Viešbutyje išgirsdavau keistų istorijų. Apie narkomanus, apie senus ištvirkėlius, viešbučiuose ieškančius dailių berniukų patarnautojų, apie vagystes ir šantažą. Mario pasakojo man apie vieną viešbutį, kur kambarinė iš amerikietės pavogė neįkainojamą žiedą su briliantu. Daug dienų visas personalas po darbo buvo nuodugniai kratomas, o du detektyvai apieškojo visą viešbutį nuo viršaus iki apačios, bet žiedo taip ir nerado. Pasirodo, kambarinė turėjo meilužį kepykloje, jis įkepė žiedą į bandelę, kuri ir pragulėjo, nekeldama įtarimų, iki kratos pabaigos.

Sykį Valenti atokvėpio valandėlę papasakojo istoriją iš savo gyvenimo.

„Klausyk, mon p'tit, dirbti viešbutyje vienas malonumas, bet kai prarandi darbą, prasideda velniava. Manau, žinai, ką reiškia vaikščioti alkanam, a? Forcément, antraip neplautum čia indų. Na, aš nesu koks varganas plongeur; aš padavėjas, bet ir man teko penkias dienas praleisti nevalgius. Penkias dienas net be duonos plutelės... Jėzau Kristau!

Pasakysiu tau, tos penkios dienos buvo tikra velniava. Visa laimė, kad iš anksto buvau sumokėjęs už kambarį. Gyvenau pigiame purviname viešbutėlyje Lotynų kvartale, Sainte Éloïse gatvėje. Jis buvo pavadintas kažkokios garsios prostitutės, matyt, ten gimusios, vardu – „Hôtel Suzanne May“. Badavau ir nieko negalėjau padaryti; negalėjau net nueiti į kavines, kur viešbučių valdytojai ateina samdyti padavėjų, nes neturėjau pinigų kavai. Paslikas gulėjau lovoje, juo toliau, juo labiau silpdamas, ir stebėjau lubomis ropojančias blakes. Patikėk, nenorėčiau, kad tai pasikartotų.

Penktos dienos popietę ėmiau kraustytis iš proto, bent jau dabar man taip atrodo. Kambaryje, ant sienos kabėjo sena išblukusi graviūra, ir aš pradėjau svarstyti, kokios moters galva joje pavaizduota. Maždaug po valandos supratau, kad tai turėtų būti šventoji Éloïse [Eloiza], mūsų kvartalo globėja. Niekada iki tol nekreipiau į graviūrą jokio dėmesio, bet dabar, gulint lovoje ir matant ją prieš akis, į galvą šovė itin neįprasta mintis.

„Écoute, mon cher (1), – tariau sau, – dar truputis, ir tu numirsi iš bado. Privalai ką nors daryti. Gal pasimelsk šventajai Éloïse‘ai? Klaupkis ant kelių ir prašyk jos atsiųsti nors šiek tiek pinigų. Juk blogiau nuo to nebus. Pabandyk!“

Beprotybė, ar ne? Tačiau alkanas žmogus pasiryžęs bet kam. Be to, kaip sakiau, blogiau nuo to negalėjo būti. Išlipau iš lovos ir ėmiau melstis:

„Brangi šventoji Éloïse, jei tu egzistuoji, malonėk atsiųsti man truputį pinigų. Daug neprašau, tik tiek, kad užtektų nusipirkti duonos, butelį vyno ir atgauti jėgas. Trijų ar keturių frankų pakaks. Tu neįsivaizduoju, koks aš būsiu dėkingas, šventoji Éloïse, jei tu man padėsi. Gali neabejoti, kad pirmučiausias dalykas, kurį aš padarysiu, jeigu tu man ką nors atsiųsi, tai nueisiu į tavo bažnyčią ir uždegsiu tau žvakę. Amen.“

Pridūriau apie žvakę, nes buvau girdėjęs, kad šventieji mėgsta, kai jų garbei deginamos žvakės. Ir, žinoma, ketinau tesėti žodį. Bet esu ateistas, todėl nelabai tikėjau, kad kas nors iš to išeis.

Tai va, grįžau į lovą, o po penkių minučių pasigirdo beldimas į duris. Įėjo Marija, augalota dručkė iš valstiečių šeimos, gyvenanti mūsų viešbutyje. Ji buvo labai kvaila, bet šauni mergina, todėl ne itin jaudinausi, kad ji pamatys mane tokios būklės.

Pažvelgusi į mane, ji sušuko:

– Nom de Dieu! Kas tau nutiko? Ką veiki lovoj vidury dienos? T‘en as une mine! (2) Greičiau lavonas negu žmogus.

Turbūt taip ir atrodžiau. Buvau penkias dienas nevalgęs, beveik visą tą laiką prasivoliojęs lovoje, tris dienas nesiprausęs ir nesiskutęs. Ir mano kambarys buvo labiau panašus į kiaulidę.

– Kas nutiko? – vėl paklausė Marija.

– Nutiko! – atšoviau. – Jėzau Kristau! Mirštu iš bado. Nevalgiau penkias dienas. Štai kas nutiko.

– Nevalgei penkias dienas? – nušiurpo Marija. – Kodėl? Ar neturi pinigų?

– Pinigų! – pyktelėjau aš. – Nejaugi manai, kad badaučiau, jei turėčiau pinigų? Man liko vos penki sū, viskas jau seniai lombarde. Apsižvalgyk ir pasakyk, ar kambaryje yra dar kas, ką galėčiau parduoti ar užstatyti. Jei rasi daiktą, vertą bent penkiasdešimties santimų, vadinasi, tu protingesnė už mane.

Marija ėmė dairytis po kambarį. Ji čia vienur, čia kitur pažarstė šlamštą, gulintį ant grindų, ir staiga gana smarkiai susijaudino. Iš nuostabos net atvipo stambi jos apatinė lūpa.

– Tu idiotas! – suriko ji. – Silpnaprotis! O kas gi čia?

Mačiau, kad ji laiko rankoje tuščią žibalo bidonėlį, iki tol gulėjusį kampe. Naudodavau jį, kai dar nebuvau pardavęs žibalinės lempos.

– Šitas? Tai bidonėlis žibalui. Kas iš jo?

– Silpnaprotis! Argi nepalikai už jį trijų su puse franko užstato?

Na, žinoma, juk tiek ir mokėjau. Visuomet už bidonėlį reikia palikti užstatą, kurį atgauni jį gražinęs. Buvau visai užmiršęs apie tai.

– Taip... – žiojausi aš.

– Idiotas! – vėl suklykė Marija. Ji buvo taip susijaudinusi, kad ėmė šokinėti iš džiaugsmo. Jau maniau, kad jos klumpės įlauš grindis. – Idiotas! T'es louf! (3) T'es louf! Ko nenuneši jo atgal į krautuvę ir neatsiimi pinigų? Badauja mat, kai trys su puse franko guli prieš nosį! Silpnaprotis!

Dabar sunku patikėti, kad per visas tas penkias dienas man nėsyk neatėjo mintis grąžinti bidonėlį. Trys su puse franko grynais, o man nė į galvą! Atsisėdau lovoje.

– Mikliai! – šūktelėjau Marijai. – Subėgiok vietoj manęs. Į bakalėją už kampo... lėk kaip velnias. Ir parnešk valgyti!

Dusyk kartoti nereikėjo. Marija čiupo bidonėlį ir nubildėjo laiptais tarsi dramblių kaimenė, o po trijų minučių jau stovėjo prie mano lovos su dviem svarais duonos po viena pažastimi ir puslitriu vyno po kita. Net nepadėkojęs Marijai, aš stvėriau duoną ir suleidau į ją dantis. Ar atkreipei dėmesį, koks būna duonos skonis po ilgo nevalgymo? Vėsi, drėgna, lipni – beveik kaip glaistas. Bet, Jėzau, kokia ji buvo skani! O vyną išsiurbiau vienu mauku, jis, regis, nuėjo tiesiai į gyslas ir ėmė tekėti jomis tarsi šviežias kraujas. Ak, kaip man pagerėjo!

Visą duoną surijau nė neatsikvėpdamas. Marija stovėjo šalia įsirėmusi rankas į šonus ir žiūrėjo, kaip aš valgau.

– Na ką, šiek tiek geriau? – paklausė ji manęs, kai pabaigiau paskutinį kąsnį.

– Ne geriau, o puikiai! – atšoviau. – Visai kitas žmogus negu prieš penkias minutes. Dabar trūksta tik vieno dalyko – cigaretės.

Marija įkišo ranką į savo prijuostės kišenę.

– Cigaretės negausi. Nebėra pinigų. Iš tavo trijų su puse franko liko tik septyni sū. Neužteks, nes pigiausios kainuoja dvylika.

– Tuomet gausiu! – apsidžiaugiau aš. – Jėzau Kristau, kaip man pasisekė! Juk penkis sū turiu, ir bus kaip tik.

Marija su dvylika sū jau buvo beeinanti į tabako krautuvę, bet staiga aš kai ką prisiminiau. Ta prakeikta šventoji Éloïse buvo visai išdulkėjusi man iš galvos! Aš gi žadėjau jai žvakę, jei atsiųs man pinigų. O kas pasakys, kad malda nepadėjo? „Tris ar keturis frankus“, – paprašiau aš, ir netrukus iš dangaus nukrito trys penkiasdešimt. Niekaip neišsisuksi. Teks dvylika sū išleisti žvakei.

Šūktelėjau Marijai grįžti.

– Nėra ko eiti, – tariau. – Prisiminiau, kad žadėjau pastatyti žvakę šventajai Éloïse‘ai. Su dvylika sū teks atsisveikinti. Per savo kvailumą liksiu nerūkęs.

– Šventajai Éloïse‘ai? – nustebo Marija. – Kuo ji čia dėta?

– Aš meldžiausi jai, kad gaučiau pinigų, ir pažadėjau uždegti žvakę. Ji atsiliepė į mano maldą – pinigų juk atsirado. Teks nupirkti jai tą žvakę. Gryniausia nesąmonė, bet pažadą, matyt, reikia tesėti.

– Iš kur ištraukei tą Éloïse‘ą? – paklausė Marija.

– Iš jos atvaizdo, – atsakiau ir paaiškinau visą reikalą. – Antai ji kabo. – Parodžiau ranka į sieną.

Marija dirstelėjo į paveikslą ir, mano nuostabai, prapliupo juoktis. Juo toliau, juo labiau ji kvatojo, trypinėdama po kambarį ir prilaikydama savo riebius šonus, kad nesprogtų. Pamaniau, kad mergina išsikraustė iš proto. Gal po kokių dviejų minučių ji įstengė prabilti.

– Idiotas! – rėkte išrėkė ji. – T'es louf! T'es louf! Tu iš tikrųjų klūpėjai prieš tą paveikslą ir meldeisi? Kas tau sakė, kad tai šventoji Éloïse?

– Bet aš maniau, kad tai ji!

– Silpnaprotis! Tai visai ne šventoji Éloïse. Žinai, kas čia tokia?

– Kas? – paklausiau.

– Tai Suzanne May, kurios vardu pavadintas viešbutis.

Aš meldžiausi Suzanne‘ai May, garsiai imperijos laikų prostitutei...

Bet nė kiek to nesigailiu. Mudu su Marija skaniai pasijuokėm ir pasitarę išvedėm, kad šventajai Éloïse‘ai aš nieko nesu skolingas. Akivaizdu, kad ne ji atsiliepė į maldą, todėl ir degti jai žvakę nebuvo jokio reikalo. Cigarečių pakelį aš vis dėlto nusipirkau.“

 

______________ 

(1) Paklausyk, brangusis (pranc.).

(2) Na ir atrodai! (pranc.)