Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Fragmentai (1)
Ernesto Che Guevara. BOLIVIJOS DIENORAŠTIS

bolivijos dienorastis

       1966 M. LAPKRITIS
 

       Lapkričio 7 d.

       Prasideda naujas etapas. Naktį pasiekėme rančą. Kelionė sekėsi visai neblogai. Paskui maskuojamai persirengę pasiekėme Kočabambą, ir mudu su Pačiungo užmezgėme kontaktus, susiradome džipą ir dvi dienas keliavome dviem automobiliais. Netoli rančos automobilius pristabdėme, vienu privažiavome arčiau, vengdami sukelti kaimynystėje gyvenančiųjų, kurie įtaria mūsų kampaniją verčiantis kokaino gamyba, nepasitenkinimo. Juokingiausia, kad nenuorama Tumaini laikomas grupės Čemiku. Grįžtant į sodybą, Bigotes, – jis beveik perprato, kas aš esu, – jau antrą kartą vos nenudangino mūsų į prarają; spėjo sustabdyti džipą, bet likome karoti virš bedugnės. Iki sodybos teko eiti apie 20 kilometrų, joje jau buvo apsistoję trys Partijos nariai, o mes ten buvome po vidurnakčio. Bigotes noriai sutiko su mumis bendradarbiauti, kad ir ko Partija imtųsi, bet jis neslepia lojalumo Monchei, kurį, atrodo, labai gerbia ir žavisi. Jis tvirtina, kad Rodolfo požiūris toks pat, tas pats ir su Koko, bet reikia susitaikyti, kad Partija nusprendė kovoti. Paprašiau, kad iki Monchės atvykimo Partijai nieko neraportuotų. Jis išvykęs į kelionę po Bulgariją ir mums padės; pritarė abiem dalykams.
 

       Lapkričio 8

       D. praleidome džiunglėse, vos už 100 metrų nuo rančos, netoli upokšnio. Mus išvargino spiečiai keistos rūšies moskitų, nors ir negeliančių. Čia gyvuoja tokie vabzdžiai kaip jaguasa, moskitai, mariki, uodai ir erkės. Arganjarasas padėjo Bigotes nukelti nuo skardžio džipą, už tai pažadėjęs jam nupirkti kai kurių dalykų, pavyzdžiui, paršelių ir vištų. Ketinau užrašyti informaciją apie kelionę, bet atidėjau kitai savaitei, kai sulauksime dar vienos grupės.
 

       Lapkričio 9

       Diena be nutikimų. Su Tumaini leidomės patyrinėti vietovės palei Njakahuasu upę (išties tai tik upelis), bet jos ištakų nepriėjome. Upė užtvenkta, vietovė atrodo mažai lankoma. Tyliai laikantis čia galima ilgai slapstytis. Vakarop stipri liūtis privertė palikti džiungles ir grįžti į trobelę. Radau įsisegusias šešias erkes.
 

       Lapkričio 10

       Pačungo ir Pombo išsiruošė į pažintinį žygį. Kartu paėmė ir vieną kompanjero, bolivą Serafiną. Jie nuėjo toliau už mus ir atrado vietą, kur upokšnis dalijasi į dvi atšakas. Atrodo, neblogas tarpeklis. Sugrįžę užsiėmė kas kuo prie trobelės, ir juos pastebėjo Algaranjaso vairuotojas, atvežęs mums užsakytus pirkinius. Užkūriau tikrą pirtį, ir mes nedelsdami nusprendėme rytoj persikelti į džiungles ir įsirengti stovyklavietę. Tumaini galės ir toliau jam rodytis, jį jau pažįsta, apsimes dar vienu rančos darbininku. Greitai tos painiavos nebeliks: pažiūrėsime, ar mums pavyks sulaukti mūsų žmonių. Kai jie bus čia, jausiuosi ramiau.
 

       Lapkričio 11

       Diena naujoje stovyklavietėje, kitapus trobelės, kur nakvojome, daugiau nieko naujo. Uodų antplūdžiai pragariški, tenka tūnoti hamakuose apsisupus tinkleliu nuo moskitų (jį turiu tik aš). Tumaini išsiruošė aplankyti Algaranjaso, nupirko jam keletą vištų ir kalakutų. Neatrodo, kad jam kilo kokių įtarimų.
 

       Lapkričio 12

       Visai nieko naujo. Leidomės į trumpas stovyklavietės paieškas. Ten apsistosime, kai atvyks dar šeši iš kitos grupės. Išsirinkome vietą proskynoje, maždaug už 100 metrų, šalia kalvos, netoliese yra daubų, kur bus galima kasti žemines ir jose laikyti maistą ir kitus dalykus. Šiuo metu jau turėtų išjudėti pirmosios iš trijų grupuočių po du žmones, taip kiekviena padalyta. Savaitės pabaigoje jie jau turėtų pasiekti rančą. Mano plaukai nors susivėlę, gerokai paaugo, o žilieji nušviesėjo, suvešėjo barzda. Po mėnesio kito vėl tapsiu savimi.
 

       Lapkričio 13

       Sekmadienis. Šalia stovyklavietės praeina keli medžiotojai: tai Algaranjaso samdiniai piemenys. Jie – kalniečiai, jauni, viengungiai; idealiai tinkantys kuopai, turi pakankamai sukaupę pagiežos šeimininkui. Pranešė, kad už 8 mylių nuo čia, upės pakrantėje, yra namų bei keli šaltiniai. Daugiau nieko naujo.
 

       Lapkričio 14

       Jau savaitė, kai čia gyvename. Pačungo atrodo liūdnokas, niekaip neapsipranta su nauja vieta, bet tai turi praeiti. Šiandien pradėjome rausti tunelį, ten paslėpsime viską, kas galėtų mus išduoti. Užmaskuosimetjį šakaliais ir kiek įmanoma saugosime nuo drėgmės. Jau išraustas pusantro metro gylio šulinys ir pradėtas tunelis.
 

       Lapkričio 15

       Toliau kasėme tunelį; iš ryto Pombo ir Pačungo, popiet – mudu su Tumainiu. Kai 6 val. baigėme darbą, tunelis jau siekė beveik du metrus. Rytoj stengsimės užbaigti ir paslėpti jame visus įtartinus daiktus. Naktį prapliupęs lietus išginė mane iš hamako – jis nailoninis ir akimirksniu peršlampa. Daugiau nieko naujo.
 

       Lapkričio 16

       Pagaliau tunelį iškasėme ir užmaskavome. Liko dar užmaskuoti ir prie jo vedantį kelią; pernešime daiktus į rančą ir rytoj juos paslėpsime, apdengsime duobę šakaliais ir moliu. Ši žeminė įrengta pagal s Čemą Nr.1. Ji nubraižyta pirmajame dokumente. Daugiau nieko naujo. Nuo rytojaus labai lauksime žinių iš (La) Paso.
 

       Lapkričio 17

       Tunelyje jau paslėpti daiktai, kurie gali sukompromituoti gyvenančiuosius rančoje, taip pat šiek tiek konservų. Iš šalies žvelgiant viskas atrodo gana nekaltai. Iš La Paso nėra jokių žinių. Trobelėje apsistoję vaikinai šnektelėjo su Algaranjasu – iš jo nusipirko kai kurių dalykų, o šis ir vėl primygtinai siūlėsi bendradarbiauti kokaino fabrikėlyje.
 

       Lapkričio 18

       Tebelaukiame žinių iš La Paso. Pačungo ir Pombo vėl žvalgė upelį, bet suabejojo, ar ši vieta tiks stovyklai. Pirmadienį tai išsiaiškinsime su Tumainiu.

       Algaranjasas atėjo taisyti kelio, rinko iš upės akmenis ir ilgokai plušėjo. Atrodo, nė neįtaria apie mūsų buvimą. Laikas bėga monotoniškai, nuo nuodingų moskitų ir erkių įkandimų atsirado žaizdų. Naktimis jau ima kąsti šaltukas.
 

       Lapkričio19

       Iš La Paso vis dar nieko negirdėti. Ir čia nieko naujo; tūnome užsislaptinę, nes šiandien šeštadienis, aplinkui vaikštinėja medžiotojai.
 

       Lapkričio 20

       Vidurdienį atvyko Markosas ir Rolandas. Dabar jau esame šešiese. Iškart pasipylė pasakojimai apie kelionės nuotykius. Jie ilgokai užtruko dėl to, kad juos tik prieš savaitę pasiekęs įsakymas. Atvyko greičiausiai iš visų, keliavusių per San Paulą. Dar keturių atvykstančiųjų be kitos savaitės laukti neverta. Atvyko ir Rodolfas, jis man paliko labai gerą įspūdį. Atrodo, jis ryžtingiau nei Bigotesas nusiteikęs viską užbaigti. Tėtė jau buvo prasitaręs apie mane, todėl, kaip ir Koko, pažeidė instrukcijas. Panašu, kad tai pavydo dėl įgaliojimų sukelti nesutarimai. Nusiunčiau į Manilą kai kurias instrukcijas (I ir II dokumentai) ir Tėtė atsakė į jam pateiktus klausimus. Rodolfas grįžo tik auštant.
 

       Lapkričio 21

       Pirmoji didesnės grupės diena. Pylė kaip iš kibiro, kol kėlėmės į naują vietą, permerkė ligi siūlo galo. Galų gale įsikūrėme. Palapinė, pagaminta iš sunkvežimio brezento, praleidžia vandenį, bet vis kažkiek apsaugo. Supamės į nailoninius hamakus. Gavome dar šiek tiek ginklų. Markosas turi „Garand“, Rolandui atiteks M-1 iš sandėlio. Chorchė pasiliko su mumis, bet trobelėje, iš ten organizuos rančos ūkio darbus. Rodolfo prašiau surasti patikimą agronomą. Stengsimės, kad tai užtruktų kaip galima ilgiau.
 

       Lapkričio 22

       Tuma, Chorchė ir aš leidomės į nedidelę ekspediciją paupiu (Njakahuasu), patyrinėti atrastą šaltinį. Po vakardienos liūčių upė neatpažįstamai patvino, ir mes gerokai pavargome, kol pasiekėme norimą vietą. Tai – plonytė vandens srovelė, kurios ištakos pakankamai užmaskuotos, pasistengę čia galime įrengti nuolatinę stovyklavietę. Grįžome tik po 9 vakaro. Čia viskas kaip buvę.
 

       Lapkričio 23

       Įsirengėme stebėjimo punktą, iš kurio matoma rančos trobelė, reikia saugotis nuo kokio patikrinimo ar nelauktų svečių. Jei du išeina į ekspediciją, kiti turi tris valandas budėti ir stebėti vietovę. Pombo ir Markosas ieškojo vietos mūsų stovyklavietei ir priėjo upelį, kuris vis dar patvinęs.
 

       Lapkričio 24

       Pačo ir Rolandas iškeliavo apžiūrėti upelio, rytoj turėtų grįžti. Vakar vakare sulaukėm netikėto apsilankymo: „užklydo“ du Algaranjaso piemenys. Nieko keisto nebuvo, tik trūko su žvalgais išėjusio Antonijaus ir Tumos – jis trobelės šeimininkas. Paaiškinimas: išsirengė medžioti. Aliučos gimtadienis.
 

       Lapkričio 25

       Iš stebyklos gavome žinią, kad atvyko džipas su dviejų ar trijų žmonių komanda. Paaiškėjo, kad jie iš tarnybos, kuri siekia užkirsti kelią maliarijai plisti. Jie paėmė mūsų kraujo mėginius ir išvyko. Pačo ir Rolandas grįžo vėlai, nakčia. Jiedu rado žemėlapyje pažymėtą upelį ir išžvalgė vietovę. Eidami paupiu aptiko apleistus, nedirbamus laukus.
 

       Lapkričio 26

       Šiandien šeštadienis, todėl mes niekur nėjome. Paprašiau Chorchės, kad nujotų paupiu pasižvalgyti, kur ta upė teka; nepavyko gauti arklio, taigi pėstute patraukė pas doną Rembertą pasiskolinti gyvulio (apie 20–25 km). Vakare dar nebuvo grįžęs. Iš La Paso žinių dar nėra.
 

       Lapkričio 27

       Chorchė taip ir negrįžo. Įsakiau pernakt budėti, bet 9 val. atvyko pirmasis džipas iš La Paso. Su Koko atvyko Choakinas, Urbano ir vienas bolivietis, kuris nusprendė prisidėti prie mūsų: bolivietis, vardu Ernestas, studijuoja mediciną. Paskui Koko išdūmė ir atvežė Rikardą, Brauliją ir Migelį su dar vienu bolivu, vardu Inti, tas irgi nusprendė pasilikti. Dabar mūsų iš viso dvylika kovotojų ir Chorchė, kuris dedasi rančos šeimininku. Koko ir Rodolfas bus atsakingi už kontaktus. Rikardas pranešė naujieną, kuri mums visai nepalanki: į Boliviją atvyko Čino, nori atsiųsti dvidešimt žmonių ir susitikti su manimi. Tai sukels nepatogumų, išeina, kad kova taps tarptautinė, nė nepasitarus su Stanislavu (Estanislao). Nutarėme Čino išsiųsti į Santa Kruzą, ten jį pasitiks Koko ir atveš čionai. Dar prieš auštant Koko išvyko su Rikardu, šis į La Pasą važiuos kitu džipu. Koko reikia užsukti pas Rembertą ir paklausti apie Chorchę. Pasišnekėjęs su Inti supratau, kad Stanislavas ginkluotai kovai nepritaria, bet pats Inti, atrodo, pasirengęs išsivaduoti iš jo įtakos.
 

       Lapkričio 28

       Ryte Chorchės vis dar nebuvo, negrįžo ir Koko. Paskui grįžo abudu, pasirodo, jie tiesiog svečiavosi pas Rembertą. Neatsakingas požiūris. Popiet sukviečiau bolivų grupę ir pranešiau jiems apie perujiečių pasiūlymą atsiųsti 20 vyrų, visi tam pritarė. Tik lauksime jų vėliau, kai imsimės veiksmų.
 

       Lapkričio 29

       Susiruošėme parengti upės planą ir ištyrinėti vietoves prie upokšnio, ten įsirengsime kitą stovyklavietę. Grupę sudarė Tumainis, Urbano, Inti ir aš. Prie upokšnio pakankamai saugu, tik nykoka. Mėginsime ieškotis kitos vietos, iki jos reikia eiti maždaug valandą. Tumainis pargriuvo ir, atrodo, susižalojo kelį. Į stovyklavietę grįžome nakčia, prieš tai dar matavome upę. Kol kas jokių naujienų. Koko išvyko į Santa Kruzą laukti Čino.
 

       Lapkričio 30

       Markosas, Pačo, Migelis ir Pombo, gavę instrukcijas, išvyko apžiūrėti tolimiausio upelio. Jų nebus apie dvi dienas. Smarkiai palijo. Iš namų nėra jokių naujienų.
 

       Mėnesio apžvalga

 

       Viskas klostosi pakankamai gerai: atvykau be jokių keblumų; pusė žmonių jau irgi vietoje, atvyko saugiai, nors šiek tiek vėlavo. Pagrindiniai Rikardo bendražygiai pasirengę prisijungti prie mūsų judėjimo. Perspektyvos gana palankios: šiame nuo visų centrų nutolusiame regione, iš visko sprendžiant, galėsime būti kiek tinkami. Planai numatomi tokie: sulaukti likusių žmonių, bent jau iki dvidešimties padidinti bolivų kontingentą ir pradėti operaciją. Reikia sulaukti, kaip reaguos Monchė ir kaip elgsis Gevaros vyrai.

 

       Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.

 

       Skaityti toliau

 

Pridėti komentarą

Saugos kodas
Atnaujinti