Boris neseniai buvo davęs man naują savo adresą Marché des Blancs Manteaux gatvėje. Laiške jis teparašė, kad „žygis klojasi ne per blogiausiai“, tad aš maniau, kad jis vėl dirba „Hôtel Scribe“, kasdien parsinešdamas po šimtą frankų. Buvau kupinas vilties ir stebėjausi, kodėl man neužteko proto nueiti pas Borisą anksčiau. Įsivaizdavau save jaukiame restorane, kur linksmų plaučių virėjai kepdami kiaušinienę dainuoja meilės dainas ir kur penkis kartus per dieną gauni sočiai pavalgyti. Įsisvajojęs apie būsimą algą, aš netgi lengva ranka išmečiau pustrečio franko už „Gaulois Bleu“ pakelį.

Iš ryto nuėjau į Marché des Blancs Manteaux gatvę ir apstulbau pamatęs, kad tai vargana gatvelė, ne ką geresnė už manąją. Boriso viešbutis buvo pats purviniausias iš visų aplinkinių pastatų. Pro tamsų prieangį sklido šleikščiai rūgštus kvapas – sumišusių pamazgų ir sintetinės sriubos „Bouillon Zip“, dvidešimt penki santimai už pakelį. Mane apėmė bloga nuojauta. Valgantieji „Bouillon Zip“ paprastai būna prie pat bado ribos arba jau ją peržengę. Ar tikrai Boris uždirba šimtą frankų per dieną? Kontoroje sėdintis niūrus patron patvirtino, kad rusas namie, palėpėje. Siaurų laiptų spirale užkopiau į septintą aukštą – „Bouillon Zip“ kvapas juo aukščiau, juo labiau stiprėjo. Boris neatsiliepė, kai pabeldžiau, tad pravėriau duris ir žengiau į vidų.

Palėpės kambarėlis buvo kokių devynių kvadratinių metrų, apšviečiamas pro stoglangį, jame stovėjo tik siaura geležinė lova be čiužinio, kėdė ir praustuvas viena raiša koja. Siena virš lovos palengva žygiavo ilgu zigzagu ištįsusi blakių grandinė. Boris miegojo, jo didžiulis pilvas pūpsojo po nešvaria antklode tartum kalnas. Nuoga krūtinė buvo visa sukandžiota vabzdžių. Man įėjus, jis pabudo, pasitrynė akis ir suaimanavo:

– Vardan Jėzaus Kristaus! Oi, vardan Jėzaus Kristaus, mano nugara! Prakeikimas, turbūt susilaužiau nugarą!

– Kas nutiko? – sušukau aš.

– Susilaužiau nugarą, štai kas. Visą naktį pragulėjau ant grindų. Ak, vardan Jėzaus Kristaus! Kad tu žinotum, kaip man ją skauda!

– Borisai, mielas, tu sergi?

– Nesergu, tik badauju – ir mirsiu iš bado, jei ir toliau taip tęsis. Aš ne tik miegu ant grindų, bet ir gyvenu už du frankus per dieną jau ne pirmą savaitę. Tai siaubinga. Tu atėjai blogu metu, mon ami.

Neatrodė labai prasminga klausti, ar Boris dar dirba „Hôtel Scribe“. Nulėkiau laiptais žemyn ir nupirkau kepalėlį duonos. Boris stvėrė ją man iš rankų ir akimirksniu pusę prarijo, tada pasijuto geriau, atsisėdo lovoje ir papasakojo, kas dedasi jo gyvenime. Išėjus iš ligoninės, jam nepavyko gauti darbo, nes vis dar labai šlubavo, tad ilgainiui jis išleido visus pinigus, užstatė viską, ką turėjo, ir keletą dienų badavo. Savaitę nakvojo krantinėje po Austerlitzo tiltu, tarp tuščių vyno statinių. Pastarąsias dvi savaites gyveno šiame kambarėlyje kartu su mechaniku žydu. Iš painaus Boriso aiškinimo supratau, kad žydas skolingas jam tris šimtus frankų ir grąžina skolą leisdamas miegoti ant grindų bei duodamas du frankus per dieną maistui. Už du frankus galėjai nusipirkti didelį puodelį kavos ir tris bandeles. Kai žydas rytais septintą valandą išeidavo į darbą, Boris palikdavo savo miego vietą (tiesiai po varvančiu stoglangiu) ir persikeldavo į lovą. Ten miegoti trukdė blakės, bet nors pailsėdavo nugara.

Nebuvo labai smagu, atėjus pas Borisą pagalbos, rasti jį dar labiau nusigyvenusį už mane. Paaiškinau jam, kad teturiu vos šešiasdešimt frankų ir kad man reikia nedelsiant susirasti darbą. Tačiau dabar Boris jau buvo suvalgęs ir likusią duoną, taigi pralinksmėjęs ir pasidaręs kalbus. Jis nerūpestingai atšovė:

– Viešpatie aukščiausias, ko čia nerimauji? Šešiasdešimt frankų – juk tai didžiulis turtas! Paduok man batą, mon ami, kad turėčiau kuo daužyti blakes.

– Bet ar yra kokių vilčių rasti darbą?

– Vilčių? Gali neabejoti. Aš netgi kai ką jau turiu. Po kelių dienų Commerce gatvėje atsidaro naujas rusų restoranas. Une chose entendue (1), kad aš ten būsiu maître d'hôtel. Lengvai gausiu tau darbą virtuvėje. Penki šimtai frankų per mėnesį, dar maistas... ir dar arbatpinigiai, jei seksis.

– O ką daryti dabar? Tuoj man reikės mokėti už kambarį.

– Na, ką nors rasim. Laikau atsargoje keletą kozirių. Pavyzdžiui, yra žmonių, kurie man skolingi, – Paryžius pilnas tokių. Kaip tik vienas netrukus turėtų atiduoti skolą. O kur dar moterys, kurios buvo mano meilužės! Žinok, moteris niekada neužmiršta, – tereikia paprašyti, ir jos man padės. Be to, žydas rengiasi vogti kažkokius magnetus iš garažo, kur dirba, ir tada mokės mums penkis frankus per dieną: mes juos valysim, o jis pardavinės. Vien iš to galėsim gyventi. Nesijaudink, mon ami. Nieko nėra lengviau, kaip prasimanyti pinigų.

– Na, tai eime, raskim darbą.

– Turėk kantrybės, mon ami. Nebijok, nebadausim. Kare pasitaiko visko – daugybę kartų buvau kur kas bjauriau įmerkęs uodegą. Tereikia prasilaikyti, kol fortūna vėl atsigręš. Prisimink Focho principą: „Attaquez! Attaquez! Attaquez! (2) “

Tik apie vidurdienį Boris nusprendė keltis. Iš drabužių jam buvo likęs vienas kostiumas, vieneri marškiniai, apykaklė su kaklaraiščiu, sunešioti batai ir pora skylėtų kojinių. Turėjo dar paltą, kurį būtų nešęs į lombardą tik prispyrus pačiai didžiausiai bėdai. Turėjo jis ir lagaminą – varganą, kartoninį, pirktą už dvidešimt keturis frankus, – bet labai svarbų, nes viešbučio patron tikėjo jį esant pilną drabužių, antraip seniai būtų išmetęs Borisą pro duris. Iš tikrųjų lagamine buvo sudėti medaliai ir nuotraukos, įvairūs niekai ir daugybė meilės laiškų. Nepaisant skurdžių išteklių, Boris gana šauniai pasiruošė išeiti į viešumą. Jis be muilo nusiskuto dviejų mėnesių senumo peiliuku, kaklaraištį pasirišo taip, kad nebūtų matyti skylių, kruopščiai išklojo batus laikraščiu. Kai jau buvo apsirengęs, susirado rašalo buteliuką ir nudažė kulkšnų odą ten, kur švietė kojinių skylės. Žiūrėdamas į jį nebūtum net pagalvojęs, kad dar visai neseniai jis miegojo po Senos tiltais.

Nuėjome į kavinaitę šalia Rivoli gatvės, visiems žinomą kaip viešbučių valdytojų ir darbuotojų susitikimo vietą. Galiniame, į olą panašiame prietamsiame kambaryje sėdėjo įvairiausi viešbučių žmonės: padavėjai – vieni jauni, dabitiški, kiti mažiau išsipustę ir aiškiai alkani, – riebūs rausvažandžiai virėjai, glitūs indų plovėjai, senos suvargusios valytojos. Priešais kiekvieną stovėjo nepaliesta stiklinė juodos kavos. Iš esmės tai buvo darbo birža, o čia išleisti pinigai – kavinės šeimininko komisiniai. Retsykiais užsukdavo koks apkūnus, svarbiai atrodantis vyriškis, matyt, restorano laikytojas, pasikalbėdavo su barmenu, ir šis šūktelėdavo kurį nors iš laukiančiųjų galiniame kambaryje. Bet nei Boriso, nei manęs barmenas nė karto nepakvietė, tad po dviejų valandų mes išėjome, nes etiketas neleidžia, užsisakius vieną gėralą, sėdėti ilgiau kaip dvi valandas. Vėliau, kai jau buvo per vėlu, sužinojome, kad barmeną reikėjo papirkti; jei išgalėdavai duoti jam dvidešimt frankų, dažniausiai gaudavai darbą.

Nužingsniavome prie „Hôtel Scribe“ ir valandą laukėme ant šaligatvio tikėdamiesi, kad gal išeis valdytojas, bet nesulaukėme. Tuomet nusivilkome iki Commerce gatvės, bet nieko nepešėme, tik sužinojome, kad naujasis restoranas dar remontuojamas ir kad patron išvykęs. Jau temo. Kietu grindiniu pėsčiomis nuėję keturiolika kilometrų buvome labai pavargę, taigi teko paaukoti pusantro franko ir namo važiuoti metro. Borisui su nesveika koja vaikščioti buvo kančia, jo optimizmas juo toliau, juo labiau blėso. Mums išlipus Italijos aikštėje, jis jau buvo puolęs į neviltį ir ėmė kalbėti, kad ieškoti darbo nėra prasmės ir kad mums nelieka nieko kita, kaip patraukti nusikaltimo keliu.

– Verčiau plėšk, nei badauk, mon ami. Ne kartą esu tai planavęs. Storas turtingas amerikonas... tamsus kampas kur nors pakeliui į Montparnasse‘ą... akmuo kojinėje... kaukšt! Iškraustai kišenes ir į kojas. Visai įmanoma, ką manai? Man kinkos nesudrebėtų... juk esu uostęs parako, neužmiršk.

Bet galiausiai šio plano jis atsisakė – juk mes abu užsieniečiai, o tokius lengva atpažinti.

Atėjome į mano viešbutį, išleidę dar pusantro franko duonai ir šokoladui. Surijęs savo dalį Boris akimirksniu pralinksmėjo; matyt, maistas veikė jo organizmą taip pat greitai, kaip kokteilis. Jis susirado pieštuką ir ėmė sudarinėti sąrašą žmonių, galinčių duoti mums darbo. Pasak jo, tokių buvo dešimtys.

– Rytoj ką nors rasime, mon ami, jaučiu tai savo kaulais. Jei vieną dieną sėkmė nusisuka, kitą būtinai atsisuks. Be to, mudu turim smegenų – tokiems badauti netenka.

Kiek žmogus gali nuveikti smegenimis! Smegenys iš nieko išsunks pinigų. Sykį turėjau draugą lenką, tikrą genijų; ką, manai, jis darydavo? Nusipirkdavo auksinį žiedą ir užstatydavo jį už penkiolika frankų. Po to – juk žinai, kaip atsainiai klerkai pildo kvitus – ten, kur klerkas būdavo parašęs „en or (3)“, jis pridėdavo „et diamants (4)“ ir „penkiolika“ pakeisdavo į „penkiolika tūkstančių“. Gudriai, ką? Tada, įkeitęs tą kvitą, jau galėdavo pasiskolinti tūkstantį frankų. Štai kam smegenys reikalingos...

Visą vakarą Boris buvo viltingai nusiteikęs, kalbėjo apie mūsų laukiančius puikius laikus, kai mudu įsidarbinsime padavėjais Nicoje ar Biarritze, turėsime šaunius kambarius ir pakankamai pinigų meilužėms įsitaisyti. Būdamas pernelyg išvargęs eiti dar tris kilometrus iki savo viešbučio, Boris nakvojo ant grindų, vietoj pagalvės pasidėjęs į paltą suvyniotus batus.

 

_______________