį!!!“ (rus.)
 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti