Taigi Solanas tekstas mums kalba. Net jei kartais jo kalbėjimas primena tūžmingą kliedesį. Tiksliau tariant, jis pasiekia ribą, kur realybė katastrofiškai susiliečia su kliedesiu ir kur joks sveikas protas nebegali grąžinti jai buvusio saugumo. Saugumas suardytas, nebent prisiminsime, kad Solanas viso labo retransliavo tai, kas neišsakyta, ir reikalavo mirties, pabaigos, kuri jau buvo užšifruota pačioje žmogaus/vyro koncepcijoje. Kita vertus, joje tam tikru būdu pasireiškė neišmokti, natūralūs mergaitės Nietzsche’s bruožai. Jis taip pat turėjo spausdinimo mašinėlę ir buvo pirmasis filosofas, kuris naudojosi jos plaktukais. Buvo sakoma, kad jis „filosofuoja kūju“, nors čia turbūt neturima galvoje nei spausdinimo mašinėlė, nei pianinas, t.y. jo minties instrumentai, visada buvę po ranka. Jis pirmasis turėjo studenčių merginų, o Lou Salomé vadino savo minčių tėvu – jai tenka garbė už Nietzsche’s galvoje pasėtą amžinojo sugrįžimo idėją. Tam tikrais atvejais ir daugeliu požiūrių Nietzsche ne(be)buvo „vyras“. Perfrazuodamas vieno kritiko išsakytą mintį, jis kažkada teigė: „Aš ne vyras, aš dinamitas.“
Solanas ir Nietzsche’ę sieja ne vien parakas. Ne vien stulbinanti šių dviejų neprašytų svečių išpuolių jėga, ne vien tai, kaip jie, įsirėmę nugaromis, bandė pastumti Dievo lavoną, ne vien kritika, išsakyta aukštojo išsilavinimo atžvilgiu, ne tik jų įtampos pilna vienatvė ir ne vien trapūs abiejų kūnai lėmė efemerišką jų bendrystę. Nuožmiai užsipuldama esybę, vadinamą „žmogumi/vyru“, Solanas vis dėlto leidžia jai išvengti mirties pereinant į savaiminio tapsmo, mutacijos, išnykimo būseną. Tai nereiškia, kad Solanas tiesiogiai taiko į Nietzsche’s antžmogį, Übermensch, tačiau Nietzsche savo koncepcijoje pats palieka vietos jos numatytoms žmogaus mutacijoms, nes Übermensch nėra Übermann – supermenas ar didvyris, kaip dažnai pasitaiko vertimuose; greičiau jau šioje sąvokoje galima įžvelgti erdvės moteriškumo skiepui. Nietzsche, kaip ir mes, priklauso žmogaus/vyro pabaigai. Sprendžiant iš jo žodžių, kurių tikroji prasmė atsiskleis ateityje, Übermensch, be abejonės, yra labiau moteris nei vyras. (27)
Solanas idėjos primena mutavusį nyčizmą ir kitu aspektu, susijusiu su perkainavimo mechanizmu, kuris įjungiamas, kai ji ima persekioti savo auką. Pasirodo, kad vyras, kurio baigtį ji propaguoja, kaip toks niekada nebuvo vyru; jis nėra visiems laikams pririštas prie savo esmės. Kaip matyti iš anksčiau cituotos ištraukos, Valerie supratimu vyras nepaliaujamai trina esmingiausius ir charakteringiausius savo bruožus, viena vertus, neišvengiamai krypdamas į „moteriškumą“ – ji nuolat kartoja, kad vyrai pamažu virsta gėjais, ir, kita vertus, cheminių pakaitalų pagalba: narkotikai užgožia, performuoja, išsekina vyro esmę. Dar daugiau (ar dar mažiau, priklauso kaip žiūrėsi). Iš tikrųjų vyrai yra moterys. Štai kur jų problema; štai kur mūsų problema.
Leiskite tai išreikšti kiek subtiliau. Kai vyras nėra moteris, jis yra šūdas, visą pasaulį verčiantis „šūdo industrija“ (-). Galbūt derėtų kalbėti dar subtiliau, kita vertus, dievaži, deklaratyvūs Valerie teiginiai retai kada būna labai subtilūs.
Apeliuodama į mokslą, kad turėtų tvirtesnę atramą, Solanas nuo pat pradžių vyrą supranta kaip „nepilną moterį“, nenusisekusį „biologinį nukrypimą“ (-). Jo trūkumas tas, kad jis „yra pasyvus ir nori būti moterimi“ (-). Šis faktas ir yra visų pasaulinių agonijų priežastis, be to, jis aukštyn kojom apverčia pamatines teorijas ir analizes, interpretuojančias stoką. Stokos sąvoka ima apibūdinti ne moterį, o vyrą, tai jam, užspęstam pražūtingame virtualiame pasaulėlyje, tenka kaip nors susitaikyti su beviltiška stokos būsena, jis yra moteris, apibrėžiama per stoką (the woman-in-lack). Šis supratimas, kuriuo Valerie manipuliuoja ir apie kurį patys vyrai nieko nežino – nors pasąmonėje supranta, būtent iš čia kyla jų mirties geismo simptomai, – sudaro vyro autoimuninės determinacijos (autoimmunitary determination) pagrindą, todėl jis neišvengiamai tampa susisprogdinti pasiryžusiu teroristu. Solanas atskleidžia, kaip abipusės projekcijos veda į aklavietę.
Moterys į vyrus projektuoja išskirtinius savo pačių sugebėjimus, įgimtą šaunumą ir gyvenimą teigiančią narsą, tuo tarpu vyrai į moteris projektuoja jiems patiems būdingą stoką ir mirties grėsmes. Jei akimirksniui užmiršime vyro ir moters chiazminį užkrėstumą, pamatysime, kad vyras pranašesnis už moterį savo projekcijos galia, nesilpstančia savo paties prigimties neigimo galia. Iš esmės vyras yra moteris, tačiau to jis negali pakęsti. Jis susipriešinęs pats su savimi ir represyvi neapykanta sau yra jo varomoji jėga. Viskas, ką daro vyras, yra skirta ištrinti jo moteriškumą. Beje, štai kodėl gėjai atsiduria pirmosiose gretose ir Valerie nepaprastai jais žavisi, ypač jei jie – transvestitai. Jie yra panirę į savo mergišką vaizduotę. Tikri vyrai, tai yra tikros stokojančios moterys turi nuolat žadintis drąsą karui prieš savo tikrąją prigimtį.
Šiame vystymosi etape jiems būdingas „neįveikiamas, desperatiškas siekis įrodyti, kad vyras nėra pasyvus, kad jis – ne moteris“ (-). „Būdamas nepilna moteris, vyras visą gyvenimą siekia užbaigti save, tapti moterimi“ (-). Sekant Solanas logika tai reiškia, kad vyrui būdingas išbandymų potraukis (test-drive) – nuolatinis poreikis tikrinti savo ribas, todėl juos traukia bandomieji poligonai ir mūšių laukai, suteikiantys paguodą ir iškreiptą tikrumą dėl savo tapatybės statuso. Būdamas pasyvus, moteriškas, linkęs į mimikrinį nuolankumą, vyras „nekenčia savo pasyvumo, todėl projektuoja jį į moteris, save paskelbdamas aktyviu ir čia pat bandydamas tai įrodyti („įrodyti, kad jis tikras Vyras“) /.../ Jis stengiasi įrodyti, ko nėra, todėl „įrodinėti“ tenka kaskart iš naujo“ (-). (28) Šiuo teoriniu tour-de-force Solanas savaip atskleidžia, kad lytis yra sublimacija.
Moteris, kuri glūdi vyre, nuolatos siekia išbandyti save ir įrodyti savo vyriškumą: „Pagrindinis būdas tai įrodyti [įrodyti, kad „jis yra Vyras“ – A. R.] yra krušimas (Didis Vyras su Dideliu Bybiu Galingai Pisa)“ (-). Krušimas – Solanas tai atrodo beprasmis ir bukinantis laiko švaistymas – yra esminis būdas vyrams įrodyti savo vyriškumą. Anapus malonumo principo krušimas yra tik viena iš represijos formų. Vyriškajam krušimui būdinga prievarta taip pat palaiko buvimo ne-moterimi iliuziją; prievarta sublimuoja moterišką pasyvaus atsidavimo malonumą, dėl kurio bet kuris vyras (moteris) paaukotų savo klusnią ir nuolankią esybę. Galbūt tai kita priežastis, pastūmėjusi Solanas užpulti signifikantą, War-hole’ą. Valerie buvo jautri semantinėms vardų potekstėms, tačiau kur kas mažiau jautri moters seksualumą redukuojantiems aprašymams. Galbūt, apibūdindama moterį kaip iš esmės pasyvią, ji pasidavė metafizinio ir patriarchalinio rašymo įtakai, tačiau tokia jos strategija pasiteisina prisiminus, kad seksualinės giminės efektas visada projektuojamas iš socialinės determinacijos projektoriaus.
Valerie dažnai varžė lingvistinės grandinės. Siaubo ir susižavėjimo mišinys, kurį jai sukeldavo koks nors objektas arba asmuo, įsikūnydavo palei lingvistinę atodangą. Vardas Andrew buvo tikra provokacija, kursčiusi androfobinius Valerie jausmus. (29) Vardai nėra vien blyksniai pasąmonėje, tą patvirtina Johno Wayne’o Bobbitto vardas lyčių kovos dramoje. (30) Jos pačios vardas, jei jau trumpam įsivėlėme į šias vardų batalijas, kelia tam tikrą nyčišką rezonansą: yra užuomina į nesibaigiančią kovą už vertybių perkainavimą (valorization) ir iškelia ją kaip šio paskutinio filosofo (taip Nietzsche’ę pavadino Heideggeris) figūrą: versus arba vs. Jei vardas iš viso kam nors įpareigoja, tai inicialai VS pavertė Solanas antagoniste, vieniša versus pozicija, kuri šiandien išvydo dienos šviesą leidykloje Verso (31). Polinkis į inversijas suteikė jai ypatingo lankstumo galutinių tikslų atžvilgiu. Daiktai jos noru galėjo laisvai virsti tolimais savo atitikmenimis. Toks virsmas leido jai šauti į Andy Warholą, nors iš tiesų Chelsea viešbutyje ji ketino nušauti savo leidėją Maurice’ą Girodias. Abu šie taikiniai, pakaitalai kažko kito, buvo atsakingi už tai, kad jos rašymas buvo atmestas.
1968 metų birželio 3 dieną Solanas tris kartus šovė į Andy Warholą iš 32 kalibro automatinio šautuvo. Ji užtiko jį kalbantis telefonu. Jam buvo pripažinta klinikinė mirtis. Po penkias valandas trukusios operacijos garsusis baltasis zombis atsigavo. Pasidavusi policijai Solanas teigė, kad Warholas per daug kontroliavo jos gyvenimą. Jis prižadėjo pastatyti jos pjesę, bet netrukus pametė pjesės rankraštį ir „atsisakė skirti man dėmesį“. (Andy patiko pjesės pavadinimas Gilyn į subinę ( Up Your Ass), tačiau jis įtarė, kad Valerie gali būti jį išprovokuoti siekianti policininkė). Fabriko durys jai buvo uždarytos. Netgi kai įtarimai nepasitvirtino, jis delsė, nenorėdamas duoti jai leidimo čia lankytis. Galų gale numetė jai vaidmenį savo filme Aš, vyras ( I, a Man). (32)
Vaidindama lesbietę Solanas suteikė filmui įkarščio, tačiau Warholas ir toliau nebuvo linkęs su ja bendradarbiauti. Ką gi, tai dar pusė bėdos, bet kaip suprasti, kad jis pametė jos rankraštį? 1967 metų gegužę Warholas teigia pametęs rankraštį, pasak jo, jis apsikrovęs neprašytais tekstais, jis gaunąs tonas rankraščių ir negalįs jų visų sužiūrėti. Tais laikais dar nebuvo Kinko, personalinių kompiuterių ir panašių dalykų. Warholas paprasčiausiai išmetė jos rankraštį į šiukšlių dėžę, manė ji, arba – inversija – jis jį pasisavino, pavogė tiesiai jai iš panosės. Prasideda nesiliaujantys Valerie skambučiai. Tai, kad ji žino jo namų telefono numerį, Warholui kelia nerimą. Jos grasinimai iš pat pradžių buvo ir liko telefoniniai. Ji skambino jam ir po to, kai jis jau atsigavo, grasindama, spausdama, reikalaudama. Ji užtiko jį kalbantis telefonu, t.y. jam esant čia ir tuo pat metu kažkur kitur, besikreipiantį ne į ją, bet į kažką, čia nesantį. Solanas tai pasirodė nepakenčiama. Telefonas su susisukusia bambagysle nukreipiamas prieš ją. Warholo buvimas „kažkur kitur“ ją įsiutino. Ji stojo į žūtbūtinę, beveik hegeliško masto kovą už pripažinimą su vaiduokliu. Vaiduokliu, vadovaujančiu visam alternatyviajam atstumtųjų, iškrypėlių, seksualinių radikalų pasauliui, iš kurio ji buvo išvaryta.
Ji net negalėjo sužinoti slaptažodžio į šį bepročių pasaulį! Nukrypusi per daug, o gal per mažai, ji nebuvo priimta į homoseksualistų tarpą ir suprato netekusi vienintelės ir paskutinės progos kur nors rasti savo vietą. Jis buvo kitoje pusėje. Trakšt... trakšt... trakšt... telefonas, šautuvas, filmas trakši jos galvoje, šūvis... Trakšt... Keista, bet šauti į jį reiškė su juo susisiekti, tapti jo adresate.
Po pasikėsinimo – ji pati save įdavė naujokui kelių policininkui dar tą patį vakarą – pirmieji laikraščių puslapiai skelbė: „Aktorė sulaikyta“. Valerie sunerimo. „Iš tikrųjų aš esu rašytoja“, pareiškė reporteriams. Ši rašytojos tapatybė yra bene vienintelis „aš esu“ pareiškimas, kurį ji pateikė apie save, neskaitant filmo Aš, vyras pavadinimo. Kitais atvejais susiduriame tik su daugybe paneigimų, jai būdingiau sakyti „aš nesu lesbietė. Aš neturiu laiko jokiam seksui“, jai artimesnė „ne“ erdvė, arba, pasak Lacano, non, besiribojanti su nom. Kaip teisingai pastebi viena jos kritikė, ji buvo neliberali ir nepaklausi, neburžuazinio feminizmo atšvaitas, jei taip galima pasakyti. (33)
Vis dėlto, net kaip susipainiojęs mikronaratyvas ar negatyvi kovotoja, Valerie Solanas sukėlė permainą, kurią itin svarbu suprasti. Kita vertus, taip sakyti gal ir nėra labai tikslu, nes kažin ar verta stengtis suprasti: jokiai hermeneutikai, kad ir kokia politiškai lanksti ji bebūtų, nepavyks užvožti Solanas po saugiu supratimo gaubtu. Galbūt ji dar tikėjo anthropos idealu ir buvo apgauta, galbūt ji stojo į kovą su technologijomis, kurios kėlė grėsmę jos rašymui: vieniša karė, kovojanti už rašymą ir pralaiminti, kai jis pameta jos rankraštį ir išplūsta visus jį pasiekusius tekstus; galbūt ji atsidūrė ten, kad pasakytų tai, kas neišsakoma, arba, kalbant ne taip dramatiškai, kad savo sukeltu triukšmu prižadintų iš miego vėlesnį moterų judėjimą ir padrąsintų moterų įgalinimo dialektiką. Kai kurie pažįstami manė ją esant vienu metu beprote ir pranaše, partizane ir iškankinta lesbiete, atstumta Warholo draugijos, kuris pirmenybę akivaizdžiai teikė mažiau į biologiją įsišaknijusio moteriškumo pavyzdžiams.
B. Ruby Rich nuomone, ji buvo feminizmo Joana Arkietė. (34) Tačiau La Pucellės pusėje buvo Dievas. Vieniša ir neraštinga, ji atsiliepė į aukštesnįjį pašaukimą. La Solanas, kita vertus, – nors jos ryžtas, kaip aš suprantu, buvo nepajudinamas, – neturėjo jokio transcendentinio tarpininko, kuris būtų ją įtikinęs ir užtikrinęs, kad ji pakluso teisingam balsui. Vienu metu ji galėjo būti nustumta į laidojimo rūsį kaip Antigonė, virpanti iš pykčio ir susitapatinusi su tuo, kaip moterį apibrėžė Hegelis: ji yra vidinis bendruomenės priešas. Daug visko pasakyta apie Hegelio teiginį, kad moteris yra amžina bendruomenės ironija, tačiau jis jai suteikia ir dar aukštesnį – vidinio priešiškumo – statusą, tokiu būdu išstatydamas ją, atvirame patriarchato beprotnamyje vaikščiojančią pabėgėlę, nuolatinei filosofinei priežiūrai ir paversdamas jos egzistenciją itin nesaugia. (35)
Šiaip ar taip, Valerie reiškia moters kaip absoliutaus priešo pasirodymą (anksčiau ar vėliau taip nutinka kiekvienoje episteminėje revoliucijoje su heliotropu vyru centre). Moteris staiga ima ir pasirodo kaip vyrų, bendruomenės, nusistovėjusios vertybių sistemos, Didžiojo Meno priešė. Kaip ir kiekvienas metafizinis priešas, moteris renkasi pilną ironijos ir nematomų destrukcijos linijų egzistenciją, kuri priverstų atsitraukti priešininkus. Ji įtraukia nagus, pasitelkia klastą, prisidengia šydais, apsimeta silpna, persimaino, žodžiu, ji apsimetinėja.
Tuo tarpu Valerie Solanas pasirodė atvirai šaudydama ir, apsiginklavusi šautuvu bei spausdinimo mašinėle, prasiveržė pro glaudų priešo pozicijų išsidėstymą. Dauguma priešių moterų būna sulaikomos, paženklinamos, uždaromos namų areštui ir, surakintos viena patriarchalinės tvarkos grandine, priverčiamos dirbti, priverčiamos tarnauti Vyrui. Valerie, apimta kažko panašaus į psichotinį protrūkį, akimirksniu išsiveržė, sutraukė grandines ir jos nespėjo užgniaužti. Tačiau akimirksnį trukęs švystelėjimas atvėrė tai, kas jau seniai buvo nuspėta, nesvarbu, ar ji priklausė Ovidijaus merginų gaujai, Heroidėms, ar jos vardas buvo Medūza, Medėja, Antigonė, Lizzie Borden (36), Lorena Bobbitt, Aileen Wournos (37), Christine ir Lea Papin (38), Solanas: siaubinga naikinimo mašina buvo paleista.
Viena iš naikinimo formų, kurią Valerie nurodė, yra nedarbas. Moterys turėtų prisijungti prie dirbančiųjų, kad žlugdytų sklandžiai veikiančias operacijas, kad išlaisvintų kitus ir dosniai išdalintų pinigus. Telefonų operatorės turėtų neapmokestinti skambučių ir supainioti telefonų kodus; kitos turėtų įdiegti slaptų gedimų ir bendrą sabotažo sistemą, kuri pakirstų esminę daiktų tvarką. Ne staigūs sprogdinimai, bet nepaliaujamas kasimasis po pamatais su virusams būdingu atkaklumu, kuris ilgainiui sugriaus visą namą. Visos šios strategijos taip pat skirtos tik pagreitinti imunodeficito jau paveiktos socialinės ir finansinės sistemos baigtį. Jos tikslas buvo panaikinti pinigus – simbolinius vertybių atitikmenis.
Valerie, ji siekė labiau tiesioginio vertybių supratimo. Ji negalėjo pakęsti abstraktaus kapitalo svyravimo; kompromisiniai pakaitalai jai kėlė baimę. Vyrai sukūrė kapitalo apytaką kaip išnaudotojiškos ekonomikos dalį. Be to, kapitalas atsirado skolinantis galią, skolinant moteris, išradus nuosavybę, spekuliuojant pirminiu deficitu. Pirmiausia, būdama neturtinga, Valerie norėjo būti įvertinta. Warholas nesumokėjo pakankamai... savo dėmesio jai. Jai trūko kredito ir pasitikėjimo. Warholas buvo pakaitalas.
Kaip žinome, ji pirmiausia persekiojo savo leidėją. Šis taip pat neabejotinai buvo pakaitalas kažko kito ilgoje, sielą išeikvojančių pakaitalų grandinėje. Kažkas buvo pavogta iš Valerie Solanas. Būtent tai tapo jos saviraiška – rankraštis, gyvenimas, šansas, vieta, jos žodis, jos kūno vientisumas (ją tvirkino tėvas), jos garbingumas („Nenuostabu, kad tu lesbietė,“ – pakurstyta Warholo šaipėsi Viva; „Tu pati šitą atspausdinai? Gal norėtum pas mus dirbti registratore?“ – šnypštė Warholas.) (39) Rašyme ir per rašymą Solanas tikėjosi išlyginti rezultatą ir padengti savo nuostolius, atsiimti skolą, pritraukti susidomėjimą, apdrausti ateitį – taip, sutaupyti save, įgyti kreditą, atsidaryti taupomąją sąskaitą, suvesti egzistencinį balansą. Ji norėjo sunaikinti pinigus, bet anuliuotos sistemos vertė turėjo neišvengiamai pašokti, išaugti. Ji manė, kad galės viską pradėti nuo pradžių.
Valerie Solanas kiekvieną kartą pradėdavo nuo pradžių. Ji pradėdavo nuo įžangos, nuo starto linijos. Kalbant apie jos asmenybę, ji buvo, tiesą sakant, drovi. Tam tikra prasme ji norėjo pelningai išmainyti savo vardo vertę; valorizuoti Valerie. Galbūt tai skamba neįtikinamai, bet kai kurie Dasein yra prisirišę prie savo vardų, valdomi anasemiškų, tačiau slaptų balso galių, raginančių palikti savo parašą ant tekstų ir žygių arba tiesiog išraižyti savo vardą ant medžio kamieno. Šiaip ar taip, būtent jinai dažnai sakydavo, kad Andy Warholas neparodė jai pakankamai dėmesio. Ar ne ironiška, kad Warholas tapo dubleriu, dalimi serijinės gretos, vedančios atgal iki pirminio pažeminimo. Ji buvo apleista, išnaudota ir nuolat nepakankamai įvertinta.
Warholas buvo paskutinis ilgoje gretoje, taigi, šaudama į jį, Solanas paleido šūvį į visą eilę, pykštelėjo į visus vyro simuliakrus, į visas jo serijas, kurias atstovavo Andy ir už kurias jis krito. Gali būti, jog išsiveržusi iš teksto, kad įtvirtintų savo priešišką laikyseną, Valerie visai neketino stverti už gerklės žmogaus, konkretaus asmens. Ji rengė sąmokslą, ketindama sunaikinti simbolinį gnybtą, kuriuo susegti visi engėjiški signifikantai, dangstantys pirminį pažeidimą. Iš visų galimų provokuojančių pasirinkimų Warholas buvo pats ypatingiausias ir tuo pat metu pats bendriausias objektas.
Ji užpuolė šmėklą arba viso labo reikšmės slapyvardį, todėl jos kulka nepasiekė tikslo ir nebuvo mirtina. Warholas kalbėjo telefonu, t.y. ta pačia mašina, kuri ignoravo jos skambučius ar bent jau taip juos pakeisdavo, kad ji nesijaustų, jog į ją kreipiamasi. Warholas tuo momentu nebuvo jai tik asmuo ar pašnekovas, jei iš viso kada nors tokiais buvo buvęs. Ji puolė jį, kai jis ėmė dominuoti, kai tapo apibendrinimu, kai išsipūtė į idėją ir sustingo kaip kultūrinė ikona. Jis išplito apimdamas skirtingas morfemas ir reikšmes. Jos sąmonėje jis pavirto vyro apibendrinimu. Nelengva nužudyti apibendrinimą, žanrą, lytį. Galų gale, kaip jau minėta, ji sužeidė du vyrus tą dieną, kaip, beje, ir ieškojo dviejų vyrų – Maurice’o ir Andy. Jos taikiklyje visuomet buvo du vyrai, du tikslai, dviprasmybė. Jei ją kas nors sieja su jos tėvo kūniškais nusikaltimais, tai jos tikslą geriausiai atskleidžia lakaniškas požiūris.
Egzistuoja du tėvai: įsivaizduojamas ir tikrasis tėvas – tėvas kaip Didysis Dulkintojas, kaip visišką nusivylimą keliančio Dievo indas. Yra du priešai, todėl ir vyrus ji turėjo padalinti į dvi grupes: taip vadinami tikrieji, neišbaigti moterys-vyrai ir gėjai. (Šis įprotis būdingas ne vien panelei Solanas. Antai Jungtinės Valstijos taip pat linkę padalinti ir sudvigubinti priešo vardą, pastaruoju metu pavyzdžiui, į Osamą bin Ladeną ir Sadamą Huseiną).
Kai manifeste priešas įvardinamas, jis skyla į du: pavyzdžiui, tekste siekiama sugriauti tikėjimą „esminiu Tėvelio ir policininko gerumu“ (-). Čia tikslas nėra vien griovimas. Griovimas yra priklausomas nuo sistemos, kurią jis kritikuoja. Jos santykiai su priešu yra kur kas labiau destruktyvūs nei griovimas, nes Solanas aprašyta invazija numato slaptus smūgius, gerai užmaskuotus veiksmus, – invaziją, pagrįstą mikrobiniu šturmu: „PADUGNĖS veiks slapta, klastingai, iš pasalų (kita vertus, visada bus aišku, kad žmogžudystę įvykdė PADUGNĖS)“ (-). Antra vertus, jos puolimo planas iš esmės yra nemodernus: „Jei PADUGNĖS kada nors žygiuos, tai per kvailą, vemti verčiantį Prezidento veidą; jei jos suduos smūgį, tai bus šešių colių ašmens smūgis tamsoje“ (-).
Solanas negali pakęsti tų prievartos formų, kurios implicitiškai pripažįsta įstatymą arba atrodo nukreiptos įstatymo. Ji siekia žengti anapus įstatymo ir anapus įstatymu pagrįsto valdžios aparato, t.y. į erdvę, kuri visuomet priklausė nusikaltėliams: „PADUGNIŲ veikla bus kriminaliniai nusikaltimai, o ne pilietinio nepaklusnumo akcijos, kuomet viešai pažeidžiamas įstatymas ir sėdama į kalėjimą, kad visuomenė atkreiptų dėmesį į neteisybę. Pilietinio nepaklusnumo taktika taikoma su tikslu pakoreguoti konkretų įstatymą ar šiek tiek pakeisti sistemą, tuo pačiu pripažįstant, kad bendrai sistema yra teisinga ir teisėta. PADUGNĖS yra prieš pačią sistemą, prieš patį įstatymų ir valdžios principą. PADUGNĖS ateina sugriauti sistemą, o ne išsikovoti kokias nors teises. PADUGNĖS – visada kietos ir savanaudės – sieks taip pat išvengti persekiojimo ir bausmių.“ (-)
Pagaliau pažymima tikroji fronto linija: „Taigi, konfliktuojančios pusės yra ne vyrai ir moterys, bet PADUGNĖS“ (-). Čia, atrodo, kažkas supainiojama. Galima pagalvoti, kad arba Solanas jau diskursyviai sunaikino vyrų giminę, arba ta slapta zona, į kurią ji nusitaikė, visada buvo sudaryta iš dviejų tipų moterų, besivaržančių tarpusavyje dėl dominavimo. (Valstijos psichiatras nustatė, kad jos atveju svarbesnė buvo motinos funkcija – motinos slopinimo modelis, o ne tėvo įsibrovimas) (40). Pačios moterys, pasak jos, kaltos dėl nesveikų santykių su vyrais. Vyras, tiesą sakant, yra „romus, paklusnus ir lengvai pasiduoda valdžiai bet kurios moters, norinčios jį valdyti“ (-). Pasirodo, karą ji skelbia tokio tipo moterims, kurios išsižada savo sugebėjimo dominuoti – tai „gerutės, pasyvios, susitaikančios, „išsilavinusios“, mandagios, užsidariusios, pavergtos, priklausomos, išgąsdintos, nemąstančios, savimi nepasitikinčios, nuolat pritarimo siekiančios Tėvo dukrelės, kurios negali pakęsti nežinomybės, kurios norėtų ir likti beždžionės stadijoje, kurios jaučiasi saugios, tik kuomet šalia stovi Didysis Tėvelis, didelis stiprus vyras, į kurį galima atsiremti, ir riebus, apžėlęs veidas Baltuosiuose rūmuose, kurios bijo pažvelgti realybei į akis ir pripažinti, kas iš tikrųjų yra vyras ir kas iš tikrųjų yra Tėvelis“ (-). Ir taip toliau.
Čia tampa akivaizdu, kad netgi Valerie Solanas atrodo, jog moteris yra bendruomenės priešas. Siekdama išsivaduoti iš teisinio, spekuliatyvaus, technomokslinio ir triuškinančiai mizoginiško įstatymo, Solanas, kad ir vienam akimirksniui, paverčia moteris mažuma ir atpirkimo ožiu. Tiesa, kalbėti reikėtų tik apie tą moterų tipą, prieš kurį ji nusiteikusi. Ji šauna į tą, kuri palaiko maskulinizmo fikcijų kaukes ir apgaulę, tačiau atsisako ontologiškai apibrėžti pačią vyro esmę („kas yra vyras“). Jos nuosprendis moterims logiškai išplaukia iš to, ką jis skelbia. Jei vyrai yra silpnos, pasyvios ir nuolankios būtybės, sunaikintos tvirto bendrininkavimo tarp biologijos ir technologijos – jei jie pasmerkti sužlugti, o jų žaidimas kosminiu mastu atšauktas, – tuomet vienintelė nerimą kelianti trukdžių ir gudrysčių sritis priklauso moteriai arba moterims.
Tai jos kelia baimę, tai jos, sistemiškai menkindamos savo pajėgumą, turi galią, paslėptą po daugybe silpnybės formų, jėgą kaip mazochistinį nuolankumą lemčiai. Visos kortos yra jų rankose, tačiau jos žaidžia prieš save. Šis iškrypimas Valerie kelia įsiūtį. Nedaug tėra moterų, kurios būtų „užtikrintos, savimi pasitikinčios, nešvankios, pašėlusios, savanaudiškos, nepriklausomos, išdidžios, ieškančios jaudulio, nesuvaržytos taisyklių, arogantiškos moterys“ (-). „PADUGNĖS pernelyg nekantrios, kad lauktų, kol milijonas bukapročių išplautomis smegenimis atsitokės“ (-). Pasiekęs viršūnę lieki vienišu.
Pasiekusi dugną, nuskurdusi ir benamė, Solanas, sakoma, mirė San Franciske. Tai buvo 1988-ieji. Ar ji išsaugojo savo žiaurų, ironišką aštrumą, niekas nežino. Pasak jos motinos, iki pat mirties ji gyveno laimingą, švelnios patirties ir draugystės kupiną gyvenimą. (41) Vienas iš klausimų, kuriuos vis dar kelia Valerie Solanas, bent man taip atrodo, liečia tuos, kurie pasižymi stipriu neteisybės pojūčiu. Jie valkiojasi sustingę, išsekinti, virpantys beveik autistinėje vienatvėje. Jų kalba tebevirpa. Prisimenu smukusį Nietzsche’ę ir kitus „vyrus“, „moteris“, kas jie bebūtų ar kaip apie save begalvotų. Būna naktų, kai mane užlieja Valerie nuovargis. Girdžiu ją spausdinant mašinėle bute viršum manojo: „Šūdas, kurį šiame pasaulyje turi perbristi, kad išgyventum.“
P.S. Koledže Valerie Solanas specializavosi psichoanalizėje.
_____________________
(27) Nietzsche’s seksualinės giminės apibrėžimą aš tyrinėju netrukus pasirodysiančioje knygoje The Test Drive, University of Illinois Press.
(28) Philippe’as Lacoue-Labarthe’as viename savo darbų atskleidžia, kokia bauginanti yra metafizika, kai paliečiamas mimezio klausimas. Nuo Platono iki Heideggerio mūsų filosofų šeimoje mimezis reiškė feminizacijos grėsmę. Pridedu šią informaciją, norėdama atkreipti dėmesį į tai, kad, nepriklausomai nuo to, ar domimės ir skaitome filosofiją, ar ne, ji vis tiek yra mūsų sargas, padaręs už mus lemtingiausius sprendimus ir nustatęs, kas yra kas mūsų gyvenime. Ypač siūlau perskaityti Typography: Mimesis, Phylosophy, Politics, ed. Christopher Fynsk, Cambridge and London: Harvard University Press, 1989.
(29) Žr. Peter Moritz Pickshaus, „Bibliographie zu Valerie Solanas“, nepublikuotą jo disertacijos Androphobe Gewalt: Beitrag zur historischen Psychologie (Berlin: Freie Universität Berlin, 1994) dalį. Čia rašoma apie androfobiją, smurto istoriją ir Valerie.
(30) Apie sąsajas tarp kai kurių iš šių vardų ir įvykių žr. Melissa D. Deem, op. cit.
(31) Avital Ronel tekstas rašytas 2004 metų Vyrų pjaustymo draugijos manifesto leidimui Verso leidykloje. (vert. past.)
(32) Ji taip pat pasirodė Andy Warholo ir Paulo Morissey filme Bike Boy (1967). Warholas grįžo prie jos filme Women in Revolt (1971), kur vaizduojamos trys feministės (jas vaidina transvestitai), kurios įkuria PIG (Politically Involved Girls).
(33) Dana Heller, op. cit.
(34) B. Ruby Rich, „Manifesto Destiny: Drawing a Bead on Valerie Solanas“, in Voice Literary Supplement, 119, October 12, 1993, p. 16-17.
(35) Provokuojantis požiūris į Hegelio taikinio zoną pateikiamas Gil Anidjar, The Jew, the Arab: A History of the Enemy, Stanford: Stanford University Press, 2003, p. 61 ir toliau.
(36) Lizzie Borden (1860-1927) – buvo apkaltinta savo pamotės ir tėvo nužudymu. (vert. past.)
(37) Aileen Wournos (1956-2002) – serijinė vyrų žudikė. (vert. past.)
(38) Christine ir Lea Papin – seserys, 1933 metais Prancūzijoje nužudę dvi moteris, pas kurias dirbo tarnaitėmis. (vert. past.)
(39) Dana Heller, op. cit.
(40) Žr. Harron ir Minahan, op. cit., xxvi.
(41) Žr. Dana Heller, op. cit. Daugiau apie Solanas motiną Dorothy Moran žr. Rowan Gaither, „Andy Warhol’s Feminist Nightmare“, in New York Magazine, January 14, 991, p. 35.
Valerie Solanas. VYRŲ IŠNAIKINIMO DRAUGIJOS MANIFESTAS. Iš anglų k. vertė Edgaras Klivis. K.: Kitos knygos, 2005.
