Kvartalo gyvenimas. Imkime kad ir mūsiškį bistro „Hôtel des Trois Moineaux“ viešbučio apačioje. Ankštas pusrūsis plytinėmis grindimis, vynu sulaistyti stalai, laidotuvių nuotrauka su užrašu Crédit est mort (1); raudonomis juostomis persijuosę darbuotojai, dideliais lenktiniais peiliais pjaustantys dešrą; madam F., didinga valstietė iš Auvergne provincijos, – valingos karvės veidu, kiaurą dieną gurkšnojanti malagą „nuo skrandžio“; žaidimas kauliukais iš aperityvo, dainos „Les fraises et les framboises“ (2) ir apie merginą vardu Madelon [Madlona], sakančią „Comment épouser un soldat, moi qui aime tout le régiment?“(3); neįprastai viešos meilės scenos. Pusė viešbučio vakarais susirinkdavo į bistro. Vargu ar rastum Londone bent vieną pubą, kur būtų nors ketvirtąja dalimi taip linksma.

Bistro išgirsdavai keisčiausių kalbų. Kaip pavyzdį pateiksiu Charlie [Šarlí], vienos iš vietinių įžymybių, šnekas.

Charlie, augęs geroje šeimoje ir gavęs gerą išsilavinimą, buvo pabėgęs iš namų ir gyveno iš retkarčiais gaunamų perlaidų. Įsivaizduokite jį trykštantį jaunyste: skaistūs gero berniuko skruostai, švelnūs kaštoniniai plaukai, lūpos drėgnos ir perdėm raudonos it vyšnios. Kojos mažytės, rankos nenormaliai trumpos, delnai putlūs tartum kūdikio. Kalbėdamas vis juda, kruta, tarsi būtų pernelyg laimingas ir kupinas gyvybės, kad galėtų bent akimirką nustygti vietoje. Trečia valanda dienos, tad bistro nėra nieko, išskyrus madam F. ir porą darbo neturinčių vyrų, bet Charlie nesvarbu, su kuo kalbėtis, jei tik jis kalba apie save. Jis gražbyliauja tarsi oratorius ant barikados, su pasimėgavimu tardamas žodžius ir mostaguodamas trumpomis rankomis. Jo mažos lyg paršelio akutės žiba įkarščiu. Žiūrėti į jį kažkodėl be galo šlykštu.

Charlie kalba savo mėgstama tema – apie meilę.

„Ah, l'amour, l'amour! Ah, que les femmes m'ont tué!(4) Deja, messieurs et dames (5), moterys pražudė mane, beviltiškai pražudė. Būdamas vos dvidešimt dvejų, esu galutinai išsekintas ir sužlugdytas. Tačiau kiek visko aš sužinojau, kokios išminties gelmės man atsivėrė! Kaip nuostabu yra įgyti tikros išminties, darytis civilizuotu žmogumi aukščiausiąja šio žodžio prasme, tapti raffiné, vicieux (6) ir t.t., ir t.t.

Messieurs et dames, aš matau, kad jums liūdna. Ah, mais la vie est belle (7) – vykite liūdesį šalin. Maldauju, pralinksmėkite!

Phipilkit pilną tauhę Samo vyno!

Ah, que la vie est belle! (9) Klausykite, messieurs et dames, aš pasidalysiu su jumis savo patirties lobiais. Aš atskleisiu jums tikrąją meilės prasmę, tikrąjį jausmą – aukštesnį, subtilesnį malonumą, pažįstamą vien civilizuotiems žmonėms. Papasakosiu jums apie laimingiausią savo gyvenimo dieną. Deja, tas laikas, kai galėjau patirti tokią laimę, jau praėjęs. Praėjęs negrįžtamai – neliko nė menkiausios galimybės jį pakartoti, neliko netgi noro.

Tad klausykitės. Tai atsitiko prieš dvejus metus, kai mano brolis – jis yra advokatas – lankėsi Paryžiuje. Tėvų prašymu jis susirado mane ir pakvietė vakarienės. Mudu nekenčiame vienas kito, bet nenorėjome eiti prieš tėvų valią. Vakarieniaujant jis gerokai įkaušo nuo trijų bordo butelių. Aš parvedžiau brolį į jo viešbutį, pakeliui nupirkęs dar butelį brendžio, ir kambaryje priverčiau jį išgerti pilną stiklinę, įtikinęs, kad tai padės jam prasiblaivyti. Po brendžio jis krito ant grindų it pakirstas. Atrėmiau jį nugara į lovą ir apieškojau kišenes. Radau tūkstantį ir šimtą frankų, stvėriau juos, nukurnėjau laiptais, šokau į taksi ir išvažiavau. Brolis nežinojo mano adreso, tad buvau saugus.

Kur eina vyras turėdamas pinigų? Suprantama, į bordelius. Tačiau, tikiuosi, nemanote, kad aš ketinau eikvoti laiką tokiam vulgariam ištvirkavimui, koks pritinka nebent juodnugariams. Velniai rautų, aš juk civilizuotas žmogus! Patys suprantate, su tūkstančiu frankų kišenėje buvau įnoringas, išrankus malonumams. Tik apie vidurnaktį radau tai, ko ieškojau. Ramiame bistro, atokiau nuo Didžiųjų bulvarų, susipažinau su labai šauniu kokių aštuoniolikos metų jaunikaičiu. Jis vilkėjo smokingą, plaukus buvo pasikirpęs a l'américaine. Mudu puikiai vienas kitą supratome. Šnektelėjome apie šį, apie tą, aptarėme įvairius smaginimosi būdus. Netrukus paėmėme taksi ir išvažiavome.

Taksi sustojo siauroje nuošalioje gatvelėje, kur švietė vienui vienas dujinis žibintas. Ant grindinio žvilgėjo tamsios balos. Vienoje gatvelės pusėje dunksojo aukšta ir aklina vienuolyno siena. Mano vedlys priėjo prie apgriuvusio namo uždaromis langinėmis ir keletą kartų pabeldė į duris. Netrukus išgirdome žingsnius, skląsčių žvangesį, ir durys šiek tiek prasivėrė. Mūsų panosėje išniro didelė kreiva ranka delnu į viršų, reikalaujanti pinigų.

– Kiek prašot? – paklausė mano vedlys, įstatęs koją tarp durų ir slenksčio.

– Tūkstantis frankų, – atsakė moters balsas. – Mokat iš kalno arba einat šalin.

Įdėjau į delną tūkstantį frankų, o likusį šimtą atidaviau vedliui; palinkėjęs labos nakties, jis paliko mane. Girdėjau viduje balsu skaičiuojant banknotus, paskui pro duris iškišo nosį sena perkarusi varna juodais drabužiais ir, prieš įleisdama, įtariai mane nužvelgė. Viduje buvo labai tamsu: nemačiau nieko, išskyrus ryškią degiklio liepsną, nušviečiančią lopinėlį tinkuotos sienos, o visa kita panardinančią į dar juodesnį šešėlį. Dvokė žiurkėmis ir dulkėmis. Nesakydama nė žodžio senė prisidegė nuo degiklio žvakę ir nušlubavo akmenimis grįstu koridoriumi prie žemyn vedančių laiptų.

– Voilà! (10) – parodė ji. – Leiskitės į rūsį ir darykit, ką norit. Aš nieko nematysiu, nieko negirdėsiu, nieko nežinosiu. Esat laisvas, suprantat, visiškai laisvas.

Na, messieurs, ar būtina apsakinėti – forcément (11), patys esate tai patyrę, – tą virpulį, kartu ir baimingą, ir džiugų, apimantį žmogų tokiomis akimirkomis? Apgraibomis lipau žemyn, girdėdamas vien savo kvėpavimą ir batų kaukšėjimą į akmenines pakopas. Laiptų apačioje mano ranka užčiuopė elektros jungiklį. Pasukau jį, ir įspūdingas dvylikos raudonų rutulių sietynas nutvieskė rūsį purpurine šviesa. Aš atsidūriau ne rūsyje, o miegamajame, stulbinančiai prašmatniame miegamajame, nuo viršaus iki apačios užlietame kraujo spalva. Pabandykite tai įsivaizduoti, messieurs et dames! Raudonas kilimas ant grindų, raudoni sienų apmušalai, raudonas krėslų pliušas, raudonos netgi lubos; visur – akį rėžiantis raudonis. Visa tai kėlė sunkų, slogų įspūdį, tarytum šviesa būtų sklidusi pro kraujo kupinus indus. Patalpos gale stovėjo didžiulė kvadratinė lova, aišku, užtiesta raudonu užtiesalu, ant kurio gulėjo mergina, vilkinti raudono aksomo suknelę. Pamačiusi mane, ji susigūžė ir bandė paslėpti kelius po savo trumpu drabužiu.

Aš vis dar stovėjau kur sustojęs.

– Eik šen, mano vištyte, – tariau.

Ji išgąstingai suinkštė. Vienu šuoliu atsidūriau prie lovos. Mergina bandė išvengti manęs, bet aš stvėriau ją už gerklės – štai šitaip, matote? – stipriai! Ji priešinosi, maldavo pasigailėti, bet aš tvirtai laikiau užlaužęs jos galvą ir žvelgiau į akis. Ji buvo kokių dvidešimties metų, plataus buko veido, būdingo kvailiems vaikams, bet padengto storu dažų ir pudros sluoksniu, o jos mėlynos kvailos akys, blizgančios raudonoje šviesoje, spygsojo siaubo perkreiptu žvilgsniu, kokio nepamatysi niekur kitur, tik tokių moterų akyse. Be jokios abejonės, tai buvo valstiečių dukra, tėvų parduota į vergiją.

Be žodžių nutraukiau ją nuo lovos ir bloškiau ant grindų. Tada puoliau ją tarsi tigras! Ak, džiaugsme, nepakartojamas tos akimirkos žavesy! Štai, messieurs et dames, ką aš jums ketinu atskleisti; voilà l'amour! Štai tikroji meilė, štai vienintelis dalykas pasaulyje, kurio verta siekti, šalia kurio visi jūsų menai ir idealai, visos jūsų filosofijos ir tikėjimai, visi jūsų gražūs žodžiai ir aukštieji principai pasidaro blyškūs ir beverčiai it pelenai. Kai patiri meilę – tikrąją meilę, – visa kita pasaulyje atrodo tik menkas džiaugsmo šešėlis.

Vis nuožmiau ir nuožmiau puoliau ją. Ji vis bandė ištrūkti, vėl maldavo pasigailėti, bet aš tik juokiausi iš jos.

– Pasigailėti! Nejaugi tu manai, kad atėjau čia rodyti gailestingumo? Ir kad už tai sumokėjau tūkstantį frankų? – Prisiekiu, messieurs et dames, jei ne tie prakeikti įstatymai, varžantys mūsų laisvę, tą akimirką būčiau ją nugalabijęs.

Ak, kaip ji klykė, kokia kančia skambėjo jos balse! Tačiau niekas negalėjo nieko girdėti; Paryžiaus požemiuose mes buvome saugūs nelyginant piramidės gelmėse. Ašaros pliaupė merginos veidu, ilgais purvinais latakais nešdamos pudrą. Ak, nesugrąžinamas laike! Jums, messieurs et dames, jums, kurie nesate lavinę subtilesnių meilės pajautų, tokį malonumą turbūt sunku net įsivaizduoti. O ir aš pats dabar, kai mano jaunystė pražuvo – ak, jaunyste! – daugiau niekada nepatirsiu tokio nuostabaus gyvenimo. Jis baigėsi.

O taip, jis baigėsi – baigėsi amžiams. Ak, koks skurdus, koks trumpas, koks nuviliantis tas žmogaus džiaugsmas! Nes iš tikrųjų – car en réalite, – kiek trunka meilės kulminacija? Niekį, akimojį, galbūt sekundę. Sekundė ekstazės, po jos – dulkės, pelenai, tuštuma.

Taigi, kol akis spėjo mirktelėti, aš patyriau didžiausią laimę, aukščiausią ir subtiliausią jausmą, kokį gali patirti žmogus. Ir tuojau pat jis išnyko, palikdamas man – ką? Visas mano laukiniškumas, visa mano aistra išsibarstė kaip rožės vainiklapiai. Likau abejingas, apatiškas, kupinas bergždžių apgailestavimų; taip staigiai persimainius jausmams, aš netgi pajutau gailestį ant grindų verkiančiai merginai. Argi ne koktu, kad mums tenka būti tokių nemalonių emocijų kankiniais? Į merginą daugiau nepažvelgiau; norėjau tik kuo greičiau iš čia ištrūkti. Bėgte užbėgau rūsio laiptais ir išskubėjau į lauką. Ten buvo tamsu ir žvarbu, gatvės tuščios, mano žingsnius akmenų grindiniu kartojo duslus vienišas aidas. Nebeturėjau pinigų netgi taksi, tad pėsčiomis grįžau į savo šaltą viengungio kambarį.

Štai ir viskas, messieurs et dames, ką aš žadėjau jums atskleisti. Tokia yra Meilė. Tai buvo laimingiausia diena mano gyvenime.“

Jis buvo įdomus egzempliorius, tas Charlie. Aprašiau jį vien tam, kad parodyčiau, kokią asmenybių įvairovę galėjai rasti tarpstančią Coq d‘Or kvartale.

 

_________________ 

(2) Braškės ir avietės (pranc.). Populiari nešvanki dainelė. (Vert. past.)

(3) Kaip galiu tekėti už vieno kareivio, jei myliu visą pulką? (pranc.) Kiek pakeistos 1914 m. dainos eilutės. (Vert. past.)

(4) Ak, meile, meile! Ak, tai moterys mane pražudė! (pranc.)

(5) Ponai ir ponios (pranc.).

(6) Rafinuotas, nuodėmingas (pranc.).

(7) Ak, bet gyvenimas gražus (pranc.).

(8) Byron, „Graikijos salos“. (Vert. past.)

(9) O, koks gyvenimas gražus! (pranc.)