Bičiuliai,
Ir vėl mūsų šachtose liejasi proletariato kraujas. Kai kur užsitęsęs išnaudojimas čiulpia kraują į vergystę patekusiam šachtininkui, o kilus protesto bangoms, kraujo praliejimas tampa neišvengiamas. Tai nenutrūkstamas procesas.
Pastaruoju metu jo ritmas buvo laikinai nutrūkęs, bet balandžio 9 d. sukilę darbininkai tapo pagrindiniu triumfo veiksniu. Šis įvykis suteikė vilties, kad atsivers nauji horizontai, ir darbininkai pagaliau taps savo likimo šeimininkais, bet imperialistinio pasaulio mechanizmas parodė, kad socialinėse revoliucijose nebūna pusinių išlygų: arba užgrobiama visa valdžia, arba daugybės aukų ir pralieto kraujo kaina pasiektų iškovojimų netenkama.
Ginkluoti proletariato milicijos būriai sutelkė milicijos pajėgas iš skurdžiausių darbininkų klasės ir valstiečių; dalyviai nesugebėjo įžvelgti esminės interesų bendrystės, paveikti antiliaudinės demagogijos susipriešino ir galiausiai teko įsikišti profesionaliai kariuomenei su ėriuko kailiu ir vilko letenomis. Ir ta nedidukė, iš pradžių nuošaly palikta armija, su ginklu stojo prieš proletariatą, ji tapusi ištikimiausia imperializmo bendrininke
Dabar mes stengiamės atsitiesti po nesėkmių, kurias sukėlė besikartojančios darbininkų klasės taktinės klaidos, ir kantriai ruošiame šalį nuosekliai revoliucijai, iš pagrindų pakeisiančiai sistemą.
Reikia vengti apgaulingų taktikų; galbūt jos didvyriškos, bet nevaisingos, proletariatą panardina į kraujo klaną, išretina jo gretas, atimdamos iš mūsų karingiausiai nusiteikusius kovotojus.
Ilgais kovos mėnesiais partizaninių būrių veikla sukrėtė šalį, armijai atnešė nemenkų netekčių, jos moralė susvyravo mums beveik nepatyrus nuostolių. Per trumpą, kelias valandas trukusį susirėmimą ši armija buvo mūšio lauko šeimininkė ir išdidžiai demonstravo proletariato lavonus. Nuo teisingos ir klaidingos taktikos priklauso pergalė ir nesėkmė..
Bičiuli šachtininke, nesiklausyk netikrų masių kovos apaštalų, kurie vaizduoja ją kaip žygį prieš prispaudėjų ginklus. Mokykimės iš tikrovės! Prieš kulkosvaidžius didvyriškai atstatytę krūtines nieko nepasieksime; prieš šiuolaikiškus naikinimo ginklus nepasipriešinsime barikadomis, kad ir kaip tvirtai jos būtų pastatytos. Besivystančių šalių masių – daugumą jų sudaro žemdirbiai – kovą plačiose teritorijose turi vykdyti nedidelis judrus avangardas; reikia kaupti jėgas priešininkų armijos sąskaita ir sukelti masių revoliucinį įkarštį, kol susidarys revoliucinė situacija, o tada, nutaikius tinkamą momentą, valdančiosios jėgos bus išsyk nuverstos.
Supraskite teisingai; mes nekviečiame laikytis visiško pasyvumo, bet patariame nešvaistyti jėgų kautynėse, kurios nelaiduoja pergalės. Darbininkų masės turi nuolat spausti vyriausybę, nes tokia yra klasių kova, joje nėra apibrėžtų ribų. Kad ir kur būtų, proletariatas pagal išgales privalo kovoti su bendru priešu.
Bičiuli šachtininke, NIA partizanai tavęs laukia išskėstomis rankomis ir kviečia tave prisijungti prie pogrindžio darbininkų, kurie kovoja už mus. Čia mes atnaujinsime darbininkų ir valstiečių vienybę, kuri nutrūko dėl antiliaudinės demagogijos, čia pralaimėjimą paversime triumfu, o proletariato našlių raudas – pergalės himnu. Mes laukiame tavęs.
NIA
Ernesto Che Guevara. Bolivijos dienoraštis. Iš ispanų k. vertė Alma Naujokaitienė, pagalbinius tekstus iš anglų k. vertė Saulius Repečka. – K.: Kitos knygos, 2007.
