Reikėtų tarti keletą žodžių ir apie tai, kur benamis Londone gali rasti nakvynę. Šiuo metu mažiau nei už septynis pensus lovos nakčiai niekur negausite, išskyrus labdaros institucijas. Jei neišgalite mokėti septynių pensų už lovą, gausite rinktis vieną iš šių jos pakaitalų:
1. Krantinė. Štai ką Paddy pasakojo man apie miegojimą Krantinėje:
„Blogiausia su Krantine, kad reikia anksti gulti. Apie aštuonias jau turi būti ant suoliuko, nes jų per daug nėra ir kartais visi būna užimti. Ir reikia stengtis kuo greičiau užmigti. Nes po dvylikos jau per šalta, labai nepamiegosi, ir policija tave ketvirtą ryto nuvaro. Miegoti oi kaip nelengva. Tie prakeikti tramvajai visą laiką neduoda ramybės, ir reklamos iš anapus upės blykčioja į akis. Žiaurus šaltis. Kas ateina ten miegoti, vyniojasi į laikraščius, bet nelabai padeda. Skaityk, kad velniškai pasisekė, jei pamiegojai tris valandas.“
Man teko nakvoti Krantinėje ir įsitikinti, kad Paddy sakė teisybę. Tačiau ten miegoti kur kas geriau, negu apskritai nesudėti akių, o taip būtų, jei praleistumėte naktį gatvėse, ne Krantinėje. Pagal įstatymą, jūs galite naktį sėdėti gatvėje, bet policija privalo pakelti jus ant kojų, jei mato, kad miegate; tai galioja visam Londonui, išskyrus Krantinę ir dar porą kampelių (vienas jų yra už Lyceum teatro). Toks įstatymas tarsi tyčia nukreiptas prieš benamius. Sakoma, kad jo tikslas yra neleisti žmonėms mirti nuo šalčio, bet jeigu žmogus neturi namų ir jam gresia tokia mirtis, koks skirtumas, kaip tai atsitiks – miegant ar ne. Paryžiuje tokio įstatymo nėra. Ten žmonės dešimtimis miega po Senos tiltais, prieduriuose, ant suolų aikštėse, prie metro ventiliacijos šachtų ir netgi pačiose metro stotyse. Ar tai kam nors kenkia? Niekas savo noru nenakvoja gatvėje, o tam, kam vis dėlto tenka naktį praleisti lauke, nederėtų drausti miegoti, jeigu jis tik gali užmigti.
2. „Kabykla“, du pensai už naktį. Tai šiek tiek prabangiau negu Krantinė. „Kabykloje“ nakvotojai susodinami ant ilgo suolo, priešais juos ištempiama virvė, ir jie miega persisvėrę per ją tarytum per tvorą. Žmogus, juokais vadinamas liokajumi, penktą valandą ryto virvę perpjauna. Pats aš ten nebuvau, bet Bozo nakvodavo gana dažnai. Klausiau jo, ar tokia poza apskritai įmanoma miegoti, ir jis sakė, kad tai yra patogiau, negu atrodo, – bent jau geriau negu ant plikų grindų. Panašių prieglobsčių yra ir Paryžiuje, tik kaina ten ne du pensai, o tik dvidešimt penki santimai (pusė penso).
3. „Karstas“, keturi pensai už naktį. „Karste“ jūs miegate medinėje dėžėje, užklotoje brezentu. Šalta, o blogiausias dalykas yra blakės, su kuriomis, būdamas uždarytas dėžėje, nelabai pakariausi.
Aukštesnė kategorija – bendrieji nakvynės namai, kur kaina svyruoja nuo septynių pensų iki šilingo ir penso už naktį. Geriausi iš jų Rowtono namai; ten, sumokėję šilingą, gaunate atskirą miego kabiną ir galite naudotis puikiomis prausyklomis. Už pusę kronos galite užsisakyti „ypatingą“ kambarį ir jausitės kaip viešbutyje. Rowtono namai įsikūrę didinguose pastatuose, o vienintelis jų trūkumas – griežtos taisyklės, draudžiančios gamintis maistą, lošti kortomis ir t.t. Bene geriausia Rowtono namų reklama yra tai, kad jie visada perpildyti. Bruce‘o namai, už nakvynę imantys šilingą ir pensą, irgi puikūs.
Švaros požiūriu, antroje vietoje yra Gelbėjimo armijos bendrabučiai, kainuojantys septynis arba aštuonis pensus. Jų būna visokių (nakvojau viename ar dviejuose, kurie mažai skyrėsi nuo paprastų nakvynės namų), bet dauguma švarūs, su geromis prausyklomis; tiesa, už prausimąsi reikia mokėti papildomai. Sumokėję šilingą, galite miegoti atskiroje kabinoje. Aštuonių pensų miegamuosiuose lovos patogios, tik jų tiek daug (paprastai kambaryje ne mažiau kaip keturiasdešimt) ir jos taip arti viena kitos, kad ramios nakties nesitikėkite. Gausybė suvaržymų atsiduoda kalėjimu ir labdara. Gelbėjimo armijos bendrabučiai patiks tik tiems, kam švara yra svarbiau už visa kita.
Toliau eina paprasti bendrieji nakvynės namai. Kad ir kiek mokėtumėte, septynis pensus ar šilingą, juose visuose tvanku ir triukšminga, lovos vienodai nešvarios ir nepatogios. Šiuos trūkumus atperka tik laissez-faire atmosfera ir šiltos, sakytum, namų virtuvės, kur galima pasėdėti bet kuriuo dienos ar nakties metu. Tai purvinos lindynės, bet čia žmonės bent jau gali pabendrauti. Kalbama, kad moterų nakvynės namai dažniausiai blogesni negu vyrų. Vietų, kur galėtų pernakvoti vedusios poros, labai nedaug, ir visiems atrodo normalu, kai benamis vyras miega vienuose nakvynės namuose, o jo žmona – kituose.
Šiuo metu Londone ne mažiau kaip penkiolika tūkstančių žmonių gyvena bendruosiuose nakvynės namuose. Nevedusiam vyrui, uždirbančiam iki dviejų svarų per savaitę, tai labai patogu. Jis vargu ar rastų taip pigiai išsinuomoti kambarį, o nakvynės namai suteikia jam nemokamą šilumą, šiokią tokią galimybę nusiprausti ir iki soties pabendrauti. O purvas nėra pati didžiausia blogybė. Kur kas blogiau tai, kad nakvynės namuose neįmanoma išsimiegoti. Už savo pinigus žmogus tegauna lovą, kurios dydis metras septyniasdešimt iš septyniasdešimt penkių, kietą išgaubtą čiužinį, pagalvę it medžio trinka, dvi pilkas dvokiančias paklodes ir medvilninį užtiesalą. Žiemą duodama antklodė, bet jos nepakanka. Tokia lova stovi vienoje patalpoje su dar bent penkiomis, o kartais jų būna penkiasdešimt ar šešiasdešimt, vos už metro ar dviejų viena nuo kitos. Aišku, kad tokiomis sąlygomis gerai neišsimiegosi. Tiek žmonių į vieną vietą suguldoma nebent ligoninėse ir kareivinėse. Tačiau bendrose ligoninių palatose niekas ir nesitiki gero miego. Kareivinėse ankšta, bet kareiviai miega patogiose lovose ir yra sveiki; tuo tarpu beveik visus nakvynės namų gyventojus kamuoja chroniškas kosulys, daugelis serga šlapimo pūslės ligomis, naktį jiems tenka dažnai keltis. Toks nuolatinis triukšmas trukdo miegoti. Kaip rodo mano stebėjimai, nakvynės namuose niekam nepavyksta pamiegoti ilgiau negu penkias valandas – bjauri apgavystė, kai už naktį būni sumokėjęs septynis pensus ar netgi dar daugiau.
Įstatymų leidėjai čia galėtų ką nors nuveikti. Londono grafystės taryba yra priėmusi daugybę potvarkių dėl nakvynės namų, bet jų gyventojų interesų negina. Nakvynės namuose draudžiama gerti, lošti, peštis ir taip toliau, bet niekur nepasakyta, kad lovos ten turi būti patogios. O tai būtų gana nesunku įgyvendinti – kur kas lengviau negu, pavyzdžiui, draudimą lošti. Nakvynės namų šeimininkus reikėtų įpareigoti parūpinti tinkamą patalynę ir geresnius čiužinius, o visų pirma – sudalyti miegamuosius į kabinas. Nesvarbu, kokio dydžio bus kabina, svarbiausia yra tai, kad žmogus miegodamas būtų vienas. Taigi, kad sąlygos nakvynės namuose smarkiai pagerėtų, reikia vos keleto pakeitimų. Tai visiškai įmanoma net ir nedidinant mokesčio už naktį. Antai municipaliniai nakvynės namai Croydone, kur kaina devyni pensai, turi atitvertas kabinas, geras lovas, ten yra kėdžių (itin reta prabanga nakvynės namuose), virtuvės įrengtos pirmame aukšte, o ne rūsyje. Nėra jokios priežasties, kodėl visi kiti devynpensiai nakvynės namai negalėtų laikytis tokio standarto.
Žinoma, nakvynės namų savininkai en bloc priešintųsi bet kokioms permainoms, nes dabartinis jų verslas yra neapsakomai pelningas. Vidutinio dydžio nakvynės namuose per naktį surenkama nuo penkių iki dešimties svarų, beviltiškų skolininkų čia nebūna (priimti skolon griežtai draudžiama), išlaidų, išskyrus pastato nuomą, nedaug. Gerinant sąlygas, sumažėtų lovų skaičius, taigi ir pelnas. Vis dėlto puikus Croydono municipalinių nakvynės namų pavyzdys rodo, kad ir už devynis pensus galima žmoniškai aptarnauti. Keletas taiklių įstatymo straipsnių, ir tokios sąlygos atsirastų visur. Jeigu valdžiai apskritai rūpi nakvynės namai, ji turėtų stengtis daryti juos patogesnius, užuot įvedinėjusi kvailus suvaržymus, kurių nepakęstų joks viešbutis.
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
