Bušmenai yra susibūrę į laisvai struktūruotas grupes, sudarytas iš giminiškais saitais susietų individų (daugiausiai pagal tėvo liniją, siejamą su bendru vyriškos lyties protėviu), gyvenančių grupėms priskiriamose teritorijose.

Kiekviena grupė turi savo vadą, kuris šią poziciją paveldėjo iš savo tėvo. Paprastai tai būna vyriausiasis sūnus. Iš vado tikimasi, kad jis suplanuos grupės judėjimą iš vienos vietos į kitą. Jis nusprendžia, kada tinkamiausias metas rinkti derlių iš veldkos – vietovių, kuriose auga daugybė maistui tinkamų įvairių laukinių augalų. Be to, jis atsakingas už laikinai nuo pagrindinės grupės atsiskyrusių grupių judėjimo kryptis.

Vadas vadinamas grupės teritorijos „savininku", o tai reiškia, kad jis yra pagrindinis tinkamo ir organizuoto bendruomenės resursų eksploatavimo koordinatorius. Jis taip pat atsakingas, kad prašalaičiai negrobstytų šių resursų. Judant grupei, ją veda ir vietą naujai stovyklai išrenka vadas, jis pirmas išsirenka ir vietą savo trobelei. Kita vertus, vadas pats gabena savo mantą ir yra toks pat liesas kaip ir visi kiti. Vadas, jei jo veikla yra pakankamai veiksminga, gali turėti reikšmingą įtaką sprendžiant ginčus, bet jis tikrai nėra teisėjas. Medžioklių organizavimas, prekybinės kelionės, įrankių ir kitų daiktų gamyba, vedybiniai sandėriai ir dovanų davimas yra kiekvienos atskiros šeimos reikalas ir vadas į tai nesikiša.

Bušmenų bendruomenėje atsiranda ir kiti lyderiai, ypač jei vadas yra dar jaunas ar jau per senas ir laikomas neveiksmingu lyderiu. Tokiu atveju iš grupės pasirenkamas kitas vadovas. Jam, žinoma, trūksta vadui priskiriamo legalios valdžios statuso ir jis negali susilaukti tiek šlovės.

Dar yra gydytojas, kurio vienintelis vaidmuo yra gydyti, negaunant už tai jokių ypatingų privilegijų. Pas bušmenus nėra burtininkų ir raganų. Bušmenų visuomenėje dominuoja vyrai. Marshallas šį faktą dalinai pateisina jų išskirtine jėga ir prestižiniu medžiotojų, aprūpinančių bendruomenę mėsa, vaidmeniu (nepaisant to, kad moterų surinkti augalai sudaro didžiąją maisto dalį).

Nusižengimai bendruomeninėms taisyklėms dažnai sprendžiami ilgalaikių diskusijų visoje grupėje būdu. Kartais nukentėjęs žmogus gali siekti smurtinio keršto, bet paprastai to daryti neleidžiama. Nors šios visuomenės pateisina kai kurių piktadarių nužudymą, tai gali sukelti prievartos bangą, todėl bušmenai stengiasi to išvengti bet kokia kaina.

Paskirstant sumedžiotą grobį galioja tam tikros taisyklės. Didžioji grobio dalis paskirstoma jo savininko – žmogaus, kuriam priklauso pirmoji pataikyta strėlė. Taigi šaunantis skolinta strėle medžiotojas medžioja už strėlės savininką. Pradžioje mėsa paskirstoma nedidelėje žmonių grupėje – tarp medžiotojų ir strėlės savininko. Ši grupė toliau paskirsto savo mėsą didesniam ratui žmonių, o šie – dar didesnei žmonių grupei. Tokiu būdu besidalinanti grupė įtraukiama į tarpusavio mainų sistemą, kuri įpareigoja gaunančiuosius grąžinti mėsos dovaną ateities dalybose.

Esant tokioms mažoms grupėms, beveik visi socialiniai santykiai remiasi giminystės ryšiais. Nėra jokios kitos bušmenų organizacijos ar integracijos, peržengiančios grupės ribas. Kiekvienas individas lieka grupės nariu visą gyvenimą ir turi asocijuotas teises naudotis grupės resursais. Žinoma, grupių nariai palieka savo gimtąsias grupes ir pereina į kitas grupes, tačiau jie gali bet kada grįžti. Net vadas gali pereiti į kitą grupę, tačiau tuomet jis praranda savo lyderio poziciją.

Vaikams tėvai leidžia beveik viską. Marshallas patvirtina, kad tokia nuostata ir švelnus elgesys ypač galioja mažesniems vaikams: "!Kung vaikai niekada stipriai nebaudžiami. Vienas tėvas pasakė, kad jei jis turėtų berniuką, kuris būtų kaprizingas ar nepaklustų taisyklėms, pvz., absoliučiai !Kung taisyklei nevogti maisto ir kitų nuosavybės, jis tik laikytų berniuką netoli savęs, kol šis suvoktų reikalo esmę. Tačiau vaikai labai retai daro tai, kas būtų verta bausmės. Paprastai jie prisitaiko prie grupės gyvenimo ir neabejodami ir nesibaimindami daro tai, ko iš jų tikimasi. Prieštaravimas ir priešinimasis tėvams, grupei ar kitiems vaikams yra tik labai retai pasitaikanti išimtis".

Pigmėjai

Pigmėjų medžiotojai nedidelėmis klajoklių grupėmis gyvena Zairo teritorijos atogrąžų miškuose. Grupėse nėra formalių lyderių ar grupinių tarybų, vis gi kiekvienoje grupėje yra išsiskiriantis vyras ar moteris. Tačiau iš tikro niekas nenori prisiimti teisėjo vaidmens ir bausti kitus. Panašu, kad tvarkos palaikymas yra visų bendras reikalas, arba tai paliekama antgamtinėms jėgoms.

Turnbullas sako, kad „pigmėjams nepatinka ir jie vengia asmeninės valdžios, nors, be jokios abejonės, jie turi atsakomybės jausmą, atsakomybę jie suvokia kaip bendruomeninę atsakomybę". Turnbullui pigmėjai sakė, kad jie neturi lyderių, įstatymų leidėjų ir vyriausybės. „Mes esame miško žmonės. Miškas yra vadas, įstatymų leidėjas, lyderis ir aukščiausiasis teisėjas", – sakė jie.

Kai įvyksta vagystė, visa stovyklavietė susirenka detaliai diskusijai. Kai dėl kaltininko pasiekiamas bendras sutarimas, visi dalyvavusieji garsiai pasmerkia prasikaltusį. Tikima, kad ypač žiaurūs nusikaltimai užtraukia antgamtinių jėgų bausmę. Nedideli ginčai ir nusižengimai dažnai paliekami aiškintis nesutariančioms pusėms, kurios problemą sprendžia įrodinėjimais ar švelnia kova. Tačiau tokia prieštara gali plėstis, todėl į ginčą gali tekti įsijungti visai grupei.

Turnbullas rašo, kad pigmėjui netekus kantrybės pakęsti žmonos burbėjimą, jis pasikviečia savo draugus ir kartu su jais bando įtikinti ją pasikeisti. Žmona daro lygiai tą patį, taigi netrukus į ginčą gali įsitraukti visa stovykla. Tokiu momentu kas nors, dažniausiai vyresnis žmogus, turintis per daug giminių ir draugų, kad būtų apkaltintas šališkumu, paprasčiausiai pasako, kad keliama per daug triukšmo, arba nukreipia diskusiją visai kita vaga, žmonės pamiršta, dėl ko prasidėjo ginčas, ir galiausiai jį nutraukia.

Pigmėjai taiko ir kitas išsklaidytas sankcijas – atstumia ir išjuokia. Daugumoje grupių yra jaunas viengungis su šiokia tokia medžiotojo reputacija. Jis prisiima klouno vaidmenį ir konflikto metu šaiposi iš besiginčijančių.

Sprendimų priėmimo procesas kasdieniuose reikaluose yra panašus į ginčų sprendimą. Reikalai tvarkomi įprastu neformaliu būdu, be individualios lyderystės požymių. Tariantis dėl medžioklės, visi suaugę vyrai kalbasi, kol pasiekiamas bendras sutarimas. Pasitarime taip pat dalyvauja ir moterys, išsakydamos savo nuomones.

Pigmėjų visuomenė yra griežtai bendruomeninė, orientuota į bendrą veiksmą, ir, lyginant su jais, eskimai iš tikro atrodo pernelyg individualizuoti. Panašu, kad pigmėjai prie anarchistinių idealų priartėja daugiau nei daugelis kitų grupių, kurios, nors ir priskiriamos formaliai anarchijai, tačiau neturi tiek anarchistinės dvasios. Pigmėjų visuomenėje bandoma išvengti tiek asmeninės, tiek grupinės lyderystės ir rasti bendrą sutarimą dalyvaujant visai bendruomenei. Pigmėjai, kaip ir eskimai, iki minimumo sumažino su lytimi ir amžiumi siejamą diskriminaciją.

Vertė RB

Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.

Skaityti kitus Haroldo Barclay'aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius