Pinigai baigėsi, tad kitą rytą mudu su Paddy iškeliavome į spike‘ą. Ėjome Old Kent keliu į pietus, į Cromley. Londono spike‘ai mums netiko, nes Paddy buvo neseniai nakvojęs viename iš jų ir nenorėjo rizikuoti. Šešiolika mylių žingsniavome asfaltu, batams trinant kojas ir žarnai ryjant žarną. Paddy akimis naršė pakeles, kaupdamas nuorūkų atsargą ateičiai. Galiausiai jo atkaklumas buvo atlygintas, nes jam pavyko rasti pensą. Nusipirkome didelį kepalą sužiedėjusios duonos ir eidami ją kimšome.

Cromley pasiekėme per anksti, prieš atsidarant spike‘ui, tad paėjėjome dar keletą mylių, iki šalia medelyno esančios pievos, kur buvo galima prisėsti pailsėti. Sprendžiant pagal ištryptą žolę, besimėtančius šlapius laikraščius ir aprūdijusius skardines, tai buvo nuolatinis valkatų karavankiemis. Pamažu čia prisirinko ir daugiau mūsų likimo draugų; kas atėjo vienas, kas dviese. Buvo puiki rudens diena. Netoliese gausiai žėlė bitkrėslės; net ir dabar man kartais atrodo, kad jaučiu aštrų jų kvapą, besivaržantį su valkatų tvaiku. Pievoje rupšnojo žolę du sunkiųjų veislės kumeliukai – žalios ochros spalvos, baltais karčiais ir uodegomis. Išvargę, prakaituoti mes tysojome ant žemės. Kažkuriam iš valkatų pavyko rasti sausų žagarų; įkūrę laužą, mes gurkšnojome bepienę arbatą, leisdami ratu skardinį drumą.

Prasidėjo istorijų pasakojimas. Vienas iš valkatų, Bill, buvo ypač įdomus tipas – užkietėjęs senos kartos elgeta, tvirtas kaip Herkulis ir kartu nesutaikomas darbo priešininkas. Jis gyrėsi, kad su savo fizinėmis pajėgomis randa darbą kada tik panorėjęs, bet, vos gavęs pirmos savaitės atlyginimą, puola siaubingai gerti ir būna atleidžiamas. Tarpais jis duoneliaudavo, daugiausiai po krautuves. Kalbėjo maždaug taip:

– Giliau į tą ... Kentą neisiu. Tikras nagų kraštas, pasakysiu. Per daug čia priviso ubagautojų. Tie ... kepėjai pasidarė tokie, kad duoną geriau išmes, negu tau atiduos. Eisiu i Oxfordą, ten ubagauti geriau nerasi, pasakysiu. Kai buvau Oxforde, gaudavau ir duonos, ir kumpio, ir jautienos, ir iš studentų prisirinkdavau pensų, kad sumokėti už savo kipą. Paskutinę dieną trūksta dviejų pensų, tai prieinu prie klebono ir sakau: duok tris. Tas duoda, o apsisukęs paskundžia policijai. „Tu elgetavai,“ – sako man copper. „Nieko panašaus, – sakau, – aš paklausiau pono, kiek laiko“, – sakau. O tas kiša rankas man po švarku ir ištraukia šmotą mėsos ir du kepalus duonos. „Kas tada čia?“ – sako. „Teks praeiti į nuovadą“, – sako. Patupdė mane septyniom dienom. Daugiau iš tų ... šventeivų niekada neprašau. Bet, Jėzau, nedidelis čia daiktas patupėti septynias dienas. – Ir taip toliau, taip toliau.

Matyt, visas jo gyvenimas buvo toks – nesibaigiantis duoneliavimo, gėrimo ir patupėjimų ratas. Pasakodamas jis juokėsi, pateikdamas visa tai kaip gerą pokštą. Jis neatrodė prasigyvenęs iš elgetavimo, nes vilkėjo tik velveto eilutę, šaliką ir kepurę – nei kojinių, nei marškinių. Bet vis dėlto buvo storas, linksmas ir netgi trenkė alumi, nors šiais laikais tai nėra valkatai būdingas kvapas.

Du valkatos, neseniai nakvoję Cromley spike‘e, papasakojo apie tenykštį vaiduoklį. Prieš kažkiek metų, anot jų, ten įvyko savižudybė. Vienas valkata sugebėjo įsinešti skustuvą ir celėje persipjovė gerklę. Iš ryto, kai valkatų viršininkas atėjo žadinti, kūnas buvo užgulęs duris, todėl, norint jas atidaryti, teko sulaužyti numirėliui ranką. Keršydamas už tai numirėlis dabar vaidenasi toje celėje, ir visi, kas ten pernakvoja, miršta neišgyvenę nė metų; suprantama, tokių atvejų jau buvęs ne vienas. Jei durys atidaromos strigs, tos celės reikia vengti kaip maro, nes tai ir būsianti toji, kur vaidenasi.

Du buvę jūrininkai irgi papasakojo šiurpią istoriją. Vienas žmogus (jie dievagojosi jį pažinoję) sumanė slapta prasmukti į laivą, plaukiantį į Čilę. Laivas turėjo gabenti prekes, sudėtas į dideles medines dėžes; dokininko padedamas „zuikis“ pasislėpė vienoje iš jų. Tačiau dokininkas supainiojo dėžių krovimo tvarką. Kranas pakėlė dėžę su „zuikiu“ ir padėjo ją į pačią triumo apačią, po šimtais kitų dėžių. Tik kelionės pabaigoje paaiškėjo, kas atsitiko, kai užtroškęs „zuikis“ buvo aptiktas jau pūvantis.

Po to vienas valkata papasakojo apie Gilderoy, škotų plėšiką. Gilderoy buvo nuteistas mirti kartuvėse, bet pabėgo, sučiupo jį nuteisusį teisėją ir pats jį pakorė (šaunus vaikinas!). Valkatoms plėšiko istorija, žinoma, labai patiko, bet įdomiausia buvo tai, kad ji skyrėsi nuo tikrovės. Pagal šią versiją, Gilderoy paspruko į Ameriką, nors iš tikrųjų jis buvo vėl sugautas ir antrą kartą nuo mirties bausmės neišsisuko. Istorija, be abejonės, buvo pakeistas tyčia; taip vaikai keičia pasakojimus apie Samsoną ir Robiną Hoodą, suteikdami jiems išgalvotas, bet laimingas pabaigas.

Tada kalba pakrypo į istoriją, ir toks senukas pareiškė, kad „vieno įkandimo įstatymas“ (1) likęs iš tų laikų, kai kilmingieji skalikais medžiodavę ne elnius, o žmones. Kai kurie valkatos jį išjuokė, bet jis tvirtai laikėsi savo nuomonės. Be to, jis buvo girdėjęs apie Grūdų įstatymus (2) ir jus primae noctis (3) (šventai tikėjo, kad tai iš tikrųjų egzistavo), taip pat apie Didįjį sukilimą, kurį jis manė buvus vargšų sukilimu prieš turtinguosius, tikriausiai supainiojęs su valstiečių sukilimais. Vargu ar senukas mokėjo skaityti, o ir laikraščiuose nerasi apie tai parašyta. Matyt, šitokias istorijos nuogirdas viena valkatų karta perdavinėjo kitai, kai kurias – gal net ne vieną šimtmetį. Tai buvo nykstančios žodinės tradicijos pasireiškimas, sakytum, silpnas Viduramžių aidas.

Mudu su Paddy nuėjome į spike‘ą šeštą valandą vakaro, išėjome iš ten dešimtą ryto. Spike buvo labai panašus į Romtono ir Edbury, o vaiduoklio pamatyti nepavyko. Kartu su mumis nakvojo du linksmi vyrukai, William ir Fred, buvę žvejai iš Norfolko, mėgėjai padainuoti. Viena jų daina, pavadinta „Vargšė Bella“, man pasirodė verta užrašyti. Per kitas dvi dienas ją girdėjau bent keletą kartų ir įsidėjau į galvą, išskyrus gal porą eilučių, kurias pabandžiau atspėti. Štai ji:

Bella was young and Bella was fair
With bright blue eyes and golden hair,
O unhappy Bella!
Her step was light and her heart was gay,
But she had no sense, and one fine day
She got herself put in the family way
By a wicked, heartless, cruel deceiver.

Poor Bella was young, she didn't believe
That the world is hard and men deceive,
O unhappy Bella!
She said, ‘My man will do what's just,
He'll marry me now, because he must’;
Her heart was full of loving trust
In a wicked, heartless, cruel deceiver.

She went to his house; that dirty skunk
Had packed his bags and done a bunk,
O unhappy Bella!
Her landlady said, ‘Get out, you whore,
I won't have your sort a-darkening my door.’
Poor Bella was put to affliction sore
By a wicked, heartless, cruel deceiver.

All night she tramped the cruel snows,
What she must have suffered nobody knows,
O unhappy Bella!
And when the morning dawned so red,
Alas, alas, poor Bella was dead,
Sent so young to her lonely bed
By a wicked, heartless, cruel deceiver. (4)

So thus, you see, do what you will,
The fruits of sin are suffering still,
O unhappy Bella!
As into the grave they laid her low,
The men said, ‘Alas, but life is so,’
But the women chanted, sweet and low,
‘It's all the men, the dirty bastards!’

Tikriausiai parašyta moters.

Dainininkai William ir Fred buvo tikri nenaudėliai – iš tų, kurie teršia valkatų vardą. Sužinoję, kad Cromley valkatų viršininkas turi dėvėtų drabužių atsargą, skirtą labiausiai nudriskusiems šelpti, jiedu išdraskė savo batų siūles ir išpjaustė paduose skyles, bemaž visiškai sugadindami apavą. Tada kreipėsi į viršininką, ir šis, matydamas apverktiną jų batų būklę, išdavė jiems po beveik naują porą. Kitą rytą, vos išėję iš spike‘o, William su Fredu pardavė gautus batus už šilingą ir devynis pensus. Už tokią kainą jiems atrodė verta sumaitoti savo visai dar neblogą apavą.

Iš Cromley mes ilga sukumpusia procesija patraukėme į pietus, Lower Binfield ir Ide Hill kaimų link. Pakeliui du valkatos susimušė. Jie kivirčijosi dar nuo vakaro (casus belli (5) nebuvo itin rimtas: vienas pasakė kitam bullshit (6), tas suprato kaip bolshevik, o tai mirtinas įžeidimas) ir dabar ėmėsi kumščiais aiškintis santykius. Gal dešimt iš mūsų sustojo pažiūrėti. Iki šiol mano galvoje laikosi vaizdas – pralaimėjusysis griūna ant žemės, nuo galvos jam krenta kepurė, atskleisdama visiškai žilus plaukus. Tada mes keliese įsikišome ir nutraukėme kovą. Paddy tuo tarpu paklausinėjęs sužinojo, kad tikroji ginčo priežastis buvusi tokia kaip visada – kelių pensų vertės maistas.

Į Lower Binfieldą atkeliavome gana anksti, tad Paddy, kad greičiau slinktų laikas, perėjo per namus klausinėdamas kokio darbo. Vienuose namuose jis buvo paprašytas sukapoti malkoms keletą dėžių; pasisakęs esąs su draugeliu, jis pasikvietė mane į kiemą, ir mudu dviese atlikome užduotį. Kai baigėme, šeimininkas liepė tarnaitei išnešti mums arbatos. Prisimenu, kaip baikščiai ji nešė tą arbatą, kaip, širdžiai nusiritus į kulnus, ji skubomis padėjo puodelius ant tako ir nėrė atgal į namą, užtrenkdama virtuvės duris. Šitaip siaubingai skamba žodis „valkata“. Gavę po šešis pensus, mes nusipirkome duonos už tris pensus ir pusę uncijos tabako, taigi mums liko penki pensai.

Paddy atrodė protingiausia užkasti tuos penkis pensus, nes Lower Binfieldo valkatų viršininkas buvo pagarsėjęs kaip tironas ir galėjo mūsų visai nepriimti, jei turėsime nors kiek pinigų. Valkatos gana dažnai užkasa savo turtą. Jei vis dėlto jie sumano slapta įsinešti į spike‘ą didesnę sumą, paprastai įsiuva pinigus į drabužius, bet įkliuvus tai gali baigtis kalėjimu. Paddy ir Bozo mėgo pasakoti vieną tokią istoriją. Kažkoks airis (Bozo sakė, kad airis, Paddy sakė, kad anglas), visai ne iš valkatų, įstrigo mažame kaimelyje, kur niekaip negalėjo gauti nakvynės, nors turėjo trisdešimt svarų. Vienas valkata jam patarė eiti į prieglaudą. Tai gana įprastas dalykas: jei kas neranda kur pernakvoti, už nedidelę kainą visada gaus lovą prieglaudoje. Tačiau airis nusprendė pagudrauti ir apskritai nieko nemokėti. Įsisiuvęs savo svarus į drabužius, prieglaudoje jis prisistatė kaip paprastas valkata. Tuo tarpu jo patarėjas, įžvelgęs čia progą, tą vakarą patyliukais paprašė valkatų viršininko leidimo išeiti anksti iš ryto – neva jis susitaręs dėl darbo. Šeštą ryto valkata išėjo iš spike‘o vilkėdamas airio drabužius. Airis pasiskundė dėl vagystės ir gavo trisdešimt dienų už tai, kad apgaulės būdu prasmuko į laikinųjų palatą.

_____________________

(1) Įstatymas, pagal kurį šuo gali nebaudžiamai įkąsti kam nors tik vieną kartą. Įkandęs antrą kartą, šuo turi būti sunaikintas. (Vert. past.)

(2) 1815–1846 m. galioję įstatymai (Corn Laws), turėję apsaugoti Anglijos grūdų rinką nuo pigesnio importo, išlaikyti aukštas grūdų kainas ir žemvaldžių pajamas. Juos priėmus, kilo protesto riaušės ir ginkluotos demonstracijos. (Vert. past.)