Eduard Limonov. Tai aš, Edička. 1 skyrius. „Winslow” viešbutis ir jo gyventojai (1)
Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA

edicka         Tarp pirmos ir trijų valandų dienos keliaudami Medisono aveniu, ten, kur ją kerta 55-oji gatvė, nepatingėkit, pakelkite galvą ir pažvelkite į viršų – į neplautus juodo „Winslow“ viešbučio langus. Ten, paskutiniame, šešioliktame aukšte, viduriniame, viename iš trijų viešbučio balkonų, pusnuogis sėdžiu aš. Paprastai valgau kopūstienę deginamas saulės, o tai man labai patinka. Rūgšti kopūstienė – mano įprastas maistas, valgau ją puodą po puodo, diena iš dienos ir, be kopūstienės, beveik nieko nevalgau. Šaukštas, kuriuo ją valgau, – medinis ir atsivežtas iš Rusijos. Jis išdabintas auksinėmis, raudonomis ir juodomis spalvomis.


       Aplinkiniai biurai savo dūminėmis stiklinėmis sienomis – tūkstančiai klerkų, sekretorių ir vadybininkų akių spokso į mane. Pusnuogis, o kartais ir visiškai nuogas žmogus, valgantis iš puodo kopūstienę. Jie, beje, nežino, kad tai kopūstienė. Mato, jog kartą per dvi dienas žmogus didžiuliame puode čia pat balkone ant elektrinės viryklės gamina kažką barbarišką, skleidžiantį dūmus. Kadaise dar rydavau ir vištas, bet vėliau lioviausi. Kopūstienė turi penkis privalumus: 1. Labai pigi, už du–tris dolerius išeina puodas, o puodo pakanka dviem dienoms! 2. Be šaldytuvo nerūgsta net ir didžiausiame karštyje. 3. Pagaminama greitai – vos per pusantros valandos. 4. Galima ir reikia ją ėsti šaltą. 5. Vasarą nėra geresnio maisto, nes yra rūgšti.


       Aš springdamas ryju nuogas balkone. Nesidroviu tų nepažįstamų žmonių ir jų akių biuruose. Kartais pasikabinu ant vinies, įkaltos į lango rėmą, žalią baterinį radijo imtuvėlį, kurį man padovanojo Alioša Slavkovas – poetas, besirengiantis tapti jėzuitu. Valgymą pasmaginu muzika. Mėgstu ispanų stotį. Nesu drovus. Dažnai savo neerdviame kambariūkštyje valkiojuosi pliku užpakaliu ir blyškiu viso likusio kūno fone pimpalu, ir man nusispjaut, mato jie mane ar ne: klerkai, sekretorės ir vadybininkai. Ko gero, norėčiau, kad matytų. Jie tikriausiai prie manęs jau įprato ir galbūt nuobodžiauja tuomet, kada neišlendu į savo balkoną. Manau, jie mane vadina „šitas crazy priešais“.


       Mano kambariūkštis yra 4 žingsnių ilgio ir 3 pločio. Ant sienų, slėpdami dėmes, likusias nuo ankstesnių gyventojų, kabo: didelis Mao Dzedungo portretas – visų pas mane užeinančių žmonių pasibaisėjimo objektas; Patricijos Hearst portretas; mano fotografija ikonų ir plytų sienos fone, o aš su storu tomu – galbūt žodynu ar biblija – rankose ir su švarku iš 114 skiautelių, kurį pasisiuvau pats – Limonovas, monstras iš praeities; Andre Bretono, siurrealizmo mokyklos įkūrėjo, portretas, kurį vežiojuosi jau daugelį metų ir kurio, Andre Bretono, paprastai nė vienas iš ateinančių pas mane nežino; šūkis, reikalaujantis ginti pilietines pederastų teises; dar kažkokie šūkiai, tarp jų ir plakatas, kviečiantis balsuoti už Darbo partijos kandidatus; mano draugo dailininko Chačaturiano paveikslai; daugybė smulkių popiergalių. Lovos galvūgaly plakatas – „Už Jūsų ir Mūsų laisvę“, užsilikęs po demonstracijos prie „New York Times“ pastato. Dekoratyvų sienų apipavidalinimą papildo dvi knygų lentynos. Daugiausia – poezija.


       Manau, jums jau aišku, koks aš tipas, nors ir pamiršau prisistatyti. Ėmiau blaškytis, bet nepranešiau jums, kas aš toks, pamiršau, užsikalbėjau, apsidžiaugiau galimybe pagaliau užversti jus savo balsu, o kam jis priklauso – nepranešiau. Atleiskite, kaltas, tuojau viską ištaisysime.


       Aš gaunu velferį (1). Gyvenu jūsų išlaikomas, jūs mokate mokesčius, o aš ni chuja nedarau, du kartus per mėnesį einu į erdvų ir švarų biurą Brodvėjaus 1515, ir gaunu savo čekius. Manau, esu šunsnukis, visuomenės atmata, neturiu nei gėdos, nei sąžinės, todėl ji manęs ir nekankina, neketinu ieškotis darbo, noriu gauti jūsų pinigus iki gyvos galvos. O mano vardas Edička. Manykite, kad jūs dar lengvai atsipirkot, ponai. Anksti rytą jūs keliatės iš savo šiltų patalų ir kas automobiliais, kas metro ir autobusais skubate į tarnybą. Aš nekenčiu tarnybos, ėdu savo kopūstienę, geriu, kartais prisigeriu iki sąmonės netekimo, ieškau nuotykių tamsiuose kvartaluose, turiu žvilgantį ir brangų baltą kostiumą, tobulą nervų sistemą, kino teatruose krūpčioju nuo jūsų duslaus juoko ir raukau nosį.


       Aš jums nepatinku? Jūs nenorite mokėti? Tai dar labai mažai – 278 doleriai per mėnesį. Nenorite mokėti. O kokio bybio jūs mane iškvietėt, išviliojot čionai iš Rusijos kartu su minia žydų? Reikškite pretenzijas savo propagandai, ji per daug stipri. Tai ji, o ne aš, tuština jūsų kišenes.


       Kas aš ten buvau? Koks skirtumas, kas nuo to pasikeis. Aš, kaip visada, nekenčiu praeities vardan dabarties. Na, buvau poetas, poetas aš buvau, jeigu jau norite žinoti kas, buvau neoficialus poetas, pogrindinis, buvo ir pražuvo, o dabar esu vienas jūsiškių, šunsnukis, tas, kurį jūs maitinate kopūstiene, kurį girdote pigiu ir niekam tikusiu Kalifornijos vynu – už 3,59 galoninis butelis, o aš vis vien jus niekinu. Ne visus, bet daugelį. Už tai, kad gyvenate nuobodžiai, pardavėt save į vergiją tarnybai, už jūsų vulgarias languotas kelnes, už tai, kad darote pinigus ir niekada nematėt šviesos. Šūdai!


       Aš truputį pasikarščiavau, kiek nesusivaldžiau, atleiskit. Bet objektyvumas man nebūdingas, be to, šiandien chujovas oras, dulkia lietutis, Niujorke pilka ir nuobodu – tuščios vykendo (2) dienos, neturiu kur eiti, galbūt todėl aš ir nušokau nuo savo įprastos nuotaikos ir ėmiau jus per daug pravardžiuoti. Atsiprašau. Kol kas gyvenkit ir melskit Dievą, kad aš kuo ilgiau neišmokčiau taisyklingos anglų kalbos.


       „Winslow“ viešbutis – tai niūrus juodas šešiolikaaukštis statinys, tikriausiai juodžiausias Medisono aveniu. Užrašas iš viršaus į apačią per visą fasadą skelbia „WINSL W“ – iškrito raidė „O“. Kada? Galbūt prieš 50 metų. Viešbutyje apsigyvenau atsitiktinai, kovo mėnesį, po savo tragedijos: mane paliko mano žmona Jelena. Iškankintą blaškymosi po Niujorką nuvaikščiotomis ir iki kraujo nutrintomis kojomis, nakvojantį kaskart kitoje vietoje, kartais lauke, mane priglaudė buvęs disidentas ir buvęs Maskvos hipodromo arklininkas, pirmasis velferio premijos stipendininkas (jis didžiuojasi, kad yra pirmas rusas, gavęs velferį) – storas, nevalyvas ir pūkščiantis Alioška Šnejerzonas, „Gelbėtojas“. Už rankos nuvestas į velferio centrą 31-oje gatvėje, tą pačią dieną skubiai gavau pašalpą, kuri nors ir nuleido mane į gyvenimo dugną, padarė beteisį ir niekinamą, tačiau aš pisau jūsų teises, už tai man nereikia manytis duonai ir kambariūkščiui, ir aš galiu ramiai rašyti savo eilėraščius, kurie nei čia, jūsų Amerikoje, nei ten, SSRS, na chuj nereikalingi.


       Tad kaip vis dėlto aš atsidūriau „Winslow“?


       Šnejerzono draugas, Edikas Brutas, gyveno „Winslow“, ten pat, per trejetą durų nuo jo, apsigyvenau ir aš. Visą šešioliktą aukštą sudaro narveliai, kaip, beje, ir kitus aukštus. Kai, prisistatydamas miniu savo gyvenamąją vietą, į mane žvelgia pagarbiai. Mažai kas žino, kad tokioje vietoje dar išliko senas purvinas viešbutėlis, kuriame gyvena neturtingi seniai ir senės bei vieniši Rusijos žydai, kur vargu ar bent pusėje kambarių yra dušas ir tualetas.


       Nelaimės ir nesėkmės slaptai plevena virš mūsų viešbučio. Per tą laiką, kol gyvenu viešbutyje, dvi pagyvenusios moterys iššoko pro langą, viena jų – prancūzė, kaip man sakė, dar išsaugojusi grožio pėdsakus veide, vis sielvartingai vaikščiodavo koridoriumi – ji iššoko iš savo keturiolikto aukšto į kiemą, į šulinį. Be tų dviejų aukų, visai neseniai Dievas priglaudė šeimininkę, tiksliau, šeimininko, didžiulio drambliakūnio žydo su tiubeteika, su kuriuo susipažinau per party (3) pas mano draugę amerikietę Rozaną, motiną. Šeimininko motina, kaip ir visos senos moterys, mėgo viešbutyje šeimininkauti, nors mūsų purvinos įstaigos šeimininkui Niujorke priklauso dar 45 namai. Kodėl ji mėgo murksoti čia kiaurą dieną ir nurodinėti viešbučio darbuotojams, ką jiems daryti, nežinau. Galbūt ji buvo sadistė. Neseniai ji dingo. Vakarop lifto šachtoje rado jos sumaitotą ir subjaurotą lavoną. Velnias gyvena šalia mūsų. Prisižiūrėjęs filmų apie egzorcistus, imu galvoti, kad tai Velnias. Iš mano lango matyti viešbutis „The St. Regis Sheraton“. Aš su pavydu mąstau apie tą viešbutį. Ir be pagrindo svajoju persikelti į jį, jeigu praturtėčiau.


       Su mumis, žmonėmis iš Rusijos, viešbutyje elgiasi taip, kaip kadaise elgdavosi su juodžiais iki vergijos panaikinimo. Patalynę mums keičia kur kas rečiau nei amerikiečiams, kilimo mūsų aukšte nevalė nė karto per tą laiką, kol čia gyvenu, jis siaubingai purvinas ir dulkėtas, kartais senas grafomanas amerikietis iš kambario priešais, tas, kuris vis barškina mašinėle, išeina su trumpikėmis, ima šluotą ir vietoj mankštos žvaliai iššluoja kilimą. Vis ketinu jam pasakyti, kad to nedarytų, kadangi tik sukelia dulkes, o kilimas vis tiek lieka purvinas, bet nenoriu atimti iš jo mankštos. Kai kartais prisigeriu, jis, tas amerikietis, man atrodo esąs FTB agentas, įpareigotas mane sekti.


       Paklodes ir rankšluosčius mums skiria pačius seniausius, savo tualetą plaunu pats. Žodžiu, mes žemiausios rūšies žmonės.


       Man regis, viešbučio personalas mus laiko niekam tikusiais veltėdžiais, atvykusiais apvalgyti Amerikos – dorų dirbančiųjų, apsikirpusių pusiau boksu, šalies. Tai man pažįstama. SSRS irgi visi pyzdelino apie dykaduonius, apie tai, kad reikia būti naudingiems visuomenei. Rusijoje pyzdelino tie, kurie dirbo mažiausiai. Aš jau dešimt metų rašytojas. Aš nekaltas, kad abiem valstybėms nereikalingas mano darbas. Dirbu savo darbą – kur mano pinigai? Abi valstybės pyzdelina, kad jų santvarka teisinga, tačiau kur mano pinigai?


       Viešbučio vadybininkė, tamsi akiniuota dama rusiškai lenkiška pavarde misis Rogoff, kadaise mane priėmusi į viešbutį Edikui Brutui protegavus, dabar negali manęs pakęsti. Na chuja reikėjo tokios protekcijos, jei viešbutyje pilna tuščių kambarių ir nežinia, kas gali gyventi tokiuose narvuose. Prikibti prie manęs sunkoka, bet jai labai norisi. Kartais misis randa priekabių. Pirmaisiais mėnesiais už kambarį mokėdavau du kartus per mėnesį, o po kurio laiko ji staiga pareikalavo, kad mokėčiau už mėnesį į priekį. Formaliai ji buvo teisi, bet man buvo kur kas patogiau mokėti du kartus per mėnesį, tomis dienomis, kai gaudavau savo velferį. Taip jai ir pasakiau. „O pirkti baltus kostiumus ir gerti šampaną gali, tam turi pinigų?“ – pasakė ji.


       Vis galvojau, kokį šampaną, kas per šampaną ji turi omeny. Kartais gerdavau Kalifornijos šampaną, dažniausiai tai dariau kartu su Kirilu, savo bičiuliu – jaunu vaikinu iš Leningrado, bet iš kur ji tai galėjo žinoti? Šampaną paprastai gerdavome Centriniame parke. Tik po kurio laiko prisiminiau, kad, rengdamasis į savo seno bičiulio dailininko Chačaturiano gimtadienį, – tai tas, kurio paveikslai kabo mano skylėje, – iš tikrųjų nusipirkau Sovietinio šampano butelį už dešimt dolerių ir padėjau jį į šaldytuvą, kad vakare pasiimčiau jį į iškilmes. Akivaizdu, kad misis Rogoff pati kiekvieną dieną tikrindavo mano šaldytuvą arba jos paliepimu tai darė kambarinė, tvarkanti (netvarkanti) mano kambarį. „Jūs gaunate velferį, – tąkart pasakė misis Rogoff. – Vargšė Amerika!“ – patetiškai šūktelėjo. „Tai aš vargšas, o ne Amerika“, – atsakiau.


       Kodėl ji manęs nekenčia, paaiškėjo vėliau. Priimdama mane į viešbutį, ji manė, kad esu žydas. Paskui, sočiai atsižiūrėjusi į mano mėlyną apsilaupiusį kryželį, mano vienintelį turtą ir papuošalą, ji suprato, kad aš ne žydas. Kažkoks Maratas Bagrovas, buvęs Maskvos televizijos darbuotojas, tuomet gyvenęs „Winslow“, pasakė, kad misis Rogoff skundėsi jam Ediku Brutu, apgavusiu ją ir atvedusiu rusą. Taip, ponai, savo kailiu patyriau, kas yra diskriminacija. Juokauju – žydai mūsų viešbutyje gyvena ne geriau už mane. Aš manau, kad kur kas labiau, jog esu ne žydas, misis Rogoff nepatinka, kad neatrodau nelaimingas. Iš manęs reikėjo tik vieno – atrodyti nelaimingam, žinoti savo vietą, o ne vaikštinėti tai vienu, tai kitu kostiumu stebint suglumusiems žiūrovams. Manau, ji su dideliu malonumu žvelgtų į mane, jeigu būčiau purvinas, susikūprinęs ir senas. Tai ramina. O čia velferistas nėrinuotais marškiniais ir baltomis liemenėmis. Vasarą, beje, dėvėdavau baltas kelnes, medines basutes ant platformų ir trumpus aptemtus marškinius – kuo mažiau drabužių. Misis Rogoff erzino net ir tai. Kartą sutikusi mane lifte, įtartinai žvelgdama į mano sandalus ir įdegusias basas kojas, ji man pasakė:


       – You like hippie. – Paskui šaltai pridūrė: – Russian hippie.(4)


       – Ne, – tariau.


       – Taip, taip, – įtikinamai pasakė ji.


       Kiti viešbučio darbuotojai su manimi elgiasi įvairiai. Gerus santykius palaikau tik su japonu, arba galbūt jis kinas, aš nelabai atskiriu, bet jis visada man šypsosi. Dar sveikinuosi su indu, dėvinčiu tiurbaną, jis taip pat malonus mano akiai. Visi likusieji visaip man nusikalto, todėl su jais kalbuosi tik mokėdamas pinigus arba prašydamas perduoti man laišką ar žinutę telefonu.


       Taip aš gyvenu. Dienos veja dienas, priešais viešbutį Medisone jau beveik visiškai nugriovė visą namų bloką ir rengiasi statyti amerikietišką dangoraižį. Kai kurie žydai arba pusiau žydai, arba apsimetantys žydais jau išsikėlė iš viešbučio, jų vietą užėmė kiti. Jie susibūrę, kaip ir juodžiai savo Harleme, į komuną, vakarais išgriūna į gatvę ir sėdi langų nišose prie viešbučio, kai kurie sriūbčioja gėrimus iš pakelių, kalbasi apie gyvenimą. Jeigu šalta, jie susirenka hole, užima visus suolus, ir tuomet ten sklinda triukšmas ir kalbos. Viešbučio administracija kovoja su komunaliniais išeivių iš SSRS įpročiais, su jų čigoniškais pomėgiais, bet nesėkmingai. Ir nors akivaizdu, kad tokie kaimiški pasisėdėjimai baugina galimas viešbučio aukas, kurios štai imtų ir užklystų čia, dabar, atrodo, administracija numojo į besibūriuojančius ranka, – ką jiems padarysi.


       Su jais turiu nedaug bendra. Niekada nestabteliu ir apsiriboju žodžiais „Labas vakaras!“ arba „Sveiki visi!“. Tai nereiškia, jog man jie nepatinka. Bet per savo klajoklišką gyvenimą mačiau tiek daug įvairiausių rusų ir Rusijos žydų, o tai, mano požiūriu, tas pat, kad jie man neįdomūs. Kartais žydų „rusiškumas“ reiškiasi kur kas ryškiau nei tikrų rusų.


       Čia derėtų papasakoti apie Semioną. Jis buvo žilas žydukas, kurį mudu su buvusia žmona Jelena sutikome Vienoje. Tas Semionas pasiūlė Jelenai darbą. Ji turėjo dirbti naktimis Semionui priklausančiame naktiniame bare „Trojka“, įsikūrusiame šalia Šventojo Stepono katedros ir bordelio; ji turėjo aprūpinti turtingus naktinėtojus alkoholiu bei ikrais. Buvo pažadėtas toks aukštas atlyginimas, kad iškart pamaniau: „Semionui reikia ne barmenės Jelenos – jis taiko aukščiau: aiškiai siekia su ja permiegoti“. Beje, aš neįsižeidžiau, tuomet pasitikėjau savo žmona, o ji vis dar mylėjo mane, ir buvau visiškai ramus.


       Aš, žinoma, neleidau Jelenai dirbti naktimis, aš apskritai nenorėjau, kad ji dirbtų, bet, susipažinę su Semionu, mes nusprendėme jį esant malonų tipą ir keletą kartų susitikome su juo „Trojkoje“, o po to restorane, kurį jis nusipirko kaip dalininkas su dar dviem verteivom.


       Semionas buvo iš Maskvos, vėliau gyveno Izraelyje, jis mokėjo kalti pinigus, sugebėjo ir iš SSRS išsivežti pinigų, jis klestėjo. Ir tik paskutinį mūsų vakarą Vienoje, kurį praleidom jo restorane, jis iš tikrųjų atsivėrė, kai prisigėrė ir įkaušęs prabilo:


       – Čia turėjau daug moterų, bet nė viena manęs nedomino. Jos šaltos, jos siaubingos, aš jų bijau, visu kuo jos atstumiančios. Aš jų bijau, dievaži.


       Paskui Semionas prakalbo apie ruses, apie Maskvą. Man tuomet buvo keista jo klausytis. Po to prisiklausiau nostalgiškų monologų Italijoje ir Amerikoje, pašnekovai buvo nevykėliai emigrantai, neturintys darbo, nežinantys, kur eiti ir nuo ko pradėti. Semionas žinojo, tai įrodė jo brangus restoranas, kuriame sėdėjom. Jis padovanojo Jelenai rožių. Jas juokingai ir jaudinamai nešiojo moteris su skarele; tai buvo mažytė ir sentimentali Europa, o ne didžiulė metalinė Amerika – ten vaikščiojo moterys ir nešiojo rožes. Mes gėrėme degtinę, Semionas užsakė orkestro „Poliuško-pole“ (5), ir aš pamačiau, kad jis verkia ir jo ašaros krenta į stiklą degtinės. „Mes juokėmės iš žodžio Tėvynė, – pasakė Semionas, – ir štai aš sėdžiu, ir groja šią dainą, ir man skaudą sielą, koks, po velnių, aš žydas – aš rusas“.


       Paskui savo mėlynu galingu automobiliu jis vežė mus virš Vienos, kur buvo kažkokios pasilinksminimo įstaigos, mes išlipdavome ir iš viršaus žiūrėjome į miestą. Jis labai greitai važinėjo ir daug gėrė. Jau Amerikoje sužinojau, kad jis sudaužė automobilį. Užsimušė.


       Tai, žinoma, privati istorija, ponai, ir papasakojau ją vien todėl, kad išeivių iš Rusijos neskirstau į rusus ir žydus. Visi mes rusai. Įpročiai, visa naikinantys mano tautos įpročiai įaugo į juos ir galbūt sunaikino. Na, bent jau iš savo liūdnos patirties žinau, kad rusų įpročiai neatneša laimės.


       Taigi aš nestabteliu su jais prie viešbučio, o einu į savo kambarį. Apie ką su jais kalbėti – apie jų nelaimes, apie tai, kad jie pavargsta dirbdami taksistais ar dar kuo nors. Neseniai, švystelėjęs jiems „Sveiki visi!“, ėjau pro juos į Niujorką. Kažkoks naujas vaikinas, iš pažiūros Gruzijos žydas arba veikiausiai natūralus gruzinas, apsimetęs žydu, kad galėtų išvykti, šūktelėjo man įkandin: „O tu ką, irgi rusas?“


       – Aš jau pamiršau, kas iš tiesų esu, – atsakiau nesustodamas.


       Grįždamas po poros valandų, aš vėlgi ėjau pro juos, šįsyk iš Niujorko. Tas pats tamsaus gymio ūsočius, išvydęs mane, įsižeidęs paklausė: „Gal praturtėjai ar ką, kad nenori stabtelti, pasikalbėt“. Tai mane pralinksmino, aš nusijuokiau, bet vis dėlto nesustojau, nesuteikdamas dingsties susipažinti. Aš ir taip pažįstu per daug rusų. Kada pats gyveni chujovai, nelabai norisi turėti nelaimingų draugų ir pažįstamų. O beveik visi rusai paženklinti nelaimės antspaudu.


       Visoje jų laikysenoje atsispindi tam tikras slogus ilgesys, padedantis atpažinti juos net iš nugaros. Beveik nebendraudamas su jais, visada atpažįstu juos lifte. Slogi nuotaika – jų pagrindinis bruožas. Tarp pirmo ir šešiolikto aukšto jie suspėja užkalbinti jus, sužinoti, ar Amerikos dviejų šimtų metų jubiliejaus proga visi nauji emigrantai gaus pilietybę, galbūt siekdami šio tikslo paprašys sukurti peticiją prezidentui. Na chuj jiems pilietybė – patys nežino.


       Arba pokalbis gali pakrypti visiškai priešinga kryptimi:


       – Girdėjai, spalį vėl įleis?


       – Kur įleis? – klausiu.


       – Na kaip kur, į Rusiją. Pilotas su naikintuvu paspruko iš Rusijos, dabar mus įleis atgal, kad išlaikytų pusiausvyrą, supranti? Vienas pabėgo, o dviem tūkstančiams leis sugrįžti. Du tūkstančiai nori sugrįžti. O pusė prašymų prasideda žmonių pageidavimu tiesiai iš lėktuvo siųsti juos į lagerį, nes nori atsėdėti už savo nusikaltimą, už tai, kad jie paliko Tėvynę. O tu nesirengi atgal? Tave dar ir kaip priims, girdėjau, tave vėl „Pravdoje“ ir „Izvestijose“ spausdino?


       – Senokai tai buvo, dar birželį, – sakau. – Gabalą iš Londono „Times“ išvertė, ir tą iškraipė. Ne, aš nesirengiu, man ten nie chuj veikti. Be to, gėda grįžti. Užjuoks. Aš nevažiuosiu, niekad atgal negrįžtu.


       – Tu dar jaunas, – sako jis. – Pamėgink, galbūt prasimuši. O aš važiuosiu, – tyliai tęsia. – Supranti, man užvirė ambicijos, per daug gerai apie save pagalvojau, o štai atvykęs pamačiau, kad nieko nesugebu. Noriu ramybės. Kur nors į Tulos sritį, namukas, žuvelių pažvejot, šautuvėlis, mokytoju kaimo mokykloje įsitaisyti. Čia pragaras, – kalba jis. – Niujorkas – bepročių miestas. Važiuosiu, pakankamai čia pasitryniau. Jokios laisvės čia jie ni chuja neturi, pamėgink darbe ką nors drąsiai pasakyti. Be triukšmo išlėksi, tylutėliai.


       Jis dirbo, daugiausia plovė indus. Gauna unemploymentą (6), 47 dolerius per savaitę. Gyvena Veste, aštuoniasdešimtosiose gatvėse, viešbutyje jis aplankė bičiulį.


       – Ar žaidi šachmatais? – klausia manęs atsisveikindamas.


       – Nekenčiu, – atsakau.


       – O degtinę geri?


       – Degtinę geriu, – sakau, – nors dabar retokai.


       – Čia nesigeria, – skundžiasi. – Būdavo, įkali 700 gramų su užkandėle, leki kaip ant sparnų per Leningradą, linksma ir gera. O čia išgėręs tik apsineši, dar blogiau. Užeik, – sako jis, – barščiais pavaišinsiu.


       Skirtingai nei aš, barščiams jis naudoja kažkokius ypatingus burokėlius. Visi jie skundžiasi, kad čia nesigeria. Geriasi, bet ne taip, alkoholis gniuždo – ko gero, greit mesiu gerti.


       Kadaise, dirbdamas Niujorko laikraštyje „Russkoje delo“, domėjausi emigrantų problemomis. Po straipsnio „Nusivylimas“ iš laikraščio mane pašalino, vardan šventos ramybės. Tada man jau ne emigrantų problemos rūpėjo. Griuvo šeima, kankinamai merdėjo meilė, kurią laikiau Didžiąja, o pats buvau leisgyvis. Šiuos įvykius vainikavo kruvina vasario 22-oji, venos, perpjautos prašmatnaus „Model agency „Zoli“ prieangyje, kur tuo metu gyveno Jelena, po to savaitę valkatavau Manhatano dauntaune (7). Tačiau atsidūręs, tiksliau, atsitokėjęs viešbutyje, staiga supratau, kad mano liūdna šlovė niekur nedingo, man skambindavo ir pas mane ateidavo žmonės, dar sovietiniu papratimu tvirtai įsitikinę, kad žurnalistas gali jiems padėti. Mielieji, koks aš jums žurnalistas, – be laikraščio, be draugų ir ryšių. Kiek įmanydamas visaip išsisukinėdavau nuo šių susitikimų, sakydavau jiems, kad sau negaliu padėti, bet kai kurių susitikimų man nepavyko išvengti. Taip, pavyzdžiui, man teko susitikti su „dėde Saša“, to primygtinai reikalavo mano pažįstami.


       – Tu privalai jam padėti, jis senis, bent jau pasikalbėk su juo, jam palengvės.


       Nuėjau į jo kambarį. Jo kambarys atrodė taip, tarsi būtų gyvenęs su šunimi. Akimis ieškojau šuns, bet šuns niekur nebuvo.


       – Jūs, regis, turėjote šunį? – paklausiau.


       – Ne, niekada, – nedrąsiai pasakė jis, – jūs mane su kuo nors painiojate.


       Kaipgi, painioju – ant grindų mėtėsi kaulai, džiūvėsėliai, plutelės, nuograužos, –storiausiu sluoksniu – kaip gargždas ant jūros kranto. Lygiai toks pat suakmenėjusių maisto likučių sluoksnis dengė stalą, spintą, palangę, visas horizontalias plokštumas, netgi kėdes. Teko girdėti, kad jis visą gyvenimą rašė apie jūrą ir jūreivius. Apsakymėlius apie jūrą skelbė „Vokrug sveta“ ir kituose sovietiniuose žurnaluose.


       – Norėjau su jumis susitikti, – pasakė jis atsidusdamas, – mano padėtis beviltiška, nežinau ką daryti: aš taip ilgiuosi žmonos, ji rusė, – rodo nuotrauką po stiklu – į mane žvelgia pavargusi moteris. – Ko aš čia atsibeldžiau, – tęsia jis. – Aš nesugebu išmokti kalbos. Gyvenu labai blogai: gaudavau velferį – 280 dolerių per mėnesį, dabar sulaukiau pensinio amžiaus ir man skyrė pensiją – tik 218 dolerių. Gavau du čekius ir kaip doras žmogus nuėjau į velferio centrą ir pasakiau: „Štai du čekiai, bet aš nenoriu pensijos, noriu velferio. Mano kambarys kainuoja 130 dolerių, maistui lieka tik 88 doleriai per mėnesį, aš taip negaliu, mirsiu iš bado, mano skrandis nesveikas“. Aš sąžiningai atėjau, pasakiau ir grąžinau čekį. Jie sako: „Nieko negalime padaryti. Pagal įstatymą jūs turite gauti pensiją“.


       Jis vos neverkia.


       – O ko jūs čia važiavot? – piktai paklausiau.


       – Suprantate, aš visada rašiau apie jūrą. Vos tik laivas atplaukia – aš iš karto į laivą. Mane mėgo jūreiviai. Pasakodavo apie visokias šalis. Užsimaniau pamatyti. Ką man daryti? – žiūri man į akis. – Aš noriu pas žmoną, ji tokia gera, – verkia.


       – Nuvažiuokite į sovietų ambasadą Vašingtone, – patariu jam, – galbūt jie ir leis jums grįžti. Nors sunku pasakyti. Pasiprašykit, paverkit. Ar čia nieko prieš juos neparašėte?


       – Ne, – sako, – tik mano apsakymą angliškame žurnale greitai išspausdins, bet ne antisovietinį, apie jūrą. Klausykit, ar jie manęs nepasodins? – klausia įsikibdamas man į rankovę.


       – Klausykit, kam jiems jus sodinti...


       Norėjau pridurti, kad niekam na chuj jis nereikalingas, ir dar ką nors kandaus, bet susilaikiau. Aš jo nesigailiu. Sėdėjau priešais jį ant jo purvinos kėdės, nuo kurios jis ranka nubraukė trupinius ir dulkes, jis sėdėjo ant lovos, priešais mane styrojo jo senos kojos, apautos mėlynomis šlepetėmis, man jis buvo nemalonus – nevalyvas kvailas senis. Aš buvau kito tipo žmogus, ir, nors dažnai pats tyliai raudodavau savo kambaryje, emigracija man būtų da pyzdy, jeigu ne Jelena. Meilės nužudymas, pasaulis be meilės mane gąsdino. Tačiau aš sėdėjau priešais jį – liesas, piktas, įdegęs, su džinsiukais ir aptempta striukele, su siauručiais, sėdint išlinkusiais klubais, pykčio įsikūnijimas. Galėjau palinkėti jam tapti tokiu kaip aš ir jo baimes pakeisti savo tulžingais košmarais, bet juk jis negalėjo tapti toks kaip aš.


       – Ar jūs manote, kad leis? – meilikaudamas ištarė jis.


       Buvau įsitikinęs, kad neleis, betgi derėjo jį paguosti. Nieko apie jį nežinojau, išskyrus tai, ką pasakė pats, galbūt ne toks nekaltas, koks atrodė šiandienėmis aplinkybėmis.


       – Norėčiau jūsų paprašyti, – sako jis, matydamas, jog keliuosi nuo kėdės, – nepasakokite niekam apie mūsų pokalbį. Prašau.


       – Nepasakosiu, – sakau. – Atleiskite, bet manęs laukia.


       Mėlynos šlepetės keliauja kartu su manimi už durų. Lifte lengviau atsikvepiu. Pisau jį, asilą, job tvaju mat'.


       Apie pokalbį su juo vis dėlto papasakojau Levinui. Dėl bajerio.


       Davidas Levinas atrodė kaip šnipas arba provokatorius prastuose sovietiniuose filmuose. Nesu portretų meistras, tačiau būdingiausias jo fizionomijos bruožas – plikė, tik galvos pakraščiuose kažkokia negausi augmenija. Aš jo nepažinojau, bet man perdavė, kad už akių jis apie mane pasakojo kažkokią bjaurastį. Jis didis liežuvautojas, tas Levinas. Man sakė Lionia Kosogoras iš 2-ojo Gulago tomo. Man buvo taip giliai nusispjaut į visus rusų emigrantus, – senus, naujus ir būsimus, – kad aš tik juokdavausi, bet kai persikėliau į viešbutį, kartą jis mane sustabdė ir papriekaištavo, kad esu pasipūtęs ir nenoriu su juo šnektelt. Pasakiau, kad aš nepasipūtęs, bet kad dabar skubu, o grįžęs po poros valandų pas jį užsuksiu. Užsukau.

 

       _______________

       1 Angl. welfare – pašalpa.
       2 Angl. weekend – savaitgalis.
       3 Pobūvis (angl.).
       4 Tu panašus į hipį. Rusijos hipį (angl.).
       5 Populiari rusų liaudies daina.
       6 Bedarbio pašalpa.
       7 Angl. downtown – miesto centras 


       Eduard Limonov. TAI AŠ, EDIČKA. Romanas. Iš rusų k. vertė D. Pocevičius ir B. Januševičius. K.: KITOS KNYGOS, 2006.

 

       Skaityti toliau