Iš daugelio pavyzdžių galime atskirti anarchijas, kurios veikė „nesąmoningai“, ir „sąmoningas“ anarchijas, kurios atsirado kaip tikslingų ir suplanuotų individų pastangų sukurti socialinę tvarką pagal iš anksto sugalvotą programą pasekmė. Naudojant kitą būdvardį, galima sakyti, kad tai buvo „utopiniai“ eksperimentai prisilaikant anarchijos krypties. Daugeliu atvejų anarchistinės visuomenės yra „nesąmoningos“, kurios, kaip beveik visi žmonijos nuotykiai, atsirado savaime, be visuotino sąmoningo plano.
Galiausiai, kalbant apie nesąmoningas visuomenes, reikia turėti galvoje, kad daugumai jų aprašytos sąlygos jau nebegalioja. Įsivyravus europiniam imperializmui, šios, Europos kolonialistams mažiausiai suprantamos iš visų neeuropietiškų politinių santvarkų – anarchistinės santvarkos – aišku, buvo transformuotos į geriausiai ponų užmačias atitinkančias vyriausybes bei tvarką. Todėl toliau naudojamas esamasis laikas iš tikro yra „etnografinis esamasis laikas“.
Antropologai jau seniai diskutuoja apie kelias anarchistines santvarkas (egzistencijos būdus) visuomenių tipologijos kontekste. Kai kurias jų sukūrė laukinių gyvūnų medžiotojai ir augalų rinkėjai, kitas – paprasčiausi daržininkai ar sodininkai, priklausantys nuo sukultūrintų augalų ir naudojantys vien tik rankinius įrankius ir žmogaus darbo jėgą. Trečio tipo santvarkas sukūrė piemenys, kurie specializuojasi gyvulių ganyme ir tuo pačiu metu dalį laiko skiria augalų kultivavimui. Ir galiausiai – žemdirbiai, priklausantys nuo išplėtotų augalų kultivavimo formų ir naudojantys gyvulių traukiamąją jėgą ar traktorius, jei kalbėsime apie dabartinius laikus. Šiuo atveju pagrindinis technologinis simbolis yra plūgas. Tokios visuomenės priklauso ir nuo augalų kultivavimo, ir nuo gyvulininkystės.
Kai kurie antropologai iš tokios klasifikacijos išspaudžia dar daugiau. Jų nuomone, tokios klasifikacijos reikšmė yra ta, kad pagal egzistavimo būdą galima numatyti ir daugelį kitų tokių visuomenių charakteristikų. Todėl pateikiamoje klasifikacijoje slypi teorinės žmonių ir jų kultūrų idėjų kryptys. Kitaip tariant, egzistavimo būdas apibrėžia socialinę sistemą. Nesileisiu į detalius ginčus dėl šios tezės, tačiau tokios klasifikacijos taikymas šiame ir daugelyje kitų antropologų darbų, neturėtų būti laikomas šios tezės įrodymu. Ši klasifikacija naudojama todėl, kad ji suteikia patogų skirstymo būdą ir padeda gilintis į pačias įvairiausias žmogiškąsias aplinkybes. Kaip ir bet kurioje kitoje klasifikacijoje bei ją lydinčioje aiškinamojoje teorijoje, čia yra tiesos. Mes žinome, kad praktiškai visose medžiotojų-rinkėjų visuomenėse nėra darbo pasiskirstymo, socialinių klasių, valstybės ir vyriausybės. Visiškai aišku, kad medžioklė-rinkimas, priešingai nei žemdirbystė, nesuteikia pakankamo materialinio pagrindo tokių išplėtotų socialinių sistemų palaikymui. Todėl pagal Friedo klasifikaciją medžiotojų-rinkėjų visuomenės, tik su keliomis išimtimis, yra egalitarinės visuomenės arba gaujos tipo visuomenės. Taigi dauguma anarchistinės santvarkos pavyzdžių bus paimta iš medžiotojų-rinkėjų visuomenių. Beveik visos žemdirbių visuomenės, pagal Friedą, yra išsisluoksniavusios ir virtusios valstybės tipo sistemomis, kur anarchija geriausiu atveju yra tik šalutinis reiškinys.
Tai galioja ir teorijoms, besiremiančioms vienu apibrėžiančiu faktoriumi, ir šiuo atveju, kai remiamasi materialistiniu egzistavimu ir liekama tam tikrų plačių apibendrinimų bei tikimybių lygyje. Tačiau šios teorijos subyra, kai bandoma taikyti jas aiškinant įvairius atvejus, pasireiškiančius, pavyzdžiui, medžiotojų-rinkėjų sistemos viduje ar tikslinant specifinius socialinės tvarkos ryšius. Taip pat jos nepaaiškina ideologijų įvairovės. Galima sakyti, kad egzistencijos būdas, kaip ir geografinė aplinka, nubrėžia žmonių galimybių ir vystymosi ribas, tačiau šių ribų rėmuose pasitaiko pačių įvairiausių variacijų, kurios įmanomos ne vien tik dėl materialinių gyvenimo sąlygų, bet ir dėl genialiai išradingo žmogaus proto.
Bet kuri visuomenė yra ne vieno fenomeno, o kelių atskirų jos dalių kolektyvinio sąveikavimo produktas. Tam tikros rūšies maisto rinkimas iš dalies apibrėžia populiacijos dydį, įvairovę ir turto, leidžiančio atsirasti tam tikrai socialinei organizacijai, kaupimo ribas. Populiacijos dydis ir tankis stipriai įtakoja socialinį organizavimąsi. Pavyzdžiui, maža populiacija gali natūraliai palaikyti santvarką, besiremiančią vien tik giminystės ryšiais. Medžioklė ir rinkimas, kaip ir bet kuris kitas egzistencijos būdas, stipriai priklauso nuo naudojamų technologijų. Tačiau technologija, o tuo pačiu ir visas medžioklės-rinkimo pagrindas, priklauso nuo nematerialaus faktoriaus – žinių, esančių žmonių galvose. Savo ruožtu žinios koncentruojasi ar orientuojamos pagal vyraujančias kultūrines vertybes, pagal tai, kas laikoma svarbiais gyvenimo tikslais, o tai įtakoja technologijas. Trumpai tariant, tinkamiausias socialinės tvarkos modelis yra daugelio tarpusavyje sąveikaujančių faktorių sistema.
Vystymasis nuo medžiotojų-rinkėjų iki sodininkų, piemenų, ir galiausiai – iki žemdirbių, neturėtų būti laikomas nekintančiu kultūrinės evoliucijos modeliu, kurį kiekviena kultūra privalo praeiti. Taip pat negalima į jį žiūrėti kaip į būtinai sudėtingėjančią seką. Iš tikro visos visuomenės buvo arba yra priklausomos nuo medžioklės-rinkimo, o dauguma šiandieninių žemdirbių visuomenių iš pradžių buvo medžiotojai-rinkėjai ir tik vėliau išsivystė į sodininkų visuomenes. Bet yra ir daugybė kitų galimų kelių bei visuomenės vystymosi būdų. Kultūrinės evoliucijos modelis yra daugiakryptis, o ne vienakryptis.
Kalbant apie sudėtingumą, kai kurios medžiotojų-rinkėjų visuomenės yra sudėtingesnės už kai kurias sodininkų visuomenes. Kai kurios sudėtingesnės net už piemenų visuomenes. O kai kurios sodininkų visuomenės yra ne mažiau sudėtingesnės nei žemdirbių visuomenės.
Kitose knygos skyriuose daugiau dėmesio bus skiriama lyderystės metodams ir socialinės kontrolės mechanizmams, nes jie svarbūs anarchistinei santvarkai. Santykiai tarp skirtingų lyčių ir amžiaus grupių irgi rūpi anarchistams, nes bet kurioje anarchistinėje teorijoje reikalaujama visiškos lyčių lygybės ir bent jau priešinamasi bet kokiai iracionaliai valdžiai jaunimo atžvilgiu, tačiau apie tai nebus daug kalbama. Tiesa yra ta, kad tik kelios visuomenės kreipė dėmesį į lyčių lygybę, o moterų lygiateisiškumas akivaizdžiai nėra daugumos knygoje aptariamų visuomenių bruožas. XIX a. marksistinis moterų išlaisvinimo judėjimo sparnas iškėlė hipotezę, kad daugumoje archajiškų visuomenių vyrai ir moterys buvo lygūs, o vyrų dominavimą sukėlė tik privačios nuosavybės bei žemdirbystės atsiradimas. Tikra tiesa, kad medžiotojų-rinkėjų visuomenėse yra didesnė lygybė tarp lyčių nei žemdirbių visuomenėse, tačiau ši „didesnė lygybė“ vis dėlto egzistuoja vyrų dominavimo fone.
Be to, kalbant apie seksualinę lygybę senovėje, dažnai sakoma, kad žmonių visuomenė tais laikais buvo matriarchalinė ir buvo praktikuojamos grupinės vedybos. Antropologų tyrimuose nėra tai patvirtinančių duomenų. Greičiau priešingai, faktai liudija visai ką kita. Seniausios žmonių visuomenės greičiausiai nebuvo nei matriarchalinės, nei patriarchalinės. Panašiai ir su jaunimu. Jauni žmonės beveik be išlygų paklūsta vyresniems, dažniausiai savanoriškai. Remiuosi griežta anarchijos, kaip santvarkos be valdytojų ir be valstybės, reikšme, tačiau sutinku, kad tie, kurie ideologiškai priskiria save anarchistams, ir tie, kuriems rūpi laisvė, pastebės reikšmingų aptariamų visuomenių trūkumų. Anarchija nebūtinai reiškia laisvę.
Pabaigai, reikia pasakyti, kad kai kurioms žmonių grupėms taikomi pavadinimai yra etnocentrinės kilmės. Pavyzdžiui, tokie žodžiai kaip eskimai, bušmenai, pigmėjai ir ypač berberai (t.y. barbarai). Naudojau šiuos pavadinimus, nes jie visuotinai paplito, ir manau, kad jie jau prarado etnocentrinį atspalvį. Dar daugiau, šiuo metu aš net negalėčiau įveikti to sunkaus darbo kuriant neetnocentristinius pavadinimus, kad ir kaip tai būtų pageidautina.
Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.
Skaityti kitus Haroldo Barclay‘aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius
