Vis dėlto aš nesulaužiau žodžio, nes šešias savaites „Auberge de Jehan Cottard“ nerodė jokių atsidarymo ženklų. Dirbau kaip dirbęs „Hôtel X“: keturias dienas per savaitę cafeterie, vieną dieną padėdavau padavėjui ketvirtajame aukšte, vieną dieną pakeisdavau moterį, plaunančią indus viešbučio restoranui. Laimė, mano išeiginė diena buvo sekmadienis, bet kartais, kai kas nors susirgdavo, turėdavau dirbti ir sekmadienį. Darbas truko nuo septintos ryto iki antros, po to nuo penktos iki devintos – iš viso vienuolika valandų, bet restorano dieną susidarydavo keturiolika. Palyginti su kitais Paryžiaus plongeurais, toks darbo laikas buvo itin trumpas. Gyvenimą sunkino tik baisus karštis ir oro troškumas tuose požemio labirintuose. Jeigu ne tai, didelis ir gerai tvarkomas „Hôtel X“ būtų buvęs visai gera vieta dirbti.
Mūsų cafeterie buvo tamsus šešių metrų ilgio, kiek daugiau negu dviejų pločio ir dviejų su puse metro aukščio rūsys, tiek užgrūstas kaviniais, duonriekėmis ir panašiais įtaisais, kad vos žengęs žingsnį, už ko nors būtinai užkliūdavai. Švietė viena blausi elektros lemputė ir keturios ar penkios dujinės viryklės, alsuojančios nuožmiu raudoniu. Temperatūra – ten kabėjo ir termometras – niekada nenukrisdavo žemiau keturiasdešimt trijų laipsnių, o kai kuriomis dienos valandomis priartėdavo prie penkiasdešimt penkių. Viename patalpos gale buvo įrengti penki krovinių liftai, kitame – ledo spinta, kur mes laikėme pieną ir sviestą. Eidamas į ledo spintą vienu žingsniu nužengdavai keturiasdešimčia laipsnių žemiau; tai primindavo man liuteronų himną apie Grenlandijos ledinius kalnus ir Indijos koralų pakrantes. Be Boriso ir manęs, cafeterie dirbo dar du vyrai. Vienas – Mario, perdėm jautrus milžinas italas, panašus į operinių judesių policininką, kitas – gauruotas netašytas padaras, mūsų vadinamas Vengru; manau, kad jis buvo iš Transilvanijos ar kokios dar atkampesnės vietos. Išskyrus Vengrą, visi mes buvome nesmulkūs vyriškiai, ir skubos valandomis nuolat trankėmės vienas į kitą.
Darbas cafeterie nebuvo ritmingas. Mes nesėdėjome sudėję rankų, bet tikrasis darbas užeidavo poros valandų priepuoliais – juos mes vadinome un coup de feu (1). Pirmasis coup de feu nuaidėdavo aštuntą ryto, kai viešbučio svečiai pabusdavo ir pareikalaudavo pusryčių. Tuomet visame rūsyje pasigirsdavo trenksmai ir šauksmai; iš visų pusių skambėdavo varpeliai, mėlynprijuosčiai kaip patrakę puldavo lakstyti koridoriais, vienu metu dunkstelėdavo visi mūsų liftai, ir jų šachtomis atsklisdavo visų penkių aukštų padavėjų itališki keiksmai. Neatmenu visų mūsų pareigų, tik kai kurias: virti arbatą, kavą ir šokoladą, nešioti patiekalus iš virtuvės, vynus iš rūsio, vaisius iš restorano salės, pjaustyti duoną, skrudinti skrebučius, raityti sviesto ritinėlius, seikėti uogienę, atidarinėti pieno skardines, skaičiuoti cukraus gabalėlius, virti kiaušinius, maišyti košę, skaldyti ledą, malti kavą – ir daryti visa tai šimtui ar dviem šimtams valgytojų. Virtuvė buvo už trisdešimties metrų, restoranas – už šešiasdešimties ar septyniasdešimties. Viskas, ką mes siuntėme į viršų liftais, turėjo būti užrašoma užsakymo lapeliuose, ir labai kruopščiai, nes, dingus bent vienam cukraus gabalėliui, grėsė nemalonumai. Be to, mes aprūpindavome visus duona bei kava ir atnešdavome valgius aukštų padavėjams. Taigi darbas buvo ne toks jau paprastas.
Apskaičiavau, kad per dieną nueidavau ir nubėgdavau apie dvidešimt penkis kilometrus, bet vis dėlto pavargdavo ne tiek kojos, kiek smegenys. Pažiūrėti lyg ir nieko nėra lengviau už šį kvailą parankinio darbą, bet jis stulbinamai sunkus, kai reikia skubėti. Tenka šokinėti tarp daugybės užduočių – tai lyg dėlioti pasiansą spaudžiant laikui. Antai skrudini duoną, tik staiga – dunkst! – nusileidžia liftas su arbatos, bandelių ir trijų rūšių uogienės užsakymu; tuo pat metu – dunkst! – nusileidžia kitas, reikalaujantis plaktos kiaušinienės, kavos ir greipfruto; bėgi į virtuvę kiaušinių, į salę greipfruto, žaibu leki atgal, kol nesudegė skrebučiai, stengdamasis neužmiršti arbatos, kavos ir dar pustuzinio kitų laukiančių užsakymų; o tau iš paskos sekioja koks padavėjas, triukšmaujantis dėl dingusio gazuoto vandens butelio, ir tu turi su juo ginčytis. Tam reikia daugiau smegenų, negu atrodo iš pirmo žvilgsnio. Pasak Mario – visiškai su juo sutinku, – tikru cafetier tampama ne anksčiau kaip per metus.
Laikas tarp aštuntos ir pusės vienuoliktos buvo tikrių tikriausia beprotybė. Kartais mes sukdavomės taip, tarsi gyventi būtų likę penkios minutės; kartais staiga stodavo ramybės valandėlė, kai užsakymai liaudavosi ir kažkiek laiko būdavo tylu. Tada mes šluodavome grindis, barstydavome jas šviežiomis pjuvenomis ir puodais maukdavome vyną, kavą, vandenį – bet ką, kas turi bent šiek tiek drėgmės. Dažnai atsilauždavome gabalėlį ledo ir dirbdami čiulpdavome. Karštis nuo degančių viryklių kėlė šleikštulį, per dieną mes išgerdavome nežinia kiek litrų skysčių, o po keleto valandų net mūsų prijuostės permirkdavo prakaitu. Kartais mes beviltiškai nespėdavome paskui užsakymus, rizikuodami palikti dalį viešbučio svečių be pusryčių, bet Mario visuomet mus išgelbėdavo. Pradirbęs cafeterie keturiolika metų, jis mokėjo išnaudoti kiekvieną sekundę. Vengras buvo labai kvailas, aš – nepatyręs, Boris vangstėsi darbo, iš dalies dėl šlubos kojos, iš dalies todėl, kad gėdijosi iš padavėjų atsidūręs cafeterie, bet Mario buvo nuostabus. Tai, kaip jis ištiesdavo savo ilgąsias rankas skersai cafeterie, viena pildamas kavą, kita virdamas kiaušinį, tuo pat metu stebėdamas skrudintuvę ir šūkaudamas nurodymus Vengrui, o tarpuose dar spėdamas padainuoti nuotrupas iš Rigoletto, buvo verta aukščiausių pagyrų. Patron žinojo jo vertę ir mokėjo jam tūkstantį frankų per mėnesį, o ne penkis šimtus kaip mums visiems.
Pusryčių pragaras baigdavosi pusę vienuoliktos. Tada mes šveisdavome cafeterie stalus, šluodavome grindis, blizgindavome varinius indus ir, jei pasisekdavo, po vieną eidavome į tualetą rūkyti. Tai buvo mūsų atokvėpio metas – sąlyginio atokvėpio, žinoma, nes turėjome tik dešimt minučių priešpiečiams ir ramiai pavalgyti niekada nepavykdavo. Kitas panašus į pusryčių sąmyšis kildavo tarp dvyliktos ir antros, per svečių priešpiečius. Pagrindinis mūsų darbas būdavo nešioti patiekalus iš virtuvės, o tai reiškė nuolatines virėjų engueulades (2). Tuo metu virėjai jau būdavo prakaitavę prie krosnių keturias ar penkias valandas, taigi gerokai įkaitusio kraujo.
Antrą valandą mes tapdavome laisvais žmonėmis. Mesdavome šalin prijuostes, skubėdavome pro duris ir, jei turėdavome pinigų, nerdavome į artimiausią bistro. Keista būdavo išlįsti į gatvę iš tų ugnimi žėruojančių požemių. Oras atrodydavo akinančiai vaiskus ir šaltas tarsi poliarinę vasarą; o kaip skaniai kvepėdavo benzinas po prakaito ir maisto tvaiko! Kartais bistro mes sutikdavome savų virėjų ar padavėjų, jie būdavo draugiški ir vaišindavo mus gėrimais. Ką tik mes buvome jų vergai, bet tokia jau viešbučio etika, kad ne darbo valandomis visi yra lygūs, o engueulades pamirštami.
Penkiolika po ketvirtos grįždavome į viešbutį. Iki pusės septintos nebūdavo jokių užsakymų, tad per tą laiką mes blizgindavome stalo sidabrą, valydavome kavinius ir darydavome kitus atsitiktinius darbus. Paskui prasidėdavo didžioji dienos sumaištis – vakarienės metas. Labai norėčiau trumpam tapti Zola, kad sugebėčiau tai aprašyti. Esmė buvo ta, kad šimtas ar du šimtai svečių užsisakinėjo po penkis ar šešis skirtingus valgius, o penkiasdešimt ar šešiasdešimt žmonių turėjo visa tai išvirti, patiekti ir po to sutvarkyti; kas turi viešojo maitinimo patirties, žino, ką tai reiškia. Juolab kad tuo metu, kai darbo padvigubėdavo, personalas jau būdavo pervargęs, nemaža jo dalis – girta. Galėčiau apie tai prirašyti puslapių puslapius, bet viso vaizdo turbūt neįstengčiau perteikti. Bėgiojimas pirmyn atgal siaurais koridoriais, susidūrimai, riksmai, plūkimasis su dėžėmis, padėklais ir ledo luitais, karštis, tamsa, aršūs, kraują užvirinantys ginčai, kuriuos išspręsti kumščiais nėra kada, – tai neapsakoma. Pirmą sykį tame rūsyje apsilankęs žmogus manytų patekęs į maniakų lindynę. Tik gerokai vėliau, kai perpratau viešbučio veikimą, visame tame chaose pradėjau įžvelgti tvarką.
Pusę devintos darbas staiga nutrūkdavo. Iki devintos dar negalėdavome išeiti, tad visu ilgiu išsitiesdavome ant grindų ir gulėdavome ilsindami kojas, tingėdami net atsinešti iš ledo spintos gėralo. Kartais nešinas alaus buteliais užsukdavo chef du personnel, mat viešbutis vaišindavo mus alumi, jei diena pasitaikydavo ypač sunki. Maitino mus ne per geriausiai, bet gėrimų patron nešykštėjo; kiekvienam skyrė po du litrus vyno per dieną, nes žinojo, kad jei plongeur negaus dviejų litrų, jis pavogs tris. Be to, mums atitekdavo svečių nebaigti buteliai, tad gerdavome mes daug, netgi per daug – kita vertus, įkaušęs lyg ir sparčiau dirbdavai.
Šitaip praėjo keturios savaitės dienos; iš likusių dviejų viena buvo geresnė, kita blogesnė. Po šešių šitokio gyvenimo dienų pajutau poreikį atsipūsti. Buvo vėlus šeštadienio vakaras, mūsų bistro lankytojai lenkė taurę po taurės, ir aš, turėdamas prieš akis laisvą dieną, nusprendžiau prie jų prisidėti. Girtas įvirtau į lovą antrą nakties, ketindamas miegoti iki vidurdienio. Bet pusę šeštos ryto staiga pabudau. Prie mano lovos stovėjo naktinis sargas iš viešbučio. Nuplėšęs antklodę, jis šiurkščiai mane purtė:
– Kelkis! Tu t'es bien saoulé la gueule, pas vrai? (3) Na, nesvarbu, viešbučiui trūksta žmogaus. Tau šiandien reikės dirbti.
– Kodėl turėčiau dirbti? – pasipiktinau aš. – Man laisva diena.
– Na ir kas, kad laisva! Darbas stovi. Kelkis!
Atsikėliau ir išėjau jausdamasis taip, lyg mano sprandas būtų perlaužtas, o galva pripilta žarijų. Nemaniau, kad pajėgsiu išdirbti visą dieną. Tačiau, praleidęs požemiuose vos valandą, pasijutau visiškai sveikas. Ko gero, tų rūsių karštyje, nelyginant turkiškoje pirtyje, galima išprakaituoti bemaž bet kokį alkoholio kiekį. Plongeurai tai žino ir tuo naudojasi. Galimybė litrais maukti vyną ir po to jį išprakaituoti, nespėjus patirti jokios žalos, atsveria daugelį jų gyvenimo trūkumų.
______________
(3) Gerokai prisilupai, ką? (pranc.)
George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989.
