Tu nori ką nors nuveikti ir nenori, kad tave sugautų. Nori, kad kas nors iš pavergėjų vyriausybės taptų nelaimingas, sužeistas ar net nužudytas. Mažų mažiausiai nori jį apkrauti papildomu darbu, priversti prastai atrodyti boso akyse arba kuriam laikui nukreipti jo dėmesį nuo savo tiesioginių pareigų. O dar geriau, jei trokšti jį visiškai pašalinti iš žaidimo – dienai, savaitei, o geriausia – visiems amžiams.

     Taikiniai yra tave kankinančios utėlės

     Visų pirma tau reikia pasirinkti taikinį. Potencialūs taikiniai gali būti pasirinkti iš bet kurios žemiau pateiktos žmonių grupės:

     1. Okupacinės užsienio šalių karinės pajėgos. Nors karininkai ir yra vertingiausi, bet pastangų verti ir kiti tavo šalyje įsikūrę bei tavo laisvę varžantys okupantų kariškiai. Jų buvimas tavo šalyje be tavo leidimo yra atviras karo prieš tave deklaravimas.

     2. Nacionalinės karinės pajėgos, ypač dalyvaujančios politinių disidentų persekiojime ar kovojančios su atvirai veikiančiomis partizanų grupėmis. Pirmenybę reikia teikti karininkams, paskui – puskarininkiams. Kiekviena totalitarinė valstybė įsteigia privalomą karinę tarnybą, todėl dauguma tarnaujančių bus pašaukti per prievartą. Vietoj to, kad su jais kovotum, verčiau tikėkis, kad vieną dieną jie patys taps slaptais laisvės kovotojais. Tavo akcijų metu šauktiniai gali nukentėti, bet jie neturėtų tapti pagrindiniais taikiniais.

     3. Vyriausybių lyderiai, politiniai veikėjai ir visi jų komandų nariai. Jie yra tavo bendrapiliečiai – tikri niekšai, pelnantys didžiausią naudą iš tavo laisvės suvaržymų. (Šis sąrašas atspindi šalies, praradusios laisvę dėl karinės okupacijos, prioritetus. Jei tavo laisvę pagrobė savi lyderiai, šis punktas atsidurs pirmoje vietoje, aplenkdamas nacionalinę armiją.)

     4. Slaptoji policija ar kita policinė organizacija, vykdanti politines represijas ir persekiojimus.

     5. Valdančiosios politinės partijos lyderiai ir pareigūnai. Kai kuriose šalyse, pavyzdžiui, Sovietų Sąjungoje ir Kuboje, partijos pareigūnų vaidmuo yra reikšmingesnis nei formalių vyriausybės lyderių.

     6. Pagrindinių laisvių varžyme tiesiogiai dalyvaujantys civilinės vyriausybės tarnautojai. Į šią grupę įeina vyriausybiniai cenzoriai, už prievartinį darbą ir vergų surinkimą atsakingi pareigūnai, žemės ūkio kolektyvizacijos programų administratoriai, mokesčių rinkėjai, prievartinio iškeldinimo vadovai, gyventojų perkėlimo agentai ir žmonės, atsakingi už ginklų, asmeninių kompiuterių, kopijavimo mašinų ir kitos asmeninės nuosavybės, paskelbtos už įstatymo ribų, konfiskavimą.

     Visi šie žmonės dirbs darbo vietose, kurių nerasi laisvoje visuomenėje. Toks apibrėžimas gerai tinka būsimiems taikiniams pasirinkti.

     7. Žinomi kolaborantai. Taip vadinami su pavergėjais bendradarbiaujantys bendrapiliečiai, kurie šnipinėja kitus, pranešinėja apie disidentų grupių judėjimą, tarnauja prievartinio darbo komitetuose ir pan. Tau nederėtu veikti prieš bet kurį šios grupės individą, kol nebūsi visiškai įsitikinęs jo kaltumu. Net tada tavo teisingumas bus abejotinas. Žinoma, totalitarinėje visuomenėje kolaboravimas gali būti pateisinamas.

     Atsimink, kad ruošiesi kariauti, o ne užsiimti terorizmu. Todėl tavo operacijose neturi nukentėti ar pajusti kokių nepatogumų nei vienas žmogus iš žemiau pateiktų grupių:

     1. Didžioji gyventojų dalis ir visi paprasti piliečiai. Visi jie yra galimi bendrininkai. Tikėtina, kad namaža jų dalis patys vykdys slapto laisvės kovotojo veiksmus.

     2. Civilinės vyriausybės pareigūnai ir paslaugas gyventojams teikiančių tarnybų darbuotojai. Šiai grupei priklauso medikai, socialiniai darbuotojai, gaisrininkai, šiukšlių surinkėjai, sveikatos bei sanitarijos darbuotojai ir pan.

     3. Policininkai, kurie saugo visuomenę nuo smurtinių nusikaltimų. Išimtimi čia galėtų būti korumpuoti policininkai, spaudžiantys smulkųjį verslą ar naudojantys savo tarnybinę padėtį asmeninėms privilegijoms. Korumpuoti ir sukti policininkai yra puikūs laisvės kovotojo taikiniai.

     Slaptas laisvės kovotojas visada turi rūpintis, kad nenukentėtų pašaliniai žmonės. Jei egzistuoja bent menkiausia galimybė, kad taip atsitiks, operacija turi būti nutraukta.

     Pažinti priešą yra tas pats, kas jį prigriebti

     Nepakanka žinoti, kas yra tavo taikinys. Turėtum atpažinti jį gatvėje. Dauguma amerikiečių neatpažintų savo kongresmeno, valstybės senatoriaus, vietinio policijos komisaro ar valdytojo, net jei susidurtų su juo akis į akį pliaže ar perpildytame prekybos centre. Žinoma, lengviausia juos atskirti, kai jie stovi ant pakylos su savo uniforma, bet tai ne tas momentas, kada valdžia yra pažeidžiamiausia. Jei tik įmanoma, tu stengsiesi užklupti jį vieną, girtą arba apsirėdžiusį apatiniais. Tai pavyks, jeigu žinosi kaip jis atrodo.

     Prieš kelis metus kalbėjau su žmogumi, kurį JAV prezidentas buvo ką tik paskyręs į svarbų ir prieštaringai vertinamą vyriausybinį postą. Naujiena apie paskyrimą kartu su daugybe nuotraukų buvo išspausdinta visuose laikraščiuose. Vyrukas net dalyvavo pusvalandiniame ryto televizijos interviu su Barbara Valters.

     Tą pačią dieną jis visą valandą klaidžiojo Niujorko gatvėmis. Nei vienas žmogus nepažvelgė į jį antrą kartą. Iki to jis jau buvo susirūpinęs savo saugumu ir galvojo kreiptis į slaptąsias tarnybas prašydamas apsaugos. Po šio pasivaikščiojimo jis nusprendė nebesukti sau galvos, bent jau iki tol, kol žmonės pradės atpažinti jį gatvėje.

     Jei nori tapti slaptu laisvės kovotoju, turėtum išmokti atpažinti tokius žmones gatvėje. Jei gyveni totalitarinėje visuomenėje ir atpažįsti kai kuriuos veikėjus, gatvėje galėsi apsisukti ir sekti savo auką tikėdamasis, kad ji pasuks į skersgatvį ar įeis į pastatą, kur jūs liksite dviese. Jei taip įvyks, o tu turėsi peilį ar pistoletą su duslintuvu, atsiras galimybė veikti. Tau tereiks paspausti gaiduką ir pasišalinti. Kai tik pasišalinsi iš įvykio vietos, valdžiai neliks jokios galimybės susieti tave su šiuo įvykiu. Tu – tobulas prašalaitis.

     Net jei ir nepavyktų apsilankyti aukštoje instancijoje, apie taikinį galima sužinoti ir kitais būdais. Apie numatomus taikinius tau reikės sužinoti viską, kas įmanoma. Reikės žinoti, kaip jie atrodo, kur gyvena, kur dirba, ką veikia laisvalaikiu. Daugelis jų yra garbėtroškos, mėgsta rodytis per TV ar spausdinti savo nuotraukas propagandiniuose popiergaliuose. Studijuok tuos šaltinius taip, kaip paauglys, vartantis žvaigždžių žurnalus ir ieškantis savo dievukų.

     Nepasitikėk vien tik žiniasklaida. Eik į paradus ir studijuok stovinčių tribūnoje veidus. Jei yra galimybė pasikalbėti su žmonėmis, dirbančiais šalia numatomų taikinių, pasinaudok jais ir pasistenk išgauti sau naudingą informaciją.

     Beveik nėra šansų pasiekti pačių valdžios viršūnių. Tačiau viršuje esantys žmonės priklauso nuo žemiau stovinčių. Kuo žemiau stovi žmogus, tuo labiau jis pažeidžiamas. Todėl tavo operacijos dažniausiai bus nukreiptos priešį vidutinio ar aukštėlesnio lygio lyderius. Tai efektyvu, nes šie žmonės atlieka tikrą juodą darbą. Kuo labiau juos įbauginsi, tuo daugiau laiko jie skirs savo saugumui, o ne diktatoriaus valios vykdymui.

     Slaptoje laisvės kovoje nemažai atsitiktinės sėkmės, tačiau jos nesitikėk, jei neatpažinsi, kad ką tik į restoraną įėjes žmogus yra okupacinės armijos karininkas.

     Išsirinkai taikinį. Kas toliau?

     Tolesnių veiksmų galimybės priklauso nuo tavo fizinių ir protinių sugebėjimų. Nėra dviejų slaptų laisvės kovotojų su vienodomis galimybėmis. Jos priklausys nuo dirbamo darbo, pažįstamų žmonių, gyvenamosios vietos, specialių įgūdžių ir tiesiog nuo aklos sėkmės. Svarbu jiems kuo labiau pakenkti ir pasitraukti. Nešvaistyk laiko ir jėgų neįmanomai misijai.

     Galimybės darbo vietoje

     Nemažai profesijų ir pareigų suteikia unikalias galimybes padaryti žalą priešui. Jei dirbi tokiame darbe – turi ne tik galimybę padaryti daugiau žalos nei tie, kurie dirba paprastesnėse tarnybose, bet ir pareigą. Žemiau išvardintos kai kurios darbo vietos savo unikaliomis galimybėmis yra palankios slaptam laisvės kovotojui:

     1. Armijos šauktinis. Kaip jau minėjau, kiekviena totalitarinė vyriausybė naudoja prievartinį šaukimą į armiją. Nei viena kita tarnyba nesukuria tiek galimybių, tinkamų slaptam laisvės kovotojui. Jaunas žmogus, priverstas tarnauti armijoje, gali pritaikyti kiekvieną šios knygos pasiūlymą, pradedant pokštais ir baigiant mirtinomis atakomis prieš karininkus bei seržantus.

     Tikiu, kad jauno žmogaus, priversto tarnauti totalitarinės vyriausybės armijoje, veiksmai, nukreipti prieš karininkus, yra ne tik moraliai pateisinami, bet ir moraliai privalomi.

     Šauktiniui nereikia laukti, kol paklius į tikrą mūšį, kad galėtų kenkti žmonėms, perėmusiems jo gyvenimo kontrolę. Pratybos, ypač su tikrais šaudmenimis, sukuria sąlygas nelaimingam atsitikimui. Tačiau nemanyk, kad gali panaudoti ginklą vien todėl, kad jį tau duoda.

     Įsivaizduok, pavyzdžiui, kad šauktinis, paskirtas valyti vietinio štabo pastatą, majoro stalo stalčiuje aptinka buteliuką su kapsulėmis nuo galvos skausmo. Jis matė, kaip majoras kartais išgeria po kelias kapsules, ir žino, kad niekas kitas jų nenaudoja.

     Šauktinis nusiperka tokių pat vaistų buteliuką, išardo kelias kapsules ir pripildo jas skalbimo miltelių. Pasitaikius progai, šias perdirbtas kapsules jis įmeta į majoro buteliuką. Tiesą sakant, nežinau, ką tos kapsulės padarys majorui jas nurijus, bet galvos skausmo tikrai nenumalšins.

     Kitas šauktinis manevrų metu sugauna gyvatę, paslepia ją krepšyje, laiko, kol ši išalksta ir įpyksta, o tada įleidžia į tą patį stalčių, kuriame majoras slaptai laiko degtinėlės buteliuką.

     2. Prievartinis darbininkas. Anksčiau ar vėliau kiekviena totalitarinė vyriausybė naudoja prievartinį darbą. Nemokama darbo jėga visada patraukli politikams.

     Tikiuosi, kad amerikiečiai pakankamai myli laisvę ir niekada savanoriškai nevergaus. Priverstas dirbti nešokinės prieš žmogų su rimbu ar ginklu. Smagu bus tada, kai pavergėjas nusisuks. Dirbk ir nuolat ieškok galimybių pakenkti. Laužyk įrankius, bet daryk taip, kad tai atrodytų lyg atsitiktinumas. Pamesk viską, ką galima pamesti, paslėpti ar perdėti kitur. Eikvok viską, ką gali, pradedant popierium ir baigiant kuru. Įmesk purvo į veikiantį mechanizmą. Sabotažas gali būti geras vaistas nuo vergystės.

     Pristatytas maišyti betoną darbininkas, kai niekas nemato, gali įmaišyti gerokai daugiau smėlio ir tuo sukelti vėlesnę karinio statinio sienos ar lubų griūtį.

     Visų svarbiausia, ieškok galimybių sužaloti ar sužeisti tuos, kurie laiko ginklus ar rimbus. Tokios galimybės gali atsirasti netikėtai. Pavyzdžiui, kam nors dirbant prievartinius kelių statybos darbus, gali pasitaikyti proga į šlaito papėdėje esantį sargybos postą nuridenti akmenį ar, stumtelėjus darbus prižiūrintį pareigūną, numesti jį nuo uolos.

     Jei darbininkui leidžiama miegoti namuose ar kur nors toliau nuo darbų zonos, jis gali įnešti į zoną ginklus, kurie gali būti panaudoti darbo metu, ypač jei apsauga atsipalaidavusi. Prievartinis darbas dažnai naudojamas asmeniniais tikslais, pavyzdžiui, tualetų valymui. Pasiruošęs laisvės kovotojas gali į karininko tualeto bakelį prileisti nuodingų medžiagų.

     Neįtikėtinai daug sabotažo galimybių turės žmogus, priverstas dirbti fabrike. Varžtai gali būti per daug ar per silpnai užveržti. Laidai gali būti atjungti ar prijungti ne ten, kur reikia. Galima apnuoginti laidus, atšipinti ašmenis, į mechanizmą pripilti smėlio ir t.t. Žinoma, tai pavojinga. Bet jei manai, kad nieko nedarydamas greit būsi laisvas, tu nusipelnai tik grandinių ant kojų.

     Atmink – kuo dažniau šypsosiesi ir jų akivaizdoje kartosi „taip, pone“, tuo daugiau turėsi galimybių viską suknisti, kai jie nusisuks.

     3. Vyriausybės darbuotojas. Nemesk savo vyriausybinio darbo vien todėl, kad tavo šalis nebėra laisva. Kaip ir šauktinis, vyriausybės darbuotojas turi unikalią galimybę sujaukti totalitarinės valstybės pastangas.

     Valdžią perėmusi totalitarinė vyriausybė ir toliau naudosis tais pačiais vyriausybės tarnautojais, bent jau žemesniame lygyje. Net ir kariškių okupuotoje šalyje totalitarinė vyriausybė turės darbo vietose išlaikyti tūkstančius paprastų piliečių, kad šie spausdintų dokumentus, tvarkytų paštą ir šiukšles, vairuotų vyriausybinius automobilius, švarintų kareivines, priimtų pareiškimus, bendrautų su visuomene ir laikytų ja klusnia, paskirstytų dalinamas privilegijas.

     Vyriausybės tarnautojams atsiveriančios galimybės priklausys nuo jų darbo pobūdžio, profesijos ir įstaigos, kurioje jie dirba.

     Klerkai ir kontorų darbuotojai gali pamesti bylas, paviešinti informaciją, eikvoti ar neteisingai skirstyti resursus, dezinformuoti, sulėtinti darbo procesą ir sujaukti beveik viską, ką jų bosai stengiasi nuveikti.

     Vyriausybiniai darbuotojai, veikiantys kaip slapti laisvės kovotojai, turi visada prisiminti, kad jie kovoja prieš tuos, kurie valdo, o ne prieš tuos, kurie yra valdomi. Aš kaltinu žmogų, 1985 m. sugadinusį IRS kompiuterinę sistemą, ne tuo, kad jis sukėlė galybę rūpesčių IRS, o tuo, kad daugybė mokesčių mokėtojų dėl to nesusigrąžino savo mokesčių laiku arba ir iš viso jų nebeatgavo.

     Daugelyje vyriausybinių įstaigų nuolat juda masė žmonių. Sekretorius, kuriam liepta paruošti sąrašą žmonių, įtariamų ginklų laikymu, tikrai stipriai rizikuos jį pamesdamas, bet kitas sekretorius, lankydamasis įstaigoje, gali pastebėti šį sąrašą, gulintį ant stalo, ir jį nušvilpti. Net ir kelios bylos, pavogtos nuo vyriausybinės įstaigos stalo, tikriausiai neblogai pasitarnaus paprastiems piliečiams. Ar susinervintum, jei dokumentas, liepiantis pradėti tavo mokesčių auditą, būtu „atsitiktinai“ pamestas?

     Techninio aprūpinimo ir palaikymo darbuotojai galės sabotuoti transporto priemones, įrangą, pastatus, naikinti vyriausybės nuosavybę ir trikdyti ryšio įrangos darbą. Kompiuterių patalpas tvarkančiai moteriai pakaks kelis kartus užkliudyti įrangą, kad ši nukristų ant grindų.

     Patalpų tvarkytojai visada gali suorganizuoti keletą neproduktyvių valandų biurokratams. Valytojai, sargai, kiemsargiai ir kiti nuolat vyriausybiniuose pastatuose besisukinėjantys žmonės turi daugybę veiklos galimybių. Sargas gali būti tas žmogus, kuris po kasmetinės dujinio katilo techninės apžiūros, dar prieš šildymo sezono pradžią įkiš į jį aerozolio balionėlį.

     Valytoja gali pastebėti, kad jos bosas serga diabetu, o savo insuliną laiko šaldytuve, kurį ji nuolatos tvarko. Jai pakas kelių minučių, kad dalį insulino pakeistų vandeniu. Bosas pastebės, kad norint išlaikyti tinkamą cukraus kiekį kraujyje, jam reikia didinti insulino dozes. Yra nemaža tikimybė, kad vėliau ėmęs naudoti neskiestą insuliną, jis perdozuos ir patirs insulino šoką. Jei pasiseks, jis gali ir mirti.

     Sekretorius į kavą gali įmaišyti skalbimo miltelių ar kitų nemirtinų, bet skausmingų nuodų. Galbūt tai išvers iš koto šefą ir visus posėdžio dalyvius.

     Į vietinės militaristinės vyriausybės vadovo butą galintis patekti kiemsargis laisvai gali prakiurdinti dujų tiekimo vamzdį, ir po kiek laiko įvyks sprogimas.

     Kiekvienas vyriausybės pareigūnas netoli savo kabineto turi asmeninį tualetą. Santechnikas, galintis patekti į pastatą, gali į klozetą pripilti sieros rūgšties, o į bakelį – kalio cianido. Pareigūnui nuleidus vandenį, tualetas pavirs dujų kamera.

     Vyriausybės darbuotojas, kuris kartu ir slaptas laisvės kovotojas, turi ieškoti galimybių, kad nors kiek pagelbėtų vyriausybės prievartaujamam paprastam ir neturtingam Džonui. Priklausomai nuo užimamų pareigų ir suteiktų įgaliojimų, vyriausybės darbuotojas kartais gali sužlugdyti kai kuriuos prieš paprastus piliečius nukreiptus įstaigos veiksmus.

     Turėjau draugą, kuris 1960 metais buvo paimtas į armiją ir paskirtas tarnauti šerifo kontoroje. Netrukus jis pastebėjo, kad vienas karininkas, kai tik jį paskirdavo kokio nors teisiamojo nelaimėlio advokatu, tikrai stengdavosi jam padėti. Tas draugas nusprendė perdėlioti popierius taip, kad stipriai prasižengę advokatu gautų jiems simpatizuojantį karininką. Nors jo, kaip klerko, karjera truko neilgai, tačiau keli šauktiniai militaristiniame teisme vis dėlto susilaukė tokio reto teisingumo.

     Nežiūrint, kokiame lygyje dirba vyriausybės darbuotojai, jie nuolat susiduria su vyriausybės nekompetencija, blogu valdymu, švaistymu ir gerai to išmoksta. Netrukus jie greit supranta, kad įsakinėtojai neturi ateities. Net mūsų sąlyginai laisvoje visuomenėje svarbiausios paslaptys yra tos, kurios slepia vyriausybės nekompetenciją ir kriminalinį elgesį.

     Jei šiandieninė mūsų padėtis bloga, įsivaizduokit, kokia ji yra totalitarinėje valstybėje. Jie ne tik ruošiasi švaistyti mokesčių mokėtojų pinigus, bet planuoja ir kitus bjaurius dalykus: priversti žmones dirbti, atimti žemes, perkelti gyventojus ir įsteigti perauklėjimo centrus. Kuo greičiau visi sužinos, kas vyksta, tuo greičiau jie galės pradėti kovą. Bet kuris vyriausybės darbuotojas kada nors vis tiek sužinos, ką valdžia nori išlaikyti paslaptyje. Jei toks darbuotojas įsipareigojęs laisvei, jis norės apie tai papasakoti paprastiems piliečiams.

     Žinoma, valdant diktatoriui, nebebus „60 minučių“ TV laidos, skirtos tavo istorijos papasakojimui. (Tau teks taikyti slaptos laisvės propagandos techniką, aprašytą toliau.) Paviešink istoriją net tada, jei ją atspausdinsi saugia spausdinimo mašinėle, padauginsi įstaigos kopijavimo aparatu ir paskleisi kopijas poilsio kambariuose, ant parko suoliukų ar tiesiog gatvėje. Tokiu būdu padarysi daugiau žalos, nei galėtum padaryti su bomba ar automatu.

     4. Poilsio industrija. Žmonės labiausiai pažeidžiami ne tarnybos metu, o tada, kai pramogauja. Totalitarinėje valstybėje numanomi taikiniai – tai vienintelė žmonių grupė, turinti pinigų ir galimybių gerai papramogauti. Slapti laisvės kovotojai, dirbantys virėjais, padavėjais, kambarių patarnautojais, viešbučių tvarkytojais, golfo aikštynų ir atrakcionų parkų prižiūrėtojais, pastebės, kad didžiają jų klientų dalį sudaro potencialūs taikiniai.

     Jei slaptas laisvės kovotojas atsidurs už karininkų klubo baro, perkantis gėrimus tironas po kiek laiko gali suprasti, kad geriau jis būtų likęs savo kontoroje.

     Galbūt slaptas laisvės kovotojas paruošė specialių ledo kubelių. Tam tereikia vandenyje tirpstančių nuodų, pakaks ir vaistų ar geros dozės herbicidų. Nedidelis tokio sušaldyto mišinio gabalėlis įšaldomas į normalaus dydžio ledo gabalėlį, kuris įmaišomas į baro ledo atsargas.

     Jei esi barmenas, taikiniu gali pasirinkti tam tikrą asmenį, bet tada geriau naudok labai lėtai veikiančius nuodus arba tokius, kurių poveikio simptomai panašūs į infarktą ar apsinuodijimą maistu.

     Jei nesi barmenas, bet gali patekti už baro, tada tiesiog įmesk savo ledo gabaliuką į bendrą ledo talpą ir leisk likimui pasirinkti savo auką.

     Kambarinė, norėdama sutvarkyti lovą, įeina į poilsiavietės viešbučio kambarį ir aptinka nuo per didelio alkoholio kiekio su visais rūbais nusmigusį svečią. Ji atpažįsta, kad jis yra svarbus karinio valdytojo politikos patarėjas. Ant stalo vis dar tebeguli iš kambarių tarnybos užsakyto maisto likučiai. Guli ir nebaigtas valgyti didelis mėsos gabalas. Kambarinė greitai atpjauna didelį mėsos gabalą ir kelis kartus pakramto taip, kad atrodytų lyg buvo bandoma valgyti. Tada ji sugrūda mėsos gabalą į girto politiko burną ir šis uždūsta. Kambarinė ramiai išeina, palikdama lavoną rytinei pamainai.

     Golfo klubo, kuriame žaidžia tik naujos vyriausybės politinis elitas, prižiūrėtojas pastebi, kad miškingoje zonoje žaidėjai užtrunka ilgėliau. Ant plaktuko užmovęs seną golfo kamuoliuką jis paslepia „ginklą“ po medžio šaknimis. Puikios galimybės jam tenka laukti šešis mėnesius, bet galų gale jis pričiumpa bjaurų slaptosios policijos šefą. Aikštelė pilna kitų žaidėjų, tad po dešimties minučių kažkas aptinka lavoną su puikiai matomu golfo kamuoliuko antspaudu ant smilkinio. Ilgas ir skausmingas tyrimas taip ir neišsiaiškina, kam priklausė šalia lavono gulintis golfo kamuoliukas.

     Du „Naujųjų žmonių armijos” generolai ir rusų karinis patarėjas pramogauja plaukiodami jachta, žvejodami ir siurbčiodami alų. Staiga dugne atsiranda plati kiaurymė, tad beveik akimirksniu jachta nugrimzta į dugną. Iki kranto ne taip jau ir toli, bet puikiai plaukiantis rusas jo nepasiekia. Ir niekas nepastebi žmogaus su kauke ir vamzdeliu, kuris padėjo kariniam patarėjui surasti dugną. Tas pats žmogus laivo dugne įtaisė kamštį, įtvirtintą vandenyje tirpstančiais klijais.

     Nepamirškime prostitučių ir kitų žmonių, teikiančių nelegalias paslaugas. Nakties karalienių galimybės tokios plačios, kad jų net nereikia aprašinėti. Tuo labiau, kad daug prostitučių turi su valdžia savų sąskaitų. Daugybė totalitarinių valstybių, įskaitant ir Vokietiją su Japonija II-ojo pasaulinio karo metu, vertė vietines moteris užsiimti prostitucija.

     Štai vienas iš būdų, kaip tokia mergina gali atsigriebti. Jos šios nakties klientas direktoriauja perauklėjimo stovykloje, kur plaunamos smegenys 1500-čiai mokytojų, miesto tarybos nariams ir žurnalistams. Mūsų vyrukas yra virš keturiasdešimties, su 30 svarų viršsvoriu, jis mano, kad yra puikus meilužis. Purvinoji mūsų didvyrė panaudoja alkoholį ir seksą, kol galų gale jį užmigdo. Jis miega šalia jos kūdikio miegu.

     Ji rūpestingai priglaudžia jo rankas prie šonų ir uždengia paklodės, ant kurios jis miega, kraštu. Po to švelniai ridena suvyniodama jį į paklodę. Suvyniotas jis yra toks pat bejėgis, kaip ir su tramdomais marškiniais. Ji gali uždusinti jį pagalve arba tiesiog rankomis užspaudusi nosį ir burną.

     Kai tik jis miršta, galima išvynioti. Jei veiksmas vyksta viešbučio kambaryje, ji tiesiog išeina. Jei ji savo kambaryje, tada gali tvirtinti, kad jis mirė nuo širdies smūgio. Ja patikės. Taip atsitinka gana dažnai, nes gydytojui beveik neįmanoma įrodyti, kad asmuo mirė uždusintas, nebent matytųsi fiziniai sužalojimai: sulaužyti kaklo kaulai, pažeistos gerklos ar pastebimos mėlynės. Tokie yra paklodės ir pagalvės privalumai. Be to, vyriškio draugeliai bus taip susirūpinę mirties prostitutės lovoje nuslėpimu, kad net nesvarstys smurtinės mirties galimybės.

     5. Visi kiti. Iki šiol nepaminėtieji neturi manyti, kad nedirbantys tokiose darbo vietose slapti laisvės kovotojai turi menkas galimybes. Kiekvienas totalitariniame režime gyvenantis individas gali turėti šansą, jei tik jo ieškos.

     Degalinių ir parkavimo aikštelių darbuotojai, maisto prekių pardavėjai, kurjeriai, taksi vairuotojai, parazitų naikintojai – proga gali pasitaikyti visiems.

     Taksi vairuotojas vėlai naktį gali atpažinti du savo keleivius – tai okupacinės armijos karininkai. Tokios galimybės jis laukė mėnesių mėnesius. Per klaidą jis pasuka į ištuštėjusią gatvę. Kai abu keleiviai išlipa iš automobilio norėdami susirasti kitą taksi, jis panaudoja po sėdyne paslėptą pistoletą su duslintuvu. Lavonai lieka kanale, o jis tuoj pat atsikrato ginklo. Prieš pradėdamas ieškoti kitos aukos, jis pralaukia metus.

     Miestietis pastebi, kad jo buto kaimynas yra karinio diktatoriaus paskirtos „miesto tarybos“ narys. Ūkininkas pamato, kad ant artimiausios kalvos medžioja okupacinės armijos generolų grupė. Grįžtantis iš darbo žmogus sutinka girtą kaip dūmas okupacinės armijos majorą, svirduliuojantį namo.

     Tu pastebi, kad prabangiame bute įsikūrusi gražuolė yra vietinio policijos komisaro meilužė ir kad šis čia lankosi kiekvieną trečiadienio vakarą. Buvęs buto nuomininkas kartą tau paliko raktus, kad palaistytum augalus, kol bus išvykęs. Tu patikrinti ir pamatai, kad ji patingėjo pasikeisti durų spynas. Trečiadienio rytą, kol ji darbe, tu patenki į vidų ir po klozeto sėdyne pritvirtinti sprogmenis. (Patikrink, ar jie nepasimatys nuleidus vandenį.) Sprogdiklį nustatyk taip, kad jis suveiktų tik pakėlus dangtį. Ji naudosis tualetu be jokių problemų, bet atspėk, kas atsitiks, kai tuliko prisireiks berniukui!

     Išsisukti nuo žmogžudystės visų lengviausia ligoninėje. Ligoninėje žmonės miršta nuolat, tad niekam neateis į galvą ką nors įtarti. Kad prieitum prie paciento, tau net nereikia joje dirbti. Lankymo valandomis į vidų įleidžiami visi. Žmonės, vilkintys gydytojų uniforma, slaugės, virtuvės darbuotojai ar savanoriai gali judėti nevaržom ir kitu metu  Kai kurios karinės ligoninės visiems darbuotojams liepia nešiotis identifikacijos korteles, bet jas galima pavogti ar lengvai suklastoti.

     Sakykime, kad vietinis komisaras su kraujuojančia opa atsidūrė ligoninėje. Tu patenki į vidų lankymo metu, nukniauki baltą chalatą, ant kaklo užsikabini stetoskopą ir patenki į jo kambarį, kai jis miega. Gali padaryti daugybę dalykų.

     Pasikrapštyk prie jo lašelinės, kol pavyks vamzdeliu į jo veną pasiusti didelį oro burbulą. Išjunk kvėpavimo aparatą, jei jis prie tokio prijungtas. Pabudink jį ir sugirdyk piliulę, kuri žymiai pablogins jo padėtį. Uždusink jį pagalve.

     Visa paslaptis glūdi atsitiktinume ir vaizduotėje. Kuo daugiau atsitiktinumo, tuo daugiau galimybių padaryti žalą ir laimingai pasitraukti.

    Vertė rb
    Versta iš: Jefferson Mack. Secret Freedom Fighter Fighting Tyranny without Terrorizing the Innocent. USA: Paladin Press, 1986.

 

     Skaityti toliau