Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 1 skyrius. „Winslow” viešbutis ir jo gyventojai (2)
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

edicka        Bent kiek mąstančiam rusui kitas žmogus iš Rusijos nėra mįslė. Tūkstančiai požymių byloja apie tai, k a s šis žmogus ir k o k s jis. Levinas man kėlė įspūdį žmogaus, kuris tuoj puls į isteriją ir suriks. Ką jis rėks, žinau iš anksto. Apytikriai būtų tokia frazė: „Išeik, suka, ko spoksai, tuoj, blia, veizolus išbadysiu, niekingas kirmine!“ Šioje kriminalinėje buitinėje frazėje glūdi visas mano įspūdis apie Leviną. Beveik nieko nežinau apie jo gyvenimą, bet įtariu, kad jis tikriausiai sėdėjo SSRS kalėjime už kriminalą. O galbūt ir ne.


       Jis sakosi esąs žurnalistas. Bet iš Levino straipsnių, skelbtų tame pačiame „Russkoje delo“, į pasaulį lenda visoks mėšlas, jis tvirtina, kad SSRS geruose naujuose namuose gyvena tik kagėbistai, seka ir kitas pasakas. Dabar jis pasakoja esąs žurnalistas iš Maskvos, o kai trumpai buvau sutikęs jį Romoje, prisistatė kaip žurnalistas iš Archangelsko. Visa, ką jis pasakoja apie save, – dviprasmiška. Viena vertus, jis sako, kad SSRS labai gerai gyveno, o į komandiruotes „skrisdavo CK lėktuvais“, kita vertus – kad SSRS buvo antisemitizmo auka. Dabar jis gyvena tik už pinigus, gaunamus iš žydų organizacijų, arba tiesiog iš sinagogų. Tai irgi tam tikras velferis. Kadaise jam operavo pilvo ertmę, ir man atrodo, kad savo nelaime jis naudojosi siurbdamas pinigus iš Amerikos žydų. Man jis reikalingas kaip pyzdai dantys, kuo gali būti įdomus ligotas penkiasdešimtmetis, gyvenantis sušiktam viešbuty bei rašantis dramą „Adomas ir Ieva“, kurią jis man drovėdamasis skaitė. Aš irgi drovėdamasis – netgi Levino nedrįsau įžeisti – jam pasakiau, kad literatūros forma man nėra artima ir todėl apie kūrinį nieko negaliu jam pasakyti. Negalėjau gi jam pasakyti, kad jo „Adomas ir Ieva“ – tai ne literatūros forma, o ochujenijos nuo vakarietiško gyvenimo forma, kad jis, atvykęs čionai, ochujel nuo vakarietiško gyvenimo, kaip ir visi mes. Jis dar gerai laikosi. Kiti kraustosi iš proto.


       Jau per pirmą pokalbį Levinas drabstė purvais visą viešbutį, visus jo gyventojus, bet buvo akivaizdu, kad vienam būti chujova, ir jis retsykiais prie ko nors prisiplaka. Jis prisiplakė ir prie manęs, nusivedė į koncertą sinagogoje, supažindino su mažyte žyde, kalbančia rusiškai, aš pirmą kartą dalyvavau pamaldose sinagogoje, beje, susidomėjęs ir pagarbiai išsėdėjau visas pamaldas, elgiausi oriai ir dėmesingai, o Levinas neužsičiaupdamas pliurpė su senute. Galbūt aš, Levinui padedant, būčiau galėjęs patekti į jų bendruomenę, bet ten buvo nuobodu, šeimyniniai žydų pietūs, į kuriuos mane būtų kvietę, mane menkai domino. Mėgstu įdarytą žuvį ir užkandą, bet labiau trokštu įdarytų sprogmenų, suvažiavimų ir šūkių, kuo jūs vėliau ir įsitikinsite. Edičkai nereikia normalaus gyvenimo, aš nuo jo bėgdavau Rusijoje, tad ir čia nesugundysite ramiu miegu ir tarnyba. Bybio.


       Keletą kartų Levinas aplankė mane ir po to, bet nors iš visų jėgų sau skiepijau meilę žmonėms ir maniau, kad reikia gailėtis visų nelaimėlių, o Levinas atitiko mano „nelaimingo žmogaus“ sampratą, ir man, nepaisant jo pagiežos, iš tiesų buvo jo gaila, pažintį su juo teko nutraukti. Viskas, ką jis įžvelgė manyje, ir visa, ką jam pasakojau, iš anksto žinodamas, kad jis visa tai išsineš ir išplepės, ir išpūs, ir iškreips, – jis įsigudrino viską per daug hiperbolizuotai ir kvailai išpūsti. Mao Dzedungo portretas ant sienos virto mano įstojimu į Kinijos partiją. Kas toji Kinijos partija, aš nežinojau, bet turėjau atsikratyti pažįstamų rusų, ir Levino atsikračiau, tos vargšės pagiežingos aukos. Sveikinuosi su juo ir kartais pusę minutės ką nors jam meluoju. Jis netiki, bet klausosi, o po to aš išeinu. „Reikalai, – sakau, – laukia reikalai“.


       Atitrūkę nuo savo šaknų, be įprastos aplinkos, be normalaus darbo, atsidūrę gyvenimo dugne, žmonės yra apgailėtini. Kartą važiavau maudytis į Long Byčą su aršiu žydu Maratu Bagrovu, kuris įsigudrino dalyvauti kontrdemonstracijoje prieš demonstraciją už laisvą žydų išvykimą iš SSRS, vykusią 5-oje aveniu. Tąsyk jis išėjo su šūkiais „Baikite demagogiją!“, „Padėkite mums čia!“. Taigi vykome į Long Byčą, Maratas Bagrovas vairavo automobilį, kurį kitą dieną pavogė, o buvęs Sovietų Sąjungos dviračių čempionas Naumas ir aš buvome keleiviai. Kompanija važiavo į svečius pas du indų plovėjus, dirbančius ten pat, Long Byče, senior citizens (8) name. Trumpam užsukęs į kambarius pusrūsiuose, kur gyveno indų plovėjai, vienas buvęs muzikantas, kitas – buvęs kombinatorius ir verteiva, žuvies rūkymo specialistas, aš patraukiau į pliažą – perlipęs užtvarą, kad nereikėtų mokėti dviejų dolerių.


       Kirai, okeanas, sūrus rūkas, pagirios. Ilgai gulėjau vienas, nesuprasdamas kur esu. Vėliau atėjo Bagrovas ir Naumas. „Supista emigracija!“ – vis kartojo 34-erių buvęs čempionas.
       – Vos atvykęs į Niujorką, nuėjau nusipirkti laikraštį, nusipirkau „Russkoje delo“, o ten buvo tavo straipsnis. Jis man kaip kūju trenkė. Ką aš padariau, pagalvojau, na chuja čia atvažiavau.


       Jis kalba kapstydamas smėlyje duobę. „Supista emigracija!“ – jo nuolatinis refrenas. Jis jau dirbo keliose vietose (paskutiniame darbe remontavo dviračius) ir su dviem kitais darbininkais – puertorikiečiu ir juodžiu – surengė streiką, reikalaudami vienodo darbo užmokesčio. Vienam jų mokėjo 2,50 per valandą, kitam – 3, o trečiam – 3,50.


       – Bosas pasikvietė juodį ir, kai tas nuėjo, pasakė: „Ko nedirbi, dabar juk darbo laikas“, – toliau pasakoja Naumas, mechaniškai kapstydamas duobę. – Juodis pasakė bosui, kad jam reikia eiti pas gydytoją, todėl šiandien anksčiau pasišalino. Paskui jis paklausė puertorikiečio, kodėl šis anksčiau išėjo iš darbo. Tas irgi išsigando ir pasakė, kad jam reikia social security (9). O aš paklausiau boso, kodėl jis nemoka mums po lygiai, juk mes vienodai dirbam... – Naumas karščiavosi. – Juodį jis atleido, pasakė – gali eiti. Aš išėjau pats, dabar dirbu suvirintoju – virinu lovas, tai labai brangių modelių lovos. Suvirinu vieną kartą, po to nudilinu siūlę, jeigu nėra skylučių, kiaurymių – gerai, jeigu yra, vėl virinu ir vėl dilinu. Grįžtu – galva pilna smėlio..

.
       Naumas gyvena Brodvėjuje, Veste, ten viešbutis panašus į mūsiškį, jame apgyvendina žydus. Nežinau, kokie ten kambariai, bet vieta ten prastesnė, kur kas daugiau nusikaltėlių.


       – Pisiesi su savo juode? – dalykiškai jo klausia Bagrovas.


       – Su ta jau nesipisu, – sako Naumas, – išvis suįžūlėjo. Anksčiau penkis imdavo, dabar 7,50. Tai dar būtų nieko, bet kartą beldžiasi antrą nakties, įsileidau, – ji sako: piskimės. Sakau – turiu tik dešimtinę ir daugiau nieko. Duok, sako, dešimtinę, rytoj atnešiu grąžą ir veltui duosiu. Pasipisom ir na chuj dingo savaitei. O daugiau pinigų neturėjau. Atėjo po savaitės ir pinigų į priekį reikalauja, o apie grąžą nė žodžio. Eik, sakau, na chuj iš čia. O ji rėkia: „Duok du dolerius, kėliausi čia pas tave, man portjė duris atidarė ir liftu pakėlė, pažadėjau jam du dolerius už tai, kad įleido“.


       – Ir tu davei? – susidomėjęs klausia Bagrovas.


       – Daviau, – sako Naumas, – na chuj su ja prasidėti, ji turi sutenerį.


       – Taip, geriau neprasidėti, – sutinka Bagrovas.


       – Supista emigracija! – kartoja Naumas.


       – Reikia vogti, plėšti, žudyti, – sakau. – Organizuoti rusų mafiją.


       – O štai parašyčiau jiems laišką, – nesiklausydamas manęs, taria Bagrovas, – į Sovietų Sąjungą vaikinams, tai ni chuja, nesuprastų. Turiu bičiulį, sportuoja vaikinas, vis svajodavo į Olimpines žaidynes nuvykti. Štai ir parašysiu jam, kad savo automobiliu važiavau į Monrealio olimpines žaidynes – jis taip pavydės. Ir dargi neturėdamas darbo į Monrealį važiavau, už bedarbio pašalpą.


       – Bybį tu jam paaiškinsi, kad su automobiliu ir Monrealiu čia galima suknistam šūde sėdėti, to neįmanoma paaiškinti, – sako Naumas. – Supista emigracija!


       – Taip, nepaaiškinsi. Ir jeigu jis atvažiuotų, jam ne Monrealis rūpėtų, irgi į šūdą įliptų. Ką automobilis, sumokėjau už jį pusantro šimto. Chujnia.


       Baigę maudytis (beje, jie, suaugę vyrai, vartėsi bangose, ko aš, Edička, ilgai neištverčiau), paskutiniai ėjome iš pliažo, kai saulė jau leidosi, pliaukšdami apie tai, kad Amerikoje mažai žmonių maudosi ir plaukioja, dauguma tiesiog sėdi ant kranto arba pliuškenasi įbridę iki kelių, o tuo tarpu SSRS visi stengiasi nuplaukti kuo toliau ir uoliausius plaukikus išgaudo gelbėjimo valtys, priversdamos plaukti prie kranto.


       – Čia esminis rusų ir amerikiečių charakterio skirtumas. Maksimalizmas, – sakau juokdamasis.


       Einame pas indų plovėjus ir vieno jų kambaryje iškeliam puotą. Indų plovėjų, suvirintojo, bedarbio ir velferininko puotą. Dar prieš kelerius metus susirinkę kartu SSRS mes būtume: poetas, muzikantas, sportininkas (Sąjungos čempionas), milijonierius (vienas indų plovėjų – Semionas – Rusijoje turėjo apie milijoną) ir visoje šalyje žinomas televizijos žurnalistas.


       – Vadybininkas šiandien mus visą dieną stebėjo, jis žinojo, kad turime svečių, todėl šiandien ėdalo nuknisome mažiau nei įprastai, – teisinasi indų plovėjai.


       Ėdame presuotą vištą, gyvai šnekučiuojamės, pilstome iš pusgalonio butelio viskį, skubame, jau sutemo, o mums dar važiuoti į Manhataną.


       Muzikantas čia dirba, kad susitaupytų pinigų bilietui į Vokietiją, jis nori pamėginti dar vieną variantą, galbūt ten geriau. Jo smuikas stovi kampe, iš išorės rūpestingai apkaišytame futliare. Vargu ar indų plovimas padeda lavinti smuikavimo techniką. Apskritai muzikantas nelabai įsitikinęs, ar jis nori į Vokietiją. Jis dar būtų linkęs įsidarbinti Liberijos laive jūreiviu, o be to, norėtų nuvykti į Kaliforniją.


       Kaip vaizdingas įrodymas to, kas mūsų laukia ateityje, ateina indų plovėjų kolega – senis ukrainietis. Už tą patį darbą per savaitę jis gauna 66 dolerius grynais.


       – Jis užguitas, todėl jį bosas ir apiplėšinėja kaip nori, be to, jis jau senas, taip greitai kaip mes negali dirbti, – kalba indų plovėjai tiesiog prie senio, nė kiek nesivaržydami. Jis suglumęs šypsosi.


       Mes paliekame svetingus indų plovėjus ir, nuolat krentant oro temperatūrai, išvykstame žavingais Amerikos keliais į Niujorką. Važiuojam, pykstame, keikiamės, karščiuojamės, bet greitai išsiskirsim, ir kiekvienas pasijus savimi.


       „Winslow“ viešbutis. Apsigyvenau čia tarsi mėnesiui, kad nusiraminčiau ir apsiprasčiau, vėliau rengiausi išsinuomoti butą Vilidže arba loftą (10) Soho. Dabar mano asmeninis naivumas mane graudina. 130 – tai viskas, kiek galiu mokėti. Už tokius pinigus įmanoma apsigyventi nebent tik C arba D aveniu. Šiuo požiūriu „Winslow“ viešutis – atradimas. Vis dėlto centras, nereikia išlaidauti transportui, visur einu pėsčias. O gyventojai... Na ką gi, su jais galima nebendrauti. Kai mėginau prisiversti miegoti su amerikiete Rozana, tai buvo mano parengtos įšliaužimo į naująjį gyvenimą programos dalis, namo grįždavau labai vėlai: antrą, pusę trijų nakties. Kartais prie viešbučio stoviniuodavo taksi. Juose vairuotojų vietas užimdavo viešbučio gyventojai.


       – Kaip reikalai? – klausdavau.


       – Na, jau yra 32 doleriai, – atsakydavo plikai nusiskutęs žmogus, kurį pažįstu, bet neprisimenu jo vardo. – Dabar žmonės grįš iš kabakų – imsiu išvežioti.


       Privažiuoja dar vienas taksi. Vairuotojai vienas kitam skundžiasi klientų trūkumu.


       Vienu metu buvo madinga dirbti taksistu. Dabar mada po truputį praeina. Pirma, vieną rusą taksistą užmušė, tai nelabai malonu žinoti pačiam dirbant taksi, be to, du vaikinus iš mūsų viešbučio atleido už pavėlavimą į parką.


       Viešbutyje yra ir inteligentiškų žmonių. Edikas Brutas, pavyzdžiui, vegetaras, ir visą laiką skaito, plečia savo akiratį. Jis skaito „Antikinę lyriką“ ir Omarą Chajamą, skaito Šekspyro kūrinius ir „Kinų filosofiją“, suprantama, rusiškai. Edikas, geras ramus ūsuotas vaikinukas, turi draugą amerikietį – keturiasdešimtmetį aukštaūgį, mokantį daug kalbų, visu kuo kitu jis panašus į Ediką – su moterimis nebendrauja, gyvena su mama. Tas amerikietis, pavarde Bantas, dažnai vežioja Ediką kaži kur pasiklausyti vargonų. Kultūringa pramoga. Neiškentėčiau nė penkių minučių. Edikui patinka. Gerbiu.


       Maskvoje Edikas buvo kino operatorius ar kino operatoriaus asistentas. Edikas gyvena ramiai, maitina visus kas ateina, skolina pinigus, paskutinį dolerį paskolintų, ir gauna velferį.


       Kitas mūsų viešbučio inteligentas – aukštas šviesiaplaukis 33-ejų metų žmogus – poetas Ženia Knikičius. Kaip matote, jo pavardė tipiškai leningradietiška – rinktinė. Iš specialybės filologas, apsigynė disertaciją „Dostojevskio „Stepančikovo kaimas ir jo gyventojai“ keistumo požiūriu“. Savo kambariūkštyje, kurio langai išeina į tamsų kiemo šulinį, verda inkstus arba dešreles, ant jo lovos sėdi negraži amerikietė mergina, kuri moko jį anglų kalbos, sienos nukabinėtos popieriais su angliškais posakiais, maždaug „Aš noriu dirbti“ ir panašiai. Tai neatitinka tikrovės, Ženia nelabai nori dirbti, jis stengiasi gauti velferą. „Aš rimtas mokslininkas“, – sako man. Manau, jis rimtas mokslininkas, kodėl ne, tačiau abu suprantame, kad jo, rimto mokslininko, Gogolio ir Dostojevskio specialisto, estetikos dėstytojo profesija niekam čia na chuj nereikalinga. Čia reikalingi rimti indų plovėjai, tie, kurie be jokių literatūrinių apmąstymų dirbtų juodą darbą. Literatūroje čia sava mafija, mene sava mafija, bet kokiam versle – sava mafija.


       Tarp rusų emigrantų – savi mafijozai. Baltaplaukis Ženia Knikičius, kaip ir aš, nebuvo tam pasirengęs. Kaip ir aš kadaise, Ženia dirbo laikraštyje „Russkoje delo“ pas vieną didžiausių rusų emigrantų mafijozų – Moisejų Jakovlevičių Borodatych. Mafijozai niekada neleis kitų prie lovio. Bybio. Kalbame apie duoną, apie mėsą ir gyvenimą, apie merginas. Mums tai pažįstama, pamėgink SSRS prasimušti į Rašytojų sąjungą. Sumals į miltus. Kadangi kalbame apie duoną, mėsą ir pyzdą. Mirtina kova už gyvenimą. Už Jelenų pyzdas. Tai jums ne juokas.


       Kartais mane apima šaltakraujiškas pyktis. Žvelgiu iš savo kambariūkščio į viršun kylančias gretimų pastatų sienas, į šitą didį ir siaubingą miestą ir suprantu, kad visa tai labai rimta. Arba jis mane – šitas miestas, arba aš jį. Arba tapsiu toks apgailėtinas senas ukrainietis, kuris lankėsi puotoje pas mano bičiulius indų plovėjus, pažemintus ir apgailėtinus, jis – dar labiau pažemintas ir apgailėtinas, arba... Arba reiškia nugalėti. Kaip? O bybis jį žino kaip, gal net tektų sugriauti šį miestą. Ko man jo gailėtis – jis juk manęs nesigaili. Kartu su kitais, aš toks ne vienas. Bet kuriuo atveju niekada mano lavono kaip kvailo baslio neišneš iš „Winslow“ viešbučio.


       Siaubinga rimtis, tam tikras savo padėties suvokimas užplūsta mane vos tik prabudus, aš pašoku, geriu kavą, mieguistas plaunuosi nuo savęs apgailėtinų rusiškų dainų ir eilių nuotrupas, dar kažką iš rusiško kliedesyno ir sėdu prie savo popierių – galbūt anglų kalbos, galbūt ką nors mėginu rašyti. Ir visą laiką žvelgiu pro langą. Tie pastatai šildo mane. Jobanyje v rot! Čia ėmiau daug keiktis. „Vargu ar man pavyks iškilti šioje sistemoje“, – manau, iš anksto ilgesingai mėgaudamasis ilgu ir sunkiu keliu, tačiau reikia pamėginti.


       ...Pats pigiausias maistas, ne visada sotus, purvini kambariūkščiai, skurdūs, prasti drabužiai, šaltis, degtinė, nervai, antra žmona išprotėjo. Dešimt metų tokio gyvenimo Rusijoje, ir dabar viskas nuo pradžių – kurgi, job tvaju mat', tavo teisingumas, pasauli? – norisi paklausti. Juk ten aš dešimt metų dirbau diena iš dienos, parašiau tiek eilėraščių rinkinių, tiek poemų ir apsakymų, man daug kas pavyko, savo knygose sugebėjau sukurti tam tikrą ruso įvaizdį. Ir rusai mane skaitė, juk nupirko aštuonis tūkstančius mano rinkinių, kuriuos per visą tą laiką atspausdinau rašomąja mašinėle ir išplatinau, juk mintinai mokėsi ir skaitė.


       Tačiau kartą suvokiau, kad ten aukščiau nepakilsiu: na, Maskva mane skaito ir Leningradas skaito, ir dar į dešimtį didelių miestų mano rinkiniai pateko, žmonės juk mane priėmė, bet valstybė neima; kiek galima platintis primityviomis priemonėmis – juk liaudies mano darbai nepasiekia, juk širdį drasko sielvartas, jog kokį nors Roždestvenskį milijoniniais tiražais bruka, o mano nė vieno eilėraščio neišspausdino. Užsipiskit, galvoju, su savo sistema, nuo 1964-ųjų, kai pasitraukiau iš knygnešių, aš jums netarnauju. Išvažiuosiu aš nuo jūsų na chuj su savo mylima žmona, išvažiuosiu į tą kraštą, kur, sako, rašytojai laisviau kvėpuoja.


       Ir atvažiavau čia. Dabar matau – tas pats bybis, ar čia, ar ten. Tos pačios šutvės kiekvienoj srity. Tačiau čia dar daugiau pralaimiu, nes esu rusų rašytojas, rašau rusiškais žodžiais, ir žmogus, pasirodo, išlepintas pogrindinės šlovės, pogrindinės Maskvos dėmesio, kūrybinės Rusijos, kur poetas – tai ne poetas Niujorke, Rusijoje poetas nuo seno yra viskas: kone panašus į ganytoją, ir, pavyzdžiui, ten susipažinti su poetu – didi garbė. Čia poetas – šūdas, todėl ir Josifas Brodskis čia, pas jus, ilgisi mūsų šalies; kartą, dar Leksingtone, aplankęs mane, gurkšnodamas degtinę, sakė: „Čia, šitoj šaly, reikia turėti dramblio odą, aš ją turiu, o tu neturi“. Ir ilgėjosi Josifas Brodskis, nes pakluso šio krašto įstatymams, o nebuvo paklusnus ano. Supratau jo ilgesį. Juk Leningrade jis, be nemalonumų, turėjo dešimtis tūkstančių gerbėjų, juk jį kiekvienam name kiekvieną vakarą karštai sutikdavo, ir visos žavingos rusaitės Natašos ir Tanios buvo jo – kadangi jis – raudonplaukis žydų jaunuolis – buvo rusų poetas. Geriausia vieta poetui – tai Rusija. Ten mūsiškių ir valdžia bijo. Nuo seno.


       O kiti vaikinai, mano draugai, – tie, kurie išvažiavo į Izraelį, kokie išvažiuodami buvo nacionalistai! Tikėjosi ten, Izraelyje, pritaikyti savo protą, talentą, savo idėjas, manydami, kad tai jų valstybė. Kaipgi, bybio! Tai ne jų valstybė. Izraeliui nereikia jų idėjų, talento ir subegėjimo mąstyti, ne, nereikia, Izraeliui reikalingi kareiviai, vėlgi kaip ir SSRS, – viens, du, paklusk! Juk tu žydas, reikia ginti Tėvynę. O mums atsibodo ginti jūsų senas nutriušusias vėliavas, jūsų vertybes, kurios seniai nebėra vertybės, atsibodo ginti „Jūsų“. Mes pavargome nuo Jūsų, sēniai; mes jau patys greitai būsime sēniai, mes abejojame, ar verta, ar reikia. Eikit jūs visi na chuj...


       „Mes“. Nors aš mąstau apie save patį, visą laiką grįžtu prie šitos sąvokos „mes“. Mūsų čia jau labai daug. Tai štai, reikia pripažinti, kad tarp mūsų gana daug bepročių. Ir tai normalu.


       Tarp emigrantų nuolat trinasi toks Lionia Čaplinas. Iš tiesų jis ne Čaplinas, jo paini žydiška pavardė, bet dar Maskvoje jis buvo įsimylėjęs jauniausią Čaplino dukterį, nors jos nepažinojo, ir jos garbei pasivadino šiuo pseudonimu. Kada minėtoji dukra ištekėjo, Lionia gedėjo, mėgino nuodytis. Aš jį pažinojau Maskvoje ir vienąkart buvau jo gimtadienyje, kur, be manęs, buvo tik vienas žmogus – pusiau normalus filosofas Bondarenka, rusų fašizmo ideologas, pagalbinis darbininkas gėrimų parduotuvėje. Mane pribloškė siauras kaip tramvajus Lionios kambarys, visos sienos buvo apklijuotos keliais sluoksniais didelių ir mažų mūsų pasaulio didžiavyrių. Ten buvo Osvaldas ir Kenedis, Mao ir Niksonas, Če Gevara ir Hitleris... Labiau beprotiško kambario neteko regėti. Tik lubos nepriklausė didžiavyriams. Vienos didžios galvos buvo klijuojamos ant kitų, popieriaus sluoksnis buvo piršto storumo.


       Dabar Lionia, aplankęs įvairias Amerikos valstijas ir, kaip sako pikti liežuviai, keletą privačių psichiatrinių ligoninių, gyvena Niujorke ir gauna velferį. Pašalpa jis naudojasi savotiškai. Visą sumą – apie 250 dolerių – atideda. Ateityje rengiasi keliauti, o galbūt įstos į Amerikos armiją. Nakvoja pas draugus, o maitinasi... Iš šiukšlių krepšių gatvėje ištraukia tai paukštienos gabalą, tai dar kokią nors bjaurastį. Tuomet jis būtinai ištaria vis tą pačią frazę: „Vištelė kapteli grūdelį“.


       Su tuo pamišėliu Lionia, kuris vis dėlto yra inteligentiškas jaunuolis, kadaise skaitinėjęs Nyčę, ir rašęs kažkokias budistines alegorijas apie tris dramblius, mes tam tikra prasme giminės. Mano antrosios žmonos Anos Rubinštein giminaitė buvo jo pirmoji žmona. Pasileidėlė Stela, kuriai, anot vieno seno pažįstamo, „krūva bybių kiekvienoj aky“, išpiso ilgšį šizoidinį Lionią. Mano giminaitėlis prieš Ameriką jau spėjo pagyventi ir Izraelyje.


       Lionia visada pas ką nors sėdi ir ką nors žiaumoja, kartais užsuka ir pas mano kaimyną Ediką Brutą.


       – Ką, job tvaju mat', – sakau jam, – vėl kokių nors paskalų atnešei, vis valkiojies, pizduk! Tvirtas vyras, sėdėtum namie, ką nors rašytum, dirbtum, – sakau.


       – Koks tu, Limonovai, tapai šiurkštus, – sako barzdotas ir plikakaktis Lionia, dėvintis nudrengtus džinsus. Truputį manęs bijo. Netgi jo galvos forma ir pakumpusi aukšta figūra išduoda, kad jis pamišęs nuo gimimo. Nematau čia ypatingos nuodėmės ar nelaimės, tik linksmai konstatuoju faktą.


       Visiškai kita beprotybės forma įsikūnijo Sašenkoje Zelionskyje. Tas ūsuotas tylenis išsiskiria iš mūsų tuo, kad kaip emigrantas yra gausiai prasiskolinęs. Jis niekur nedirba, jokių pašalpų negauna ir gyvena tik skolon. Ant jo studijos sienos, kurią nuomoja ne kur kitur, o 58-ojoje gatvėje už 300 dolerių per mėnesį, puikuojasi išdidus užrašas: „Pasauli – aš tau skolingas pinigų!“


       Maskvoje Zelionskis baigė tarptautinių santykių institutą. Jo tėtis buvo kažkoks žurnalo „Krokodil“ šulas. Atvykęs į Ameriką, iš pradžių Saša dirbo ekonomistu jūros transporto įmonėje, tai jo profesija, ir kadangi jis moka anglų kalbą, tai jį priėmė pagal specialybę. Jis gana padoriai uždirbdavo, bet jo beprotybė, suprantama, jame spurdėjo, reikalaudama aukų ir įsikūnijimo. Saša nusprendė, kad jis didis fotografas, nors SSRS niekada nefotografavo. Spėju, kad perkaręs ir primenantis dviejų rusų rašytojų mišinį – Belinskio ir Gogolio – Saša pasirinko fotografiją todėl, kad dirbant šį „madingą“ darbą, jo manymu, lengviausia užsidirbti. Jeigu nusprendęs, kad jis yra fotografas, fotografuotų, triūstų, mėgintų, ieškotų, būtų nieko baisaus, tai vadintųsi tiesiog „fanatizmas“. Bet reikalas rimtesnis: jis nieko nefotografuoja, nieko nemoka ir vysto pašėlusią veiklą skolindamasis vis daugiau ir daugiau. Naujos skolos kariasi ant senų... Tai vienintelis dalykas, kurį jis sugeba. Kaip jam tai pavyksta? Nežinau. Galbūt jis užsimaukšlina tiubeteiką ir eina į sinagogą. Taip daro daugelis...


       Kiek jis skolingas? Nežinau. Galbūt 20 tūkstančių. Jis skambina žmonėms, kuriuos sutiko kartą gyvenime, ir prašo pinigų, ir labai įsižeidžia, jeigu jam atsako. Už studiją jis nemokėjo daugybę laiko, bet nežinau, kaip jo iki šiol neišvijo. Vos galą su galu suduria, liesas kaip dviratis, bet dirbti kažkodėl nenori. Kurį laiką jis triūsė padavėju „Beef-Burgere“ 43-ojoje gatvėje, bet netrukus jį išvijo.


       Jo plonytis balselis, nunešioti batai ir skylėti džinsai. Anksčiau jis dar turėjo chujovą įprotį kartu su Žigulinu, taip pat berniuku fotografu, gyvenančiu aukštu žemiau, savo malonumui garsiai keiksnoti pokario fotografus. „Hiro? – Šūdas. Avedo – senas chalturščikas...“ Šmėkščiojo vardai. Zelionskis ir Žigulinas žinojo, kaip kalti šedervus, bet kažkodėl jų nekalė. Dabar jiedu kiek aprimo.


       Šiuo metu Sašenka Zelionskis laukia savo mamytės iš Maskvos, kurią labai myli. Žigulinas man apie jį sakė: „Paminėsi mano žodį – jis būtinai pasikars“, – tuomet jis nieko neįsileisdavo ir sėdėdavo užsirakinęs visiškoje prieblandoje savo nutriušusioje studijoje (vienintelis fotografo atributas, kurį jis turėjo – studija), bet neseniai jo pamišimas praėjo. Gretai atvyks mamytė, ir ūsuotas Sašenka kreivu žvilgsniu (jo žvilgsnyje yra kai kas arkliška: toks besigręžiant išverstas į jus įtarus žvilgsnis, jis, Zelionskis, visuomet įtarus), galbūt privers mamytę dirbti, o pats konstruos eilinį žiedo projektą, žiedo dizainą, kurio projektą nešiosis ir siūlys juvelyrų parduotuvėms. Kartkartėmis į mane, kaip į žmogų, kuris per savo gyvenimą daug siuvo, kad užsidirbtų duonos kąsniui, Zelionskis kreipiasi prašydamas ką nors pasiūti pagal jo projektą, kurį jis kruopščiai slepia, kokius nors dizaineriškus marškinėlius. Siūlau jam, nupirkti medžiagos ir atnešti projektą – aš jam tuoj pat ir pasiūčiau. Tai tęsiasi jau antrus metus, o jis niekada nenuperka medžiagos ir neatneša projekto, kadangi visų jo nepabaigtų sumanymų vardas – beprotybė. Ne tokia kaip tų, kurie įsitvėrę grotų rėkia ir drabstosi seilėmis. Ne, tyli, atsiprašanti, plonyčiu balseliu, mėginant spausdinti spalvotas fotografijas, išrandant žiedų projektus arba saulės baterijas, arba staiga nusprendžiant rimtai atsidėti klasikinei muzikai. Neturi žmogus ramybės šiam pasauly. Jį iš visų pusių stvarsto ir verčia daryti pinigus. Kam tie pinigai? Tam, kad iš nusivalkiojusio Zelionskio nunešiotais batais pavirstu nuostabiuoju Zelionskiu „Rollce Royce“, o šalia – graži besišypsanti baltutė ledi. Visi vargšai svajoja apie baltutes ledi. Aš jau turėjau baltutę ledi.

 

       _________________

       8 Vyresnių piliečių (angl.) (
       9 Socialinių garantijų (angl.).
       10 Angl. loft – palėpė.
 

       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti