orwell        Mano pinigai tirpte tirpo – iki aštuonių frankų, iki keturių, iki vieno, iki dvidešimt penkių santimų, o dvidešimt penki santimai buvo nieko verti, nes už juos galėjai nusipirkti nebent laikraštį. Keletą dienų mitome sausa duona, paskui aš dvi su puse dienos visiškai neturėjau ką valgyti. Nemaloni patirtis, reikia pasakyti. Esama žmonių, kurie gydosi pasninku tris ir daugiau savaičių; pasak jų, po ketvirtos dienos pasninkauti pasidaro gana malonu; nežinau, nes ilgiau trijų dienų badauti neteko. Galbūt viskas kitaip atrodo, kai darai tai savo noru ir iki tol būni gerai maitinęsis.

 

Pirmąją dieną, neturėdamas jėgų toliau ieškoti darbo, aš pasiskolinau meškerę ir išėjau žvejoti prie Senos, jaukui prisigaudęs riebių musių. Vyliausi, kad laimikio užteks pavalgyti, bet, žinoma, grįžau tuščiomis. Senoje apstu strepečių, bet jų, išgudrėjusių per Paryžiaus apsiaustį, niekam nepavyksta sugauti, nebent tinklais. Antrąją dieną ketinau įkeisti savo paltą, bet kelias iki lombardo pasirodė per ilgas, tad visą dieną praleidau lovoje skaitydamas Šerloko Holmso memuarus. Be maisto nesijaučiau tinkamas veikti ką nors kita. Alkis įvaro žmogui visiškai bestuburę, besmegenę būseną, – panašiai jautiesi turbūt tik sveikdamas po gripo. Tarsi būtum paverstas medūza, tarsi kas būtų išsiurbęs tavo kraują ir pakeitęs jį drungnu vandeniu. Visiška apatija – štai ką geriausiai prisimenu iš tų dienų; ir dar tai, kad labai dažnai reikėjo spjaudyti ir kad seilės buvo keistai baltos ir putotos lyg seiliūgių išskyros. Priežasties nežinau, bet kiekvienas, kam teko keletą dienų badauti, yra tai pastebėjęs.

 

Trečiąjį rytą jaučiausi kur kas geriau. Suvokiau, kad privalau nedelsdamas ko nors imtis, tad nusprendžiau eiti pas Borisą ir prašyti jį dalytis tais dviem frankais, bent dieną ar dvi. Radau Borisą lovoje įtūžusį. Man įėjus, jis kone springdamas pratrūko šaukti:

 

– Jis atsiėmė juos, tas šlykštus vagis! Jis atsiėmė juos!

 

– Kas ką atsiėmė? – paklausiau.

 

– Tas žydas! Paėmė mano du frankus, tas šuo, tas vagis! Pavogė, kol miegojau!

 

Paaiškėjo, kad išvakarėse žydas kategoriškai atsisakė toliau mokėti kasdien po du frankus. Jiedu ilgai ginčijosi, kol galiausiai žydas nusileido; pasak Boriso, pinigus jis padavė kuo užgauliausiu būdu, pasakęs prakalbą apie savo širdies gerumą ir išgavęs žeminančią padėką. O iš ryto, Borisui dar nepabudus, juos paslapčia atsiėmė.

 

Po šitokio smūgio aš puoliau į siaubingą neviltį, nes buvau leidęs pilvui tikėtis maisto, o tai didžiulė klaida, kai esi alkanas. Tuo tarpu Boriso, mano nuostabai, neviltis toli gražu neėmė. Atsisėdęs lovoje ir užsirūkęs, jis apžvelgė padėtį.

 

– Žinai, mon ami, mes įvaryti į kampą. Per abu turim tik dvidešimt penkis santimus, ir nemanau, kad žydas dar kada nors vėl mokės man tuos du frankus. Šiaip ar taip, jo elgesys darosi nepakenčiamas. Nepatikėsi, kažkurią naktį jis drįso atsivesti moterį, man miegant čia pat ant grindų. Tikras gyvulys! Bet yra ir dar blogesnių naujienų. Žydas rengiasi dingti. Jis skolingas šeimininkui už savaitę ir galvoja, kad būtų geriausia vienu ypu nusikratyti ir skolos, ir manęs. Jeigu žydas išneš muilą, aš liksiu be pastogės, o šeimininkas, trauk jį velniai, už žydo skolą pasiims mano lagaminą! Mes turim padaryti stiprų ėjimą.

 

– Sutinku. Bet ką mes galim? Man rodos, vienintelė išeitis yra užstatyti paltus ir nusipirkti nors truputį maisto.

 

– Būtinai tai padarysim, bet pirmiausia man reikia išsinešti iš čia savo daiktus. Kad mano fotografijas čiupinėtų svetimos rankos – niekada! Taigi turiu planą. Užbėgti žydui už akių ir išnešti muilą pačiam. Foutre le camp (1) – atsitraukti, supranti? Teisingas ėjimas, kaip manai?

 

– Bet, brangusis Borisai, kaip tai padaryti – vidury baltos dienos? Tave juk sugaus.

 

– Na, tam reikia strategijos, aiškus dalykas. Mūsų patron akylai stebi, kad žmonės neišsikraustytų nesumokėję; matyt, jis ne kartą buvo likęs su nosimi. Abu su žmona pakaitomis kiaurą dieną sėdi apačioje – kokie nagai, tie prancūzai! Bet aš jau sugalvojau, kaip juos apmauti, jei tik tu man padėsi.

 

Nesijaučiau labai nusiteikęs padėti, bet vis dėlto paklausiau Boriso, ką jis sugalvojęs. Tada jis smulkiai išdėstė savo sumanymą.

 

– Paklausyk. Pirmiausia mums reikia užstatyti paltus. Eini namo, apsivelki savo paltą, grįžti čia ir po savo paltu išsineši manąjį. Atiduodi juos į lombardą Francs Bourgeois gatvėje. Už abu turėtum gauti dvidešimt frankų, jei pasiseks. Tuomet eini į Senos pakrantę, prisikrauni kišenes akmenų, parneši čia, ir mes sudedam juos į mano lagaminą. Pagauni mintį? O aš suvyniosiu į laikraštį kuo daugiau daiktų, nusileisiu žemyn ir paklausiu šeimininko, kur artimiausia skalbykla. Būsiu įžūlus ir nerūpestingas, supranti, todėl patron, aiškus dalykas, pamanys, kad ryšulyje ne kas kita kaip purvini baltiniai. Net ir įtaręs apgaulę, jis padarys tai, ką visada daro, tas šykštus niekšas, – užlips į mano kambarį ir pakilnos lagaminą. Pajutęs akmenų svorį, jis pagalvos, kad lagaminas vis dar pilnas. Gera strategija, ką? Po to galėsiu grįžti ir kišenėse išsinešti kitus daiktus.

 
– O lagaminas?
 

– Ak, velnias. Teks jį palikti. Tas trantas tekainuoja gal dvidešimt frankų. Be to, traukiantis visuomet kas nors paliekama. Prisimink Napoleoną prie Berezinos! Jis paliko visą savo armiją.

 

Boris tiek džiaugėsi savo planu (vadino jį une ruse de guerre (2), kad bemaž pamiršo esąs alkanas. Didžiausią plano trūkumą – tai, kad išnešęs muilą neturės kur nakvoti, – jis ignoravo.

 

Iš pradžių ruse de guerre veikė puikiai. Grįžau namo, pasiėmiau savo paltą (vien tam tuščiu pilvu teko sukarti devynis kilometrus) ir sėkmingai išnešiau Boriso paltą. Tada planas įstrigo. Lombardo priėmėjas – grasus, priekabus neūžauga rūgščiu veidu, žodžiu, tipiškas prancūzų pareigūnas – atsisakė priimti paltus tuo pagrindu, kad jie į nieką nesudėti. Jis paaiškino, kad daiktai turi būti arba sakvojaže, arba kartono dėžėje. Tai viską sugadino, nes mes neturėjome jokios dėžes, o už dvidešimt penkis santimus negalėjome jos nusipirkti.

 

Grįžau atgal ir pranešiau Borisui blogąją naujieną.

 

Merde! – nusikeikė jis. – Tai kelia keblumų. Ką gi, visada yra kitas būdas. Sudėsim paltus į lagaminą.

 

– O kaip mes išnešim jį pro šeimininką? Jis sėdi vos ne kontoros tarpduryje. Tai neįmanoma!

 

– Kaip lengvai tu nuleidi rankas, mon ami! Kur tas angliškasis atkaklumas, apie kurį tiek esu skaitęs? Aukščiau nosį! Mes praeisim!

 

Boris valandėlę pamąstė ir sugalvojo kitą gudrų planą. Sunkiausias dalykas buvo nukreipti šeimininko dėmesį bent penkiom sekundėms, kol mes prasmuksime su lagaminu. Patron turėjo tik vieną silpnybę – domėjosi le sport ir mielai leisdavosi į kalbas šia tema. Sename Petit Parisien numeryje Boris pasiskaitė apie dviračių lenktynes, tada, išžvalgęs laiptus, nusileido žemyn ir sugebėjo įtraukti šeimininką į pokalbį. Aš laukiau laiptų apačioje su dviem paltais vienoje rankoje ir lagaminu kitoje. Nutaikęs palankią progą Boris turėjo sukosėti. Stovėjau drebėdamas, nes kiekvieną akimirką pro kitas duris, esančias priešais kontorą, galėjo išeiti šeimininko žmona, ir žaidimas būtų buvęs baigtas. Tačiau netrukus Boris kostelėjo, ir aš spėriai smukau pro kontorą į gatvę džiaugdamasis, kad mano batai negirgžda. Mūsų planas būtų žlugęs, jei Boris būtų buvęs plonesnis, mat platūs jo pečiai užstojo visą kontoros tarpdurį. Ir jo savitvarda buvo puiki – jis kuo nerūpestingiausiai malė liežuviu ir kvatojo, be to, darė tai tiek garsiai, kad užgožė visus mano garsus. Gerokai paėjėjęs už kampo, sulaukiau Boriso, ir mudu dėjome į kojas.

 

Tačiau po visų mūsų vargų lombardo tarnautojas vėl atsisakė priimti paltus. Jis paaiškino man (mačiau, kaip jo prancūziška siela stačiai mėgaujasi savo pedantiškumu), kad aš neturįs tinkamo asmens dokumento; carte d’identité (3) nepakanka, dar reikia parodyti pasą arba man adresuotą laišką. Boris turėjo daugybę jam adresuotų vokų, bet netiko jo carte d’identité (nenorėdamas mokėti mokesčio, pažymėjimo jis nebuvo pratęsęs), tad jo vardu užstatyti paltų irgi nepavyko. Mums neliko nieko kita, tik kulniuoti į mano viešbutį, pasiimti reikalaujamus dokumentus ir nešti paltus į lombardą, esantį Port Royal bulvare.

 

Palikęs Borisą laukti kambaryje, iškeliavau ten. Atėjęs sužinojau, kad lombardas uždarytas ir pradės veikti tik nuo ketvirtos, tai yra kone už trijų valandų. Buvau nužingsniavęs dvylika kilometrų ir nevalgęs šešiasdešimt valandų. Likimas, regis, vieną po kito krėtė visiškai nejuokingus pokštus.

 

Tada, tarsi įvykus stebuklui, sugrįžo sėkmė. Eidamas namo Broca gatve staiga pamačiau ant grindinio žvilgančią penkių sū monetą. Puoliau ją kaip vanagas, parlėkiau namo, čiupau mūsų turėtus penkis sū ir nupirkau svarą bulvių. Spirito užteko bulvėms tik apvirti, mes neturėjome druskos, bet surijome jas su visomis lupenomis. Pasijutome lyg naujai gimę ir, iki atsidarė lombardas, žaidėme šachmatais.

 

Ketvirtą valandą vėl nuėjau į lombardą. Daug vilčių nedėjau, nes jeigu anąsyk gavau vos septyniasdešimt frankų, ko buvo galima tikėtis už du nudriskusius paltus kartono dėžėje? Boris spėjo, kad gausime dvidešimt, aš maniau, kad dešimt ar netgi penkis. Galėjo būti ir dar blogiau, kaip tam vargšui Numéro 83, kuris negavo apskritai nieko. Atsisėdau priekiniame suole, kad nematyčiau išsišiepusių veidų, kai klerkas pasakys „penki frankai“.

 

Pagaliau klerkas sušuko mano numerį:

 
Numéro 117!
 

– Čia, – atsiliepiau stodamasis.

 

– Penkiasdešimt frankų?

 

Apstulbau bemaž taip pat, kaip tada, kai išgirdau apie septyniasdešimt frankų. Dabar manau, kad klerkas tiesiog supainiojo mano numerį su kieno nors kito, nes tų paltų net parduoti nebūtum galėjęs už penkiasdešimt. Parskubėjau namo ir įėjau į kambarį nieko nesakydamas, rankas laikydamas už nugaros. Boris sėdėjo prie šachmatų lentos. Pamatęs mane, jis nekantriai kilsterėjo smakrą.

 

– Kiek gavai? – šaukte sušuko. – Ką, ne dvidešimt frankų? Tai gal bent dešimt? Nom de Dieu (4), penki frankai būtų per žiauru. Mon ami, tik nesakyk, kad gavai penkis. Jei pasakysi, kad penkis, aš iš tiesų pradėsiu galvoti apie savižudybę.

 

Numečiau penkiasdešimties frankų banknotą ant stalo. Boris išbalo it kreida, tada pašoko, stvėrė mano ranką ir suspaudė ją taip, kad vos nesulaužė kaulų. Mudu išbėgome pro duris, nusipirkome duonos, vyno, mėsos, spirito lempelei ir iškėlėme sau puotą.

 

Pavalgęs Boris pasidarė toks optimistas, kokio jo dar nebuvau matęs nuo mūsų pažinties pradžios:

 

– Ką aš tau sakiau? Fortūna atsigręžė! Dar šįryt sėdėjom su penkiais sū, o pažiūrėk į mus dabar. Visada sakiau, kad nieko nėra lengviau gauti kaip pinigų. Aha, gerai, kad prisiminiau. Turiu draugą Fondary gatvėje, mums reikėtų jį aplankyti. Tas vagišius yra apsukęs mane keturiais tūkstančiais frankų. Kol blaivas, jam neprilygsta joks kitas šių laikų vagis, bet įdomiausia, kad girtas jis būna gana sąžiningas. Manyčiau, kokią šeštą jis jau turėtų būti pakaušęs. Raskim jį, ir šimtą frankų iš jo tikrai išpešim. Merde! Gal net du šimtus. Allons-y! (5)

 

Nuėjome į Fondary gatvę, radome tą žmogų, jis buvo girtas, bet šimto frankų negavome. Vos pamatę vienas kitą, jiedu su Borisu viduryje gatvės puolė baisiausiai ginčytis. Anas tvirtino nesąs skolingas Borisui nė sū, atvirkščiai – tai Boris skolingas jam keturis tūkstančius. Abu apeliavo į mane, reikalaudami pasakyti savo nuomonę. Taip ir nesupratau, kuris iš jų teisus. Jiedu vis ginčijosi, iš pradžių gatvėje, po to bistro, po to prix fixe (6) restorane, kur nuėjome pavalgyti, po to kitame bistro. Galiausiai, dvi valandas vaginę vienas kitą, jie dviese patraukė gerti toliau ir gėrė tol, kol baigėsi Boriso pinigai.

 

Tą naktį Boris nakvojo pas batsiuvį, dar vieną rusų pabėgėlį, Commerce gatvės rajone. Man liko aštuoni frankai ir daugybė cigarečių, o pilvas buvo kimšte prikimštas visokiausio maisto ir gėrimų. Po dviejų juodų dienų tokia permaina atrodė stebuklinga.

 

_________________ 

(1) Palikti mūšio lauką, išsinešdinti (pranc.).

(2) Karinė gudrybė (pranc.).

(3) Tapatybės pažymėjimas (pranc.).

(4) Dėl Dievo (pranc.).
(5) Varom! (pranc.)

(6) Fiksuotų kainų, t.y. kompleksinių pietų (pranc.).

 

 

George Orwell. Dienos Paryžiuje ir Londone. Iš anglų k. vertė Arvydas Sabonis. K.: Kitos knygos, 2007. Versta iš: George Orwell. Down and Out in Paris and London. Penguin Twentieth-Century Classics, 1989. 

 

Skaityti toliau