orwell        Iš ryto, sumokėjus už kasdienę „arbatą su dviem riekėm“ ir pusę uncijos tabako, man liko pusė penso. Dar nenorėjau prašyti B. pinigų, todėl vienintelė išeitis buvo eiti į laikinųjų palatą prie vargšų prieglaudos. Neįsivaizdavau, kaip ten patenkama, bet žinojau, kad viena tokia palata yra Romtone, tad iškeliavau ten ir atvykau trečią ar ketvirtą valandą po pietų. Romtono turguje pamačiau seną raukšlėtą airį, aiškiai valkatą, atsirėmusį į kiaulių aptvarą. Priėjau, atsirėmiau šalia ir po valandėlės pasiūliau jam savo tabakinę. Atidaręs ją, senis apstulbo:

 

– Dievaži, čia bent už šešis pensus geros tabokos! Kur, velniai rautų, jos gavai? Nepanašu, kad seniai būtum kelyje.

 

– O ką, kelyje neturit tabako? – paklausiau.

 

– Turėti tai mes turim. Žiūrėk.

 

Jis išsitraukė aprūdijusią skardinę dėžutę nuo „Oxo“ buljono kubelių. Joje buvo dvidešimt ar trisdešimt gatvėje rastų nuorūkų. Jis retai matąs kitokį tabaką, pasiskundė airis ir pridūrė, kad pasistengęs nuo Londono šaligatvių jis per dieną galėtų surinkti dvi uncijas tabako.

 

– Eini iš Londono spike’ų (1)? – paklausė jis.

 

Atsakiau taip, manydamas, kad šitaip jis greičiau pripažins mane savu, ir pasiteiravau, ar geras Romtono spike.

 

– Žinai, čia kakavos spike. Būna arbatos, būna kakavos, būna srėbalo spike’ai. Romtone, ačiū Dievui, duoda ne srėbalą – bent jau taip buvo paskutinį sykį, kai čia nakvojau. Per tą laiką suvaikščiojau į Yorką ir padariau ratą aplink Velsą.

 

– Kas yra srėbalas? – paklausiau.

 

– Srėbalas? Karštas vanduo su prakeiktom avižinėm kruopom ant dugno. Tai ir yra srėbalas. Srėbalo spike’ai visada patys blogiausi.

 

Pasišnekučiavome su juo valandą ar dvi. Airis pasirodė gana draugiškas seniokas, tik labai nemaloniai dvokė; tai visiškai nestebino sužinojus, koks jis ligų maišas. Paaiškėjo (jis išsamiai apsakė simptomus), kad, pradedant nuo viršaus ir baigiant apačia, jį kamuoja tokios bėdos: egzema ant pliko pakaušio; trumparegystė (o akinių jis neturi); chroniškas bronchitas; nenustatytas skausmas nugaroje; virškinimo sutrikimai; šlaplės uždegimas; venų išsiplėtimas, didžiųjų pirštų skauduliai ir plokščiapėdystė. Su tokia ligų puokšte jis jau penkiolika metų trempia kelius.

 

Apie penktą airis tarė:

 

– Gal nepakenktų puodelis arbatos? Spike atsidarys tik šeštą.

 

– Manyčiau, kad nepakenktų.

 

– Čia yra vieta, kur nemokamai duoda arbatos ir bandelę. Geros arbatos. Paskui verčia kalbėti sumautas maldas, bet velnias jų nematė! Greičiau praeis laikas. Eime.

 

Airis nusivedė mane į nedidelę skarda dengtą daržinę šoninėje gatvelėje, panašią į kaimo kriketo paviljoną. Ten jau laukė kokie dvidešimt penki valkatos. Keletas iš jų buvo purvini seniai, nepataisomi bastūnai, bet dauguma – visai padorios išvaizdos vyrukai iš šiaurės, matyt, darbo netekę angliakasiai ar tekstilininkai. Netrukus atsivėrė durys, ir dama, vilkinti mėlyno šilko suknią, su nukryžiuotuoju ant kaklo ir auksiniais akinių rėmeliais, pakvietė mus į vidų. Viduje pamačiau trisdešimt ar keturiasdešimt kietų kėdžių, fisharmoniją ir kraują stingdančią Nukryžiavimo litografiją.

 

Varžydamiesi mes nusiėmėme kepures ir susėdome. Dama padalijo arbatos ir, mums valgant bei geriant, vaikštinėjo prieš akis maloniai postringaudama religinėmis temomis – apie tai, kad Jėzus Kristus ypač mylėjo tokius netašytus vargšus kaip mes, apie tai, kaip bažnyčioje greitai slenka laikas ir kaip kelyje esančiam žmogui būtų pravartu reguliariai melstis. Jautėmės labai nejaukiai. Sėdėjome prie sienos gniaužydami kepures (nusiėmęs kepurę valkata jaučiasi lyg nepadoriai apsinuoginęs), raudonavome ir mėginome kažką murmėti, kai dama į mus kreipdavosi. Buvo akivaizdu, kad ji visa tai daro iš geros širdies. Su lėkšte bandelių priėjusi prie vieno iš šiauriečių, ji paklausė:

 

– O tu, vaikeli, kada paskutinį kartą klūpojai ir kalbėjaisi su savo dangiškuoju Tėvu?

 

Vargšas vaikinas neįstengė ištarti nė žodžio; už jį gėdingu gurgimu atsakė pilvas, reaguodamas į maisto vaizdą. Dar ilgai vaikinas neturėjo kur akių dėti, net bandelė nelindo jam į burną. Tik vienas valkata sugebėjo atsakyti damai jos pačios stiliumi – tai buvo guvus raudonnosis, panašus į kapralą, pažemintą tarnyboje už girtuokliavimą. Žodžius „mano Viešpats Jėzus“ jis tarė taip begėdiškai, kaip dar niekada gyvenime nebuvau girdėjęs. Be abejonės, šį įgūdį jis buvo išsiugdęs kalėjime.

 

Baigėme gerti arbatą, ir valkatos ėmė vogčiomis žvalgytis vieni į kitus. Iš akių į akis keliavo nebylus klausimas: gal galima dingti, kol neprasidėjo maldos? Kažkuris sujudėjo kėdėje – stotis nesistojo, tik žvilgterėjo į duris, tarsi siūlydamas eiti. Dama sutramdė jį vienu žvilgsniu. Dar labiau paploninusi balsą, ji tarė:

 

– Manyčiau, kad jums dar ankstoka. Laikinųjų palata atsidaro tik šeštą, tad mes turime pakankamai laiko paklūpėti ir pasakyti keletą žodžių Tėvui mūsų. Juk po to mes visi jausimės kur kas geriau, tiesa?

 

Raudonnosis paslaugiai atstūmė į vietą fisharmoniją ir ėmėsi dalyti maldaknyges. Kadangi jis tai darė nugara į damą, jam kilo mintis papokštauti: dalyti knygas kaip kortas, kaskart vis sušnabždant „Še, brolyti, sup... penkis kirčius, kaip tik tau! Keturi tūzai ir karalius!“ ar ką nors panašaus.

 

Plikomis galvomis klūpėjome tarp nešvarių arbatos puodelių ir vapėjome, kad nepadarėme to, ką turėjome padaryti, kad darėme tai, ko neturėjome daryti, kad mes visi esame nusidėjėliai. Dama meldėsi itin karštai, bet nepamiršdavo vis užmesti akies, ar nesimuliuojame. Jai nežiūrint, mes vaipėmės, mirkčiojome vienas kitam, šnabždėjome nešvankybes – atseit, mums nerūpi, – bet vis dėlto jos šiek tiek strigo gerklėse. Tik raudonnosiui užteko drąsos litaniją skaityti pusbalsiu. Giedoti mums sekėsi kiek geriau, išskyrus seną bastūną, mokėjusį vien „Pirmyn, Kristaus kariai“; kartais jis nusimušdavo į tą melodiją ir gadindavo dermę.

 

Po pusvalandžio, prie durų paspaudę damai ranką, mes pagaliau ištrūkome į laisvę.

 

– Fu, – atsipūtė kažkuris, kai dama mūsų jau negalėjo išgirsti, – baigėsi vargai. Jau maniau, kad tos sup... maldos niekada nesibaigs.

 

– Bandelę sukirtai, – atsiliepė kitas, – ir už ją sumokėk.

 

– Arba maldą kalbėk. Et, už dyką nieko negausi. Net arbatos neduos, jei neatsiklaupsi ant savo sup... kelių.

 

Vyrai pritariamai sumurmėjo. Matyt, jie nesijautė dėkingi už vaišes. O arbata buvo puiki. Nuo krautuvinės ji skyrėsi taip, kaip geras bordeaux skiriasi nuo šlamšto, vadinamo kolonijiniu bordo, ir mes visi ja džiaugėmės. Esu tikras, kad ir vaišinami mes buvome iš geros širdies, visai nenorint pažeminti; taigi, tiesą sakant, mes turėjome jausti dėkingumą – bet nejautėme.

 

___________________ 

(1) Laikinųjų palatų. (Aut. past.)

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau