Nadelis išskyrė tris specifines valstybės charakteristikas ir tuo pačiu apibrėžė vyriausybės vaidmenį valstybėje. Visų pirma, valstybė yra teritorinė asociacija. Ji skelbiasi esanti „aukščiausioji“ tam tikros teritorijos valdžia ir visi subjektai, esantys toje teritorijoje, privalo paklusti valdančiai institucijai, t.y. vyriausybei.
Nors valstybė yra teritoriškai vieninga, dažnai ji struktūriškai susideda iš kelių genčių ar kelių rasių. Priklausomumas valstybei nustatomas pagal gyvenimo ir gimimo vietą. Žmogus paprasčiausiai priskiriamas valstybei, nors galima ir savanoriškai tapti valstybės piliečiu imigravus, apsigyvenus valstybės teritorijoje ir užpildžius atitinkamą prašymą.
Valstybė naudojasi vyriausybės aparatu, kuris yra daugiau ar mažiau centralizuotas. Vyriausybė veikia vykdydama įstatymus, kurdama naujus įstatymus, palaikydama „tvarką“ ir tarpininkaudama konfliktuose, tuo pačiu neleisdama to daryti kitiems asmenims ar grupėms. Ji susideda iš tam tikrus socialinius vaidmenis atliekančių ypatingų individų ir įstaigų. Tokių vaidmenų apibrėžimui nepaprastai svarbi yra pretenzija į legalios prievartos naudojimo toje teritorijoje monopolį. Skirtingi vaidmenys leidžia naudoti skirtingą prievartą, taigi gali atsirasti ištisa vaidmenų paskirstymo sistema ar darbo pasidalijimas (žr. anksčiau aptartas legalias sankcijas). Tačiau tai bet kuriuo atveju yra viena integruota monopolistinė institucija. Toks vyriausybės vaidmuo skiriasi nuo, pavyzdžiui, eskimų šamano vaidmens, kuris gali grasinti aukai smurtu, nes neturi legalios prievartos taikymo monopolijos.
Bet kurios valstybės valdančioji grupė linkusi tapti specializuota, privilegijuota gyventojų grupe, besiskiriančia nuo visų kitų gyventojų savo forma, statusu ir organizacija. Ši grupė kolektyviškai monopolizuoja politinius sprendimus. Kai kuriais atvejais ji gali virsti gerai įsitvirtinusia ir pati save saugančia klase. Kitose, atviresnėse sistemose, pavyzdžiui, demokratijose, vyksta greitesnė valdančios grupės cirkuliacija ar kadrų kaita ir paprastai nesusiformuoja dinastijos ar kitos uždaros klasės ir valdytojai. Tai, žinoma, prisideda prie vienodos galios iliuzijos palaikymo ir padeda nuslėpti skirtumus tarp valdančiųjų ir valdomųjų.
Tiek vyriausybei, tiek valstybei prievartos naudojimas įtvirtinant įstatymus yra fundamentalus. Į tai galima žiūrėti kaip į valdančiosios grupės valios primetimą arba kaip į tvarkos palaikymo priemonę, taikos išlaikymą ir vidinių konfliktų sprendimą. Valstybės ir vyriausybės atlieka šias funkcijas įtvirtindamos įstatymus. Tačiau kairieji teoretikai ir ypač anarchistai akcentuoja, kad svarbiausias ir galutinis įstatymų įtvirtinimo tikslas yra tarnauti valdančiųjų interesams, net jei ir atsiranda šalutiniai teigiami efektai, pavyzdžiui, taikos palaikymas. Dar daugiau, jie tvirtina, kad valstybės egzistavimas prisideda prie kivirčų skatinimo, nes, kaip sistema, ji remiasi prievartos naudojimu ir tokiu būdu ją įteisina ir kursto.
Valstybė remiasi prielaida, kad vieni turi tapti įsakymus dalijančiais bosais, o kiti turi paklusti. Tokia padėtis vargina ir žlugdo tik paklūstančiuosius, todėl tampa dar viena prievartos provokacija. Demokratinės sistemos gali pagerinti tokią situaciją, bet negali jos galutinai ištaisyti. Benjaminas Tuckeris ir Tayloras pastebėjo, kad dėl savo prigimties valstybė ir vyriausybė neskatina arba net išstumia už įstatymo ribų natūralų laisvanorišką žmonių bendradarbiavimą. Todėl anarchistų teorija aiškiai prieštarauja Hobbeso tezei, kad visuomenė be vyriausybės yra bjauri ir žiauri. Anarchistai apverčia Hobbesą aukštyn kojom ir tvirtina, kad, pašalinus valstybę, pasaulis taptų taikesnis ir linkęs daugiau bendradarbiauti. Ir visiškai aišku, kad antropologiniai duomenys jokiu būdu neparemia Hobbeso. Visuomenės be valstybės naudoja mažiau prievartos ir yra ne tokios žiaurios, kaip visuomenės su valstybe.
Dar daugiau – valstybės ir vyriausybės yra karų organizatorės. Nėra kitos organizacijos, labiau tinkančios karui, nei valstybė ir vyriausybė. Įdomu ir galbūt ironiška, kad dešiniojo sparno ir anarchistų teoretikai suartėja pripažindami prievartos reikšmingumą valstybės gyvenime. Machiavellio valstybės valdymo praktinis vadovas sujaukė daugelio naivių demokratijos gerbėjų protus, nes Italijos politikas jėgą ir apgavystes pripažįsta kaip akivaizdų centrinį bet kokios valstybės sėkmingo valdymo mechanizmą. Vokiečių istorikas Von Treischke, kurio didžiausias didvyris buvo Frederickas Didysis, sakė“ „Be karo neegzistuotų nei viena valstybė. Visos mums žinomos valstybės atsirado po karų, tad ginkluota tų valstybių gyventojų apsauga ir toliau išlieka svarbiausia užduotimi. Todėl karas išliks iki pat istorijos pabaigos, kol egzistuos valstybių įvairovė. Aklas amžinos taikos karys pralaimės bandydamas atskirti valstybę ar universalias jos vizijas, kurios, kaip mes jau matėme, prieštarauja priežastingumui. Valstybė visada yra tarp kitų valstybių, taigi ir priešinasi joms. Valstybė reikalauja paklusnumo, jos esmė yra jos valios vykdyme. Valstybė nėra menų akademija ir dar mažiau ji yra akcijų birža. Ji yra galia.“
Britų antropologas Edwardas B. Tayloras žurnale „Anthropology“ rašė: „Konstitucinė vyriausybė, kaip ji bebūtų vadinama – respublika ar karalyste – yra susitarimas, kai tauta valdo save kaip karinio despotizmo mechanizmą“. Nietzche, kuris, priešingai nei mano daugelis, nebuvo valstybės draugas, šitaip apibrėžė jos grobuonišką prigimtį: „Valstybė suorganizuota nemoraliai, tai noras kariauti, užkariauti ir keršyti“.
Kaip ir bet kuris grobuonis, valstybė nori tapti vis didesnė ir didesnė, vis plėsti savo įtakos zonas pajungdama sau kitas, silpnesnes valstybes. Tiesa yra ta, kad bėgant laikui dauguma valstybių pasitraukė iš tarpvalstybinių kovų suprasdamos, kad jos negali veiksmingai priešintis ir tapo didesnių valstybių palydovais. Taip pat tiesa, kad gigantiškos valstybės ne visada siekia praryti mažesnes valstybes, nes jos supranta, kad jų pačių interesui geriau tokias valstybes laikyti kaip išoriškai nepriklausomus darinius. Taigi šiandieniniame pasaulyje veikia supergalios, įsitraukusios į kovos dėl plėtros sūkurį ir atliekančios tradicinį grobuoniškos valstybės vaidmenį – JAV, Sovietų Sąjunga, Kinija, Prancūzija, Jungtinė Karalystė (dabar labai menkai). Kiekviena didžioji plėšrūnė turi daugybę palydovinių valstybių. Tokios valstybės paprastai vadinamos „trečiojo pasaulio“ valstybėmis. Jos irgi gali elgtis grobuoniškai su savo mažesnėmis kaimynėmis, bet dažniausiai jos išlaiko savo nepriklausomą statusą ir nedalyvauja konfliktuose, nes yra didelių grobuonių buferiai ar įkaitai. Ir galiausiai egzistuoja kelios valstybės, tokios kaip Šveicarija ir Libanas, kurios laikomos nuolatinėmis neutraliomis zonomis. Didiesiems grobuonims tokios zonos reikalingos, ypač informacijos kaupimui.
Anksčiau aptartą sankcijų klasifikaciją dabar galima susieti su politinėmis sistemomis. Vienoje pusėje yra anarchija, kada nėra vyriausybės, kitoje – archija, kur aiškiai veikia valstybė ir vyriausybė. Esant anarchijai, veikia tik išsklaidytos ir tam tikros antgamtinės sankcijos, o archijos atveju vyrauja legalios sankcijos. Tarp šių dviejų polių yra zona, kurią būtų galima apibūdinti kaip anarchijos paribį ir vyriausybinės sistemos ar archijos rudimentą. Yra daugybė tokių anomalijų atvejų, į kai kuriuos jų vėliau atsižvelgsime. Tokie dariniai gali būti laikomi tarpiniais pereinant iš anarchijos į valstybę. Lowiesas sakė, kad visavertės valstybės neatsiranda iš niekur. Jos taip pat turi evoliucionuoti ir tam reikia laiko. Mainas, savo knygoje „Ancient law“ pirmasis plačiai išdėstė tiek gentinių ir nevalstybinių visuomenių, tiek valstybinių visuomenių evoliucinę tipologiją. Pirmoji rėmėsi giminystės ryšiais, kai kiekvienas visuomenės narys tikėjo esąs susietas su visais kitais grupės nariais. Žmonės paklusdavo vadui ne kaip valstybės vadovui, bet kaip seniausiam iš giminės, šeimos galvai, tėvui. Visos ankstyvos visuomenės buvo tokios, o po kiek laiko kai kurios jų evoliucionavo į visuomenės su kitokia naryste. Tokia yra teorija. „Ilgas buvimas vienoje vietoje“, o ne giminystė tapo pagrindu renkantis aukščiausią valdžią. Tokiai visuomenei jau reikia vyriausybės ir valstybės. Mainas pabrėžė, kad socialinės tvarkos „revoliucija“ prasidėjo tada, kai tam tikras vienoje teritorijoje išgyventas laikas tapo pilietybės suteikimo pagrindu, nesant būtinybės sukurti giminystės ryšius vedybomis, įsivaikinimu ar sukuriant genealoginį ryšį. „Pokyčiai prasideda tada, kai politinei sąjungai nebereikalingi giminystės ryšiai“.
Mano mintys neturėtų būti laikomos evoliucine schema, kurioje kultūros istorija yra kaip vienos krypties gatvė, kada gentinės ar anarchinės visuomenės tampa vien tik valstybinėmis visuomenėmis, o priešingas procesas nevyksta visai. Bet kuriuo laiko momentu egzistavo individualistinės visuomenės. Be to, bet kuri visuomenė tam tikrais istorijos laikotarpiais galėjo būti skirtingose pozicijose. Panašu, kad daugelis istorikų besąlygiškai tiki, kad visuomenės be valstybės transformuojasi į valstybines visuomenes, tačiau, kaip mes vėliau matysime, yra ir priešingų pavyzdžių, kai visuomenė svyruoja tarp dviejų priešingų polių. Taip pat nepamirškime, kad evoliucija, teikianti pirmenybę keitimuisi iš anarchijos į archiją, dar nereiškia, kad yra gera ir teisinga.
Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.
Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius
