Aš širdingai priimu tokį motto - „Geriausia ta valdžia, kuri mažiausiai valdo" - ir norėčiau matyti jį sparčiau ir sistemingiau įgyvendinamą. Įkūnytas jis galiausiai prilygtų tam, kuriuo aš taip pat pasikliauju, - „Geriausia ta valdžia, kuri visai nevaldo"; o kai žmonės bus pasiruošę tokiai valdžiai, tuomet jie ją ir turės. Vyriausybė geriausiu atveju tėra tinkama, tikslinga priemonė; tačiau dauguma vyriausybių paprastai ir visos vyriausybės kartais yra netinkamos. Argumentai, iškelti prieš pastovią kariuomenę, - o jų daug, jie svarūs ir verti, kad vyrautų, - pagaliau gali būti iškelti ir prieš pastovią vyriausybę. Pastovi kariuomenė tėra pastovios vyriausybės ginklas. Pati vyriausybė, būdama tik būdas, kurį žmonės pasirinko jų valiai vykdyti, visai taip pat gali imti piktnaudžiauti ir iškrypti anksčiau, nei žmonės pajėgs per ją veikti. Tą patvirtina dabartinis karas su Meksika - darbas palyginti nedaugelio individų, panaudojančių pastovią vyriausybę kaip savo įrankį; mat iš pat pradžių žmonės nebūtų sutikę su tokia priemone.
Ši Amerikos vyriausybė - kas gi ji yra, jei ne tradicija, nors ir nesena, bet siekianti būti nesumenkinta perduota palikuonims ir kiekvieną akimirką netenkanti garbingumo? Ji neturi nei gyvasties, nei jėgos, būdingų paskiram žmogui; nes pavienis žmogus gali palenkti ją savo valiai. Ji yra nelyginant medinis šautuvas, nukreiptas prieš pačius žmones; ir jei kada nors jie rimtai panaudotų jį vienas prieš kitą, tai jis, be abejonės, subyrėtų. Tačiau dėl to ji nėra mažiau reikalinga; mat žmonėms reikia vienokio ar kitokio sudėtingo mechanizmo, kad girdėtų jo pastovų ūžesį, kad patenkintų savąją vyriausybės idėją. Vyriausybės šitaip parodo, kaip sėkmingai jos gali būti primestos žmonėms, netgi kaip jie gali primesti jas sau, jų pačių naudai.
Visi turime pripažinti, jog tai puiku; tačiau ši vyriausybė niekada pati nepastūmėjo jokio verslo - nebent skubumu, kuriuo pasitraukė jam iš kelio. Ji nepalaiko laisvės šalyje. Ji nesusitvarko Vakaruose. Ji neauklėja. Visa, kas pasiekta, yra dėl amerikiečių tautai būdingo charakterio; ir būtų pasiekta dar daugiau, jei vyriausybė nebūtų kartais painiojusis jos kelyje. Nes vyriausybė yra priemonė, įgalinanti žmones palikti vienas kitą ramybėje; ir, kaip jau sakyta, ji yra tinkamiausia, kai pati savo valdinius labiausiai palieka ramybėje. Prekyba ir komercija, jei jos nebūtų iš gumos, niekada nepajėgtų peršokti kliūčių, kurias įstatymų leidėjai nuolat stato joms ant kelio; ir jei reikėtų tuos žmones vertinti vien tik pagal jų veiksmų padarinius, o ne - iš dalies - pagal ketinimus, jie pelnytų būti priskirti ir baudžiami kartu su tais piktavaliais, kurie stato kliūtis ant geležinkelio bėgių.
Tačiau kalbėdamas praktiškai ir kaip pilietis, skirtingai nuo tų, kurie vadina save nepripažįstančiais jokių vyriausybių, aš reikalauju - ne tuoj pat jokios vyriausybės, bet tuoj pat geresnės vyriausybės. Tebūnie iš kiekvieno sužinota, kokia vyriausybė pelnytų jo pagarbą, ir tai jau būtų vienas žingsnis ta linkme, kad ją turėtume.
Galų gale tikroji priežastis, dėl kurios, valdžiai patekus į žmonių rankas, daugumai leidžiama ilgai ir neperimamai valdyti, yra ne ta, kad dauguma yra labiausiai tikėtinai teisi, ir ne ta, kad mažumai taip atrodo teisingiausia, bet todėl, kad dauguma yra stipriausia fiziškai. Tačiau vyriausybė, kurioje dauguma lemia visais atvejais, negali būti grindžiama teisingumu, kad ir kaip žmonės jį suprastų.
Ar negalėtų būti vyriausybių, kuriose ne dauguma faktiškai spręstų, kas teisinga, o kas ne, bet sąžinė? - kuriose dauguma spręstų tiktai tuos klausimus, kuriems taikytina tikslingumo taisyklė?
Ar turi pilietis apskritai, kad ir akimirką ar mažiausiu laipsniu, atiduoti pirmenybę įstatymų leidėjui, o ne sąžinei? Kam tuomet kiekvienas žmogus turi sąžinę? Aš manau, kad pirmiausia mes privalome būti žmonės, o tik paskui piliečiai. Ne taip svarbu ugdyti pagarbą įstatymui, kaip tam, kas yra teisinga. Vienintelis įpareigojimas, kurį turiu teisę prisiimti, yra visuomet daryti tai, ką laikau teisingu. Gana pagrįstai sakoma, kad korporacija neturi jokios sąžinės; tačiau sąžiningų žmonių korporacija yra korporacija su sąžine. Įstatymas niekuomet nedarė žmonių nors mažumėlę teisingesnių; o rodantys jam pagarbą, net ir palankiausiai jam nusiteikę kasdien paverčiami neteisybės nešėjais. Netinkamos pagarbos įstatymui bendriausią ir natūraliausią pasekmę matai kolonoje, sudarytoje iš kareivių, pulkininko, kapitono, viršilos, eilinių, parako nešėjų -visų, žengiančių nuostabia tvarka per kalvas ir slėnius į karus prieš jų pačių valią, ką ten valią - prieš jų sveiką protą ir sąžinę, ir dėl to jų žygiavimas iš tikrųjų yra toks sunkus ir verčia širdį smarkiai plakti. Jie nė kiek neabejoja, jog visa tai - prakeiktas dalykas, į kurį jie įtraukti; jie visi nusiteikę taikingai. Taigi, kas gi jie yra? Ar išvis žmonės? Ar tik maži judantys įtvirtinimai ir apkabos, tarnaujantys kokiam nors neturinčiam principų valdžios žmogui? Apsilankykite Laivyne ir ten sutiksite jūrų kareivį, tokį žmogų, kokį gali padaryti Amerikos vyriausybė; arba tokį, kokį ji gali padaryti savo juodąja magija - balkšvą žmogiškumo šešėlį ir atmeną, žmogų, išlietą gyvą ir sveiką, ir jau, gali pasakyti, palaidotą su ginklais ir laidotuvių palyda, nors gali būti, kad
Nebuvo girdėti nei būgno, nei gedulo natos,
Kai jo kūną link pylimo skubėdami nešėme,
Ir nė vienas kareivis nepaleido atsisveikinimo šūvio
Prie kapo, į kurį mūsų didvyrį paguldėme.
Dauguma žmonių kaip tik šitaip tarnauja Valstybei - labiau ne kaip žmonės, bet kaip mašinos, savo kūnais. Tai jie - pastovioji kariuomenė ir policija, ir kalėjimo prižiūrėtojai, konsteb-liai, posse comitatus, ir kt. Dauguma atvejų čia nėra jokios laisvo sprendimo ar moralinio jausmo apraiškos; jie prilygina save medžiui, žemei ir akmeniui; ko gero, gali būti pagaminti mediniai žmonės, kurie lygiai taip pat tiktų šiam reikalui. Tokie nusipelno ne didesnės pagarbos nei šiaudiniai žmonės ar purvo gabalai. Jie verti tiek, kiek arkliai ar šunys. Tačiau kaip tik tokie paprastai laikomi gerais piliečiais. Kiti - didžiuma įstatymų leidėjų, politikų, teisininkų, ministrų, valdžios pareigūnų - tarnauja Valstybei daugiausia savo galvomis; jie, patys to nenorėdami, gali visai taip pat tarnauti ir velniui, ir Dievui, nes retai mato tarp jų kokį nors moralinį skirtumą. Labai nedaugelis -herojai, patriotai, kankiniai, reformatoriai kilniąja prasme ir žmonės - tarnauja Valstybei ir savo sąžine, ir todėl neišvengiamai dažniausiai jai priešinasi; Valstybė paprastai juos traktuoja kaip priešus. Išmintingas žmogus bus naudingas tik kaip žmogus ir nesutiks būti „moliu" ir „užkimšti skylę nuo vėjo", ir bent jau paliks pareigas savo palaikams:
Esu per daug aukštos kilmės, kad būčiau nusavintas,
Kad būčiau valdomas antraeilis
Ar bet kokios nepriklausomos valstybės
Naudingas patarnautojas ir instrumentas.
Tas, kuris visą save atiduoda savo artimiesiems, atrodo jiems nereikalingas ir savanaudis; bet tas, kuris jiems atiduoda tik dalį savęs, paskelbiamas geradariu ir filantropu.
Tad kaip dera žmogui šiandien elgtis su šia Amerikos vyriausybe? Atsakau, kad jis negali nejausdamas gėdos būti susijęs su ja. Aš negaliu nė akimirką pripažinti šios politinės organizacijos kaip savo vyriausybės, kuri yra taip pat vergų vyriausybė.
Visi žmonės pripažįsta revoliucijos teisę; t.y. teisę atmesti lojalumą vyriausybei ir priešintis jai, kai jos tironija arba jos neefektyvumas yra didžiulis ir nepakeliamas. Tačiau beveik visi sako, jog dabar taip nėra. Taip buvo, mano jie, 75-ųjų metų revoliucijoje. Jei man kas nors pasakytų, kad tai bloga vyriausybė, nes ji apmokestino kai kurias užsienio prekes, atvežtas į jos uostus, greičiausiai dėl to nekelčiau triukšmo, nes galiu išsiversti ir be tų prekių: visos mašinos turi savo trintį; ir turbūt gerai, kad šitaip atsveriamas blogis. Šiaip ar taip, didelė nuodėmė triukšmauti dėl to. Tačiau, kai trintis užvaldo pačią mašiną ir prieinama iki organizuotos priespaudos ir plėšikavimo, aš sakau: geriau jau atsikratykime tokios mašinos. Kitaip tariant, kai šeštoji dalis tautos, tarusios būti laisvės prieglobsčiu, yra vergai, o visa šalis neteisėtai užtvindyta ir nugalėta svetimos kariuomenės ir pajungta karo įstatymui, aš manau, kad tuomet sąžiningiems žmonėms ne per anksti sukilti ir imtis revoliucijos. Šią pareigą dar primygtinesnę daro faktas, kad šitaip apimta šalis nėra mūsų pačių, bet mūsų yra įsiveržusi kariuomenė.
Paley, populiarus autoritetas moralės klausimais, skyriuje apie „Paklusimo pilietinei vyriausybei pareigą" bet kokį pilietinį įpareigojimą suveda į tikslingumą; jis sako: „Tol, kol šito reikalauja visos bendruomenės interesas, t.y. tol, kol pripažintai valdžiai neišeina priešintis ar ją pakeisti, nesukėlus visuotinio nepatogumo, Dievo valia reikia jai paklusti, bet ne ilgiau." -„Sulig šiuo principu, bet kokio konkretaus pasipriešinimo teisėtumas pavirsta sukeliamo pavojaus bei skriaudos kiekio, iš vienos pusės, o iš kitos, jų atitaisymo tikimybės bei kainos skaičiavimu." Ir visa tai, jis sako, kiekvienas žmogus spręs pats sau. Tačiau Paley, regis, niekada nesusimąstė apie tokius atvejus, kuriems tikslingumo taisyklė netaikytina, kai tauta, taip pat kaip individas, turi laikytis teisėtumo bet kokia kaina. Jei aš neteisėtai iš skęstančiojo rankų išplėšiau lentą, turiu ją grąžinti, nors paskandinčiau save. Toks poelgis, Paley požiūriu, sukeltų nepatogumą. Bet tas, kuris šiuo atveju išsaugos savo gyvenimą, jį praras. Ši tauta turi atsisakyti vergų ir nutraukti karą prieš Meksiką, netgi jei tai būtų jos, kaip tautos, egzistencijos kaina.
Gyvenimo praktikoje tautos sutinka su Paley; bet ar kas nors mano, kad
Masačūsetsas elgiasi
būtent taip, kaip dera elgtis šioje krizėje?
Pilka valstija, nevalyva,
Šleifas pakeltas, o siela purve velkasi.
Praktiškai tariant, tie, kurie priešinasi reformai Masačūsetse, yra ne šimtas tūkstančių politikų Pietuose, bet šimtas tūkstančių komersantų ir fermerių štai čia, tie, kuriems labiau rūpi komercija ir žemės ūkis nei žmogiškumas, ir jie nėra pasiruošę elgtis teisingai nei vergų, nei Meksikos atžvilgiu, kad ir kiek tai kainuotų. Aš ginčijuosi ne su tolimais priešais, bet su tais, kurie čia, namuose, bendradarbiauja ir derasi su anais tolimaisiais ir be kurių pastarieji būtų nepavojingi. Mes įpratome sakyti, kad žmonių masės nėra pasiruošusios; bet pažanga yra lėtas dalykas, nes mažuma iš esmės nėra nei išmintingesnė, nei geresnė už daugumą. Ne taip svarbu, kad daugelis būtų tokie pat geri, kaip ir tu, bet svarbu, kad kažkur būtų koks nors absoliutus gėris, nes jis užraugs visą pyragą. Yra tūkstančiai tokių, kurie, paklausus jų nuomonės, yra nusistatę prieš vergiją ir karą, bet iš tikrųjų nieko nedaro, kad tai nutrauktų; jie laiko save Washingtono ir Franklino vaikais, bet sėdi sukišę rankas į kišenes ir sako nežiną, ką daryti, ir nieko nedaro; laisvės klausimą jie netgi nukelia už laisvos prekybos klausimo ir po pietų ramiausiai skaito šios dienos rinkos kainas kartu su naujausiais pranešimais iš Meksikos ir galbūt ties jais abiem užmiega. Kokia šiandien yra doro žmogaus ir patrioto rinkos kaina? Tie žmonės dvejoja, apgailestauja ir kartais rašo peticijas; bet nieko nedaro rimtai ir veiksmingai. Jie palauks, maloningai nusiteikę, kol kiti ištaisys blogt kad nebereikėtų dėl jo apgailestauti. Geriausiu atveju jie tik pigiai pabalsuos, silpnai pritars, palinkės „laimingo kelio" teisiesiems, pro juos einantiems. Vienam doram žmogui tenka devyni šimtai devyniasdešimt devyni doros globėjai; bet geriau turėti reikalą su tikruoju daikto turėtoju nei su laikinuoju jo sergėtoju.
Bet koks balsavimas yra savotiškas lošimas - nelyginant šaškės ar trik trak - su jam būdingu silpnu moraliniu atspalviu, žaidimas tuo, kas teisinga ir neteisinga, moralės klausimais; jis natūraliai susijęs su lažybomis. Balsuojantieji nerizikuoja savo reputacija. Metu savo balsą bet kaip, kaip man tinka; bet nesu gyvybiškai suinteresuotas tuo, kad laimėtų teisingumas. Mielai palieku tai daugumai. Todėl jos įsipareigojimai niekada neperžengia tikslingumo. Netgi balsuodami už teisingumą dėl jo nieko nepadarome. Tiktai silpnai pareiškiame žmonėms savo norą, kad jo būtų daugiau. Išmintingas žmogus nepaliks teisingumo atsitiktinumo malonei ir negeis, kad jis vyrautų daugumos valia. Nedaug dorybės tėra masių veiksmuose. Kai dauguma pagaliau balsuos už vergijos panaikinimą, tai bus dėl to, kad ji abejinga vergijai, arba dėl to, kad mažai bus belikę tos vergijos, kurią reikėtų panaikinti jų balsais. Tuomet jie patys bus vieninteliai vergai. Tik to, kuris teigia savo laisvę, tik jo balsas gali paspartinti vergijos panaikinimą.
Girdžiu, kad Baltimorėje ar kur kitur bus rengiama konvencija, išrinksianti kandidatą į Prezidentus, - ją sudarys daugiausia leidėjai ir žmonės, kurių profesija - politika; o aš galvoju, kas gi yra tas sprendimas, kurį jie ten pasieks, kiekvienam nepriklausomam, protingam ir garbingam žmogui, ar neturėtume labiau pasikliauti jo išmintimi ir sąžine? Ar negalime pasikliauti kokiais nors nepriklausomais balsais? Argi maža šioje šalyje individų, kurie nedalyvauja konvencijose? Bet ne: regiu tą gerbiamą žmogų iškart pasitraukiantį iš savo pozicijų ir nusiviliantį savo šalimi, nors jo šalis turi daugiau pagrindo nusivilti juo pačiu. Jis bemat priima šitaip išrinktą kandidatą kaip vienintelį galimą, tuo įrodydamas, jog pats yra galimas kandidatas bet kuriam demagogo tikslui. Jo balsas vertas ne daugiau už balsą bet kokio neturinčio principų užsieniečio ar vietinio samdinio, kuris galėjo būti nupirktas. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris yra žmogus ir, kaip sako mano kaimynas, turi nugarkaulį, per kurį ranka neperbrauksi! Mūsų statistika pasiklydo: gyventojų pasirodė esą per daug. Kiek žmonių tenka tūkstančiui kvadratinių mylių šioje šalyje? Vargu ar bent vienas.
Ar Amerika nebeturi jokių paskatų žmonėms, kad jie čia kurtųsi? Amerikietis nunyko iki Keistuolio, kuris pasižymi stipriu bandos instinktu ir akivaizdžiu intelekto bei džiugaus pasitikėjimo savimi stygiumi; jo pirmas ir svarbiausias reikalas, atėjus į šį pasaulį, - pasirūpinti tvarka elgetynuose; prieš įstatymiškai įsivelkant į vyriškąjį rūbą, - surinkti fondą remti našles bei našlaičius, kurių gali rastis; jis, trumpai tariant, ryžtasi gyventi tik remiamas draudos kompanijos, pažadėjusios jį padoriai palaidoti.
Iš tiesų tai nėra žmogaus pareiga pasiaukoti bet kokios, netgi didžiausios neteisybės išnaikinimui; yra ir kitų dalykų, kuriais jis gali kaip tinkamas užsiimti; tačiau jo pareiga bent jau nusiplauti ją nuo savo rankų; ir, jei dėl to jis nebesuka galvos, tai neturėtų ir savo darbais, veiksmais jos skatinti. Jei atsiduodu kitiems siekiams ir apmąstymams, tai pirmiausia turiu bent įsitikinti, ar, įgyvendindamas tuos siekius, nesėdžiu ant kito žmogaus sprando. Taigi pirmiausia turėčiau nulipti nuo jo, kad ir jis galėtų atsidėti saviems apmąstymams. Pažiūrėk, kokie nesuderinami dalykai yra toleruojami. Esu girdėjęs kažkurį iš mūsų miestelėnų sakant: „Norėčiau, kad man kas įsakytų padėti numalšinti vergų sukilimą arba žygiuoti į Meksiką, - pažiūrėtum, ar aš paklusčiau"; tačiau tie patys žmonės, kiekvienas tiesiogiai savo lojalumu ir taip pat netiesiogiai bent jau savo pinigais, buvo jų pakaitas. Kareiviui, atsisakančiam tarnauti neteisingame kare, ploja tie, kurie neatsisako palaikyti neteisią vyriausybę, kariaujančią tą karą; jam ploja tie, kurių veiksmus ir autoritetą jis ignoruoja ir prilygina nuliui; tarytum Valstybė taip atgailautų, jog samdo tą, kuris ją plaktų rykštėmis, jai nusidėjus, bet ne taip, kad ji nors akimirką liautųsi dariusi nuodėmes. Šitaip vardan tvarkos ir pilietinės vyriausybės visi galiausiai esame priversti atiduoti duoklę mūsų pačių menkumui ir jį paremti. Po pirmojo nuodėmės raudonio ateina abejingumas; ir iš amoralios ji, taip sakant, virsta nemoralia ir nevisiškai nereikalinga gyvenimui, kurį susikūrėme.
Labiausiai paplitusi ir įsigalėjusi klaida reikalauja, kad ją paremtų labiausiai nesavanaudiška dorybė. Švelnų priekaištą, paprastai reiškiamą patriotizmo dorybei, dažniausiai užsitraukia kilnieji. Tie, kurie, nepritardami vyriausybės būdui ir jos veiksmams, lieka jai ištikimi ir ją remia, yra, be abejo, jos sąžiningiausi rėmėjai ir dažniausiai yra patys rimčiausi reformų trukdytojai. Kai kurie kreipiasi su peticijomis į Valstiją, kad ši nutrauktų Sąjungą, kad nepaisytų Prezidento reikalavimų. Bet kodėl jie patys nenutraukia sąjungos tarp savęs ir Valstijos ir neatsisako mokėti savo dalies į jos iždą? Ar jie nesusiję tokiu pat ryšiu su Valstija kaip Valstija su Sąjunga? Ar ne dėl tų pačių priežasčių Valstija nesipriešino Sąjungai, dėl kurių ir jie nesipriešino Valstijai?
Kaip gali žmogus tiktai tenkintis turėdamas nuomonę, ja mėgautis? Koks gali būti mėgavimasis, jei, jo nuomone, jis yra skriaudžiamas? Kai tavo kaimynas apgaule išgauna iš tavęs vienintelį dolerį, juk nesitenkini žinojimu, kad esi apgautas, ar pasakymu, kad esi apgautas, netgi prašymu grąžinti tau priklausančią skolą; iškart imiesi veiksmingų žingsnių, kad susigrąžintum visą sumą, ir pasirūpini, kad daugiau tavęs niekada neapmulkintų. Veiksmas, atsiremiantis į principą, - teisingumo suvokimas ir jo vykdymas - keičia daiktus ir santykius; jis iš esmės yra revoliucinis ir nevisiškai sutampa su bet kokiu jau buvusiu dalyku. Jis padalija ne tik valstybes ir bažnyčias, jis padalija šeimas, taip, jis padalija ir individą, atskirdamas jame velniškąjį pradą nuo dieviškojo.
Neteisingi įstatymai egzistuoja; ar tenkinsimės tuo, kad paklusime jiems, ar mėginsime juos taisyti, kol kas jiems paklusdami, ar iškart juos peržengsime? Paprastai žmonės, esant tokiai vyriausybei kaip ši, mano, jog privalo laukti, iki įtikins daugumą ją pakeisti. Jie mano, kad pasipriešinimas būtų blogesnis vaistas prieš blogį nei pats blogis. Bet pati vyriausybė kalta dėl to, kad vaistas yra blogesnis už blogį. Ji daro jį blogesnį. Kodėl nenorima numatyti reformą ir ja pasirūpinti? Kodėl vyriausybė nepuoselėja savo išmintingosios mažumos? Kodėl ji šaukia ir priešinasi net nepaliesta? Kodėl ji neskatina savo piliečių būti budrių ir nurodyti jos klaidas, kad galėtų jų išvengti? Kodėl ji visuomet nukryžiuoja Kristų ir ekskomunikuoja Koperniką ir Lutherį, o Washingtoną ir Frankliną paskelbia maištininkais?
Atrodytų, jog tyčinis ir praktiškas jos autoriteto neigimas tebuvo vienintelis įžeidimas, kurio vyriausybė niekada nesitikėjo; antraip, kodėl gi ji nepaskyrė apibrėžtos, deramos ir proporcingos bausmės? Kai žmogus, neturintis jokios nuosavybės, vienintelį kartą atsisako uždirbti Valstybei devynis šilingus, jis sodinamas į kalėjimą laikui, kurio neriboja joks man žinomas įstatymas ir kurį sąlygoja tiktai tų, kurie jį ten patalpino, nuožiūra; tačiau jei jis pavogtų iš Valstybės devyniasdešimtkart devynis šilingus, jis ir vėl greit būtų paleistas į laisvę.
Jeigu neteisingumas yra neišvengiama vyriausybės mašinos trinties dalis, tebūnie taip, tebūnie taip; galbūt ji gražiai susidėvės, - žinoma, mašina galiausiai susidėvės. Jeigu neteisingumas turi spyruoklę ar skriemulį, ar virvę, ar svertą vien tik sau, tuomet gal ir gali pagalvoti apie tai, ar vaistas nebus blogesnis už patį blogį; bet jeigu jo prigimtis reikalauja, kad tu būtum neteisingumo nešėjas kitam, tuomet, sakau, laužyk įstatymą. Tegu tavo gyvenimas būna priešpriešinė trintis, sustabdanti mašiną. Mano pareiga yra bent jau pasirūpinti, kad neatsi-duočiau neteisingumui, kurį pats smerkiu.
Kai dėl būdų, kuriuos valstybė numatė blogiui taisyti, tai aš tokių nežinau. Jiems reikia pernelyg daug laiko, o žmogaus gyvenimas toks trumpas. Aš turiu ir kitų vertų dėmesio reikalų. Aš atėjau į šį pasaulį ne vien tik tam, kad padaryčiau gyvenimą jame gerą, bet tam, kad gyvenčiau jame - gerame ar blogame. Žmogus neprivalo padaryti visko; jis turi padaryti kai ką; o kadangi jis negali padaryti visko, todėl nebūtina, kad jis darytų kažką bloga. Prašyti gubernatoriaus ar įstatymų leidėjo yra ne daugiau mano reikalas, nei jų reikalas yra prašyti manęs; o jeigu jie neišgirstų mano prašymo, ką turėčiau tuomet daryti? Tačiau Valstybė nieko nenumatė tokiam atvejui: pati jos Konstitucija yra blogis. Tai gali pasirodyti šiurkštų, užsispyrėliška ir priešiška; tačiau ji turi būti ypač švelni ir dėmesinga tai vienintelei sielai, kuri gali įvertinti ją ar būti jos verta. Toks yra bet kuris pasikeitimas į gerąją pusę, panašiai kaip gimdymas ir mirtis, supurtantys visą kūną.
Aš nesvyruodamas sakau, kad tie, kurie vadina save aboli-cionistais, turėtų nedelsdami veiksmingai nutraukti paramą -ir savo asmeniu, ir nuosavybe - Masačūsetso vyriausybei ir nelaukti, kol jie sudarys vieno balso daugumą, kol įgis vyravimo teisę. Manau, pakanka, kad jie turi Dievą savo pusėje, nelaukdami kažko kito. Be to, bet koks žmogus, teisesnis už savo kaimyną, jau sudaro vieno daugumą.
Aš susiduriu su šia Amerikos vyriausybe arba jai atstovaujančia Valstijos vyriausybe tiesiogiai, akis į akį ne dažniau kaip kartą per metus jos mokesčių rinkėjo asmenyje; tai yra vienintelis neišvengiamas būdas žmogui, esančiam mano padėtyje, susidurti su ja; ir tuomet ji man aiškiai sako - PRIPAŽINK MANE; o pats paprasčiausias, veiksmingiausias ir, esant tokiai reikalų padėčiai, pats būtiniausias būdas ją traktuoti, išreikšti tąjį nedidelį pasitenkinimą ja ir meilę jai, tai - neigti ją. Mano civilis kaimynas, mokesčių rinkėjas, kaip tik ir yra tas žmogus, su kuriuo privalau turėti reikalą, nes galų gale ginčijuosi juk su žmonėmis, ne su pergamentais, ir jis pats pasirinko būti valdžios atstovu. Kaip apskritai jis kada nors sužinos, kas gi jis yra ir ką jis daro kaip vyriausybės tarnautojas arba kaip žmogus, jei ne tuomet, kai turi pasirinkti, kaip jam elgtis su manimi, savo kaimynu, kurį jis gerbia: kaip su kaimynu ir jam gera linkinčiu žmogumi ar kaip su maniaku ir rimties trikdytoju, ir pažiūrėti, ar jis gali įveikti šią kliūtį, atitveriančią jį nuo kaimyniškumo, nesigriebdamas šiurkštesnės minties ar karštesnio žodžio, atitinkančio jo veiksmą?
Gerai žinau, kad jei bent tūkstantis, šimtas, jei bent dešimt žmonių, kuriuos galėčiau įvardyti, - jei tik dešimt dorų žmonių, - o taip, jei bent vienas DORAS žmogus šioje Masačūsetso valstijoje, atsisakęs laikyti vergus, iš tikrųjų turėtų išsižadėti šios partnerystės ir už tai būtų pasodintas į apygardos kalėjimą, tatai ir būtų vergijos panaikinimas Amerikoje. Nes nesvarbu, kokia menka gali atrodyti pradžia: tai, kas kartą gerai padaroma, tas padaroma visiems laikams. Tačiau mums labiau patinka kalbėti apie tai: tokia, sakome, yra mūsų misija. Reforma gali išvardyti daug jai tarnaujančių laikraščių, bet - nė vieno žmogaus. Jei mano garbusis kaimynas, Valstijos atstovas, norintis paskirti savo dienas žmogaus teisių klausimo sutvarkymui Tarybos rūmuose, užuot grasinamas Karolinos valstijos kalėjimais, pasėdėtų Masačūsetse, Valstijoje, kuriai taip knieti įpiršti savo seseriai vergijos nuodėmę, - nors tuo tarpu ji tegali nurodyti nesvetingumą kaip jųjų nesantarvės priežastį, - įstatymų leidėjai dar neatsisakytų šios temos kitą žiemą.
Esant tokiai vyriausybei, kuri įkalina neteisėtai, tikroji vieta teisingam žmogui taip pat yra kalėjimas. Šiandien tinkamiausia vieta, vienintelė vieta, kurią Masačūsetsas parūpino savo laisvesnėms ir ne taip nusiminusioms sieloms, yra jo kalėjimai, į kuriuos jis jas iškelia ir užrakina savo paties įstatymu, kadangi jos ten jau išsikėlė savo principais. Kaip tik ten jas ras ir bėglys vergas, ir garbės žodžiu paleistas meksikietis, ir indėnas, kreipęsis teisman dėl skriaudų, padarytų jo giminei; toje atskirtoje, bet laisvesnėje ir garbingesnėje vietoje, į kurią Valstija patalpina tuos, kurie eina ne su ja, bet prieš ją, - vieninteliame vergų valstijos name, kuriame laisvas žmogus gali garbingai būti. Jei kas mano, kad ten būdami, jie nebeteks įtakos, o jų balsai daugiau nebeskaudins Valstijos klausos ir jie bus kaip priešai uždaryti tarp jos sienų, tie nežino, kad tiesa yra nepalyginti stipresnė už neteisybę ir kad kur kas iškalbingiau ir veiksmingiau kovos su neteisybe tas, kuris šiek tiek jos patyrė savuoju asmeniu. Mesk į balsavimo dėžę visą savo balsą, ne tik popieriaus skiautelę, bet visą savo įtaką. Mažuma yra bejėgė tol, kol ji taikosi prie daugumos; tuomet ji net nėra mažuma; tačiau ji nenugalima, kai įsikabina visu savo svoriu. Jei alternatyva yra tokia - laikyti visus teisius žmones kalėjime arba atsisakyti karo ir vergijos, - Valstija nesvyruos, ką pasirinkti.
Jei tūkstantis žmonių šiemet atsisakytų mokėti mokesčius, tatai nebūtų nei smurtinė, nei kruvina priemonė -tokia ji būtų, jei jie juos mokėtų ir šitaip leistų Valstijai vykdyti smurtą ir lieti nekaltą kraują. Tai faktiškai ir yra taikios revoliucijos apibrėžimas, jei apskritai tokia revoliucija įmanoma. Jei mokesčių rinkėjas ar koks kitas valstybės pareigūnas paklaustų manęs, kaip vienas tą ir padarė, „Bet ką gi aš turiu daryti?", atsakyčiau: „Jei iš tikrųjų nori ką nors padaryti, tai palik savo tarnybą." Kai pilietis atsisako lojalumo, o pareigūnas savo tarnybos, tuomet ir įvyksta revoliucija. Netgi, tarkime, būtų pralietas kraujas. Bet ar nėra savotiškai praliejamas kraujas, kai sužeidžiama sąžinė? Iš tos žaizdos išteka tikroji žmogaus jėga ir nemirtingumas, ir jis mirtinai nukraujuoja visiems laikams. Dabar regiu tą tekantį kraują.
Apie pilietinio nepaklusnumo pareigą / Henry David Thoreau; iš anglų kalbos vertė Rolandas Pavilionis. – Vilnius: Baltos lankos, 1999.
