Eduard Limovov. Tai aš, Edička. 5 skyrius. Kerol
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

limonka        Susipažinau su ja vieną gegužės vakarą Kvynse. Turėjom daug ką bendro – mano tėvas komunistas, jos tėvai fermeriai protestantai. Savo gimdytojams ji „enfant terrible“, aš saviesiems irgi sūnus paklydėlis bei toks pat „enfant terrible“.


       Ji mokėsi rusų kalbos pas vieną mano pažįstamą. Kartą jis man pasakė: „Nauja mano mokinė – kairioji, iš „Darbo partijos“. Aš pasakiau: „Mielasis, supažindinkite su ja, labai prašau“. Viens į kitą mes kreipiamės „jūs“.


       Jau seniai norėjau susipažinti su kuo nors iš kairiųjų partijų. Daugmaž įsivaizdavau savo ateitį ir suvokiau, jog be kairiųjų neišsiversiu, ateisiu pas juos anksčiau ar vėliau. Juk aš netikau šiam pasauliui. Kurgi man reikėjo dėtis? Iki pažinties su Kerol kartą jau bandžiau – apsilankiau „Free Space“ centre Lafajeto gatvėje, apgriuvusiame namiūkštyje turėjo būti skaitoma paskaita apie anarchizmą. Turbūt jau buvo kovas. Ten užsukau perskaitęs skelbimą „The Willage Voice“, pakilau į antrą aukštą – visur kabėjo plakatai bei skelbimai. Jie gulėjo šūsnimis, pačių įvairiausių formatų – nuo kišeninio iki laikraščio puslapio dydžio.


       Kambario apstatymas priminė revoliucinį komitetą kur nors Rusijos provincijoje pilietinio karo metais: tokie pat metaliniai puodeliai, cigarečių nuorūkos ir purvas, apsilaupiusios sienos, ant jų – rėksmingi šūkiai. Viduje buvo trys žmonės. Kreipiausi į juos ir pasiteiravau, ar čia vyks paskaita apie anarchizmą, pasakiau, jog esu rusas ir norėčiau jos paklausyti, man įdomu. Jie atsakė, kad tikrai taip, šiame kambary vyks paskaita, ir savo ruožtu kažko manęs paklausė. Kai nieko nesupratau, vienas vyras perklausė rusiškai. Paaiškėjo, kad jis rusas, antrame dešimtmetyje palikęs tėvynę, jis ir buvo tas lektorius, apie kurį skelbė laikraštis.


       Neilgai trukus ji ir pradėjo. Pasirodė tik dar vienas žmogus. Mane sugraudino klausytojai. Penki žmonės, du iš jų – rusai. O veiksmas vyksta Lafajeto gatvėje, Niujorke. Matyt, amerikiečius mažai tedomino anarchizmas.


       Paskaitą įrašinėjo į magnetofoną, mano tėvynainis pylė žodžius į mikrofoną, o aš vaikščiojau aplinkui ir apžiūrinėjau plakatus ant sienų. Tada dar blogai supratau šnekamąją kalbą, beje, ir dabar mano anglų kalba nėra puiki, tačiau ir anais laikais, ir dabar esu beprotiškai žingeidus. Šis žingeidumas ginė pėsčiomis šlaistytis po visą Manhataną, po pačias baisiausias C ir D aveniu, dieną ir naktį. Jis vertė lankytis ir poetiniuose skaitymuose, kuriuose nieko nesuprasdavau, tačiau sąžiningai mokėdavau už įėjimą ir kuo įdėmiausiai klausydavausi nežinomų žodžių. Prisimenu vienus tokius skaitymus „Soho“ galerijoje. Ten kartu su visais sėdėjau ant grindų, visi buvo abejingi, niekas taip ir nepasidomėjo, kas aš, gėriau vyną, šypsojausi, plojau ir jaučiausi kaip pilnateisis klausytojas. Galerijoje persimečiau keliais žodžiais su maloniu pakumpusiu poetu, ir apskritai viskas priminė Maskvos susibūrimus. Beveik tokia pati publika, tik niujorkiečiai man pasirodė paprastesni.


       Tada vaikščiodavau ir į koncertus, ir į teatrą, du kartus per savaitę apeidavau visas Soho galerijas. Į kažkokios Suzannos Russell spektaklį Willage nuėjau per baisų uraganą, su lietsargiu, permirkęs iki paskutinio siūlo, bet tai man buvo nesvarbu. Jaučiausi taip, kad jokia liga susirgti tiesiog negalėčiau, jokiais būdais.


       Kiekvieną kartą šitaip pajutęs gyvenimo pulsą, grįždavau susijaudinęs ir patenkintas. Juk gyvenau, nebuvau vienišas. Gana greit pažinau Niujorką, visas jo spalvas bei atspalvius, pažinau daug greičiau, nei išmokau anglų kalbą.


       Tai štai, vaikštinėjau po šitą kambarėlį ir apžiūrinėjau plakatus. Paskaitos tada iki galo neišklausiau, išėjau, koridoriuje prisirinkęs krūvą plakatų, kiek tik galėjau panešti. Dalis jų ir dabar mėtosi mano kambaryje, o vieną – ginantį pederastų teises – pasikabinau ant durų, ir jis kabo, spalvotas, su tekste pabrauktais žodžiais, kurių tada nesupratau, o dabar suprantu.


       Keletas paveikslėlių jame vaizduoja besiglėbesčiuojančius laimingus pederastus, kiti – žmones su lozungais, reikalaujančiais pederastams pilietinių teisių. Aš irgi manau, kad jiems, tai yra mums, reikia suteikti visas pilietines teises ir nie chuj šį reikalą vilkinti. Tik nesitikiu, jog tokioj ištvirkusioj šaly kaip Amerika tai ką nors pakeistų. Na, ateis šioks toks palengvėjimas, tačiau veidmainystės bei davatkiškumas vis tiek neleis, kad pederastas atvirai užimtų nors kokį svarbesnį postą.


       Na gerai, apie Kerol. Susitikimui rengėmės ilgai, mano bičiulis buvo labai atsargus ir niekur neskubėjo. Atsargų elgesį jis atsivežė iš SSRS. Galų gale vieną gegužės vakarą užsukau pas jį ir išvydau blondinę. Liesutė, aišku, rūkė cigaretę, rūkė visą laiką ir surūkydavo tik iki pusės, o nuorūką mesdavo į peleninę, kurioje ji dar ilgai neužgesdavo. Mergina pakenčiamai kalbėjo rusiškai, cigaretes atkakliai vadino papirosais, o po keleto sakinių mane iš karto privertė pasinerti į problemą, esą rusai turi būtinai pripažinti ukrainiečių nepriklausomybę. Vaje! Tuo metu mane kur kas labiau domino kita problema, man reikėjo žmonių, daugybės pažinčių, ryšių, žmonių ir dar kartą žmonių. Sapnuodavau, kaip bendrauju su jais, be jų liūdėjau, o rusai manęs visai netraukė, nes nieko negalėjo man duoti. Veržiausi į šį pasaulį, nes rusus jau pažinojau iki kaulų smegenų, šlykštėjausi jų nevisavertiškumo kompleksu šioje visuomenėje. Buvau bejėgis ir kartu stiprus, nes nenorėjau vergauti neteisingoms šio pasaulio taisyklėms, kaip nepaklusau ir sovietinėms. O rusai juk beveik visi tapo vergais, jie priėmė tokią pasaulio santvarką.


       Iš priekio Kerol atrodė visai be priekaištų, netgi graži. Bet jos profilyje kažkas buvo ne taip, kažkas neaiškaus tarp lūpų ir nosies. Žinoma, taip priekabiai kalbu tik todėl, kad teko pažinti tikrą gražuolę. Tada, būtent tą vakarą, blaškiausi su straipsniu, kurį parašėm kartu su Aleksandru. Jį reikėjo skubiai išversti, o padėti mums niekas nenorėjo. Sugebančių žmonių buvo nedaug, o ir tie patys, kartą pagelbėję ir negavę už tai pinigų, nebenorėjo imtis nei antrą, nei trečią.


       Kerol pasisiūlė išversti pati. Jau vien todėl jai pajutau simpatiją. Palaikiau ją Ukrainos nepriklausomybės klausimu, tačiau išreiškiau abejonę, ar verta dabar dalytis dar nesumedžiotą grobį, kaip tik dabar, kai Sovietų valstybė stipri kaip niekada. Nepasakiau, jog tai juokinga. Tačiau pamaniau. Be to, pridūriau, kad ryšiai tarp ukrainiečių ir rusų Ukrainoje šiuo metu kur kas tvirtesni, negu atrodo ukrainiečių emigrantams. Užtenka prisiminti, jog Ukrainos teritorijoje gyvena 9 milijonai rusų...


       Į pokalbį įsitraukė rusų kalbos mokytojas ir rašytojas bei jo žmona. Čia, Amerikoje, jis kasdien darėsi vis didesnis Rusijos gerbėjas bei savo tautos patriotas, nors prieš tai veržte veržėsi iš Rusijos, kol galų gale ištrūko. Rusams tai natūralu. Rašytojo nuomone, rusų ir ukrainiečių kalbos bei kultūros tokios giminingos, kad nėra jokios būtinybės bandyti jas dirbtinai atskirti. Pavyzdžiui, nepriklausomybė tikrai reikalinga Baltijos tautoms – latviams, estams, lietuviams, kurie su rusų kalba bei kultūra turi mažai ką bendro, o štai ukrainiečiams, baltarusiams ir rusams geriau bei natūraliau gyventi ne atsiskyrus, o kartu.


       Manau, jog rašytojas buvo arčiau tiesos nei Kerol, „Darbo partijos“ narė, protestantų fermerių dukra. Jis suvokė tikrą padėtį, o ne vadovavosi partijos programa ar madinga to laikmečio nuomone, kad apsisprendimo teise gali pasinaudoti bei tapti nepriklausomomis visos tautos ir nacionalinės mažumos, net jei jų liko visai nedaug, na, tarkime, kokio pusantro žmogaus.


       Tada neišsakiau ir savo slaptos minties, jog tautoms reikia ne skirtis, o jungtis, tačiau tik ne į valstybes, kuriose saujelė tautinių provincialių inteligentų vėl bandys tapti didžiaisiais valdovais, sėjančiais aplinkui nuosmukį bei barbarystes. Nekalbėjau, kad reiktų susimaišyti visoms be išimties tautoms, atsisakyti nacionalinių prietarų – „kraujo“ ir panašių tauškalų – vieningo pasaulio vardan, susimaišyti verta jau vien dėl to, kad vienąkart baigtųsi nacionalinė nesantaika. Susimaišyti biologiškai, suvokus tautinių išskirtinumų keliamus pavojus. Žydai ir arabai, armėnai ir turkai – užteks visų tų nesąmonių – sustokime pagaliau.


       Manau, jog šioms idėjoms nei Kerol, nei rašytojas nebuvo subrendę – jos per daug kietos. Todėl nutylėjau ir tik pasiteiravau, kas tada nutiktų man: tėvas – ukrainietis, motina – rusė, ką gi daryti, a? Į kokią valstybę man kraustytis – į ukrainiečių ar rusų? Ką užjausti, už ką kovoti? Be to, aš taip pat gerai moku abi kalbas, esu užaugęs rusų kultūroje.


       Jie nežinojo, ką atsakyti. „Būtina nepriklausomybė!“ – tvirtai ištarė Kerol.


       – O.K.! – gerai, tebūnie nepriklausomybė. Bet ar ukrainiečiui Limonovui bus geriau ukrainiečių valstybėje? Štai aš, rusų rašytojas, gyvenau rusų valstybėje, o ką turėjau? Per dešimt metų nė vieno paskelbto kūrinio. Esmė nėra pasiekti, kad visos tautos taptų nepriklausomos, problema kita – kaip pertvarkyti žmonių gyvenimo pagrindus, kad pasaulyje bent karų nebeliktų, kad neliktų turtinės nelygybės, kad nebeliktų visuotinio žudymo darbu, kaip pasaulį išmokyti meilės, o ne pykčio bei neapykantos, kuriuos būtinai sukelia nacionalinio išskirtinumo jausmas.


       Viso to aš nepasakiau. Pamanys – beprotis. Ką reiškia „išgelbėti pasaulį nuo darbo“? Buvau beprotis netgi tarp kairiųjų. Geriau patylėti, nes jau po pirmos pažinties kairuoliška mergina nusisuks ir daugiau nebendraus. O man bendravimo oi kaip reikėjo.


       Valgėme kiaušinienę ir kotletus, gėrėme alų ir užbaigėme degtine, pokalbis nuo ukrainiečių apsisprendimo pasuko prie supisto, Edičkai jau atsibodusio jo straipsnio „Nusivylimas“. Nušiurusiame emigrantų laikraštėlyje Edička atspausdino da chuja straipsnių. Tačiau pastebėjo tik šitą, nes jame pirmą kartą pasakiau, jog Vakarų pasaulis nepateisino vilčių, kurias į jį dėjo iš Rusijos išvykę žydai ir nežydai, jog daugeliu atvejų jis pasirodė netgi blogesnis už sovietinį. Po šio straisniūkščio Edička įgavo KGB agento ir kairiojo reputaciją, tačiau būtent šis straipsnis, dėkui Dievui, iškart ištempė mane iš rusų emigrantų liūno. Greitai ir be skausmo.


       Atspausdinti straipsnį leido pats rusų emigracijos „vadeiva“ Moisejus Jakovlevičius Borodatych – laikraščio redaktorius ir savininkas. Aštriu straipsniu trokšdamas padidinti laikraščio skaitytojų skaičių, siekdamas verslo tikslų ir asmeninės naudos, jis pasielgė neapdairiai. Moisejus Jakovlevičius vėliau graužė nagus, bet buvo per vėlu.


       „Vadeivai“ pasidarė ypač riesta, kai vasario 29 d. Maskvos „Nedelia“ – sekmadieninis „Izvestijų“ priedas – vyriausybinis SSRS laikraštis savo jubiliejiniame numeryje, skirtame 25-am partijos suvažiavimui įpiso straipsnį „Tas kartus žodis „Nusivylimas“ – apie mano rašinį ir truputį apie mane. Ten netgi buvo V.Metčenkos koliažas, kuriame dangoraižių fone įmontuota akiniuoto jaunuolio – Edičkos Limonovo – galva.


       Akivaizdu, kad mano straipsnį jie ten panaudojo saviems tikslams, tačiau kam gi nepasitaiko, savo tikslams mus išnaudoja visi. Ir tiktai mes, žmonės, neišnaudojam jų, valstybių. Neaišku, kam jos reikalingos, valstybės, jei jos ne tik netarnauja žmonėms, bet prieš juos netgi kovoja.


       Aptarėme ir tą nelemtą straipsnį. Politiniais klausimais rašytojas buvo atsargus ir nesikišo, o partinė draugė Kerol, žinoma, sutiko su kritiniu mano požiūriu į Ameriką bei visą Vakarų pasaulį, tačiau pervertino SSRS disidentų judėjimą, laikydama jį kur kas gausesniu ir stipresniu, nei buvo iš tikrųjų.


       Teko nuobodžiai kalbėti apie jau įkyrėjusias Rusijos bėdas. Tingiai aiškinau Kerol, kad disidentai – tai vien inteligentų judėjimas, neturintis jokių ryšių su liaudimi, kad šis judėjimas labai nedidelis – visus protestus pasirašinėja tie patys 20–50 žmonių. „O šiuo metu, – pabrėžiau, – daugelis didžiausių disidentų jau užsienyje“.


       Dar pasakiau, kad disidentų judėjimą laikau ultradešiniuoju, ir jeigu vienintelis jų kovos tikslas yra pakeisti dabartinius Sovietų valstybės vadovus kitais – Sacharovu ir Solženycinu, tai geriau to daryti neverta. Šių asmenų pažiūros daugeliu klausimų neaiškios ir nerealios, o fantazijos bei energijos jie turi tiek, kad atsidūrę valdžioje taptų tikrai pavojingi. Kuo energingiau jie fantazuotų, tuo didesnį pavojų SSRS gyventojams keltų jų socialiniai ir politiniai eksperimentai. O dabartiniai SSRS vadovai, dėkui Dievui, nesugeba vykdyti radikalių reformų, tuo pačiu metu jie – patyrę biurokratai bei vadovai ir neblogai išmano savo darbą, o tai dabartiniu momentu Rusijai daug svarbiau už tuos nerealius projektus grįžti į Vasario revoliucijos laikus, į kapitalizmą ir kitokius niekalus...


       Štai daugmaž apie ką mes tuomet kalbėjomės. Maša, rašytojo žmona, siūlė dar degtinės, bandė visaip mus organizuoti, tačiau mes buvome per daug užsiėmę. Prasėdėjom beveik iki dviejų nakties, nors revoliucionierei Kerol rytą reikėjo vykti iš Bruklino į Manhataną, į biurą, kuriame ji dirbo sekretore. Išėjome kartu.


       – Pirmą kartą sutinku tokių kairuoliškų pažiūrų rusą, – prisipažino Kerol.


       – Aš ne vienas, turiu panašiai mąstančių draugų, nedaug, bet turiu. Be to, visi, kurie atvyksta čia iš Rusijos, būtinai sukairėja, ypač jaunimas, – atsakiau.


       – Jei tave domina kairiųjų judėjimas, – pasiūlė Kerol, – galiu kartais pakviesti į mūsų susirinkimus, kuriuos organizuoja „Darbo partija“.


       – Gaila, Kerol, kad aš labai blogai moku kalbą ir ne viską suprasiu, tačiau su mielu noru ateisiu, man to labai reikia, visą savo gyvenimą aš sieju su revoliucija.


       Po to mes važiavom metro, ir ji, stengdamasi perrėkti triukšmą, pasakojo apie savo partiją. Pasiraususi dviejose išsipūtusiose rankinėse, kupinose žurnalų, laikraščių, spaudinių, kopijų ir kitokių popierių – tikras agitatorės ir propagandininkės krepšys – ištraukė jų partijos laikraštį bei žurnalą ir davė man. Abu leidiniai rašė apie įvairių partinių bei nacionalinių grupuočių kovą čia, Amerikoje, ir visame pasaulyje – Pietų Afrikoje ir Lotynų Amerikoje, SSRS ir Azijoje. Privažiavom Grand Central stotį, ir aš išlipau. Prieš tai susitariau, jog ji man rytoj paskambins ir praneš, kaip sekėsi straipsnis, kurį pabandys išversti darbe, jeigu nebus boso.


       Vertimas buvo atliktas kitą dieną, susitikau su ja biure, kuriame ji dirbo pas kažkokį stambų advokatą. Biuras buvo Penktojoje aveniu, prabangūs, natūralia oda aptraukti krėslai liudijo šeimininko turtus. Kerol, kaip priimta, sėdėjo atskirai už pertvaros, čia stovėjo stalas su rašomąja IBM mašinėle ir daugybe telefonų. Ji atidavė vertimą, aš pasiūliau pinigų, tačiau ji neėmė. Aš padėkojau.


       – Ar nori nueiti į palestiniečių teisių gynimo mitingą? – pasiūlė Kerol. – Tiesa, tai labai pavojinga. Manau, ateis netgi nedaugelis mūsiškių. Jis vyks Bruklino koledže.


       – Žinoma, noriu, – atsakiau, nuoširdžiai apsidžiaugęs. Šiame pasaulyje man tik ir tereikėjo pavojingo mitingo. Jeigu ji būtų pasiūliusi: ateik rytoj tenai ir tenai, gausi automatą ir šovinių, dalyvausi akcijoje, pavyzdžiui, lėktuvo užgrobime, tai, aišku, būčiau kur kas labiau nudžiugęs, tačiau visai neprastai ir mitingas. Aš nesimaivau, galutinai mane patenkintų tik revoliucija, tačiau pradėti galima ir nuo mitingo.


       – Ateisiu su draugu, – pasakiau jai, galvoje turėdamas Aleksandrą, – gerai?


       – Taip, žinoma, – atsakė Kerol. – Jeigu tik tavo draugas nebijo. Mus paprastai stebi, visi mes įskaitoje. Turbūt skaitei laikraščiuose – mūsų partija iškėlė ieškinį FTB už tai, kad jie jau daug metų mūsų klausosi, išlaužė spynas partijos būstinėje, kontroliavo mūsų popierius, siuntė provokatorius...


       – Taip, girdėjau apie tai.


       – Ar žinai, kad FTB, man įstojus į „Darbo partiją“, tėvams atsiuntė laišką. Mano tėvai gyvena Ilinojuje, o tie pranešė, jog tapau partijos nare. Jie visada taip niekšiškai elgiasi ir sėja nesantaiką šeimose. Mano tėvai protestantai, paprasti žmonės, jie nemėgsta juodžių, nemėgsta svetimų, jie rasistai, mano brolis – dešiniųjų pažiūrų, jiems tai buvo skaudus smūgis. Ilgą laiką mes visai nebendravome, – skundėsi Kerol.


       – Jūsų FTB naudoja tokius pačius metodus, kaip ir KGB, – paaiškinau. – Rusijoje KGB elgiasi taip pat.


       – O ar girdėjai, kad FTB turi sąrašą, kuriame yra 28 tūkstančiai pavardžių iš visos Amerikos. Šitie žmonės bus tuoj pat areštuoti, jei tik iškils kokia nors grėsmė režimui. Jie laikomi ypač pavojingais, na, pavyzdžiui, yra įtakingi, sugeba vadovauti žmonėms. Viena iš pirmųjų sąraše – Normano Meilerio pavardė. Žinai apie jį? – tęsė Kerol.


       – Skaičiau jį Rusijoje, – atsakiau, – kai kas buvo išversta.


       Kerol žodžiai manęs nenustebino. Dar Sovietų Sąjungoje susitikinėjau ir palaikiau glaudžius ryšius su austrų kairiaisiais, turėjau keletą tokių pažįstamų ir geriau už kitus žinojau situaciją Vakaruose. Man jie daug papasakodavo. Prisimenu, kaip Lisa Ivory, vaikštinėdama su manim prie Novodevičės vienuolyno, kalbėjo: „Išvykti iš SSRS galima tik tada, kai iškyla tiesioginė grėsmė gyvybei“. Mano Jelena nuolat tempė mane dešinėn, tačiau dabar Jelenos nebėra. Dabar jau gerai žinojau šį pasaulį, nebepuoselėjau jokių iliuzijų.


       Sovietų Sąjunga su savo problemomis liko už nugaros, man buvo lemta šičia gyventi ir šičia numirti. Tik iškilo klausimas – kaip gyventi ir kaip mirti? Mėšlu, paklūstančiu šio pasaulio įstatymams, ar išdidžiu žmogumi, kovojančiu už savo teisę gyventi?


       Aš netgi neturėjau pasirinkimo, rinktis neprireikė. Mano temperamento žmonėms rinktis nereikia. Savaime atsidūriau tarp protestuojančių, nepatenkintų, maištininkų, partizanų, sukilėlių, raudonųjų, pederastų, arabų ir komunistų, juodųjų, puertorikiečių.


       Kitą dieną mes susitikome – aš, ji ir Aleksandras, nuvykome į Brukliną. Iki susirinkimo dar buvo likę laiko, mes užsukome į „Blimpy“, užkandome. Kai ji valgydama imdavo sumuštinį rankomis, pastebėjau, jog Kerol pirštų galiukai grubūs ir šerpetoti, o vienas sužalotas nagas nulinkęs žemyn, beveik po piršu, tačiau jos rankos neatrodė nemalonios, tai buvo paprastos liesutės blondinės rankos. Taip paprastai gali žiūrėti į subjaurotus dailidės pirštus, nes žinai, jog jie švarūs ir niekuo nesutepti, jog tai nuo darbo, jog taip ir turi būti.


       Prie pastato, kuriame turėjo įvykti susirinkimas, išvydome daug policijos ir automobilių; šen bei ten būriavosi jaunimo grupelės, jie gyvai šnekučiavosi ir kažką aptarinėjo. Su malonumu giliai įkvėpiau pro šnerves. Kvepėjo pavojumi. Kvepėjo gardžiai.


       – Mūsų draugus įspėjo, jog Žydų gynimo lyga nori sukelti riaušes, jie stengsis sutrukdyti mitingą, – šyptelėjo Kerol, tiriamai žvelgdama į mus su Aleksandru.


       Man tai kas, aš vėtytas ir mėtytas, Rusijos ukrainietis, turintis ir osetų, ir totorių kraujo, aš tik ieškau nuotykių, o štai Aleksandras – žydas, jam tikriausiai atrodo nenormalu dalyvauti palestiniečių teisių gynimo mitinge. Taip mąsčiau, kol nepakilome į salę. Tarp čia sėdinčių buvo daug žydų, todėl dėl Aleksandro nurimau.


       Tiesa, prieš tai, kol teko brautis pro tankias policininkų bei apsauginininkų gretas, jaunas vaikinukas atnešė lapelius – kvietimus į mitingą.


       – Jis priklauso mūsų partijos jaunimo organizacijai, – paaiškino Kerol, – padeda mums nuo 16-os metų, jo tėvas mūsų partijos narys.


       Pakilome viršun ir patekome į didžiulę patalpą, čia sumokėję po vieną dolerį, įsitaisėme ant kėdžių. Kerol atsisėdo per vidurį, kad esant reikalui galėtų mums abiems išversti nesuprantamas oratoriaus kalbos vietas. Tokiam renginy dalyvavau pirmą kartą, todėl smalsiai dairiausi aplinkui.


       Salėje keletas jaunų arabų pardavinėjo kairuolišką literatūrą. Be to, stovėjo ir spaudos stendas, kažkas nešiojo „Revolution“ bei kitus kairiųjų laikraščius. Publikos buvo nedaug.


       Mitingas pamažu prasidėjo. Prezidiume sėdėjo kokie šeši žmonės, du iš jų juodaodžiai – juodųjų organizacijų atstovai. Pirmasis kalbėjo studentas libanietis, jis pasakojo apie pilietinį karą Libane. Iš jo kalbos man įstrigo viena vieta, kai jis sakė, kad kairiųjų Libano grupuočių tikslas yra ne paimti valdžią šalyje, ne kovoti prieš Izraelį, o pasaulinė revoliucija! Šie žodžiai man baisiai patiko, aš smarkiai plojau. Tomis dienomis kaip tik baigiau rašyti „Niujorko radijo vidudienio laidą“ – kūrinį, kuriame vaizduojami kai kurie būsimos pasaulinės revoliucijos įvykiai. Nesidangsčiau skambiais žodžiais, mano santykiai su revoliucija buvo asmeniški. Įsimylėjau pasaulinę revoliuciją, ta meilė dėsningai užgimė iš mano asmeninės tragedijos, į kurią buvo įsipainiojusios abi šalys – ir SSRS, ir Amerika, iš tragedijos, kurios kaltininke laikiau civilizaciją. Ši civilizacija manęs nepripažino, ignoravo mano triūsą, nedavė man teisėtai priklausančios vietos po saule, ji atėmė mano meilę, ji būtų atėmusi ir mano gyvybę, tačiau aš kažkaip atsilaikiau. Ir dabar gyvenu pavojingai svyrinėdamas ir griuvinėdamas. Manyje gimęs potraukis revoliucijai kur kas stipresnis bei natūralesnis už visokias dirbtines „revoliucines“ priežastis.


       Po libaniečio kalbėjo nedidukas neaiškios tautybės žmogus. Panašus gal į meksikietį, gal į Lotynų Amerikos gyventoją. Jis buvo profesionalus oratorius, šnekėjo aiškiai, sklandžiai, šmaikščiai ir įtikinamai.


       – Tai Piteris, mūsų rajono organizacijos vadovas, – sušnibždėjo man Kerol.


       – Gerai skaldo, profesionaliai, – atsakiau jai ir su pavydu pagalvojau, kad dar negreit galėsiu kalbėti taip kaip jis, o kalbėti man norėjosi, visų šiandien gyvenančių rusų vaikinų vardu norėjau pasakyti, jog ne visi mes mėšlini parsidavėliai, ne visi eina dirbti į „Liberty“ radiją, ne visi remia apsimelavusią jų valdžią.


       – Ką reiškia – „skaldo“? – paklausė Kerol.


       – Kalba, – paaiškinau, – juk užmiršau, kad Kerol negali žinoti rusiško slengo.


       Paaiškėjo, jog Piteris ne iš Lotynų Amerikos, jis – žydas, ir tuo per savo pasisakymą jis pasinaudojo gudriai bei šmaikščiai atsakinėdamas į jaunuolio su tiubeteika klausimus. O šis jaunuolis, matyt, buvo nuoširdus ir sąžiningas žydas, nes klausinėdamas baisiai jaudinosi ir nervinosi. Piteris kantriai atsakinėjo, aiškino, kad žydų nereikia painioti su sionistais, o pačioje pabaigoje smogė lengvą ir tikslų smūgį – prisipažino, kad jis, Piteris, beje, irgi žydas. Man labai patiko nuostabi jo kalba, patiko ir kitiems, palydėjusiems Piterį aplodismentais.


       Paprastai, ne taip iškalbingai ir profesionaliai kaip Piteris, tačiau svariai ir įtikinamai pasisakė ir abu juodaodžiai. Man jie patiko – kovingi vyrukai. Su tokiais galima prasukti bet kokį reikalą.


       Už stiklinių salės sienų visą laiką trynėsi kažkokie įtartini tipai, kas kelios minutės pražingsniuodavo policininkų bei apsaugininkų patruliai. Ore tvyrojo neaiški pavojaus nuojauta. Už salės durų visą laiką būriavosi krūvelė jaunų žydų – neaiškių politinių pažiūrų, be jokių atpažinimo ženklų. Tačiau galiausiai mitingas pasibaigė, ir, atrodo, laimingai. Skirstytis žmonės neskubėjo. Tam tikra grėsmė vėl nuskambėjo vieno apsaugininko žodžiuose, jis nurodė, kad palikti salę reikia tik pro policijos saugomą išėjimą, pro kitas duris eiti nerekomenduojama.


       Viso to, aišku, man buvo maža. Už bato aulo kaip visada turėjau peilį ir troškau muštynių. Nebuvau nusiteikęs prieš Žydų gynimo lygą, visų tautų nacionalistai vienodi. Aleksandras man buvo daug artimesnis už abejotinas nacionalines dogmas, artimesnis buvo ir Levas Davidovičius Trockis.


       Deja, mano nusivylimui, nieko neįvyko. Nusikaltėliui Edičkai nesuteikė progos. Pakeliui Kerol supažindino su savo draugais, tarp jų buvo kelios negražios žydaitės suglamžytomis kelnėmis ir jaunuolis brezentine slepiamosios spalvos striuke, užtraukiama iki viršugalvio. „Jis dirba mūsų spaustuvėje“, – pristatė Kerol. Visi jie geriau ar blogiau mokėjo rusiškai. Jaunuolis netgi dirbo vertėju. Tuo metu jų leidykla rusų kalba išleido Trockio „Rusų revoliucijos istoriją“. Vėliau, po mėnesio, aš gausiu šią knygą ir tapsiu pirmuoju ją perskaičiusiu rusu. Pirmuoju, išskyrus tuos, kurie skaitė Trockio rankraščius.


       Knyga man sukels sumaištį. Skaitydamas apie ginkluotas liaudies eitynes, savo kambarėlyje raudosiu ir šnabždėsiu: „Nejaugi niekada man pačiam neteks to patirti!“ Raudosiu iš susižavėjimo, pavydo ir vilties, raudosiu palinkęs virš storo tritomio, raudosiu dėl mūsų rusiškos revoliucijos. „Nejaugi niekada man pačiam neteks to patirti!“


       Kiti puslapiai man sukėlė įtūžį – ypač tie, kuriuose Trockis piktinasi, kad po Vasario revoliucijos Laikinoji vyriausybė vėl varė darbininkus į gamyklas, reikalavo toliau dirbti įprastą darbą. Darbininkai protestavo: „Mes įvykdėm revoliuciją, o mus vėl į fabrikus varo!“


       „Prostitutė tu, Trocki! – mąsčiau, o kaip jūs pasielgėte su darbininkais po savo Spalio revoliucijos – taip pat, pareikalavote, kad darbininkai grįžtų prie darbo. Jums – provincijos žurnalistams, mokslų nebaigusiems studentams, kurie revoliucijos dėka tapote didžiulės šalies vadeivomis, – revoliucija įvyko iš tikrųjų, o darbininkams? Jiems jos net nebuvo. Darbininkas privalo dirbti prie bet kokio režimo. Jūs neįstengėte nieko jiems pasiūlyti. Klasė, kuri įvykdė revoliuciją, įvykdė ją ne sau, o jums. Ir iki šiol niekas nepasiūlė nieko kito, niekas nežino, kaip panaikinti pačią „darbo“ sąvoką, išrauti ją iš pašaknų. Kai sąvoka „darbas“ – turiu galvoje darbą dėl pragyvenimo, dėl pinigų – išnyks, štai tada įvyks tikroji revoliucija“.


       Keistai sutapus aplinkybėms, partijos draugai atneš man šitą knygą į demonstraciją, organizuotą prieš „New York Times“. Kai kurie iš jų ilgai ten buvo ir netgi padėjo dalinti lapelius.


       Tada, po mitingo, Kerol pasikvietė mus pas save, ji gyveno Brukline, tame pačiame name gyveno ir dar kokie šeši ar aštuoni jos partijos nariai – namas panašus į partinę kuopelę. Važiavom metro, paskui ėjome pėsčiomis. Aleksandras, šis visiems įtartinas, pamišęs dėl froidizmo tipas, atsiliko nuo visos kompanijos ir man sušnibždėjo: „Klausyk, kaip manai, kodėl jie visi taip apgailėtinai atrodo? Pažiūrėk, kokios merginos, – kažkas jose ne taip. Viena Kerol normali, bet ir jai, mano nuomone, su seksu ne viskas gerai“.


       – Klausykite, Alia, ko gi jūs norite, – atsakiau jam tada, – kiek žinau, revoliucionieriai visada tokie. Ydų turėjo ir Leninas, ir bet kuris kitas, bet argi man ir jums tai svarbu? Mums reikalinga klika, bendrininkai, juk jūs žinote, jog šiame pasaulyje būtina priklausyti kokiai nors klikai. Kas gi priims jus į savo kompaniją, kam jūs dar įdomus, o jie priėmė ir jus, ir mane, mes jiems reikalingi, jie mus pasikvietė. Mes abu turime vienintelę išeitį: eiti pas juos. O argi mes patys neapgailėtini? Sutikite, kad bent iš dalies taip ir yra.


       Buvau teisus, nebūtinai turiu galvoje „Darbo partiją“, tačiau, šiaip ar taip, mes pakliuvome pas šio pasaulio nelaiminguosius, laimingiesiems mes buvome na chuj nereikalingi. O kad pas juos – laiminguosius – niekada ir neitume, čia jau kitas klausimas.


       Užėjome į erdvų Kerol butą, kuriame ji gyveno su drauge. Jos roommate* miegojo kažkur gilumoje. Įsitaisėme svetainėje, Kerol paruošė kažkokių sumuštinių, mes gėrėme pakeliui nusipirktą alų ir šnekučiavomės. Vėliau užėjo oratorius Piteris. Mūsų daug klausinėjo, mes patys daug klausinėjome, vakarėlis užsitęsė iki trečios nakties. Tokiu paros metu Kerol, kaip ir kiekvienas kitas žmogus, man sukėlė tam tikras seksualines fantazijas. Nekreipiant dėmesio į jos lytį, ji man kažkodėl patiko. Apytikriai sakyčiau taip: aš norėjau su ja mylėtis, tačiau žmonės vis ateidavo ir išeidavo, pas Kerol jau spėjo apsilankyti visi kaimynai, o aš nespėjau su ja net pasikalbėti. Tik kartą ji tupėjo šalia sofos, ant kurios buvau įsitaisęs, neleido man užleisti savo vietos ir retkarčiais išversdavo tai, ko nesuprasdavau, – štai ir visas mūsų artumas.


       Galų gale visi išėjo, mes su Aleksandru likome paskutiniai. Kodėl paskutiniai? Ji tiesiog neleido mums išeiti kartu su visais. „Neikite visi kartu“, – įspėjo ji. Draugijoje, tarp žmonių, ji buvo linksma ir turbūt labai sąmojinga, nes po jos žodžių visi dažnai juokdavosi, deja, aš beveik visiškai nesupratau jos juokelių. Buvo nedaug kėdžių, vaikinai ir merginos mieliau sėdėjo ant grindų, Kerol irgi sėdėjo ir nuolat rėpliojo iš vienos vietos į kitą.


       Ji palydėjo mus iki metro. Staiga oras atvėso, ir gatvėje tapo baisiai šalta. Mes priėjome iki nusileidimo, ji norėjo atsisveikinti, tačiau aš paprašiau:


       – Kerol, atleisk, ar galiu tau pasakyti porą žodžių?


       – Aleksandrai, atsiprašau, – ištariau draugui. – Minutėlę.


       – Nieko baisaus, – atsiliepė Aleksandras.


       Mes paėjome į šalį. Aš suėmiau jos rankas ir pasiūliau:


       – Nori, Kerol, aš pasiliksiu su tavim?


       Ji apkabino mane ir atsakė:


       – Tu toks geras, bet galbūt tavo draugas dar nori su tavim pasikalbėti?


       Aš ne visai ją supratau, mes stovėjome šaltyje, beveik drebėjau, stovėjome apsikabinę ir bučiavomės. Ji buvo tokia lieknutė, jos beveik neužčiuopiau, o juk turėjo 13-os metų dukrą. Duktė su jos tėvais gyveno Ilinojuje.


       – Tu labai geras, – tyliai kalbėjo Kerol, – rytoj, sekmadienį, būsiu Manhatane, reikia užeiti į biurą, ten palikau savo naująją skrybėlę, kurią vakar nusipirkau. Trims dienoms išvykstu į Ilinojų pas tėvus, norėčiau jiems ją parodyti. Paskambinsiu tau rytoj, pasimatysim.


       Aš baisiai peršalau ir pavargau, todėl nesispyriojau. Galbūt reikėjo įkalbinėti. Tačiau man buvo šalta. Mes vėl apsikabinome, pasibučiavome, ir ji nuėjo.


       – Eik, – ištariau, – sušalsi...


       Su Aleksandru važiuodami metro, gyvai aptarinėjome savo naujus partinius draugus. Aleksandras sakė, jog jam viskas aišku, aš patariau kol kas susilaikyti nuo išvadų, per anksti, negalima po vieno mitingo spręsti, kas jie tokie. Išlipome Brodvėjuje. Tokiame šaltyje nuo šaligatvių bei kelkraščių aukštyn kilo garų kamuoliai. Aleksandras pasuko į kairę, į savo 45-ąją, aš patraukiau aukštyn, po to – į dešinę. Naktinėse užeigose sėdėjo žmonės ir kramsnojo.


       Rytojaus dieną ji nepaskambino, skambučio pralaukiau iki antros. Baisiai nusivyliau, ją jau laikiau savo mylimąja, toks jau aš esu. Su ja turėjau daug daugiau bendro, nei su kitais, be revoliucingumo, ji buvo dar ir žurnalistė, visai neseniai „Worker“ – Amerikos komunistų partijos organe – ją užsipuolė už straipsnį apie Leonidą Pliuščį – ukrainiečių disidentą.


       Ji pasirodė po kelių dienų. Atsiprašė. Sekmadienį ji nevažiavo skrybėlės, anksti ryte iš karto nuvyko į oro uostą ir išskrido į Ilinojų, ji neturėjo laiko užsukti į biurą, nes reisas buvo ankstyvas, todėl nenorėjo manęs žadinti. „Juk tu tą naktį labai vėlai užmigai“, – aiškino ji. Susitarėme eiti kartu papietauti. Susitikome.


       Sėdėjome vienas priešais kitą ir aptarinėjome mūsų reikalus. Tuo metu su Aleksandru buvome sumanę organizuoti demonstraciją, ir aš jai papasakojau apie mūsų planus. Staiga ji ištarė:


       – Žinai, noriu tau pasakyti, jog turiu draugą. Jaučiuosi labai nepatogiai, tu man patinki, tu geras, tačiau jau keletą metų turiu draugą. Jis nepriklauso mūsų partijai, tačiau jis kairysis, dirba vienoje kairiųjų leidykloje.


       Mano veidas išliko ramus. Taip pripratau prie likimo smūgių, jog šis netgi neatrodė smūgis. Nieko, peržiemosim, mąsčiau sau, nors, aišku, nemalonu, kai tavo svajonės nueina vėjais. Mano mintyse mes jau gyvenome kartu, bendrai dirbome partinį darbą.


       – Gerai, – tesugebėjau ištarti. Tuo mano romanas ir baigėsi, tačiau partiniai santykiai nenutrūko, tęsiasi jie ir dabar, nors „Darbo partijos“ veikla ir nusivyliau.


       Tą dieną papietavę mes ėjome Penktąja aveniu, traukėme į Medisoną, jai reikėjo nupirkti kavos biurui. Priešais Sen Patriką paklausiau jos:


       – Kaip manai, Kerol, ar mes sulauksim revoliucijos Amerikoj?


       – Būtinai, – net nesusimąsčiusi atsakė ji, – antraip kamgi aš dirbčiau partijoje?


       – Pašaudyti norėčiau, Kerol, – prisipažinau jai tada. Kalbėjau nesimaivydamas.


       – Pašaudysi, Edvardai, – nuramino ji ir nusijuokė.


       Manote, kad mes buvome du kraujo ištroškę piktadariai, svajojantys kraujyje paskandinti Ameriką ir visą pasaulį. Nieko panašaus. Aš komunisto ir karininko, visą gyvenimą ištarnavusio NKVD, taip taip, ten pat, sūnus, ji – protestanto puritono iš Ilinojaus duktė.


       Dar kartą sakau, ką mačiau šiame gyvenime: amžinas pusbadis, degtinė, šlykščios skylės. Kodėl žmogų, parduodantį degtinę, turintį „Liquors“ parduotuvę, visuomenė pripažįsta, ir dar kaip, o žmogus, rašantis eiles, net ir apėjęs visą Žemės rutulį, taip nieko ir negauna, nieko nesuranda. Maža to, iš jo atima paskutinį ramstį, ant kurio jis laikosi, – meilę. Edička siaubingai stiprus, kaipgi kitaip aš išlaikyčiau, kaip?


       Kerol daug papasakojo apie Ameriką ir jos tvarką. Papasakojo apie rasistines riaušes Bostone, apie jas tuo metu daug rašė jų laikraštis, apie tai, kad laikraščiai nutyli informaciją, kai baltaodžiai užpuola juodaodžius, ir atvirkščiai – ją išpučia, kai juodaodžiai užpuola baltuosius. Pasakojo, kad Vietname kariavo beveik vieni išeiviai iš Lotynų Amerikos bei negrai. Daug dar ką papasakojo Kerol.


       Buvau daugelyje „Darbo partijos“ susirinkimų. Nors jų kovos metodai man atrodė ir atrodo per mažai energingi, – jie visus nuo kažko gynė: gynė Krymo totorių teises SSRS, reikalavo Puerto Riko nepriklausomybės, gynė politinius Brazilijos kalinius, ukrainiečių atsiskyrimo nuo Rusijos teisę ir t.t., – tačiau jų susirinkimuose daug ko ir išmokau. Žinoma, jie priklausė seno tipo partijai, kurios struktūra buvo dogmatiška ir pasenusi. Jie, pavyzdžiui, vadinosi „Darbo“ partija, nors jų tarpe, mano žiniomis, nebuvo nė vieno darbininko, pats rajono vadas Piteris darbininkus laikė reakcinga jėga.


       – Tu – ekstremistas, – sakė man Kerol, – jeigu tarp ekstremistų kada nors įsigysiu draugų, būtinai tave supažindinsiu. Jiems tu labiau tinki.


       Į mus su Aleksandru „Darbo partija“ žiūrėjo labai atsargiai. Aleksandras, iš tikro labai įtartinas tipas, man kalbėjo: „Mus su tavim jie laiko KGB agentais. Kažkas iš draugų disidentų jiems mestelėjo šią idėją. Kerol, žinoma, taip nemano, jūsų santykiai nuostabūs, tačiau vadovybė, tie tai tikrai. Antraip kodėl gi jie savo laikraštyje neatspausdino apie mūsųdemonstraciją prieš „New York Times“ – kodėl? Juk jie specialiai dalyvavo joje dvi valandas!“


       Manau, šį kartą Aleksandras teisus. Jie nieko neatspausdino apie mus, nors iš esmės jiems buvome įdomi medžiaga. Kaip atsvara paprastai ultradešiniems rusams, staiga atsiranda kairiųjų kuopelė, paskelbia „Atvirą laišką Sacharovui“, kritikuojantį jį už Vakarų idealizavimą. Laiško turinį atpasakojo netgi Londono „Times“ – kairieji pasirodė dešinesni ar atsargesni už tikrai oficiozinį buržuazinį laikraštį.


       Netikiu šios partijos ateitimi. Jie labai izoliuoti, bijo gatvės, pramoninių rajonų, jie, mano nuomone, neranda bendros kalbos su tais, kuriuos gina ir kurių vardu kalba.


       Tipiška istorija – lydėjau Kerol po darbo į Port Authority, kur turėjo ateiti jos dukra. Ėjome Penktąja aveniu, iš pradžių ji ketino važiuoti autobusu ar metro, bet aš ją įkalbėjau keliauti pėsčiomis – kaip esu įpratęs. Turėjome laiko, pasėdėjome prie Centrinės bibliotekos, po to patraukėme 8-ąja aveniu, kurioje yra Port Authority, pasukome į 42-ąją. Mano revoliucionierė truputį prisibijojo šios gatvės ir bailiai spaudėsi prie manęs.


       – Mūsų draugai bijo čia vaikščioti. Čia daug narkomanų ir bepročių, – išgąstingai pratarė Kerol.


       Aš nusijuokiau. Nesibaiminau 42-osios, bet kokiu paros metu joje jaučiausi kaip namie. Jai tada nepasakiau, tačiau mintyse pagalvojau, kad jų partija vis dėlto panaši į smulkiaburžuazinį būrelį, apie tai, kad jeigu aš daryčiau revoliuciją, tai pirmiausia remčiausi tais, šalia kurių einame – tokiais, kaip aš pats, – deklasuotais ir piktais, potencialiais nusikaltėliais. Savo štabą įkurčiau pačiame pavojingiausiame rajone, bendraučiau tik su neturtingais žmonėmis – štai ką tada pagalvojau.


       Kerol nusijuokė:


       – Juokinga, kad per Niujorką mane veda maskvietis, ir jis daug geriau žino kelią.


       Prieš tai ji suabejojo, ar teisingai ją vedu. Vedžiau teisingai. Tiesa, baiminausi, kad nesutikčiau ko nors iš savo draugelių: pavyzdžiui, Kriso, arba kitų, mažiau pažįstamų, tačiau, ačiū Dievui, to neįvyko.


       Kerol labai miela, pareiginga ir be galo veikli. Dabar aš netgi šiek tiek ir patenkintas, kad iš mūsų meilės nieko neišėjo. Šiaip ar taip, nežinau, kas negerai jos viduje, netikiu, jog ji visiškai sveika. To negali būti, bet to ir nereikia. Sveiki žmonės šiame pasaulyje reikalingi visai kam kitam. Pasaulis gyvas, nes sveikieji ir nesveikieji kovoja tarpusavy. Mes su šviesiaplauke Kerol vienoje barikadų pusėje. Jei panorėčiau, tapčiau jos partijos nariu. Bet inteligentų organizacijos man kelia pasibjaurėjimą; senos partijos, mano nuomone, bekraujės. Aš vis ieškau, man norisi tikro reikalo, o ne popierizmo ir pinigų rinkliavos – į krepšelį, nurodant sumą, kas daugiau. Nenoriu sėdėti susirinkimuose – vėliau visi išsiskirsto po namus, o ryte ramiai žingsniuoja į darbą. Nenoriu skirstytis. Mane labiau traukia pusiau religinės komunistinės komunos bei sektos, ginkluotos šeimos, žemdirbių būriai ir panašūs dalykai. Man dar ne viskas aišku ir tik formuojasi, bet niekis – viskam savas laikas. Noriu gyventi kartu su Krisu, noriu, kad ten būtų ir Kerol, ir kiti – visi drauge. Noriu, kad lygūs ir laisvi žmonės, gyvenantys greta manęs, mane mylėtų ir glostytų, tada nebūčiau toks siaubingai vienišas – vienišas vilkas. Jeigu iki tol kaip nors nežūsiu – ar maža kas pasitaiko šiame pasaulyje? – būtinai būsiu laimingas.


       Susitikimai su Kerol mane praturtina: iš jos daug sužinau apie Ameriką, o ir ji nemažai sužino iš manęs. Mes draugai, nors, pavyzdžiui, ji nuslėpė, kada važiuos į SSRS, tikriausiai pabijojo, o gal aš iš tikro KGB agentas. Pasisakė tiktai grįžusi iš ten, atminimui padovanojo sovietinį šokoladuką ir 20 kapeikų monetą. „Kvailė! – pamaniau. – Juk galėjau duoti adresų, susipažintum su tokiais žmonėmis, kurių niekada šiaip sau nesutiksi, nors į SSRS važinėtum ir šimtus kartų“. Bet aš nepykstu. Kerol – tai atversta knyga, mums nuolat gimsta naujos bendros idėjos. Manęs ji dažnai laukia prie biuro – šviesiaplaukė, besišypsanti, tamsiais akiniais arba be jų, visada apsikrovusi partine literatūra – dviem ar trimis rankinėmis.


       – Kerol, tau trūksta tik odinės striukės ir raudonos skarelės – būtum tikra komisarė, – šaipausi iš jos.


       „Darbo partija“, būtent mano draugė Kerol organizavo mitingą, skirtą Mustafos Jemilevo, uždaryto sovietiniam lagery, teisėms ginti. Susirinko daug pačios įvairiausios publikos. Atėjo ir airių separatistų atstovų, ir Irano poetas Reza Baraheni – buvęs politinis kalinys, ir Piotras Livanovas, nežinia kaip apsisprendęs tokiam drąsiam savo žingsniui – pasisakyti kairiųjų susirinkime. Manau, jog tai jis su savo draugais pasistengė, kad mudu su Aleksandru laikytų kagėbistų agentais, buvo ir Martinas Sostre – žmogus, už politinius nusikaltimus amerikiečių kalėjimuose prasėdėjęs aštuonerius metus. Vos nestaugiau iš susižavėjimo, kai juodaodis vaikinas Martinas Sostre pakilo į tribūną ir pasakė: „Aš, aišku, prisijungiu prie jūsų, ginančių Mustafos Jemilevo teises, aš apskritai ginu tautų apsisprendimo teisę, taip pat, žinoma, ir Krymo totorių, tačiau protestuoju prieš tai, kad Sacharovui atsiuntus į „New York Times“ straipsnį apie neteisybę, apie žmogaus teisių bei laisvių pažeidimus SSRS, „New York Times“ išspausdina jį vos ne pirmame puslapyje, o panašius straipsnius apie žmogaus teisių pažeidimus čia, Amerikoje, „New York Times“ spausdinti atsisako“.


       Tokios buvo šio žmogaus, stipraus žmogaus, mintys, jis neskubėjo, kalbėjo ramiai, lėtai, truputį pasilinguodamas, netgi aš supratau kiekvieną jo žodį.


       Stebėjau Livanovą, jį visai susuko iš siaubo. Štai ir papuolė, vargšelis, tikriausiai nesitikėjo. Ką pasakys jo šeimininkai, darbdaviai, kurie čia jį maitino ir girdė, sumokėjo anglų kalbos mokytojams, ką pasakys amerikiečių dešinieji, šėrę ir šeriantys jį pinigais. Nusišypsojo laimė ten pasėdėti kalėjime ar psichiatrinėje ligoninėje, atvykai čionai – še tau pinigų. Tačiau ką gi jie pasakys Livanovui – dešinieji amerikiečiai, sužinoję, kad jis dalyvavo tokiame mitinge?


       Didžiulėmis Kerol pastangomis pavyko įkalbėti Livanovą čia ateiti ir pasakyti kalbą. Tai būtent jos nuopelnas. Dabar mano draugė vedė mitingą, suokė it lakštingala, pranešdama oratorių pavardes ir kiekvieną trumpai pristatydama. Ji buvo patenkinta.


       Mes su Aleksandru sėdėjome antroje eilėje. Sėdėjome ramiai, nes žinojome, kad lemiamu momentu visos to mergaitės, dėdės ir tetos, pamokslautojai ir oratoriai, rytų poetai ir „Amnesty International“ pleibojai išsilakstys į visas puses, pasiliks tik tokie žmonės kaip Martinas Sostre, Kerol, na ir mes su juo. Taip manėme ir turbūt neklydome.


       Dabar Kerol man dažnai paskambina.


       – Sveikas, Edvardai, – kalba į ragelį, – tai aš – Kerol.


       – Hi, Kerol! Malonu tave girdėti, – atsakau.


       – Šiandien pas mus susirinkimas, – sako Kerol, – ar nori ateiti?


       – Žinoma, Kerol, – atsakau, – tu juk žinai, kaip man viskas įdomu.


       – Tada susitinkam šeštą valandą prie metro Leksingtono ir 51-osios gatvės kampe, – taria ji.


       – Taip, Kerol, šeštą valandą, – tariu aš.


       Mes susitinkam šeštą, bučiuojamės, imu iš jos vieną rankinę, kitos ji man neduoda, ir mes nusileidžiame į metro.


       Kartais per pietus jūs galite mus užtikti sėdinčius prie fontano 53-iojoje gatvėje, tarp Medisono ir Penktosios aveniu.

 

       ________________

       * – kambario draugė (angl.)
 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau