orwell        Toje vietoje, kur mus atvedė Bozo, reikėjo mokėti devynis pensus už naktį. Tai buvo dideli, pergrūsti – ten galėjo tilpti penki šimtai vyrų – nakvynės namai, kur mėgo rinktis valkatos, elgetos ir smulkūs nusikaltėliai. Visos rasės ten maišėsi kaip lygios, netgi baltoji ir juodoji. Kai savo bloga urdu kalba užkalbinau vieną indą, jis atsiliepė sakydamas man tum (1), – šiurpas nukrėstų išgirdus tokį kreipinį Indijoje. Mes buvome žemiau rasinių prietarų. Šmėsčiojo įvairaus likimo žmonės. „Senelis“, septyniasdešimties metų valkata, gyvenantis vien ar beveik vien iš to, kad renka nuorūkas ir pardavinėja jų tabaką po tris pensus už unciją. „Daktaras“ – buvęs tikras gydytojas, dėl kažkokio nusižengimo netekęs licencijos, o dabar pardavinėjantis laikraščius ir už keletą pensų duodantis norintiems medicininių patarimų. Basas, peralkęs nedidukas bengalas jūrininkas, pabėgęs iš savo laivo ir nežinia kiek dienų bastęsis po Londoną; toks be nuovokos, toks bejėgis, kad net nežinojo, kokiame mieste esąs, kol aš jam nepasakiau, – iki tol jis manė, kad Liverpulyje. Prašymų rašytojas, Bozo draugas, siuntinėjantis graudžius laiškus su maldavimais padėti sumokėti už žmonos laidotuves, o paskui, gavęs pinigų, vienas kemšantis didžiules, margarinu storai teptas duonos riekes. Bjaurus, į hieną panašus padaras. Pakalbėjęs su juo, aš supratau, kad jis, kaip ir dauguma sukčių, tiki bemaž visais savo melais. Tokiems tipams šie nakvynės namai buvo tikra Alsatia (2).

 

Bendraudamas su Bozo, nemažai sužinojau apie Londono elgetų metodus. Jie įmantresni, negu atrodytų. Elgetų yra kuo įvairiausių, ir griežta socialinė riba skiria paprastus kaulintojus nuo tų, kas stengiasi mainais už pinigus ką nors duoti. Skiriasi ir sumos, kurias galima uždirbti įvairiais gagais (3). Istorijos sekmadienio laikraščiuose apie elgetas, mirštančius su kelnėse įsiūtais tūkstančiais svarų, žinoma, yra pramanytos, bet aukštesnės klasės elgetoms kartais nusišypso laimė, kai vienu ypu jie užsitikrina pragyvenimą keliom savaitėms. Labiausiai klesti gatvės akrobatai ir gatvės fotografai. Geroje vietoje – pavyzdžiui, eilėje prie teatro – gatvės akrobatas gali surinkti iki penkių svarų per savaitę. Gatvės fotografai irgi uždirba panašiai, bet jie priklauso nuo gero oro. Verslui paskatinti jie naudoja tokią gudrybę. Artėjant aukai, vienas iš jų puola prie aparato ir apsimeta fotografuojąs. Kai auka prieina arčiau, jie sušunka:

 

– Prašom, ponas, gražiai išėjot. Iš jūsų – vienas bob.

 

– Bet aš neprašiau manęs fotografuoti, – priešinasi auka.

 

– Ką, jūs neprašėt? O mums pasirodė, kad ranka davėt ženklą. Ajai, prapuolė plokštelė! Šeši pensai kaip į balą.

 

Čia auką paprastai apima gailestis ir ji sutinka imti nuotrauką. Patikrinę plokštelę fotografai pareiškia, kad ji sugadinta ir kad jie nemokamai nutrauksią naują. Suprantama, pirmos nuotraukos jie nė nemanė daryti, tad, aukai atsisakius, jie nieko nepraranda.

 

Rylininkai, kaip ir akrobatai, laikomi veikiau menininkais negu elgetomis. Vienas rylininkas, pravarde Trumpis, irgi Bozo draugas, papasakojo man viską apie savo verslą. Su porininku jis „dirbo“ prie užkandinių ir alinių Whitechapel ir Commercial gatvių rajone. Būtų klaida manyti, kad rylininkai savo duoną pelno gatvėje; devynias dešimtąsias uždarbio jie susirenka užkandinėse ir alinėse – bet tik pigiose, nes į geresnes jie neįleidžiami. Trumpio darbo eiga buvo tokia: jis sustodavo prie alinės ir pagrieždavo vieną melodiją, tada jo porininkas, kurio viena medinė koja galėjo sukelti užuojautą, žengdavo į vidų ir su kepure rankoje apeidavo lankytojus. Trumpis laikė garbės reikalu po to pagriežti dar vieną melodiją – tarsi bisui, – kad parodytų esąs tikras linksmintojas, o ne koks greito pinigo mėgėjas. Jiedu su porininku per abu surinkdavo du tris svarus per savaitę, bet penkiolika šilingų turėdavo atiduoti už rylos nuomą, tad kiekvienam vidutiniškai išeidavo po svarą. Jie dirbo nuo aštuntos ryto iki dešimtos vakaro, o šeštadieniais dar ilgiau.

 

Screeveriai kartais vadinami menininkais, kartais ne. Bozo supažindino mane su vienu „tikru“ menininku, studijavusiu dailę Paryžiuje ir kadaise eksponavusiu savo paveikslus Salone. Jo specializacija buvo kopijuoti senuosius meistrus, ir jis tai darė nuostabiai, turint omenyje, kad piešė ant šaligatvio. Jis papasakojo man, kaip tapo screeveriu.

 

– Mano žmona ir vaikai neturėjo ko valgyti. Vieną vėlų vakarą grįždamas namo su krūva piešinių, kuriuos bandžiau įsiūlyti prekiautojams, sukau galvą, kaip prasimanyti pinigų. Strand gatvėje pamačiau vyruką, klūpantį ant šaligatvio ir piešiantį, o praeiviai metė jam pensus. Man einant pro šalį, jis atsistojo ir užėjo į alinę. „Velniai rautų, – pamaniau, – jeigu jis iš to gali užsidirbti, galėčiau ir aš.“ Impulso pagautas, atsiklaupiau ir pradėjau piešti jo kreidelėmis. Dievai žino, kodėl taip pasielgiau, bet, matyt, buvau paklaikęs iš alkio. Įdomiausia, kad iki tol kreidelėmis niekada nebuvau piešęs, todėl čia pat ir mokiausi. Žmonės stabtelėdavo, pagirdavo mano piešimą, ir iš viso sumetė man devynis pensus. Tada iš alinės išėjo anas vyrukas. „Kokį ... tu veiki mano vietoje?“ – paklausė jis. Paaiškinau, kad esu alkanas ir norėjau šiek tiek užsidirbti. „Mat kaip, – tarė jis. – Eime, pastatysiu alaus.“ Išgėrėme alaus, ir nuo tos dienos aš tapau screeveriu. Per savaitę surenku vieną svarą. Už tiek neišlaikysi šešių vaikų, bet, laimė, mano žmona truputį uždirba siūdama.

 

Pats blogiausias dalykas šitaip gyvenant yra šaltis, o antras – pašalinių kišimasis. Iš pradžių, dar neturėdamas patyrimo, kartais ant šaligatvio nupiešdavau nuogą kūną. Pirmą kartą tai padariau prie St Martin's-in-the-Fields bažnyčios. Putodamas iš jos išlėkė kažkoks juodai apsirengęs tipas – bažnyčios seniūnas tikriausiai ar kas. „Nemanykit, kad mes pakęsim tokias nešvankybes šalia Dievo namų!“ – sušuko jis. Teko piešinį nuplauti. Tai buvo Botticelli'o Veneros kopija. Kitą kartą ją nupiešiau Krantinėje. Policininkas praeidamas žvilgterėjo į mano darbą, be žodžių užlipo ant jo ir ištrynė savo meškos kojomis.

 

Bozo irgi skundėsi panašiu policijos kišimusi. Tuo metu, kai mudu bendravome, Hyde parke įvyko incidentas, per kurį policija, kovodama su „amoraliu elgesiu“, pati elgėsi gana bjauriai. Bozo nupiešė karikatūrą: tarp medžių Hyde parke slepiasi policininkai, o apačioje parašė „Galvosūkis. Rask policininkus.“ Aš pasiūliau jam, kad kur kas iškalbingiau būtų parašyti „Galvosūkis. Rask amoralų elgesį“, bet Bozo nenorėjo apie tai nė girdėti. Jis sakė, kad bet kuris policininkas, pamatęs tokį užrašą, visam laikui išvarytų jį iš priprastos vietos.

 

Žemiau screeverių eina žmonės, giedantys giesmes arba pardavinėjantys degtukus, batraiščius ar vokus su keletu levandos grūdelių, eufemistiškai vadinamų kvepalais. Visi jie yra, atvirai kalbant, elgetos, bandantys pelnytis iš savo varganos išvaizdos, bet per dieną tegaunantys vidutiniškai du tris šilingus. Vienintelė priežastis, kodėl jie apsimeta pardavinėją degtukus ar ką kita, užuot tiesiai prašę išmaldos, yra ta, kad šito reikalauja absurdiški Anglijos įstatymai. Pagal dabartinį įstatymą, jei prieinate prie nepažįstamo žmogaus ir paprašote jo poros pensų, jis gali pakviesti policininką ir patupdyti jus septyniom dienom už elgetavimą. Bet jeigu gadinate orą monotoniškai bumbėdamas „Arčiau Tavęs, Viešpatie“, keverzojate kreida ant šaligatvio arba stoviniuojate su padėklu degtukų rankose – trumpai tariant, jeigu įkyrite žmonėms, – tuomet laikoma, kad jūs ne elgetaujate, o užsiimate teisėtu verslu. Degtukų pardavinėjimas ir giedojimas gatvėje yra tiesiog įteisinti nusikaltimai. Tiesa, ne itin pelningi; nė vienas giedotojas ar degtukų pardavinėtojas Londone negali būti tikras, kad per metus uždirbs 50 svarų – menkas atlygis už tai, kad aštuoniasdešimt keturias valandas per savaitę stovite ant šaligatvio krašto, automobiliams zulinant jums nugarą.

 

Verta pasakyti porą žodžių ir apie socialinę elgetų padėtį, nes, šiek tiek su jais pabendravus ir įsitikinus, kad jie yra tokie pat žmonės, negali nestebinti keistas visuomenės požiūris į juos. Daugumai atrodo, kad egzistuoja kažkoks esminis skirtumas tarp elgetų ir paprastų „darbo“ žmonių, kad jie yra tarsi kokia atstumtųjų kasta, lyg nusikaltėliai ar prostitutės. Darbo žmonės „dirba“, elgetos „nedirba“, vadinasi, jie parazitai, niekam tikę iš pat prigimties. Laikoma savaime suprantama, kad elgeta „neužsidirba“ pragyvenimui, skirtingai negu mūrininkas ar literatūros kritikas, kurie neva „užsidirba“. Elgeta – tai tarsi auglys visuomenės kūne, pakenčiamas vien todėl, kad gyvename humaniškais laikais, bet iš esmės visų niekinamas.

 

Vis dėlto pažvelgus įdėmiau matyti, kad tarp elgetos ir daugybės gerbiamų žmonių pragyvenimo šaltinio jokio esminio skirtumo nėra. Sakoma, kad elgetos nedirba, bet kas gi tuomet yra darbas? Grioviakasys darbuojasi mojuodamas kapliu. Buhalteris dirba sumuodamas skaičius. Elgeta dirba stovėdamas lauke bet kokiu oru ir užsidirbdamas venų išsiplėtimą, chronišką bronchitą ir taip toliau. Tai yra toks pat užsiėmimas kaip ir bet koks kitas, tik, žinoma, ne itin prasmingas. Tačiau daugelis garbingų užsiėmimų nėra labai prasmingi. O lyginant su kitais socialiniais tipais elgeta atrodo visai neblogai. Jis sąžiningas palyginti su daugumos patentuotų vaistų pardavėjais, kilniaširdis palyginti su sekmadienio laikraščių leidėjais, draugiškas palyginti su prekybos išsimokėtinai agentais – trumpai tariant, parazitas, bet gana nekenksmingas parazitas. Jis retai išpeša iš visuomenės daugiau, negu reikia varganam egzistavimui, su kaupu apmokėdamas tai nuolatinėmis kančiomis, o pagal mūsų etines nuostatas, tos kančios turėtų jį pateisinti. Nemanau, kad elgeta turi kokių nors ypatybių, kurios leistų jį išskirti kaip atskirą rūšį arba teiktų daugumai šiuolaikinių žmonių teisę jį niekinti.

 

Tada iškyla klausimas: kodėl elgetas visi ir visur niekina? Man regis, dėl tos paprastos priežasties, kad jie nesugeba pelnytis padoraus pragyvenimo. Juk iš tikrųjų niekam nerūpi, ar darbas yra prasmingas ar beprasmis, naudingas ar parazitiškas; vienintelis kriterijus yra jo pelningumas. Kad ir kas būtų kalbama apie energingumą, efektyvumą, tarnavimą visuomenei ar panašius dalykus, visa tai teturi vieną prasmę: „Uždirbkit pinigų, uždirbkit teisėtai, uždirbkit daug.“ Pinigai tapo didžiuoju žmogaus vertės matu. Elgetos uždirba mažai, todėl yra niekinami. Jeigu būtų įmanoma prielgetauti bent dešimt svarų per savaitę, tai akimirksniu pasidarytų garbinga profesija. Elgeta iš tikrųjų yra paprasčiausias verslininkas, toks pat kaip kiti verslininkai, užsidirbantys pirmu po ranka pasitaikiusiu būdu. Jis ne labiau už daugumą šių laikų žmonių prekiauja savo garbe, jis tik padarė klaidą pasirinkdamas verslą, iš kurio neįmanoma praturtėti.

 

_____________________

(1) Prancūziškojo leidimo pastaba: Hindi kalba antrojo asmens vienaskaitai turi du įvardžius. Vienas, ap, yra pagarbesnis ir atitinka mūsų mandagų vous [jūs]. Kitas, tum, vartojamas tik kreipiantis į labai artimus draugus arba į žemesnės padėties asmenį; tai mūsiškio tu atitikmuo. Anglas Indijoje nepakęstų, jei čiabuvis kreiptųsi į jį „tu“.

(2) Prancūziškojo leidimo pastaba: Taip kadaise buvo vadinama karmelitų vienuolyno teritorija [Londone], turėjusi neliečiamumo privilegiją. XVII a. ten rasdavo prieglobstį visokie įstatymo pažeidėjai. Privilegija panaikinta 1697 m.

(3) Triukais (sl.).
 
 
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.