Į Angliją plaukiau trečiąja klase per Dunkirką ir Tilbury – tai pigiausias, bet anaiptol ne blogiausias būdas atsidurti anapus sąsiaurio. Už kajutę būtų reikėję mokėti papildomai, todėl nakvojau salone kartu su dauguma trečiosios klasės keleivių. Mano dienoraštyje tą dieną atsirado toks įrašas:
„Miegojau salone, dvidešimt septyni vyrai, šešiolika moterų. Nė viena moteris iš ryto nesiprausė veido. Dauguma vyrų ėjo praustis, o moterys tik išsitraukė pudrines ir užmaskavo nešvarumus. Kl.: Antrinis lytinis požymis?“
Kelionėje susibičiuliavau su rumunų pora, dar visai vaikais, vykstančiais į Angliją praleisti medaus mėnesio. Jie be paliovos klausinėjo apie Angliją, ir aš jiems pripasakojau visokiausių nebūtų dalykų. Tiek džiaugiausi grįždamas namo po daugelio mėnesių vargo svetimame mieste, kad Anglija man atrodė lyg rojus. Sutikite, Anglijoje daug kas džiugina grįžtančiojo širdį: vonios, krėslai, mėtų padažas, tinkamai išvirtos šviežios bulvės, juoda duona, marmeladas, tikrais apyniais gardintas alus, – visa tai nuostabu, jei tik gali įpirkti. Anglija puiki šalis, jei nesi vargšas, o aš, prižiūrėdamas ramų silpnaprotį, nesirengiau toks būti. Mintis, kad nebūsiu vargšas, nuteikė mane labai patriotiškai. Kuo daugiau rumunai klausinėjo, tuo labiau aš liaupsinau Angliją. Klimatas, kraštovaizdis, menas, literatūra, įstatymai – viskas Anglijoje buvo tobula.
Ar Anglijos architektūra gera? – klausė rumunai.
– Nuostabi! – sakiau aš. – Palaukit, kol pamatysit Londono statulas! Paryžius vulgarus – pusiau pompastika, pusiau lindynės. O Londonas...
Laivui artėjant prie Tilbury prieplaukos, pirmas mūsų pamatytas statinys buvo vienas iš tų didžiulių lipdiniais ir bokšteliais išpuoštų viešbučių, kurie spokso nuo Anglijos krantų tarytum idiotai per beprotnamio sieną. Rumunai, iš mandagumo nedrįstantys ką nors sakyti, išpūtę akis žiūrėjo į tą baisybę. „Statytas prancūzų architektų“, – patikinau juos. Netgi vėliau, traukiniui šliaužiant į Londoną per skurdžius rytinius kvartalus, nesilioviau tauškęs apie anglų architektūros grožybes. Dabar, grįžtant namo, kur daugiau neteks skursti, netgi gražiausi žodžiai Anglijos adresu atrodė per menki.
Nuėjau į B. kontorą, ir pati pirma jo frazė viską pavertė griuvėsiais.
– Deja, – pasakė jis, – tavo darbdaviai išvyko į užsienį kartu su savo ligoniu. Žadėjo grįžti po mėnesio. Tikiuosi, kad galėsi tiek lukterėti?
Tik gatvėje man atėjo į galvą, kad reikėjo pasiskolinti dar šiek tiek pinigų. Juk turėjau vos devyniolika šilingų ir šešis pensus. Žinia, kad reikės mėnesį laukti, išmušė mane iš vėžių. Ilgai negalėjau sugalvoti, ką daryti. Visą dieną slankiojau gatvėmis, o vakare, neturėdamas nė menkiausio supratimo, kaip Londone susirasti pigią nakvynę, nuėjau į „šeimyninį“ viešbutį, kur iš manęs nuplėšė septynis su puse šilingo. Kišenėje liko dešimt šilingų ir du pensai. (1)
Iš ryto jau žinojau, ką darysiu. Anksčiau ar vėliau teks eiti pas B. prašyti pinigų, bet šiuo metu tai neatrodytų padoru, tad iki tol man teks egzistuoti kokiu nors ne itin garbingu būdu. Patirtis liudijo, kad geriausio kostiumo verčiau neužstatyti. Paliksiu visus savo daiktus stoties saugykloje, o prastesnį kostiumą iškeisiu į pigius drabužius, galbūt dar gausiu kokį svarą priedo. Norint mėnesį pragyventi su trisdešimčia šilingų, reikia būti blogai apsirengusiam – ir juo blogiau, juo geriau. Tiesa, neaišku, ar mėnesiui trisdešimties šilingų užteks, nes Londono nepažįstu taip gerai kaip Paryžiaus. Galbūt galėčiau prašyti išmaldos ar pardavinėti batraiščius; juk sekmadienio laikraščiuose ne sykį skaičiau apie elgetas, kurie turi kelnėse užsisiuvę po du tūkstančius svarų. Šiaip ar taip, visiems žinoma, kad Londone iš bado niekas nemiršta, tad nėra jokio pagrindo nerimauti.
Parduoti drabužių nuėjau į Lambeth rajoną, kur gyvena neturtingi žmonės ir pilna skarmalų krautuvių. Pirmas krautuvininkas buvo mandagus, bet niekuo negalėjo padėti; antras elgėsi storžieviškai; trečias buvo visiškai kurčias ar bent tokiu dėjosi. Ketvirtas buvo jaunas stambus blondinas, skaisčiai rausvas it kumpio griežinėlis. Jis nužvelgė mano apdarą ir menkinamai pačiupinėjo jį, suėmęs dviem pirštais.
– Prasta medžiaga, – tarė jis, – labai prasta. (O kostiumas buvo visai neblogas.) Kiek prašot?
Paaiškinau, kad norėčiau senesnių drabužių ir šiek tiek pinigų. Valandėlę pamąstęs, jis atnešė keletą purvinos išvaizdos skarmalų ir numetė juos ant prekystalio.
O kaip dėl pinigų? – pasiteiravau aš, tikėdamasis svaro.
Krautuvininkas sučiaupė lūpas, tada išsitraukė šilingą ir padėjo jį šalia drabužių. Aš nesiginčijau – tai yra, ketinau ginčytis, bet, man nespėjus praverti burnos, jis ištiesė ranką tarsi norėdamas pasiimti tą šilingą, ir aš supratau, kad esu bejėgis. Persirengti jis leido mažame kambarėlyje už prekystalio.
Gavau kadaise buvusį tamsiai rudą švarką, juodas darbines kelnes, šaliką ir medžiaginę kepurę; pasilikau savo marškinius, kojines ir batus, iš kišenės išsiėmiau šukas ir skustuvą. Šitaip apsirengus, apima labai keistas jausmas. Ir anksčiau buvau vilkėjęs pakankamai blogus drabužius, bet toli gražu ne tokius; šitie buvo ne šiaip nešvarūs ir beformiai, ne šiaip nunešioti, jie – kaip čia geriau paaiškinus? – buvo atgrasūs ne tik akiai, bet ir kūnui, tarsi aptraukti amžių purvo patina. Tokius vilki valkatos, batraiščių pardavinėtojai. Po valandos gatvėje pamačiau apgailėtiną žmogystą, neabejotinai valkatą, einančią artyn manęs, o pažvelgęs dar sykį pažinau save, atsispindintį krautuvės vitrinoje. Dulkės jau lipo man prie veido. Purvas puikiai skiria žmones; jis palieka jus ramybėje, kai esate gerai apsirengęs, bet lekia į jus iš visų pusių, jeigu tik vaikštote be apykaklės.
Slankiojau gatvėmis iki vėlaus vakaro, stengdamasis niekur nestoviniuoti. Būdamas taip apsirengęs, šiek tiek baiminausi, kad policija nesuimtų manęs kaip bastūno, ir nedrįsau kalbėti su žmonėmis, kad jiems nekristų į akis neatitikimas tarp mano tarties ir drabužių. (Vėliau įsitikinau, kad niekam tai nekliūva.) Su savo naujaisiais drabužiais akimirksniu atsidūriau kitame pasaulyje. Aplinkinių elgesys staiga pasikeitė. Padėjau gatvės prekeiviui pakelti apvirtusį vežimėlį, ir jis su šypsena padėkojo man: „Ačiū, drauguži.“ Per visą gyvenimą niekas nebuvo pavadinęs manęs draugužiu – kol neapsivilkau šių drabužių. Pirmą kartą pastebėjau ir tai, kaip vyro drabužiai keičia moterų požiūrį į jį. Prasilenkdamos su blogai apsirengusiu vyriškiu, jos traukiasi nuo jo į šalį neslėpdamos pasibjaurėjimo, tarsi nuo padvėsusios katės. Drabužiai – galinga jėga. Vilkint valkatos drabužiais labai sunku, bent jau pirmąją dieną, nesijausti visiškai degradavusiu. Panašią gėdą – iracionalią, bet labai tikrą – turbūt jaustume pirmą dieną kalėjime.
Apie vienuoliktą valandą ėmiau dairytis, kur priglausti galvą. Buvau skaitęs apie pigius nakvynės namus (beje, niekas taip jų nevadina), kur, kaip įsivaizdavau, lovą galima gauti už kokius keturis pensus. Pamatęs ant Waterloo Road kampo stovintį žmogų, iš pažiūros grioviakasį ar šiaip juodadarbį, užkalbinau jį. Pasisakiau esąs visai nusigyvenęs ir paklausiau, kur rasti pačią pigiausią nakvynę.
– Šit, – atsakė jis, – anapus gatvės, tas namas, kur parašyta „Geros lovos viengungiams“. Ten rasi gerą kipą (2), pats kelis kartus ten miegojau. Pamatysi, ne tik pigu, bet ir švaru.
Namas buvo aukštas, gerokai apšiuręs, visuose languose švietė blausios švieselės, o kai kurie buvo užklijuoti rudu popieriumi. Netinkuotame koridoriuje mane pasitiko išblyškęs berniūkštis mieguistomis akimis, išlindęs pro rūsio duris. Iš rūsio atsklido kažkoks murmesys, plūstelėjo karšto oro ir sūrio kvapo banga. Berniūkštis nusižiovavo ir ištiesė delną.
Sumokėjus šilingą, berniūkštis nuvedė mane išklerusiais neapšviestais laiptais į miegamąjį. Kambaryje tvyrojo salsvas vaistų ir nešvarių baltinių tvaikas; langai, regis, buvo aklinai uždaryti, tad iš pradžių maniau, kad uždusiu. Žvakės šviesoje įžiūrėjau gal penkių iš penkių metrų patalpą, kokių dviejų su puse metro aukščio, su aštuoniomis lovomis. Šeši žmonės ten jau gulėjo keisto pavidalo kauburiais, ant savęs susikrovę visus drabužius ir netgi batus. Vienas iš jų bjauriai kosėjo.
Atsigulęs į lovą radau ją kietą kaip lentą, o pagalvė buvo paprasčiausias ritinys, minkštumu prilygstantis trinkai. Miegoti ant kokio stalo būtų buvę kur kas patogiau, nes lova buvo per trumpa, per siaura ir dar išgaubtu čiužiniu, kurio reikėjo laikytis įsikibus, kad neiškristum. Siaubingai prakaitu dvokiančią patalynę norėjosi stumti kuo toliau nuo veido. Ji susidėjo iš dviejų paklodžių ir plono medvilninio užtiesalo, tad miegoti nebuvo šilta, nors kambaryje ir trūko oro. Visą naktį kartojosi tie patys triukšmai. Kaimynas kairėje – tikriausiai jūrininkas – maždaug kas valandą pabusdavo, šlykščiai keikdavosi ir rūkydavo cigaretę. Kitas, nesveikos šlapimo pūslės auka, per naktį kėlėsi bent šešis kartus ir garsiai naudojosi naktiniu puodu. Žmogų kampe kosėjimo priepuolis ištikdavo kas dvidešimt minučių, tiek reguliariai, kad paskui jau laukdavai kosulio, kaip laukiama kito posmo, šuniui kaukiant į mėnulį. Garsas buvo neapsakomai nemalonus: šleikštus gargaliavimas ir žiaukčiojimas tarsi kas būtų maišęs to žmogaus vidurius. Sykį, jam įžiebus degtuką, pamačiau, kad tai labai senas žmogus pilku sukritusiu it lavono veidu; vietoje naktinės kepuraitės jis buvo apsimuturiavęs galvą kelnėmis – kažkodėl šituo aš labiausiai pasišlykštėjau. Kaskart, kai jis pradėdavo kosėti arba jūrininkas keikdavosi, mieguistas balsas iš kurios nors lovos surikdavo:
– Užsičiaupk! Dėl su...tos Dievo meilės, užsičiaupk!
Man pavyko pamiegoti gal valandą. Iš ryto pažadino lyg per miglą artėjantis kažkoks didelis rudas daiktas. Pramerkęs akis pamačiau koją, kyšančią iš jūrininko lovos ir kone liečiančią mano veidą. Nuo purvo ji buvo tamsiai ruda, beveik tokia pat ruda kaip kokio indo. Kambario sienos atrodė lyg raupsuotos, tris savaites neskalbtos paklodės buvo nedegtos umbros spalvos. Atsikėliau, apsirengiau ir nulipau žemyn. Rūsyje stovėjo praustuvių eilė, kabėjo du glitūs ištisiniai rankšluosčiai ant velenėlių. Kišenėje turėjau muilo gabalėlį, ketinau praustis, bet pamačiau, kad visos praustuvės išmargintos purvu – tirštais, lipniais, juodais kaip batų tepalas dryžiais. Išėjau nesiprausęs. Ką gi, šiems namams ne visai tiko apibūdinimas „ne tik pigu, bet ir švaru“. Tačiau vėliau patyriau, kad jie mažai skyrėsi nuo kitų nakvynės namų.
Perėjau tiltą ir ilgai žygiavau rytų kryptimi, kol galiausiai nusprendžiau užsukti į užkandinę ant Tower kalvos. Paprasta Londono užkandinė, niekuo nesiskirianti nuo tūkstančių kitų, po Paryžiaus atrodė keista ir svetima. Ankšta tvanki patalpa, suolai aukštais atlošais pagal praeito amžiaus vidurio madą, ant veidrodžio muilu surašytas dienos valgiaraštis, patarnaujanti keturiolikinė mergaitė. Keletas darbininkų valgė tiesiai iš laikraščio ir gėrė arbatą iš didelių belėkščių puodukų, panašių į keraminius bokalus. Kampe vienišas žydas, įsikniaubęs į lėkštę, kaltai žiaumojo šoninę.
– Gal galėčiau gauti arbatos ir duonos su sviestu? – paprašiau mergaitės.
Ji išvertė akis.
– Sviesto nėra, tik margas, – nuostabos kupinu balsu atsakė ji. Ir pakartojo užsakymą žodžiais, kurie Londone yra tas pats kaip amžinasis coup de rouge (4) Paryžiuje:
Ant sienos virš mano suolo kabėjo skelbimas: „Išsinešti cukrų draudžiama“, o po juo kažkoks poetiškai nusiteikęs lankytojas buvo parašęs:
O kažkas kitas, negailėdamas pastangų, buvo neatpažįstamai subraukęs paskutinį žodį. Tai buvo Anglija. „Arbata su dviem riekėm“ kainavo tris su puse penso, taigi man liko aštuoni šilingai ir du pensai.
__________________
(1) Taip autoriaus. Tuo metu vienas šilingas buvo lygus dvylikai pensų. (Vert. past.).
(2) Nakvynės vietą. (Aut. past.)
