GRUODIS, 1966

       Gruodžio 1

       Diena praėjo be naujienų. Vakare atvyko Markosas ir jo kompanjeros, jie užtruko ilgiau, nei buvo numatyta, – teko karstytis atšlaitėmis. 2 val. nakties man pranešė apie Koko ir vieno kompanjero grįžimą. Susitikimą atidėjau rytdienai.
 

       Gruodžio 2

       Anksti rytą atvyko Čino, atrodė susijaudinęs. Kiaurą dieną kalbėjomės. Svarbiausia naujiena: jis vyksta į Kubą, čia asmeniškai paaiškins padėtį, po dviejų mėnesių galės prisijungti penki perujiečiai, kitaip tariant, mes jau pradedame veikti. Kol kas atvyks dviese, vienas radiotechnikas, kitas – medikas, ir kurį laiką liks su mumis. Prašė ginklų, sutikau duoti vieną BZ, keletą mauzerių ir granatų bei nupirkti jiems vieną M-1. Nusprendžiau padėti jiems permesti penkis perujiečius, kurie taps ryšininkais, gabenant ginklus į Puno, esančio kitoje Titikakos ežero pusėje. Papasakojo apie nutikimus Peru, taip pat apie drąsų Kaliksto išlaisvinimo planą, kuris man pasirodė iš fantastikos srities. Jis mano, kad šiame regione veikia keletas žmonių, likusių gyvų po partizaninių karų, bet patvirtinti to negali, nes iki tos vietovės nusigauti nepavyko. Likusi pasakojimo dalis buvo vien juokeliai, nieko svarbaus. Išvykdamas į (La) Pasą atsisveikino su tokiu pat įkarščiu. Išsivežė mūsų fotografijas. Koko gavo nurodymus užmegzti kontaktus su San Česu (su kurio susitiksiu vėliau) ir susisiekti su prezidentūros informacijos viršininku, pasisiūliusiu su mumis bendradarbiauti, mat jis yra Inti svainis. Mūsų tinklo vis dar tik užuomazgos.
 

       Gruodžio 3

       Jokių naujienų. Šeštadieniais žvalgymai atidėti. Trys piemenys patraukė į Laguniljasą užsakyti prekių.
 

       Gruodžio 4

       Nieko naujo. Sekmadieniais aplinkui tvyro ramybė. Pradėjau pašnekesį apie atvyksiančius bolivus ir apie karą.
 

       Gruodžio 5

       Vis dar be naujienų. Buvome numatę traukti į žygį, bet pylė kaip iš kibiro. Ramybę sutrikdė nedidelis sąmyšis dėl be perspėjimo paleistų Loro šūvių.
 

       Gruodžio 6

       Išsirengėme prie pirmojo upokšnio kasti kitos duobės. Tai – Apolinaras, Inti, Urbano, Migelis ir aš. Migelis pakeitė Tumą, šis dar neatsigavo po traumos. Apolinaras užsiminė ketinąs prisijungti prie būrio, tik La Pase dar turi reikalų. Jam duotas teigiamas atsakymas, bet reikės šiek tiek palaukti. Apie 11 val. jau buvome prie upokšnio, stengėmės nepastebimi apžiūrėti vietovę ir surasti tinkamą vietą duobei, bet aplinkui vien akmenys, ir upokšnio vaga toliau driekiasi vien akmenimis, upelis šiuo metu išdžiūvęs. Atidėjome žvalgymus rytdienai. Inti su Urbano išsirengė medžioti elnių, nes maisto atsargos pastaruoju metu visai sumenko, jų mums turi pakakti iki penktadienio.
 

       Gruodžio 7

       Migelis ir Apolinaras surado tinkamą vietą ir ėmė ten kasti tunelį. Įrankiai visai niekam tikę. Inti su Urbano grįžo tuščiomis rankomis, bet sutemus Urbano su M-1 pavyko sumedžioti kalakutę. Kadangi jau buvome paruošę maisto, palikome ją rytdienos pusryčiams. Šiandien sukanka mėnuo, kai čia apsistojome, bet dėl patogumo išvadas ir apibendrinimus pateiksiu kiekvieno mėnesio pabaigoje.
 

       Gruodžio 8

       Su Inti pasiekėme uolą, kuri kyšojo iškilusi viršum upokšnio. Migelis su Urbano toliau kasė tunelį. Popiet Migelį pakeitė Apolinaras. Sutemus grįžo Markosas, Pombo ir Pačo, šis ėjo gana atstu, atrodė labai išvargęs. Markosas paprašė atleisti Pačo iš avangardo, jei šiam nepagerės. Pažymėjau kelią prie olos, esančios II schemoje. Skyriau svarbiausias užduotis, kurias jiems reikės atlikti. Už jas buvo atsakingas Migelis, o mes grįšime rytoj.
 

       Gruodžio 9

       Ryte neskubėdami grįžome atgal, buvo maždaug 12 valanda. Pačo gavo nurodymą pasilikti, kol grupė grįš. Pamėginome užmegzti ryšį su antrąja stovyklaviete, bet nesėkmingai. Daugiau jokių naujienų.
 

       Gruodžio 10

       Diena praėjo be nutikimų, išskyrus gal, kad pirmąsyk išsikepėme naminės duonos. Su Chorche ir Inti aptarėme kai kurias neatidėliotinas užduotis. Iš La Paso nieko negirdėti.
 

       Gruodžio 11

       Diena praėjo be nutikimų, bet vakarop grįžo Koko ir Tėtė. Kartu atsivežė Alechandrą ir Arturą, dar vieną bolivą, vardu Karlosas. Kaip paprastai, antrąjį džipą paliko pakelėje. Paskui atvežė Gydytoją Maurą ir Beninją kartu su dviem bolivais. Abu jie – Karanavi plantacijos „kambai“. Naktį šnekučiavomės apie įprastus kelionės dalykus ir apie tai, kodėl negrįžta Antonijus su Feliksu, nors jau turėtų būti čia. Pasišnekėję su Tėte, nutarėm atlikti dar du žygius bei parsivežti Renaną ir Tanią. Namus ir slaptavietes reikės likviduoti, San Česui už pagalbą sumokėsim 1000 dolerių. Sunkvežimis liks jam, vieną džipą parduosime Taniai, o kitas atiteks mums. Liks tik pergabenti ginklus, įsakiau sukrauti juos į džipą, kitų, pavojingesnių, variantų teko atsisakyti. Čino išvyko į Kubą, atrodė entuziastingai nusiteikęs, ketino vos sugrįžęs prisijungti prie mūsų. Koko liko čia, nes reikės vykti maisto atsargų į Kamiri, o Tėtė išvyko į La Pasą. Atsitiko pavojingas dalykas: medžiotojas valjegrandietis (Valjė Grandės gyventojas) pastebėjo mūsų išmintą takelį ir pėdsakus, veikiausiai rado Pombo pamestą pirštinę. Tai keičia mūsų planus, reikia būti labai atsargiems. Valjegrandietis su Antonijumi rytoj keliaus parodyti, kur paspendė kilpas tapyrams. Intis išsakė man savo būgštavimus dėl studento Karloso, kuris vos atvykęs pradėjo diskusiją dėl kubiečių dalyvavimo ir pareiškė nekovosiąs, jei Partija nepalaikys kovos. Pasak Inčio, jį čia atsiuntė Rodolfas, bet reikalo esmė – klaidingas faktų pateikimas.
 

       Gruodžio 12

       Kalbėjau su visa grupe, išrėžiau pamokslą apie karo realijas. Ypač pabrėžiau vienvaldystės būtinybę ir disciplinos reikšmę, o bolivus perspėjau apie atsakomybę, kurią prisiima prisijungdami prie kitos partinės linijos, nes dabartinės turės atsisakyti. Perskaičiau paskyrimus, kurie yra tokie: Choakinas paskirtas mano pavaduotoju kariniais klausimais, Rolandas ir Inti – komisarais, Alechandras – štabo viršininku, Pombo atsakingas už aptarnavimą, Intis – už finansus, Njato – už ginkluotę ir aprūpinimą, Mauras laikinai atsakingas už medicininę pagalbą. Rolandas ir Braulijas iškeliavo perspėti partizanų grupę, kad liktų kur buvę, kol valjegrandietis statys kilpas ar vaikštinės su Antonijumi. Nakčia jie grįžo. Kilpos visai netoli. Valjegrandietį nugirdė, jis vėlai vakare patenkintas išsvirduliavo su singano buteliu kraujyje. Koko grįžo iš Karavanio, ten apsirūpino būtinais maisto produktais, bet kai kurie iš Laguniljasų jį matę nusistebėjo dideliu kiekiu. Kiek vėliau grįžo Markosas ir Pombo. Pirmasis droždamas lazdą susižeidė ranką; jam žaizdą susiuvo dviem siūlėm.
 

       Gruodžio 13

       Choakinas, Karlosas ir Gydytojas iškeliavo prisijungti prie Rolando ir Braulijo. Juos palydėjo Pombo, kuriam šiandien pat reikės grįžti. Įsakiau paslėpti taką ir padaryti kitą, kuris, atsišakojęs nuo pirmojo, vestų upės link. Sumanymas pavyko taip gerai, kad Pombo, Migelis ir Pačo grįždami atgal pasiklydo ir parėjo nauju taku. Įvyko pokalbis su Apolinaru – jis kelioms dienoms vyks į savo namus Viačioje ir nuveš šeimai pinigų, jam liepta laikyti už dantų liežuvį. Sutemus Koko atsisveikino, bet 3 val. nakties pasklido pavojaus signalas, pasigirdo švilpimas ir šūksniai, kalės skalijimas. Pasirodo, tai būta jo paties: pasiklydo kalnuose.
 

       Gruodžio 14

       Diena be naujienų. Mus aplankė Valjegrandietis, pakeliui patikrinęs kilpas, kurias, skirtingai nei tvirtino anksčiau, pastatęs vakar. Antonijus gavo įsakymą nuvesti valjegrandietį keliu per brūzgynus, kad nesukeltų įtarimų.
 

       Gruodžio 15

       Nieko naujo. Pasirengę keliauti (aštuoni žmonės) ir galutinai įsikurti antrojoje stovyklavietėje.
 

       Gruodžio 16

       Ryte iškeliavome kurtis naujoje vietoje: Pombo, Urbano, Tuma, Alechandras, Mauras, Arturas, Inti ir aš, visi apsikrovę nešuliais. Kelionei sugaišome tris valandas. Rolandas liko su mumis, o Choakinas, Braulijas, Karlosas ir Gydytojas grįžo. Karlosas įrodė esąs geras žygeivis ir darbininkas. Mauras su Tuma prie upės atrado urvą su pakankamai didelėmis žuvimis, sugavo per septyniolika, vadinasi, bus ko užvalgyti. Mauras susižeidė ranką į bagrę. Suradome vietą antrai žeminei, nes pirma jau baigta, ir atidėjome darbus iki rytdienos. Mauras su Inti sumanė patys pagauti tapyrą ir išsirengė į naktinę medžioklę.
 

       Gruodžio 17

       Mauras su Inti sugavo tik vieną kalakutę. Mes – Tuma, Rolandas ir aš – pradėjome kasti antrą urvą – žeminę, galbūt rytoj ji bus baigta. Arturas ir Pombo žvalgė vietovę, kur galėtų veikti racija, paskui ėmėsi taisyti kelią, tas visai prastas. Vakarop pradėjo lyti ir lijo visą naktį.
 

       Gruodžio 18

       Dieną vis dar lyja, bet urvą kasėme toliau, jau nedaug trūksta iki reikiamo 2,5 metro gylio. Išžvalgėme kalno atšlaitę, kur galima būtų įrengti raciją. Iš pažiūros vieta atrodo tinkama, bet bus matyti, kai užmegsime ryšį.
 

       Gruodžio 19

       Vėl pila kaip iš kibiro ir nelabai traukia vaikštinėti. Apie 11 val. atvyko Braulijas ir Njato su naujiena, kad upę galima perbristi, nors pakankamai gilu. Išėję susitikome su Markosu ir jo avangardu, kuris atvyko čia apsistoti. Dabar jis čia lieka vyriausiasis, ir aš įsakiau pasiųsti tris penkis vyrus, atsižvelgiant į galimybes. Keliavome trumpiau nei tris valandas. Naktį, apie 12 val., grįžo Rikardas ir Koko, atsivežė Antonijų, Rubijo (ketvirtadienį negavo bilietų) ir Apolinarą – šis galutinai apsisprendė pasilikti su mumis. Be to, atvyko Ivanas, mudu aptarsime kai kuriuos dalykus. Beveik visą naktį kalbėjomės.
 

       Gruodžio 20

       Aptarus galybę dalykų ir beveik viską išsiaiškinus, pasirodė grupė iš antros stovyklos, kuriai vadovavo Alechandras, ir pranešė ant kelio netoli stovyklos radę nušautą elnią, juostele pažymėta koja. Choakinas prieš valandą ėjo keliu ir nieko nepastebėjo. Mes nutarėme, kad jį čia galėjo atitempti valjegrandietis, paskui dėl nežinomos priežasties paliko ant kelio ir dingo. Palikome sargybą ir vyrams įsakėme suimti medžiotoją, jei pamatys. Netrukus paaiškėjo, kad gyvūnas nušautas seniai, jo kūnas jau apniktas kirmėlių, paskui ir Choakinas patvirtino, kad grįždamas jį matė. Koko ir Loro pasikvietė valjegrandietį, kad tas apžiūrėtų gyvūną, ir šis patvirtino, kad elnias pašautas seniai. Tuo incidentas ir baigėsi. Nutarta paspartinti kontaktų su žmogumi iš informacijos skyriaus užmezgimą, nes Koko uždelsė pakalbinti Mechiją, kad šis pabūtų Koko ir tojo iš informacijos skyriaus tarpininku. Tasai palaikytų ryšius su Mechija, San Česu, Tania ir žmogumi iš Partijos, kuris dar nepaskirtas. Gali būti, kad tai vienas iš Viljamontės, bet tiksliai nežinoma. Gavome telegramą iš Manilos, kuri praneša, kad Monchė atvyksta iš pietų. Sukurta susisiekimo sistema, bet man ji nepatinka, iš jos matyti, kad patys Monchės bendražygiai juo nepasitiki. 1 val. nakties iš La Paso praneš, ar Monchę jau pasitiko. Ivanas turi galimybių pradėti komercinę veiklą, bet tam trukdo padirbtas pasas. Kito etapo užduotis – parūpinti kokybiškesnį dokumentą ir parašyti į Manilą, kad kompanjeros paskubintų reikalą. Netrukus turėtų atvykti Tania su instrukcijomis; gali būti, kad išsiųsiu ją į Buenos Aires. Galiausiai nuspręsta, kad Rikardas, Ivanas ir Koko išskris iš Kamiri, o džipas liks čia. Sugrįžę jie paskambins telefonu į Laguniljasą ir informuos apie atvykimą. Vakarop Chorchė vyks sužinoti naujienų ir, jei bus kas nors konkretaus, susitiks su jais. 1 val. nakties nieko nepavyko išgirsti iš La Paso. Auštant jie išvyko į Kamiri.
 

       Gruodžio 21

       Loro negavo jokių geografinių žemėlapių, kuriuos sudarė tyrinėtojai. Todėl nepavyko sužinoti, kuris kelias veda į Jaki. Ryte iškeliavome ir nesunkiai pasiekėme vietovę. Reikės viską paruošti 24 dienai, nes numatyta surengti šventę. Susitikome su Pačo, Migeliu, Beninju ir Kamba, jie rengėsi patikrinti raciją. 5 val. popiet Pačo ir Kamba grįžo be įrangos, paliko ją paslėpę kalnuose, nes labai sunki. Rytoj penki žmonės eis jos pargabenti. Baigėme kasti duobę maistui, rytoj pradėsime kitą – racijai.
 

       Gruodžio 22

       Pradėjome kasti žeminę radistui. Iš pradžių darbas ėjo lengvai, gruntas minkštas, bet neilgai trukus atsimušėme į akmenį ir kasti giliau nesisekė. Atgabeno raciją, ji pasirodė labai sunki, bet išbandyti nepavyko, nes neturėjome benzino. Loro pranešė, kad jokių geografinių atžymų neatsiųs. Jam viskas buvo nusakyta žodžiu, rytojaus d. jis pats atvyks ir praneš visus duomenis.
 

       Gruodžio 23

       Su Pombo ir Alechandru patraukėme apžiūrėti kairėje esančio kelio. Reikės jį išvalyti, bet panašu, kad juo eiti galima. Choakinas atvyko su dviem bičiuliais ir pranešė, kad Loro neatvyks, nes paspruko vienas iš paršelių, dabar ieško. Apie žmogaus iš Laguniljaso kelionę nieko nežinoma. Popiet atgabeno gana stambų paršą, dar trūksta gėrimų. Loro jų negavo, atrodo, jis labai neorganizuotas.
 

       Gruodžio 24

       Diena, skirta Kalėdų išvakarėms. Buvo tokių, kurie sukorė po du reisus ir grįžo vėlai, bet galų gale visi susirinkome ir smagiai leidome laiką. Neišvengta ir aštrių susikirtimų. Loro pranešė, kad žmogaus iš Laguniljaso kelionė buvo nevaisinga, ir jam pavyko užsirašyti tik kai ką, užrašai labai neaiškūs.
 

       Gruodžio 25

       Vėl prie darbo; į pagrindinę stovyklavietę niekas nėjo. Vieno bolivo gydytojo patarimu ją pavadinome C26. Markosas, Beninjas ir Kamba patraukė valyti kelio stovyklavietės dešinėje ir vakarop grįžo su žinia, kad už dviejų valandų kelionės prasideda plika stepė. Rytojaus dieną ją pasieks. Kamba grįžo karščiuodamas. Migelis ir Pačo kairėje kelio pusėje išmynė takelius, kuriais galima vaikščioti, ir priėjimą prie racijos olos. Inti, Antonijo, Tuma ir aš toliau kasėme duobę racijai, darbas sekėsi sunkiai, gruntas – grynas akmuo. Ariergardas rūpinosi stovyklavietės įkūrimu ir stebėjimo punktu, iš kurio būtų matomi abu upės krantai. Išrinko labai gerą vietą.
 

       Gruodžio 26

       Inti su Karlosu išėjoė į žygį, į žemėlapyje pažymėtą Jaki vietovę. Kelionė truks maždaug dvi dienas. Rolandas, Alechandras ir Pombo triūsė prie duobės, kasti neapsakomai sunku. Mudu su Pačo išėjome pažiūrėti Migelio išmintų takų, neverta vargti su kairiuoju keliu. Priėjimas prie olos visai geras ir nekrenta į akis. Nudėjo dvi gyvates, vakar dar vieną, jų čia – galybė. Tuma, Arturas, Rubijo ir Antonijas susirengė medžioti, o Braulijas ir Njato – į sargybą kitoje stovyklavietėje. Jie grįžę pranešė, kad Loro džipas apsivertė ir kad netrukus turėtų atvykti Monchė. Markosas, Migelis ir Beninjas išėjo ieškoti naujų praėjimo takų, bet naktį taip ir negrįžo.
 

       Gruodžio 27

       Su Tuma leidomės ieškoti Markoso. Ėjome apie 2,5 valandos, kol pasiekėme vakarinėje dalyje iš dešinės pusės prasidedantį upeliūkštį. Sekdami pėdsakais, leidomės stambiomis uolomis. Tikėjausi pasiekti stovyklavietę, bet laikas ėjo, o mes jos neradome. Po penkių valandų pasiekėme Njakahuasu, už penkių kilometrų nuo pirmos stovyklavietės ir už septynių – nuo mūsiškės. Sužinojome, kad praėjusią naktį čia nakvojo Markosas. Nepasiunčiau jokio pranešimo, pamaniau, kad Markosas juos perspės, kuriuo keliu aš patraukiau. Matėme džipą, jis visas aplamdytas. Loro išėjo į Kamiri ieškoti detalių. Anot Njato, jis už vairo užsnūdo ir apsivertė.
 

       Gruodžio 28

       Išeidami iš stovyklavietės susitikome manęs ieškančius Urbano ir Antonijo. Markosas su Migeliu rengia naują taką ir dar negrįžę. Beninjas ir Pombo išėjo ieškoti manęs tuo pačiu keliu, kuriuo ėjome mes. Grįžęs į stovyklavietę radau Markosą su Migeliu, jie pernakvojo tarp uolų, nes nespėjo grįžti į stovyklavietę. Jie nustebo išgirdę, kas apie mane kalbama man nesant. Matyt, jie turėjo omeny Choakiną, Alechandrą ir Gydytoją. Inti su Karlosu grįžo nesuradę nė vieno gyvenamojo namo. Tik vieną, jau apleistą, kuris veikiausiai stovi ne vietovėje, žemėlapyje pažymėtoje kaip Jaki.
 

       Gruodžio 29

       Su Markosu, Migeliu ir Alechandru patraukėme į aukštikalnes, reikia nuodugniai apžiūrėti vietovę. Atrodo, čia prasideda Pampa del Tigre, tai kalnų grandinė su plikomis viršukalnėmis, visų aukštis apie 1500 metrų. Dešinysis kelias mums netinkamas, nes daro lanką į Njakahuasu pusę. Nusileidę žemyn per valandą ir dvidešimt minučių pasiekėme stovyklavietę. Aštuoni žmones pasiųsti apsirūpinti maisto atsargomis, bet jie iškart viso krovinio parnešti nepajėgė. Rubijo ir Gydytojas pakeitė Brauliją ir Njato. Pastarasis grįždamas atrado dar vieną taką. Jis per akmenis veda nuo upės į kitą kalnyno pusę, taigi nelieka jokių pėdsakų. Duobės nekasėme. Loro išvažiavo į Kamiri.
 

       Gruodžio 30

       Nepaisant smarkaus lietaus – nuo jo patvino upė – keturi vyrai išsirengė į pirmą stovyklavietę pargabenti likusių daiktų. Pagaliau ji tuščia. Iš miesto nėra jokių žinių. Šeši žmonės ėmėsi tvarkyti žeminę ir dukart suvaikščioję suslėpė joje visus būtiniausius daiktus. Krosnies užbaigti nepavyko, nes molis dar drėgnas.
 

       Gruodžio 31

       7.30 val. atvykęs Gydytojas pranešė, kad Monchė jau čia. Su Inti, Tuma, Urbano ir Arturu susiruošiau pas jį. Susitikimas buvo nuoširdus, bet per ilgas; ore tarsi kybojo klausimas: su kokiomis žiniomis atėjai? Jį atlydėjo Pan Divino, naujasis mūsų rekrūtas, Tania, ji atvyko išklausyti instrukcijų, ir Rikardas – jis čia pasiliks. Pokalbis su Monche prasidėjo bendrais žodžiais, bet netrukus perėjom prie pagrindinių dalykų, kuriuos galima suskirstyti į tris punktus:
       1) Jis atsisakys vadovo vaidmens Partijoje, užtat bent jau pavyks įgyti neutralumą ir galimybę gauti kovai pakankamai kadrų.
       2) Kariniu-politiniu atžvilgiu kovai vadovaus jis, kol revoliucija vyks Bolivijos sąlygomis.
       3) Jis bus atsakingas už ryšius su kitomis Pietų Amerikos Partijomis, stengsis įtikinti jas laikytis šliejimosi prie išsivadavimo judėjimų pozicijos (kaip pavyzdį jis pateikė Duglasą Bravo).
       Aš jam pasakiau, kad pirmame punkte pateikti teiginiai svarbūs tik jam kaip Partijos sekretoriui, nors man jo pozicija ir atrodo visiškai klaidinga. Ji atrodo netvirta, prisitaikėliška ir teisina istorijos akivaizdoje tuos, kuriuos derėtų pasmerkti už išdavikišką elgesį. Laikas parodys, kad buvau teisus. Nesiginčijau su juo ir dėl trečio punkto, neprieštaravau, kad norėjo jį įgyvendinti, nors jo pastangos akivaizdžiai pasmerktos žlugti. Prašyti Kodovilą remti Duglasą Bravo prilygsta prašyti vadovauti savo paties Partijai, kuri griebėsi ginklų. Ir tuo klausimu laikas parodys, kieno pusėje tiesa. Su antru punktu jokiu būdu negalėjau sutikti. Aš būsiu karo vadas ir jokių dviprasmybių ta tema nepakęsiu. Čia pokalbis priėjo aklavietę, ir nepavyko išeiti iš užburto rato. Sutarėme, kad jis pagalvos ir pasitars su draugais bolivais. Mes perėjome į naują stovyklavietę, ten jis su visais šnekučiavosi ir pateikė alternatyvą: arba jie lieka su mumis, arba palaiko Partiją. Visi nutarė likti čia, ir tai, atrodo, jį apstulbino. 12 val. pakėlėme tostą už istorinę šios dienos reikšmę. Pritardamas jo žodžiams priminiau, kad diena tokia pat svarbi, kaip ta, kai Muriljas kvietė kontinentinei revoliucijai, ir kad mūsų gyvenimai revoliucijos akivaizdoje – nieko nereiškia. Fidelis atsiuntė sveikinimus, kuriuos pridedu.
 

       Mėnesio apžvalga

       Pagaliau atvyko visa kubiečių grupė. Karinė dvasia pakili, trukdo tik menkutė trintis. Bolivai, nors jų ir mažai, laikosi šauniai. Monchės pozicija gali pristabdyti judėjimą, bet, kita vertus, ir mums padėti, nes mane išlaisvina nuo politinės atsakomybės. Dabar svarbiausia sulaukti atvykstančių bolivų papildymo ir pasikalbėti su Gevara, argentiniečiu Maurisijumi ir Chosami.

 

       SAUSIS, 1967

       Sausio 1

       Ryte Monchė pranešė apie išvykimą ir daugiau su manimi nesiginčijo. Apie savo pasitraukimą iš partinio vadovo posto paskelbs sausio 8 d.. Pasak jo, misija baigta. Jis atrodė panašus į žmogų, kuriam gresia kartuvės. Man atrodo, iš Koko sužinojęs apie mano tvirtą poziciją strateginiais klausimais, tuo pasinaudojo ir paskubino atotrūkį, nes jo teiginiai neturi pagrindo.
       Vakarop sukvietęs visus paaiškinau, kodėl Monchė taip elgiasi, ir pranešiau, kad mes veiksime išvien su visais, kurie trokšta įvykdyti revoliuciją. Aš perspėjau, kad bus nelengvų akimirkų ir dienų, pilnų moralinės baimės bolivams. Jų problemas stengsimės išspręsti per kolektyvinius aptarimus arba padedami komisarams.
       Patikslinau, kada Tania turėtų vykti į Argentiną susitikti su Maurisijumi ir Chosami ir pakviesti juos čia. Su San Česu patikslinome jo uždavinius ir nutarėme kol kas La Pase palikti Rodolfą, Lojolą ir Umbertą, Kamiri – Lojolos seserį, o Santa Kruze – Kalvimontę. Mito apkeliaus Sukrės zoną ir paieškos, kur galėtų apsistoti.
       Lojola bus atsakinga už finansus, jai atsiųsime 80 tūkstančių, iš kurių 20 skiriama Kalvimontei – sunkvežimiui pirkti. San Česas susisieks su Gevara ir sutars dėl susitikimo laiko. Koko vyks į Santa Kruzą susitikti su Karloso broliu ir įpareigos jį pasitikti tris žmones, atvykstančius iš Havanos. Išsiunčiau raštą Fideliui, raštas įvardytas kaip dokumentas CZO Nr. 2.
 

       Sausio 2

       Visą rytą šifravau laišką. Žmonės (San Česas, Koko ir Tania) išvyko popiet, kai Fidelio kalba ėjo į pabaigą (sausio 2 d. švenčiamos Kubos revoliucijos metinės – vert. past.). Jis savo kalboje netiesiogiai paminėjo mus, įpareigodamas dar didesniems veiksmams, jei tik tai įmanoma.
       Stovyklavietėje kasėme žeminę, kiti išėjo pergabenti daiktų iš pirmos stovyklavietės. Markosas, Migelis ir Beninjas žvalgė šiaurinės dalies vietoves. Inti su Karlosu klaidžiojo po Njakahuasu, kol surado žmonių, atrodo, jie iš Jaki. Choakinas su Gydytoju turi surasti Jaki upės ištakas ir gyvenamų vietovių. Užduotims įvykdyti turime daugiausia penkias dienas.
       Grįžusieji iš stovyklavietės pranešė, kad Loro, nuvežęs Monchę, taip ir negrįžo.
 

       Sausio 3

       Dirbome prie olos, reikėjo įrengti lubas, nepavyko. Rytoj turėsime užbaigti. Tik du žmonės iškeliavo pargabenti nešulių ir grįžo su žinia, kad visi išvyko vakar vakare. Kiti bendražygiai ėmėsi ręsti lubas, kur bus įrengta virtuvė. Darbas jau atliktas.
 

       Sausio 4

       Diena be svarbesnių naujienų. Žmonės išėjo pargabenti nešulių. Pagaliau mums pavyko įrengti lubas radisto žeminėje. Darbą sustabdė lietus.
 

       Sausio 5

       Toliau gabename nešuliud. Turėsime dar ne sykį vaikščioti. Pagaliau baigta visa žeminės apdaila (iš pažiūros ji nedidukė). Išbandėme ariergardo ir kai kurių centro linijos kovotojų šautuvus; jie veikė be priekaištų, išskyrus Apolinaro ginklą. Atvyko visi tyrinėtojai. Inti su Karlosu ėjo Njakahuasu pakrante, kol sutiko žmonių; pakeliui rado keletą namų, tarp jų keli priklausė vidutiniams ūkininkams, vienas, iš Laguniljaso, laikė 150 karvių. Aptiko nedidelį kaimelį Iti, iš kurio išeina kelias iš La Eraduraso į Laguniljasą, iš ten nukako į Tikučą, ją vieškelis jungia su Vaka Guzmanu. Grįžo taku palei Rijo Ikirą, kurią mes palaikėme Jaki. Jaki pavadintas punktas tėra nuo šios gyvenvietės artimiausia ganykla, kurią gyventojai apleido norėdami apsaugoti gyvulius nuo maro. Choakinas su Gydytoju keliavo toliau iki Ikiros, bet kelią jiems pastojo neįveikiami skardžiai, žmonių nesutiko, bet rado ženklų, kad jų būta. Markosas, Migelis ir Beninjas žygiavo tolyn, kol priėjo uolas stačiais skardžiais.
       Turime naujokę – Inti sugautą jauną kalakutę.
 

       Sausio 6

       Ryte Markosas, Choakinas, Alechandras, Inti ir aš išsiruošėme į Plikąją kalvą. Ten štai ką nusprendžiau: Markosas, Kamba ir Pačo turės pamėginti pasiekti Njakahuasu iš dešinės ir stengtis nesutikti žmonių. Migelis, Braulijas ir Anicetas kalnyne ieškos priėjimo prie centrinio geležinkelio. Choakinas, Beninjas ir Inti ieškos priėjimo prie upės Frijas, kuri pagal žemėlapį teka lygiagrečiai Njakahuasu, o kitoje kalnyno pusėje turėtų būti stepė Pampa del Tigre.
       Popiet atvyko Loro su dviem mulais, kuriuos nupirko už 2 tūkstančius pesetų. Vykęs pirkinys. Gyvuliai stambūs ir tvirti. Išsiunčiau ieškoti Braulijo ir Pačo, kad šie rytoj galėtų išvykti. Juos pakeis Karlosas ir Gydytojas.
       Paskui perskaičiau nedidelę paskaitą apie partizaninio karo ypatumus ir griežtos disciplinos būtinybę. Paaiškinau, kad dabar svarbiausias uždavinys – sukurti pavyzdingiausių kovotojų branduolį, kurie būtų tvirti kaip plienas. Ypač pabrėžiau švietimo būtinybę, be mokslo ateityje mes būsime bejėgiai. Galiausiai sukviečiau atsakingiausius: Choakiną, Markosą, Alechandrą, Inti, Rolandą, Pombo, Gydytoją, Njato ir Rikardą. Paaiškinau, kokiais kriterijais remiantis Choakinas paskirtas antruoju, Markosas įvėlė kai kurių klaidų ir nepajėgia jų ištaisyti, sukritikavau Choakiną dėl nutikimo su Migeliu per Naujuosius metus ir patikslinau kai kuriuos dalykus bei užduotis, kurios būtinos mūsų organizacijos gerinimui. Galiausiai Rikardas papasakojo apie įvykį su Ivanu Tanios akivaizdoje: jiedu taip susiginčijo, kad Rikardas liepė Ivanui lipti lauk iš džipo. Tokie nemalonūs susikirtimai tarp bičiulių labai trukdo darbui.
 

       Sausio 7

       Žvalgai išsiųsti atlikti užduotį. Gondolą sudarė tik Alechandras ir Njato, kiti dirbo stovyklavietėje. Pergabeno raciją ir visus Arturo daiktus, žeminėje įtaisė papildomą stogelį ir, užtvenkę upelio srovę, įrengė vandens rezervuarą.
 

       Sausio 8

       Sekmadienis. Gondola pasipildė iki aštuonių žmonių, beveik viskas pergabenta. Loro pranešė, kad išvyksta į Santa Kruzą, nors to visai neplanavome, pasiteisinęs, jog arkliams reikia balnų. Nei studijomis, nei jokia kita veikla neužsiėmėme.
 

       Sausio 9

       Lijo, viskas kiaurai permirkę. Pakilęs vanduo trukdė persikelti per upę, todėl nepasikeitė žvalgai senojoje stovyklavietėje. Daugiau jokių naujienų.
 

       Sausio 10

       Buvusioje stovyklavietėje pasikeitė sargybiniai: Karlosą su Gydytoju pakeitė Rubijo ir Apolinaras. Vanduo upėje laikosi, nors pamažu jau slūgsta. Loro išvykęs į Santa Kruzą ir negrįžta.
       Su Gydytoju (Mauru), Tuma ir Antonijumi, kuris liks vadovauti stovyklavietei, užlipome į Pampa del Tigre, ten Antonijui daviau rytdienos nurodymus: reikia atrasti upokšnį, kuris, kaip mes manome, teka į vakarus nuo stovyklavietės.
       Iš ten ieškojome kelio, kuriuo keliavo Markosas, ir gana lengvai jį radome. Sutemus grįžo šeši žvalgai: Migelis, Braulijas, Anicetas, Choakinas, Beninjas ir Inti. Migelis ir Braulijas rado išėjimą prie upės, kertančios kalnyną, ir aptiko kitą, kuri, atrodo, ir yra Njakahuasu. Choakinui pavyko nusileisti prie upės – ji, matyt, yra ta pati, kurią buvo atradusi kita grupė, o tai reiškia, kad mūsų žemėlapiai yra visai niekam tikę, nes abidvi upės, pasirodo, atskirtos kalnų masyvu ir abi įteka į Rio Grandę. Markosas vis dar negrįžo.
       Gavome pranešimą iš Havanos, kuriame rašoma, kad Čino išvyks iš Havanos 12 dieną. Kartu su juo atvyks gydytojas ir radiotechnikas. 14 d. išvyks Rea. Apie kitus du mūsų bičiulius pranešime nieko neužsiminta.
 

       Sausio 11

       Antonijo, Karlosas ir Arturas patraukė tyrinėti vietovės ties artimiausiu upokšniu. Grįžo vakare, ir vienintelė tiksli žinia buvo ta, kad upokšnis ties Njakahuasu baigiasi priešais ganyklą, kur medžiojama. Alechandras, Pombo ir Arturas žeminėje ėmėsi sudaryti žemėlapius. Jie pranešė, kad mano knygos sudrėko. Kai kurios visai sugadintos. Racijos reikmenys irgi drėgni ir aprūdiję. O dar faktas, kad abudu aparatai sugedę, ir apie Arturo sugebėjimus galima susidaryti liūdną vaizdą.
       Vakare grįžo Markosas. Jis išėjo prie Njakahuasu daug toliau, nei numatyta, ir intako, kurį mes manome esant Frijas, nepriėjo. Abejoju mūsų žemėlapiu ir nežinau, ar tai tikrai ta upė, kurią manome esant.
       Anicetui ir Pedro padedami pradėjome mokytis kečua kalbos (indėnų kalba, antra valstybinė kalba Ekvadore, Bolivijoje – vert. past.).
       Boro diena. Iš poodžio Markosui, Karlosui, Pombo, Antonijui, Maurui ir Chokinui ištraukėme galybę lervų.
 

       Sausio 12

       Gondola patraukė atgabenti likusių atsargų. Loro vis dar negrįžęs. Keletą kartų pasitreniravome kopti upelio šlaitais. Pasirodo, tai užtrunka net dvi valandas, o pereiti centru užtenka septynių minučių. Čia būtina sustiprinti gynybines pozicijas. Choakinas pasakė, kad Markosas buvo nepatenkintas kritika už jo klaidas. Reikės su juo pasikalbėti.
 

       Sausio 13

       Pasišnekėjau su Markosu. Jis nepatenkintas, kad jį sukritikavau bolivų akivaizdoje. Jo argumentacija nepagrįsta, gryni niekai. Bet į jo emocinę būseną būtina atsižvelgti.
       Jis užsiminė apie kažkokias paniekinamas Alechandro frazes jo atžvilgiu. Apie tai pasikalbėjome ir su Alechandru, atrodo, nieko įžeidžiamo šis nekalbėjo, tik truputis apkalbų. Markosas tapo kiek ramesnis.
       Inti ir Mauras išėjo medžioti, bet jiems nesisekė. Grupėmis išėjom kasti žeminių į tas vietas, kur galėjo prieiti mulai, bet rezultatų tai nedavė, ir buvo nutarta statyti nedidukę trobelę plūktine asla. Alechandras ir Pombo išstudijavo galimybes sustiprinti prieigų gynybą ir nužymėjo apkasus. Rytoj darbai bus tęsiami. Grįžo Rubijo ir Apolinaras. Į buvusią stovyklavietę patraukė Braulijas ir Pedras. Iš Loro žinių nėra.
 

       Sausio 14

       Markosas su savo būriu, išskyrus Beninją, išėjo prie upės statyti trobelės. Vakarop turėjo grįžti, bet vidudienį parėjo į stovyklavietę nebaigę statybų, nes lijo.
       Choakinas su savo būriu pradėjo kasti apkasus. Mauras, Inti, Urbano ir aš pradėjome valyti kelią, kuris ribojasi su mūsų pozicijomis dešinėje upokšnio pusėje, bet nieko neišėjo, todėl ribas nustatėme ties gana pavojingais tarpekliais. Vidurdienį ėmė lyti ir visus darbus teko nutraukti.
       Apie Loro nieko negirdėt.
 

       Sausio 15

       Likau stovyklavietėje, sudarinėjau nurodymus mūsų žmonėms mieste. Šiandien sekmadienis, dirbama tik pusę dienos. Markosas su avangardu rentė trobelę, o ariergardas ir centras – dirbo prie apkasų. Rikardas, Urbano ir Antonijo stengėsi iškirsti taką, bet nesėkmingai, nes tarp šlaito, kuriuo leidžiamės prie upės, ir kelio stūkso stati uola.
       Šiandien nėjome į senąją stovyklavietę.
 

       Sausio 16

       Toliau kasėme apkasus, bet darbas dar nebaigtas. Markosas savo darbą beveik atliko, jo pastatyta trobelė visai gera. Gydytojas su Karlosu pakeitė Brauliją ir Pedrą. Šiedu parnešė, kad grįžo Loro su mulais, bet taip ir nepasirodė. Anicetas net buvo jo pasitikti.
       Panašu, kad Alechandras susirgo maliarija.
 

       Sausio 17

       Diena be permainų. Baigti pirmosios linijos apkasai ir trobelė plūktine asla.
       Atvyko Loro ir raportavo apie savo kelionę. Paklausiau, kodėl jis išvažiavo, tas atsakė manęs, kad apie tą kelionę nereikia pranešti. Paskui prisipažino, kad buvo aplankyti moters, kuri gyvena kaimelyje. Atgabeno mului balną, bet jam nepavyko priversti gyvulio pereiti upę.
       Nėra jokių žinių iš Koko. Tai jau ima kelti nerimą.
 

       Sausio 18

       Diena labai apniukusi, negalėjome apžiūrėti apkasų. Gondoloje iškeliavo Urbano, Njato, Gydytojas Mauras, Inti, Anicetas, Braulijas. Alechandras nedirbo, nes blogai jautėsi.
       Netrukus prasidėjo liūtis. Per lietų Loro atvažiavo pranešti, kad Antonijus kalbėjęs su Algaranjasu, ir šis leido suprasti daug žinąs. Jis siūlėsi bendradarbiauti su mūsų žmonėmis, nesvarbu, ar tai būtų kokaino gamyba, ar dar kas nors. Tas „dar kas nors“ rodo, kad jis kažką įtaria. Loro daviau instrukcijas jį nusamdyti, bet daug nežadėti, tik nedidelį mokestį už krovinių pergabenimą jo džipu, ir mirtinai prigrasinti, kad mūsų neišduotų. Liūtis stiprėjo, ir Loro skubiai išvyko, baiminosi, kad pakils vanduo upė ir jis negalės jos pereiti.
       Gondola 8 val. negrįžo, ir buvo nutarta suvalgyti jų maisto davinius: viską akimirksniu išgraibstė. O po kelių minučių grįžo mūsų gondoljerai Braulijas ir Njato. Jie pranešė, kad upė ėmė tvinti kaip tik tada, kai jie stengėsi ją pereiti. Visi stengėsi perbristi upę, bet Inti parbloškė srovė, jis pametė šautuvą ir susižalojo. Kiti nutarė likti ir pernakvoti kitame krante, ir jiedviem grįžti buvo gana sunku.
 

       Sausio 19

       Diena prasidėjo kaip įprasta, tvirtinome gynybines pozicijas, tvarkėme stovyklavietę. Migelį kankina aukšta temperatūra, yra ir kitų maliarijos požymių. Aš irgi visą d. jaučiausi nekaip, bet, atrodo, nesusirgau.
       8 val. ryto atvyko keturi atkirstieji ir atsigabeno nemenkų čoklos (jaunos kukurūzų burbuolės – vert. past.) atsargų. Naktį jie susigūžę praleido prie ugnelės. Jie palauks, kol upė atslūgs, tada mėgins surasti šautuvą.
       Apie 4 val. popiet, kai Rubijo su Pedru išėjo pakeisti buvusios stovyklavietės sargų, grįžęs Gydytojas pranešė, kad ten jau atvyko policija. Civiliniais drabužiais apsirengę keturi policininkai ir leitenantas Fernandesas išsinuomotu džipu atvažiavo ieškoti kokaino fabrikėlio. Jie tik apžiūrėjo patalpą ir jų dėmesį patraukė keisti dalykai, pavyzdžiui, kuras lempoms – jo dar nebuvome išgabenę į žeminę. Jie konfiskavo Loro pistoletą, bet mauzerį ir 22-ojo kalibro pistoletą paliko. Prieš tai visaip gąsdindami Loro jie parodė atimtą iš Algaranjaso pistoletą. Paskui policininkai išvyko primygtinai kartodami, kad jiems viskas žinoma ir su jais reikia skaitytis. Pistoletą Loro gali atsiimti Kamiri. „Patyliukais, kalbėti tik su manimi“, – prisakė leitenantas Fernandesas. Pasiteiravo apie „brazilą“. Loro gavo įsakymą pagąsdinti valjegrandietį ir Algaranjasą – jie, iš visko sprendžiant, mus šnipinėja. Jie ir pranešė policijai. Loro su dingstimi, kad vyksta atsiimti pistoleto, turi keliauti į Kamiri ir sužinoti, kur pasidėjo Koko (aš labai abejoju, kad jis dar laisvėje). Džiunglėse turime išsilaikyti kiek galima ilgiau.
 

       Sausio 20

       Patikrinau stovyklavietės gynybines pozicijas ir daviau nurodymus įgyvendinti gynybinį planą, kurį paaiškinau vakar. Jis numatytas upės prieigose, tai bus svarbus kontratakos punktas, pakaks kelių žmonių iš avangardo upei lygiagrečiuose praėjimuose, kurie susisieks su užnugariu.
       Planavome pasipraktikuoti, bet nepavyko, nes iškilo pavojus senajai stovyklavietei, mat pasirodė kažkoks gringo su M-2 ir nesiliauja šaudęs. Jis – Algaranjaso „bičiulis“, atvyko pas jį praleisti 10 dienų atostogų. Pasiųsiu žvalgybą, ir stovyklavietę įsirengsime arčiau Algaranjaso namų. Jei viskas sužlugs ir mes būsime priversti palikti zoną, tam tipui blogai baigsis.
       Migeliui vis dar nekrinta temperatūra.
 

       Sausio 21

       Surengėme stovyklos „puolimo“ manevrus, kai kas nepasisekė, bet iš tikrųjų – gana gerai. Reikia tobulinti mūsų pajėgų atsitraukimo s Čemą – tai iki šiol yra silpniausia vieta. Paskui išvyko komisijos: viena su Brauliju priešaky kirsti tako lygiagrečiai upės vakarų kryptimi, kita, vadovaujama Rolandas, – su ta pačia užduotimi, tik į rytus. Pačo patraukė į Plikąją kalvą pas Anicetą, jų tikslas – surasti kelią, nuo kurio galima nuolat sekti Algaranjasą. Visi, išskyrus Markosą, turėjo grįžti prieš 2 val. Takus pavyko surasti ir atlikti gana vykusius stebėjimo bandymus. Markosas grįžo anksti, nes dėl lietus matomumas itin prastas. Per patį lietų atvažiavo Pedras, pargabeno Koko ir tris naujokus: Benchaminą, Euzebijų ir Valterį. Pirmasis atvyko iš Kubos ir priskirtas avangardui, nes išmano ginkluotę, o kiti du priskirti užnugariui. Marijo Monchė kalbėjosi su trimis bolivais, kurie grįžo iš Kubos, ir atkalbėjo juos jungtis prie partizanų. Jis ne tik neatmetė Partijos linijos, bet dar nusiuntė Fideliui dokumentą, kurį pridedu. Gavau žinią nuo Tanios, ji praneša apie išvykimą ir apie Ivano ligą, pridedu ir tai. Vakare sukviečiau visus ir perskaičiau dokumentą, pabrėždamas neaiškumus ties punktais a) ir b) ir pridėjau keletą aštrių žodelių nuo savęs. Atrodo, jie sureagavo taip, kaip ir tikėjausi. Iš trijų naujokų du atrodo tvirtai įsitikinę savo veiksmais, o pats jauniausias, aimarų genties žemdirbys, yra drūtas.
 

       Sausio 22

       Išvyko gondola su trylika žmonių, su jais Braulijas ir Valteris, jie turės pakeisti Pedro ir Rubijo. Gondoljerai grįžo vakare, viso krovinio pergabenti nespėję. Ten viskas ramu. Grįžtant Rubijo pargriuvo, smarkiai nesusižalojo, daugiau pompastikos.
       Fideliui ruošiu dokumentą Nr. 3, noriu nusakyti padėtį ir išbandyti pašto dėžutę. Gevara turės išsiųsti jį iš La Paso, jei šis 25 dieną ateis į susitikimą Kamiri.
       Parengiau instrukciją dėl veiksmų mieste. Gondolos vyrams stovyklavietėje veiklos nebuvo. Migeliui palengvėjo, bet karštis dabar kankina Karlosą.
       Šiandien buvo atliktas tuberkulino testas. Sumedžiojome du kalakutus, į kilpą įkliuvo vienas žvėrelis, bet išsipainiojęs paspruko.
 

       Sausio 23

       Stovyklavietėje išsidalijom užduotis ir žvalgybos objektus: Inti, Rolandas ir Arturas patraukė ieškoti tinkamos vietos Gydytojo slaptavietei, jei reikėtų slapstytis su sužeistaisiais. Markosas, Urbano ir aš ėjome apžiūrėti kalvos, iš kur būtų galima stebėti Algaranjaso namus. Sekėsi neblogai.
       Karlosą vis dar kankina aukšta temperatūra. Maliarijai tai būdinga.
 

       Sausio 24

       Išėjo septynių žmonių gondola ir sugrįžo anksti su likusia manta ir kukurūzais. Šįkart išsimaudė Choakinas, buvo praradęs savo garandą, bet surado. Loro turi grįžti, bet vėl kažkur slapstosi. Koko ir Antonijo dar mieste, ryt arba poryt jie sugrįš kartu su Gevara.
       Pavyko pagerinti vieną iš takų, kad gvardijai apsupus iš priešakio, būtų galima tokių pozicijų gynyba. Vakare surengtas anos dienos pratybų aptarimas ir išnagrinėtos klaidos.
 

       Sausio 25

       Su Markosu išsirengėme apžiūrėti kelio, kur galimi priešo užnugario puolimai. Ėjome beveik valandą. Bet vieta labai gera.
       Anicetas su Benchaminu išėjo išbandyti racijos ant kalvos, iš kur matyti Algaranjaso namai, bet jie pasiklydo ir ryšys dingo. Bandymą teks pakartoti. Pradėta kasti dar viena žeminė asmeniniams daiktams laikyti. Sugrįžo Loro, kurį aš įtraukiau į avangardą. Jis pasišnekėjo su Algaranjasu ir perdavė, ką aš sakiau. Tas prisipažino liepęs valjegrandiečiui mus šnipinėti, bet neigia pranešęs policijai. Koko užtiko pastarąjį šalia trobesio, nes Algaranjasas vėl buvo siuntęs jį šnipinėti. Atėjo žinių iš Manilos. Pranešama, kad jie viską gavę ir kad pas juos netrukus atvyks Kolje – jo jau laukia Simonas Rejesas. Fidelis perspėjo, kad juos išklausys, bet „duos velnių“.
 

       Sausio 26

       Vos pradėjus kasti naują žeminę, pasklido žinia, kad atvyko Gevara ir Lojola. Patraukėme į trobelę stovyklaviečių pusiaukelėje, ir jie apie dvyliktą prisistatė.
       Gevarai išsakiau savo sąlygas: paleidžiame grupę, atšaukiame visus buvusius rangus ir pareigas, laikinai atsisakome nuo bet kokių pilietinių organizacijų, uždraudžiam polemiką apie bet kokią vidaus ar užsienio problemą. Jis labai lengvai sutiko su visomis sąlygomis ir iš pradžių šalti santykiai su bolivais peraugo į nuoširdžius.
       Lojola man padarė labai gerą įspūdį. Ji dar labai jauna ir moteriška, bet nuo jos sklinda ryžtas. Ją netrukus turi atleisti iš jaunimo organizacijos, bet nori, kad pati atsisakytų posto. Perdaviau jai instrukcijas miesto kadrams ir dar vieną dokumentą, padengiau jos išlaidas, kurios siekia 70 tūkstančių pesetų. Darosi striuka su pinigais.
       Vadovauti tinklui paskirtas daktaras Parecha. Rodolfas čia atvyks po penkiolikos dienų ir prisijungs prie mūsų.
       Ivanui pasiunčiau laišką su instrukcijomis (D.IV).
       Daviau nurodymus Koko parduoti džipą, bet kontroliuoti susisiekimą su ranča.
       Apie 7 val., kai pradėjo temti, atsisveikinome. Rytoj vakare jie išvyks, ir Gevara grįš su pirmąja grupe vasario 4–14 dienomis, anksčiau, sakė, negalės atvykti, susisiekimas čia prastas, o vyrai nenori vykti, kol nesibaigs karnavalas (mūsų Užgavėnes atitinkanti šventė su eitynėmis, paprastai trunkanti apie savaitę – vert. past.). Pažadėjo mums atsiųsti galingesnę radijo stotį.
 

       Sausio 27

       Pasiunčiau didelę gondolą, ji pargabeno beveik viską, išskyrus mažmožius, likusius vakarui. Vakarop turėjo išvykti Koko su pasiuntiniais. Jie pasiliks Kamiri, o Koko keliaus į Santa Kruzą ir pardavinės džipą, pasistengs viską sutvarkyti iki 15 dienos.
       Toliau kasėme žeminę. Kilpomis sugavome šarvuotį tatu. Pasirengimas kelionei beveik baigtas. Iškeliausime, kai sugrįš Koko.
 

       Sausio 28

       Gondolos komanda tvarko senąją stovyklavietę. Gauta žinia, kad kukurūzų lauke buvo pastebėtas valjegrandietis, bet jis paspruko. Aiškėja, kad artėja metas apsispręsti, ką daryti su ranča. Pasiruošta dešimties dienų žygiui ir numatyta diena išvykti: dvi ar trys dienos po to, kai grįš Koko.
 

       Sausio 29

       Absoliučiai neveikli diena, dirba tik virėjai, medžiotojai ir sargybiniai.
       Popiet grįžo Koko, jis vyko ne į Santa Kruzą, o į Kamiri. Ten palydėjo Lojolą – ji turėjo skristi į La Pasą – ir Moisesą, vykusį į Sukrę. Nutarėme susitikti sekmadienį. Žygį pradėsime vasario 1 d.
 

       Sausio 30

       Išvyko dvylikos žmonių gondola ir pargabeno didesnę dalį produktų. Liko nešulių dar penkiems žmonėms. Medžioklėje nepešėme nieko gero.
       Pradėta kasti žeminė asmeniniams daiktams; nekaip sekėsi.
 

       Sausio 31

       Paskutinė diena stovyklavietėje. Gondolos komanda sutvarkė senąją stovyklavietę, net sargyba ją apleido. Pasiliko Antonijus, Njato, Kamba ir Arturas. Jiems duoti tokie nurodymai: susitikinėti ne dažniau kaip trys dienos, kai bus keturiese, du iš jų turi būti ginkluoti, budėjimo postų negalima apleisti nė minutei, naujokus informuoti apie viską tik bendrais bruožais, pranešti jiems tik tai, kas būtina. Iš stovyklavietės turi būti išgabenti visi daiktai, ginklai suvynioti į brezentą ir išslapstyti kalnuose. Pinigai visą laiką bus stovyklavietėje, kuris nors turės nešiotis juos su savimi. Reikia tęsti žvalgybą, stebėti išvalytus kelius ir tolimesnius upokšnius. Jeigu prireiktų stovyklavietę apleisti, du iš jų slapstysis Arturo žeminėje – pats Arturas, Antonijas, Njato ir Kamba perbris upokšnį, o vienas jų paliks ženklą sutartoje vietoje, kurią išrinksime rytoj. Jei būtų daugiau nei keturi žmonės, grupė turės saugoti atsarginę žeminę.
       Kalbėjausi su kariais, daviau jiems paskutinius nurodymus. Koko irgi nusiunčiau paskutines instrukcijas (D. VII).
 

       Mėnesio analizė

       Kaip ir tikėjausi, Monchės elgesys – išsisukinėjimas – tapo išdavikiškas.
       Partija jau pradėjo kovą su mumis ir sunku pasakyti, kiek tai užtruks. Bet tai mūsų nesustabdys, gali būti, kad ateityje šitai netgi taps mums naudinga (aš beveik dėl to neabejoju). Patys sąžiningiausi ir kovingiausi žmonės liks su mumis, nors jiems teks aštriau ar švelniau patirti vidinę krizę, perkainojant vertybes.
       Gevara iki šiol pasirodė iš gerosios pusės. Stebėsime, koks bus jo ir jo žmonių elgesys ateityje.
       Tania išvyko, bet nei iš jos, nei iš argentiniečių nieko negirdėti. Dabar prasidės partizaninio karo etapas tikrąja to žodžio prasme, išmėginsime kovotojus. Laikas parodys, ko jie verti, ir kokios Bolivijos revoliucijos perspektyvos.
       Sprendžiant iš to, ką anksčiau apsvarstėme, lėčiausiai vyksta Bolivijos kovotojų inkorporacija.
 

       [...]

       Spalio 7

       Vienuolika mėnesių praėjo nuo tos dienos, kai atvykome į Njakahuasu. Diena buvo rami, beveik idiliška. 12.30 tarpeklyje, kur įsikūrėme, pasirodė senutė su ožkų banda. Turėjome ją sulaikyti. Ji nieko suprantamo apie kareivius nepasakė, į visus mūsų klausimus atsakinėjo nieko nežinanti ir šiose vietose seniai buvusi. Galėjo paaiškinti tik apie kelius. Iš jos žodžių aiškėja, kad esame maždaug už lygą nuo Igueraso ir Chaguėjaus ir už dviejų lygų nuo Pukaros. 17.30 Inti, Anicetas ir Pablito patraukė su senute nuėjo į trobelę. Jos viena duktė sutrikusios psichikos, o kita beveik nykštukė. Davėme jai 50 pesetų ir prisakėme apie mus niekam neprasitarti. Mažai tikėtina, kad ji laikysis žodžio. Septyniolika mūsų išsiruošė į kelią. Mėnulis vos švietė, buvo gana sunku eiti. Palikome daugybę pėdsakų kanjone. Trobesių ten nebuvo, bet dalis lauko apsodinta bulvėmis. Jas laisto vandeniu upelio vandeniu. Prie jo mes ir buvome apsistoję. 2 val. nakties nusprendėme sustoti, nes eiti toliau buvo beprasmiška. Naktinių žygių metu Čino tampa tikra našta.

       Armija pateikė keistą informaciją – Serane dislokuota 250 kareivių. Jie užkirto kelią apsuptiems 37 partizanams, o mes esame tarp Asero ir Oroso upių. Ta žinia skamba apgaulingai.

       Aukštis – 2000 m virš jūros lygio.

 
       (Šiuo 1967 m. spalio 7 d. užrašu Ernesto Če Gevaros dienoraštis baigiasi. Tuo metu El Juro tarpeklis, apaugęs miškeliais ir supamas plynaukščių, buvo apgultas „reindžerių“. Spalio 8 d. Gevara buvo sužeistas į kojas ir paimtas į nelaisvę.

       Egzistuoja kelios prieštaringos Ernesto Če Gevaros likimo versijos. Deja, faktai rodo, kitą dieną, spalio 9-ąją, jis buvo iš arti nušautas automato papliūpa. Apie tai byloja šviežia žaizda širdies plote – ji, kaip konstatavo vietinis gydytojas Chosė Martinesas Kaso, atsirado po paros, kai Če Gevara buvo sužeistas į kojas. Remiantis vienais šaltiniais – jį pulkininko Andreso Selničo ir majoro Migelio Ajoros įsakymu nušovė jaunesnysis leitenantas Marijo Teranas. Kitais duomenimis, žudikas buvo CŽV agentas Ramosas, pagal tautybę kubietis.)
 

       Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.

       Skaityti toliau