Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 9 skyrius. Rozana (1)
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

limonov        Ji buvo pirmoji mano išpista amerikietė. Anekdotas, tačiau ją išpisau būtent 1976 metų liepos 4-ąją – minint Amerikos dviejų šimtų metų jubiliejų. Įsidėmėkite šį simbolišką įvykį, ponai, ir pereikime prie pačios Rozanos. Vėl Kirilas, išskirtinai Kirilas. Jam nusibodo vertėjauti man ir Aleksandrui. Reikėjo eiti į „The Village Voice“, kur nutarėme nunešti atvirą laišką, skirtą „New York Times“ redaktoriui. Šį laišką parašėme prieš „New York Times“ dėl nepastebėtos mūsų demonstracijos. Kirilas tarė:


       – Aš eiti negaliu, eikite patys, kodėl gi jums patiems nenuėjus?


       – Klausyk, Kirilai, – pasakiau. – Reikalas rimtas ir subtilus, o su savo barbariška anglų kalba vieniems eiti kvaila. Tik viską sugadinsim.


       – Bet aš negaliu, – tarė Kirilas, – esu užsiėmęs. Pasiimkite kartu ką nors kitą.


       – Ką? – paklausiau.


       – Na, kad ir Rozaną, atsimeni, tau ją parodžiau rusų parodoje, šiek tiek pamišusi moteriškė, 30-ties su trupučiu metų.


       – Gerai, – tariau, – paskambink jai, Kirilai, ir paprašyk, kad kartu su mumis nueitų į „The Village Voice“.


       – Ne, – tarė Kirilas, – aš jos bijau, ji, atrodo, nori mane išpisti. Geriau paskambink pats, duosiu telefoną.


       – Gerai, – pasakiau, – duok.


       Prisiskambinau jai rytojaus dieną, ir ji tą patį vakarą pasikvietė mane į svečius. Rozanos namuose kartu su savo žmona sėdėjo jos bičiulis, iš darbo išmestas istorijos dėstytojas. Atvykau tenai kupinas jėgų, reikėjo su kuo nors pabendrauti, džiaugiausi, kad yra su kuo. Ji gyveno puikiuose apartamentuose ant stogo, gyvena ten ir dabar. Pro visus svetainės bei ilgo koridoriaus langus matėsi Hudzono upė. Durys kitoje svetainės pusėje vedė į penthauzą – tiesą sakant, tvora aptvertą nemažą stogo gabalą. Be viso šito, ji dar turėjo miegamąjį bei kabinetą. Šalia įrengtas dar vienas jai priklausantis butas, jinai jį nuomoja. Visas butas kiaurai perpučiamas vėjo, jis primena burinį laivą, šviesus ir baltas, jame siaučia vėjai, o už langų tyvuliuoja Hudzono upė. Bute lengva ir gera kvėpuoti. Sunkaus ir blogo jame nedaug – tiktai pati Rozana.


       Po dienos ar dviejų mes vėl susitikome, nuėjome į „The Village Voice“ ir nunešėme laišką, kurį ji savo nuožiūra ištaisė, išmetė per daug kairuolišką politinę frazeologiją, labiau suamerikietino. Mudu su Aleksandru sutikome su jos taisymais.


       Jau tada pastebėjau, jog ji ima nervintis, kai reikia ką nors dirbti, spausdinti, galvoti, tačiau tada ji dar tvardydavosi. Laiškas atrodė visai nieko, mažesnis nei puslapio, ji ilgai prie jo kankinosi, o aš tuo metu kabinete už jos nugaros apžiūrinėjau knygų kauges. Užtai paskui, atspausdinusi laišką, ji labai savimi didžiavosi. Stebėdamas kreivai besišypsantį jos veidą, keistai, ponai, truputį iškrypėliškai besišypsantį, beje, taisyklingų bruožų veidą, pamačiau, jog ši grimasa liudija dvasinius ar psichinius trūkumus. Stebėdamas jos veidą, staiga aiškiai supratau – šiza.


       Šio žodžio istorija siekia senus laikus, kai gyvenau su beprote žmona Ana, priklausiau Charkovo menininkų bohemai, domėjausi visokiais nenormalumais bei susirgimais.


       Esu išauklėtas beprotystės kulto laikais. Šiza, šizas – žodžio „šizofrenikas“ trumpinys, taip mes vadinome keistuolius žmones, juos gerbėme, laikėme tai aukščiausiu žmogaus įvertinimu. Keistumas buvo skatinamas. Pasakyti žmogui, jog jis normalus, reiškė jį įžeisti. Mes griežtai atsiribojome nuo „normaliųjų“ minios. Kaip mes, provincialūs Rusijos vaikinai bei merginos, užsikrėtėme šituo siurrealistiniu beprotystės kultu? Žinoma, per meną. Žmogus, savo laiku negulėjęs psichiatrinėje ligoninėje, nebuvo laikomas pagarbos vertu žmogumi. Pavyzdžiui, aš anksti, bemaž vaikystėje bandžiau nusižudyti – štai su kokiu atestatu pakliuvau į šią kompaniją. Pati geriausia rekomendacija.


       Daugelis mano Charkovo, o vėliau ir Maskvos draugų gaudavo pašalpas, SSRS jas vadino „invalidumo grupėmis“. Pirmoji grupė – pagarbos viršūnė. Pirmosios grupės šiza – važiuoti stogui jau nebėra kur. Daugelis įsitraukė į šį labai pavojingą žaidimą ir toli pažengė. Žvėriškose kančiose savo gyvenimą savižudybe baigė poetas Arkadijus Besedinas, pasikorė poetas Vidčenka, mes savimi didžiavomės. Tokių kaip mes visame mieste buvo keletas šimtų. Paprasti žmonės mums buvo neįdomūs – nuo jų sklido nuobodulio, nykumos ir galų gale beviltiškos mirties tvaikas – tada jis sklido nuo paprastų rusų, dabar toks pats tvaikas sklinda nuo amerikiečių.


       Supratau, kad Rozana mūsiškė. Beje, ji buvo ir mūsiškė, ir drauge nemūsiškė. Jai buvo galima laisvai suteikti pirmąją grupę, tačiau savyje ji turėjo ir kažką neįprasto. Žydaitė, pabėgėlių iš hitlerinės Vokietijos duktė, mergaitė svajojo tapti pianiste, 11–13 metų jau profesionaliai grojo, tačiau amerikietiškas gyvenimas, Amerikos provincija, high school (1), kurioje ją kartais mušdavo už tai, kad ji žydė, paskutinį kartą mušė, kai jai buvo aštuoniolika, – sako ji, – visa tai privertė Rozaną nusigręžti nuo Amerikai per daug sudėtingo savo meninio išsilavinimo, nuo pianino, nuo smuikininkės motinos, senelė irgi buvo smuikininkė, ir pertvarkyti savo gyvenimą. Ji ėmė gėdytis savo europietiško išsilavinimo, metė groti ir pasuko kitu gyvenimo keliu. Šis kelias atvedė į rusų kalbą ir literatūrą, dėstydama ją viename Niujorko koledže, ji įsitraukė į aktyvią kovą prieš karą Vietname. O vėliau, po vieno įvykio, jai užplaukė pirmosios grupės šiza. Po to, kai ji neteko darbo.


       „Aš beveik rusė“, – kartais sako Rozana. Tačiau rusui, mano požiūriu, stogas nuvažiuoti gali nuo bet ko, tik ne nuo to, kad jis neteko darbo. Jai nuvažiavo. Beveik dvejus metus ją kankino depresija, ir dabar tarpais ji nekaip jaučiasi. Rozana troško demaskuoti žmogų, kuris, jos žodžiais, be jokios priežasties ją atleido, tačiau „New York Times“ atsisakė spausdinti jos straipsnį, tada stogas nuvažiavo dar labiau. Mūsų nuomonės dėl „New York Times“ visiškai sutampa.


       „Mane taip mylėjo studentai“, – sako ji atsidusdama. Gali būti. O dabar ji bedarbė dėstytoja. Visus tuos metus jos prabangų butą tikriausiai išlaiko tėvai – jos tėvas užsiiminėjo didmenine rūbų prekyba. Ji nemano, jog tėvas turtingas, turtingi jos dėdė ir teta, su kuriais, jiems atvykus, ji nuolat kivirčijasi, o dėdė su teta sako, jog jos tėvas su motina nemoka gyventi.


       Rozana... Kartą jos paprašiau peržiūrėti laišką, adresuotą Alenui Ginsbergui. Taip, parašiau jam laišką angliškai, aišku, su daugybe klaidų. Dar vienas bandymas rasti draugų, savo aplinką. Amerikiečių poeto prašiau susitikti su rusų poetu. Ir nusiunčiau savo kūrinį. „Mes – tautos didvyriai“, išverstą į anglų kalbą. Jokio atsakymo negavau iki pat šiol. Na chuj aš jam reikalingas. Atkrito tik dar vienas šansas, ir tiek. Teisi buvo Rozana, geriau už mane pažįstanti savo šalies žmones, nesvarbu, ar jie poetai, ar ne. Perskaičiusi, ji tuoj pat sukritikavo šį laišką. „Jis parašytas taip, lyg norėtum jam primesti savo problemas“. Vėl mano problemos, jie visi klaikiai bijo svetimų problemų. Bijo ir Alenas Ginsbergas. Stiprūs žmonės gyvena čia, toj savo Amerikoj, jiems nėra svetimų problemų, tačiau dėl to laimingesni netampa...


       Ji išgirdo mano prašymą – ėmė tikrinti laišką, tačiau atsisėdusi prie rašomosios mašinėlės ūmai kraupiai įtūžo.


       – Nesiruošiu dėl tavęs gaišti visą vakarą, kiaurą dieną rašiau, dirbau, – purkštavo ji.


       Tada jau nebeišlaikiau.


       – Daugiau niekada nieko tavęs neprašysiu, – tariau. „Šlykšti psichopatė, – keikiau ją mintyse, – užmiršai, kiek vakarų iš eilės kartu su tavim verčiau iš ukrainiečių į rusų tą tavo įgrįsusį filosofą bei juristą Bxxx, apie kurį rašai savo darbą. Aiškinau kiekvieną žodį, pakartodavau po tris ar keturis kartus, o straipsnio pabaigą – 18 puslapių – išverčiau ir atspausdinau namie vienas. Nenaudėlė, nedėkingas padaras, ieškantis naudos tik sau“ – mąsčiau, žiūrėdamas į jos nugarą. Bet visa tai jau vyko po to, kai ją išpisau.


       Liepos 4-oji išaušo praėjus savaitei po mūsų žygio į „The Village Voice“. Lankydavausi pas ją beveik kiekvieną vakarą ir žodžiu versdavau Bxxx, o ji iš karto versdavo į anglų. Ji vartojo kažkokius antidepresantus, nes visą laiką norėjo miego, kartais ir atsijungdavo.


       Intymiau bendrauti pradėjome jau pirmąjį mūsų bendro darbo vakarą. Iš pradžių kartu sėdėjome ant sofos, po to ėmėme liestis, dar vėliau – glostytis, o galiausiai ir glėbesčiuotis. Ji mėgo svarstyti, kokie bus mūsų santykiai, reikia ar nereikia mums permiegoti.


       – Manau, jog mums geriau likti draugais, – sakydavo ji, išsilaisvindama iš mano glėbio.


       – Klausyk, – tariau jai, – bus taip, kaip bus, ko čia suki galvą, nereikia visko komplikuoti.


       Jos gimtadienis, rodos, liepos penktąją, o gal trečiąją. Liepos ketvirtąją ji nusprendė surengti party.


       – Seniai nesikviečiau į svečius žmonių, neturiu pinigų, esu neturtinga, turiu jiems pranešti, kad su savim atsineštų gėrimų, nes neįstengiu nupirkti vyno ir degtinės. Vienas mano bičiulis atneš mėsos šašlykui.


       Liepos trečiąją kartu patraukėme po parduotuves. Ji vilkėjo į užuolaidą panašų sarafaną, taip visada apsirengia amerikietės, einančios apsipirkti netoli savo namų. Buvo saulėta ir karšta diena, vyno parduotuvėje nusipirkome butelį vyno, o aš pasiėmiau butelį degtinės. Pardavėjas, išvydęs baltą mano aprangą, mane palaikė rusų jūreiviu iš burlaivių, atplaukusių į Niujorką Amerikos dviejų šimtų metų šventės proga ir prisišvartavusių Hudzono upėje. Po to pirkome vaisius, atrinkti juos padėjo daug metų ją pažįstantis pardavėjas iš Lotynų Amerikos. Jie, draugiškai bardamiesi, kažką kalbėjo apie rūkymą. Lyg jie kartu buvo nusprendę mesti rūkyti, lyg jis neištvėrė ir vėl pradėjo, o gal tai buvo ji, gerai nesupratau – apie kažką panašaus.


       Staiga man ėmė patikti šis rajonas, šis netoliese kunkuliuojantis saulės užlietas Brodvėjus, daržovių parduotuvė buvo būtent Brodvėjuje, šis mikropasaulis, kuriame gyvena dešimtis metų vienas kitą pažįstantys pardavėjai ir pirkėjai. Ėmiau net truputėlį jai – Rozanai – pavydėti. Po to mes kėblinom atgal, su ja sveikinosi kaimynai, o man buvo malonu, kad aš toks sveikas, įdegęs, atlapotais baltiniais, sidabriniu vietomis apsilaupiusia mėlyna emale kryželiu ant krūtinės, šviesiai žalsvomis akimis. Mintyse dėkojau jai už tai, kad šitame pasaulyje pasijutau savas, kad einu kartu su ja, Rozana. Nors ne kartą vaikščiojau po Brodvėjų, praeidavau netgi pro šitą pačią vietą, tačiau niekada jis man neatrodė toks savas bei artimas. Čia šiandien nebuvau praeivis.


       Tą pačią dieną sutvarkiau jos penthauzą, – labai nelengvas darbelis, ant žalio dirbtinės žolės kilimo vėjas prinešė daug smėlio, – supjausčiau ir užmarinavau mėsą šašlykui, nuploviau langus, tad išėjau vėlai.


       Buvome vienas kitam dėkingi, aš jai, o ji man, ant visų penthauzo langų pakabinome idiotiškus spalvotus žibintus, po to išgėrėme viskio ir vos vienas kito neišpisome. Susilaikiau tik norėdamas papokštauti, nusprendžiau ją išpisti būtent liepos ketvirtąją. Simbolikos mat užsigeidžiau. Ji, vargšelė, baisiai norėjo pistis ir gailiai dejavo, kai ją glosčiau ir glaudžiau prie savęs. Vėliau man prisipažino, jog yra ypatingai jautri glamonėms, ir tuo pat metu beveik visiškai abejinga bučiniams į lūpas. Šiuo požiūriu buvome panašūs, mano lūpos – irgi pati nejautriausia kūno vieta. Tą vakarą jai buvo nelengva, bet aš nepasidaviau, vis dėlto atsisveikinau ir išeidamas įžūliai pareiškiau, kad mylėsimės rytoj – liepos ketvirtąją. Ji nusijuokė.


       Job tvaju mat', kas dėjosi liepos ketvirtąją! Visi turėjo rinktis pirmą valandą, tačiau, jau žinodamas amerikiečių būdą, atėjau antrą ir padovanojau dešimt raudonų rožių, kuriomis ji nuoširdžiai apsidžiaugė. Žmonių jau buvo daug, tarp jų ir keletas rusų: rašytojas dėstytojas, jums, ponai, jau pažįstamas, tai jis suvedė mane su trockiste Kerol, jo žmona Maša, fotografas Seva su žmona, metus ar pusantrų dirbęs pas garsųjį narą Kusto. Seva atsivežė savo aparatus ir nuo stovo fotografavo po pat langais praplaukiančius laivus. Praplaukė sovietinis „Kruzenšternas“, oficialiai pripažintas didesniu už kitus, – pats didžiausias to meto burlaivis. „O mūsų tai pats didžiausias!“ – pasakiau juokais, kumštelėdamas rašytoją dėstytoją.


       Pasisukiojęs minioje, paskubomis išmaukęs keletą taurių vyno, kartu su barzdočiumi, vardu Karlas, ėmiausi šašlykų. Karlas atsivežė puodą savo graikiškai paruoštų šašlykų, marinuotų augaliniame aliejuje. Karlas dirbo spėriai – supjaustė pomidorus bei svogūnus ir viską sumovė ant iešmų. Jis mokėjo kelis žodžius rusiškai.


       Žmonės baisiai mėgsta stebėti, kaip dirba kiti. Tuoj pat priėjo juodaodė besišypsanti mergina iš Jamaikos, jos tėvas savo tėvynėje buvo šventikas, mergina puikiai kalbėjo angliškai, daug geriau už amerikiečius. Bėginėjančių pro šalį smalsuolių buvo daug, o kai mudu su Karlu patroškinome pipirus ir juos supjaustėme, pasirodė aukštaūgis storulis su šortais, jį čia atsivedė Rozana.


       – Čia viešbučio, kuriame tu gyveni, šeimininkas, – ištarė ji.


       Jis nusijuokė, nusijuokiau ir aš, tačiau, prisiminęs, ką ji man apie jį pasakojo, pamaniau: „Be niūraus mūsų „Winslow“, jam priklauso dar 45 bildingai Manhatane, jis turi ne milijoną, jis turi daug daugiau. Antrajame mūsų viešbučio – jo viešbučio – aukšte įsikūręs jo advokatų biuras, tačiau jis, sako, jokiu advokato darbu neužsiima. Na chuj jam...“


       Žmogus su šortais įsimaišė į minią. „Dramblys“, – mintyse daviau jam pravardę ir pagalvojau, kad jeigu už tuos pačius 130 dolerių jis man duotų viešbučio kambarį, truputį didesnį bei erdvesnį už mano kalėjimo vienutę, imčiau lengviau gyventi. Tačiau kodėl jis man turėtų duoti, nusprendžiau, kas aš jam?


       Rozana sako, jog kadaise dramblys norėjo su ja permiegoti. Ji apie visus taip sako. Tą patį pasakė netgi apie mažutį, apsirengusį operetės rūbais, užverstą darbais Čarlzą iš „The Village Voice“. Juk nelabai normalu. Gal jai taip atrodo, nežinau. Gal dramblys ne tik norėjo, gal ji su juo ir permiegojo, tačiau koks mano reikalas, aš nemyliu Rozanos, man tas pats.


       Kad nemyliu Rozanos, supratau vos ne tuojau pat, kai keletą kartų užtikau ją isteriškoje pozoje, užversta galva, taip žiūri užspeistos žiurkės. Nemyliu jos, nes ji nemyli manęs, nemyli ji ničnieko... Tvirtai žinojau, kad man reikalingas žmogus, nesvarbu, vyras ar moteris, kuris mane mylėtų. Tais laikais jau tikrai žinojau, juk tapau protingesnis, normalesnis, pastaraisiais metais buvau priverstas daug mąstyti ir supratau, jog visą savo gyvenimą ieškojau tik meilės, kartais nesąmoningai, kartais sąmoningai.


       Radau meilę – Jeleną, tačiau ji, apimta beprotiško griovimo instinkto, sugriovė viską, ką pastačiau. Dėl šito ji ir kalta, ir nekalta. Ji sutverta griauti, ji niekada nieko nepastatė, viską tik griaudavo. Dabar, kai nebėra ko griauti, ji griauna save. O aš ieškau iš naujo, keista, tačiau galbūt surasiu savyje jėgų dar vienai meilei.


       Nutvėriau save spoksantį į žmonių maišalynę ir supratau, jog joje vienodai domiuosi tiek vyrais, tiek moterimis. Keistokas jausmas: sėdėjau tarp visokių augalų ant minkštos, gal net pernelyg minkštos plastikinės Rozanos sofos, kalbėjausi su jos svečiais, o tuo pat metu mąsčiau apie save ir ieškojau sau žmogaus. Žmogaus čia nebuvo.


       Mačiau išdžiūvusias amerikiečių intelektuales, jos man buvo aiškios ir manęs nedomino, o aš – jų, netgi plačiaveidė, gelsva, besišypsanti, įsitempusia oda Rozana buvo kur kas geresnė už jas. Jai bent reikėjo žmonių. Nereikėjo meilės, bet žmonių reikėjo. Aplink save ji subūrė minią išgamų, vienas jų buvau aš. Savimi nesižaviu – aišku, išgama. Išdžiūvusios trisdešimt penkerių metų amžiaus amerikietės man netiko, jos viską žinojo, pistis su jomis, manau, buvo nuobodu, jos nepuoselėjo jokių iliuzijų, šitame gyvenime nieko jau nebesitikėjo, tvirtai žengė savo neįdomiu keliu. Kur? Aišku, į niekur, į mirtį, tenai, kur einame visi. Savo žygį jos paįvairina intelektualiais, amerikietiškai intelektualiais pokalbiais. Jei nors vieno žmogaus akyse įžvelgčiau protestą – protestą ir kančią, iškart prie jo prieičiau, bet ne, nieko aš neįžvelgiau.


       Manęs nedomino ir storasprandžiai, tvirtai suręsti amerikiečiai, matyti, jog bent trys iš jų protėvių kartos gerai maitinosi. Buvo nuobodu, kelis kartus pašmaikštavau su rusais ir vėl pasišalinau į terasą po atviru dangum, į penthauzą, čia kartu su Karlu ėmiau kepti šašlykus. Prigriebiau ir butelį degtinės, man patinka, kai jis visada po ranka. Gerai, kad buvo daug žmonių – tokioje grūstyje Rozana negalėjo įvesti savo vokiškai žydiškos amerikiečių tvarkos, tai yra stiprius gėrimus pilstyti tik „padoriomis“ porcijomis ir niekam į rankas neduoti butelio, tokia tvarka mane visada įžeidžia bei siutina.


       Butelį pasistačiau į puodo su šašlykais šešėlį ir, besišnekučiuodamas su Karlu, jo žmona bei kitais prie stalo prieinančiais žmonėmis, tęsiau pradėtą darbą. Kai užsigeisdavau, retsykiais save palepindavau gurkšneliu degtinės. Ėmė dalinti jau iškepusius šašlykus, aš, kaip virtuvės darbuotojas, valgiau vienas iš pirmųjų, mėsą užgerdamas ta pačia degtine, kai staiga...


       Staiga priėjo Rozana ir atsivedė su savim moterį. Įsidėmėkite, ją mačiau pirmą ir paskutinį kartą. Ji... kaip vėliau sužinojau, buvo kinė, tėvas kinas, o motina rusė. Nepaprastai šviesaus veido, po to apžiūrėjau ją geriau, tačiau tuo metu į akis iškart krito jos veido šviesa, pamačiau, kokia ji graži, kaip parašyta senovinėse klasikinėse kinų knygose – o aš daug perskaičiau verstinės kinų klasikos – nė kiek nesigėdžiu štampų, ji atrodė „lyg lotoso žiedas“. Jos lūpose žaidė švelni rytietiška šypsena, ji atrodė linksmutė, miela, atvira visam pasauliui ir kartu man. „Ji geriausia mano draugė, – tarė Rozana, – buvusi mano roommate“.


       Roommate taip nusišypsojo, jog panorau tuoj pat ją apkabinti, pabučiuoti, prie jos prisiliesti, prisiglausti prie jos kūno, panorau, tiesą sakant, čia pat prigulti ir ją glamonėti. Po kokios valandos taip ir padariau. Visada pasižymėjau spontaniškomis reakcijomis, dėl jų dažnai nukentėdavau. Per visą Niujorke praleistą laiką man taip atsitiko antrą kartą. Pirmas kartas buvo, kai vieno party metu sutikau gražuolę aktorę Margo, kurią ėmiau bučiuoti, glėbesčiuoti ir vos su ja neatsiguliau tiesiog jos vyro akyse; sutapimas, bet jis irgi buvo kinas. Ji nešiojo pritrenkiantį daikčiuką – skrybėlaitę su plunksnele, skrybėlaitės mane visada vertė iš koto. Pašėlusiai šnibždėjau Margo švelnius mažybinius rusiškus žodelius, kurių nėra nė vienoje kitoje kalboje, ji droviai šypsojosi, suko į šalį akis ir bejėgiškai vapėjo: „Tai skandalas, skandalas“, – tačiau matėsi, jog jai pačiai patinka, ji suprato, ką manyje pažadino, juk neatrodžiau kaip eilinis joberis su atsistojusiu bybiu...


       Nuo jos mane tada atplėšė žmona, kažkas jai dar padėjo. Nors ir buvome susitarę, kad gyvensime laisvą gyvenimą, tačiau Jelenos toli gražu nesužavėjo toks mano elgesys, tiesa, savo nepasitenkinimą ji aiškino tuo, jog elgiausi nepadoriai. Pati Jelena, aišku, buvo padorumo viršūnė. Jei man patiko būtybė medaus akimis bei plunksnuota skrybėlaite, ir aš parodžiau savo simpatijas, tai kas gi čia nepadoraus?


       Žavingoji kinė paveikė mane žaibiškai. Visą vakarą, nuo šio momento iki pat ryto, elgiausi iracionaliai, buvau valdomas vien pasąmonės, kuri, kaip sužinojau iš ilgamečių savo elgesio tyrinėjimų, manyje veikia išvien su sąmone. Rozana nusivedė kinę pristatyti kitiems, o aš dabar jau žinojau, ką daryti. Žinoma, iš siaubingo jaudulio: „Čia ji! Ji atėjo! Atsirado!“ – ėmiau gerti ir per trumpą laiką išlakiau didžiulį kiekį degtinės. Prisimenu, kad atsinešiau antrą butelį ir ėmiausi jo. Apie viską, kas vyko paskui, mane informavo kiti: Rozana ir fotografas Seva. Apie tai papasakosiu vėliau, tačiau naktis, į kurią tada prasmegau, staiga man pasibaigė, išvydau save šlapią, sėdintį miegamajame ant Rozanos lovos.


       – Kiek valandų? – paklausiau.


       – Naktis, – ištarė ji.


       – Kur visi? – vėl paklausiau.


       – Visi jau seniai išėjo. Tu taip prisigėrei, jog nieko neprisimeni. Uždarėme tave duše. Karlas bandė tave prablaivinti, tenai praleidai kokias tris valandas, bet veltui. Kaip galėjai taip prisilakti?! Buvo baisiai gėda dėl tavęs, aš net verkiau. Tiesa, tas juodis, darantis amuletus bei karolius, irgi atrodė labai girtas, girtas buvo ir tavo draugas rašytojas, jie nusigėrė kartu su Maša. Kai tempėme tave į dušą, Maša rėkė: „Nelieskit jo, jis žymus rusų poetas! Jūs visi jo nago juodymo neverti, palikit jį ramybėj! Tegul jis daro ką nori. Atstokit nuo jo, nevidonai!“ Ji buvo girta ir išprotėjusi, – piktai užbaigė Rozana.


       Šyptelėjau. Maša buvo savas žmogus, išauklėta pagal geriausias Maskvos bohemos tradicijas, ji žinojo, kaip reikia rėkti. Ji, krikštyta uzbekė, čia, Niujorke, atkakliai vaikščiojo į bažnyčią, giedojo chore, tačiau geriausios Maskvos bohemos tradicijos buvo giliai joje įsišaknijusios. Ji žinojo, kad jei draugą kur nors tempia, tai nesvarbu, ar esi girtas, ar ne – reikia jį gelbėti, tegul ir riksmu. Ne veltui ji paeiliui buvo dviejų Maskvos įžymybių – Erasto Provozvestno bei poeto Genricho Sapgiro – meilužė. Abu garsėjo savo girtais skandalais ir net muštynėmis. Tame pasaulyje, kurį palikau, taip buvo priimta, niekas to nelaikė gėdingu dalyku, kiekvienas turėjo teisę atsipalaiduoti, jei tik galėjo bei turėjo noro.


       Prisiminiau, jog šiandien liepos ketvirtoji, jog turiu išpisti Rozaną. Gėlė galvą, negalėjau suvokti, kur pradingo tiek daug manojo laiko, jo, šito laiko, neliko nė padujų. Tačiau greit savo mintis nukreipiau kitur, reikėjo ją išpisti, kitaip imčiau savęs nebegerbti. Ką veikiau tiek valandų, galėjau pabandyti atkurti ir vėliau, o dabar reikėjo tęsėti sau duotą pažadą.


       – Eime prigulti, – tariau jai, – aš tavęs noriu.


       Žinoma, melavau, nors kartais ir prieš tai, ir po to užeidavo noras ją išpisti, tačiau tada, pavargęs ir girtas, to visiškai nenorėjau. Vis dėlto prisiverčiau atitrūkti nuo savo būsenos ir visą dėmesį skirti jos kūnui, užsiimti tiktai juo.


       Prisimenu, įveikęs jos vangų, vos juntamą pasipriešinimą, atsargiai ją išrengiau ir ėmiau bučiuoti bei glostyti. Viską dariau kaip paprastai, taip visada elgdavausi su moterimis, – ją glosčiau, glamonėjau, bučiavau jos krūtis. Reikia pripažinti, jos krūtys buvo gražios, mažos ir, kaip reta tokiame amžiuje, standžios, juk naujajai mano draugei buvo daugiau kaip trisdešimt, tačiau ji turėjo nuostabias krūtis. Matote, kad nebandau jos sumenkinti – ką ji turi, tą turi. Visa tai atlikęs, užsiropščiau ant jos. Iš pradžių užkėliau vieną koją, po to kitą ir priguliau. Labai mėgstu ranka glamonėti moters kaklą, smakrą bei krūtis. Žaidžiau su ja ir mačiau, kad ir kaklui, ir smakrui, ir krūtinei truputėlį trūksta šviežumo, jos kūnas jau pranašavo rudenį.


       Paėmiau savo bybį, kuris dėl girtumo nelabai manęs klausė, tai stovėjo, tai nestovėjo, linko bei glebo, ir juo prisiliečiau prie pyzdos. Vėl reikia pripažinti – ji turėjo gerą, saldžią, sultingą, sunokusią pyzdą – matote, kiek epitetų. Perbraukęs per ją bybiu, – o ji nuo šių prisilietimų tapo dar karštesnė, ėmė dar labiau patikti ir mano bybiui, ir man, – aš įbedžiau jį į šitą sultingai varvantį minkštimą. Jisai įsiskverbė į ją, į tą paslaptingą vietelę. Nors ir pamokytas karčios patirties, šią vietelę ir toliau vadinu paslaptinga.


       Truputį ją papisau, bybiu plėsdamas bei dirgindamas sulipusį jos kanalą, jaučiau malonumą, tačiau mano bybis, be sąmonės praleidęs gal kokias šešias ar septynias valandas, taip iki galo ir nepritvinko jėgų, mano galva bei vaizduotė veikė kur kas geriau, nei vargšas mano žiedelis.


       Ją papisau, ji baigė, o aš net nespėjau kaip reikiant susijaudinti. Jos pyzda, kaip jau minėjau, visa skendo gleivėse, ji švelniai susiurbdavo mano bybį. Ji buvo ne isterikė, kaip Rozana, ji nesinervino, nerėkė, ji buvo geranoriška 33-jų ar 35-rių metų bobos pyzda, ji, atrodė, tarsi nepiktai įtikinėja ir bando nuraminti. „Visi numirsim, būk čia, čia šilta ir drėgna, karšta ir ramu, tik čia žmogus jaučiasi savo vietoje“, – štai ką pasakė pyzda; jos, minkštos, putlios bei išpurtusios, žodžiams aš pritariau. Blogiau pasidarė, kai ėmė kalbėti pati Rozana. Gerai, jeigu būtų kalbėjusi tik angliškai, tačiau ji mokėjo ir rusiškai, dažnos kelionės į SSRS bei jos meilužiai rusai padarė savo.


       – Tau neišeina baigti, – kalbėjo ji, truputį dusdama nuo pisimosi ritmo. – Tu per daug nervingas, per daug skubi, neskubėk, neskubėk, mielasis!


       Būčiau jai smogęs, tačiau ji nebūtų supratusi už ką. Juk negalėjau jai paaiškinti, kad su akcentu tariami rusiški žodžiai mane nervina, kad man tada atrodo, jog esu ne lovoje, o baisiose ir skurdžiose rusų emigrantų laikraščio patalpose su apskurusiais tapetais, dulkėmis, smarve bei šiukšlėmis. „Tu baigei“, – ištaria ji, ir tuo metu, kai išgirstu jos plonytį „ei“, nematoma ledinė ranka sugniaužia mano bybį. Jis geibsta, vysta, mano vargšas pražydęs žiedelis, kadaise mano pasididžiavimas, dažnai mano nelaimė. Negaliu, nieko negaliu, visiškai nieko nebegaliu... ir nenoriu...


       Na ką gi, prisiverčiau sužvėrėti, moku, kai reikia, užsigeidžiau jos dejonių, riksmų bei šauksmų. Ištraukiau iš jos niekam nereikalingą savo niekniekį ir nusliuogiau žemyn. Išskėčiau jos kojas, iškišau dabar taip man reikalingą liežuvį, juo paliečiau savo lūpas, apsilaižiau, po to ėmiau juo liesti jos lytines lūpas. O, jos kūnas įvertino šį malonumą. Jis krūptelėjo ir įsitempė. Iš pradžių patikrinau visas jos pyzdos kerteles bei užkaborius, man to būtinai reikėjo, išmaniau savo reikalą, reikėjo patikrinti, kur kas padėta, o tada jau imti veikti.


       Patikrinau. Tikrinau lėtai irdamasis į priekį. Mėgstu pyzdos kvapą ir skonį. Ji, pyzda, man nekelia jokio pasibjaurėjimo. Jaučiu jai meilę. O Rozanai meilės nejutau. Suteikdamas malonumą jos pyzdai, tarsi atstūmiau Rozaną. Karštai ir aistringai įsiskverbdamas liežuviu į jos minkštą, iki pat įsčių vedantį kanalą, su pasitenkinimu klausydamasis tylių kito gyvūno kūkčiojimų, – tą labai mėgstu, – supratau, jog ji visiškai ne ta, kurios man reikia.


       Su ja negalėjau būti laimingas, o pripratęs prie laimės, – pastaruosius ketverius metus gyvenau visiškai laimingas su Jelena, – iš įpročio jos ieškojau. Nekreipiau dėmesio, kad dauguma žmonių taip ir gyvena nelaimingi, moterys ir vyrai tarpusavyje bendrauja lyg prostitutės su savo klientais; nuobodu ir nepakeliama galbūt, neduok tu Dieve, taip ir nerasiu kitos Jelenos, ne, ne jos dublikato, o kitos laimės.


       Na, pisdamas ją liežuviu, apie visa tai, aišku, nemąsčiau, elgiausi prideramai, įsijaučiau į šį užsiėmimą, įsijaučiau į jos pyzdą. Mano burną, nosį bei pusę veido dengė lipnios gleivės, tas tepalas, kurį jos išskiria, kad lengviau tilptų mūsų bybiai, taip jau gamtos surėdyta. Pirštais liečiau visas tas slaptas minkštas bei šilkines vieteles greta pyzdos, troškau papildomai ją įjaudrinti bei pamaloninti, neužmiršdamas visą laiką stipriais liežuvio judesiais dirginti jos kanalą.

 

       _________________________
       1 – aukštoji mokykla (angl.)

 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau

 

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti