Lyderystė gali būti perduota technikui (pavyzdžiui, geram eskimų ar šiaurės athabaskų indėnų medžiotojui), šamanui ar, kaip Australijoje, seniausiam bendruomenės nariui. Taisyklių laikytis verčiama išskaidytomis arba religinėmis sankcijomis. Vyrauja egalitarizmas, bent jau panašaus amžiaus žmonių grupėse.
Kai kurios medžiotojų ir rinkėjų grupės, pavyzdžiui, prerijų indėnų karių visuomenės, pasižymi vyriausybinių formų užuomazgomis. Kitos yra rango visuomenės, tačiau nepaisant to, turi veikiančios anarchijos bruožų. Centrinės ir šiaurinės Kalifornijos dalies indėnai buvo sukūrę labai paprastą rangų sistemą, o Šiaurės vakarų pakrantės indėnų sistema buvo gana sudėtinga.
Jurokai
Trumpai apžvelkime vieną iš Kalifornijos indėnų visuomenių – jurokus. Jie buvo žvejai, sėklų (gilių) rinkėjai ir medžiotojai. Tai mažos, gana stabilios bendruomenės, sudarytos pagal vyro liniją giminystės saitais siejamų šeimų, susibūrusių apie vyresnį vyrą – „turtingą vyrą“. „Turtingo vyro“ pareigos iš esmės yra senolio rangas bendruomenėje, užimantis šias pareigas prižiūri grupės turtą. Jis vadovauja veiklai lašišų užtvankose bei gilių rinkimo vietovėse ir gali naudoti grupės turtą nuotakos kraičiui ar kraujo išpirkai. Savo poziciją jis išlaiko pasitelkdamas „įtaka“ ir demonstruodamas savybes, tinkamas šioms garbingoms jurokų vyrui pareigoms, t.y. savo dosnumą ir turtą. Bet kuris jo priimtas sprendimas gali būti įgyvendintas tik parodant savo dosnumą arba jo neparodant.
Jurokai sukūrė sudėtingas taisykles, reguliuojančias prasižengimus, tačiau šių taisyklių pritaikymo technika yra panašesnė į tarpininkavimą, o ne į prievartinį įstatymo raidės laikymąsi. Besiginčijančios pusės pasirenka tarpininkus, kurie vaikšto tarp konfliktuojančių pusių nešiodami pasiūlymus, kol pasiekiamas susitarimas. Tokie „vaikščiotojai“ paprastai būna visiškai bešališki ir sugeba pateikti sprendimus, kurie teisingi abiem pusėm. Jie renka įrodymus ir, remdamiesi tradicine jurokų skaičiavimo sistema, sprendžia apie padarytą žalą. Prasižengėliai turi sumokėti pagal šią sistemą apskaičiuotą baudą. Mokestis už žmogaus gyvybę, panašiai kaip nuotakos išpirka, atitenka aukos motinai.
Hoebelis mano, kad tokios aplinkybės atitinka įstatymus ir teismą. Tačiau Kroeheris aiškiai pabrėžia, kad abi konfliktuojančios pusės turi sutikti su „vaikščiotojo“ sprendimu. Todėl „vaikščiotojai“ nėra teisėjai, galintys priversti paklusti jėga. Jie yra morale besiremiantys visuomenės derybininkai.
Tai visame pasaulyje paplitusi nevyriausybinė ginčų sprendimo sistema, su kuria dar susidursime kituose aprašymuose. Jos paplitimas liudija patikimumą sėkmingai palaikant taiką. Reikia pabrėžti, kad šios teisingumo formos pagrindinis tikslas yra ne nubausti kaltus ir džiaugtis savo sėkme, o atkurti bendruomeninę taiką bei harmoniją.
Jurokai pasitelkia ir kitas svarbias priemones – apkalbas ar veržlaus jaunimo kuriamus nuolatinius ginčų sprendimo komitetus. Smulkios problemos kartais išauga į rimtus konfliktus ir net kraujo kerštą.
Šiaurės vakarų pakrantės indėnai
Amerikos Šiaurės vakarų pakrantėje indėnai pasižymi viena tobuliausių medžiotojų-rinkėjų kultūrų. Žvejai ir banginių medžiotojai tapo dovanų dalytojais. Jie sukūrė sudėtingą dovanų dalijimo ir švenčių sistemą, kada individai siekia aplenkti ir sugėdinti kitus savo dosnumu. Dalijant dovanas galima įgyti įvairius, turinčius savo pavadinimus ir privilegijas, rangus. Tokiu būdu visuomenė buvo padalinta į tris grupes: tuos, kurie turėjo vieną ar kelis rangus, laisvuosius žmones, kurie neturėjo rangų, tačiau buvo giminės tiems, kurie turėjo, ir galėjo padėti jiems kaupti dovanų dalijimo šventėms reikalingą turtą, ir galiausiai, vergus kaip pačią žemiausią grupę. Vergai buvo karo žygiuose pagrobti ar kaip atlygis už padarytą žalą perduoti žmonės.
Šios rangų sistemos nederėtų painioti su klasine sistema. Rangai yra individų statusas, o klasinėje sistemoje kalbama apie žmonių grupių statusus. Tokiu būdu Šiaurės vakarų pakrantės žmogus gali turėti kelis titulus ir priklausyti aukščiausiam rangui, o jo šeimos nariai apskritai neturėti jokio rango. Vyriausias sūnus paveldės tėvo „kilmę“, o jauniausias sūnus liks kaip buvęs.
Šioje visuomenėje turtas pasiskirsto ne vienodai, vyksta aštri konkurencija dėl prestižo ir ribotų rango pozicijų. Tokia konkurencija kartais klaidingai laikoma pasipiktinimą keliančiu individualizmu, kuris yra toks malonus laissez faire (laisvosios rinkos) kapitalistui. Tiesą sakant, konkurencija tarp rangų savininkų, siekiančių dar aukštesnės padėties, priklauso nuo grupine veikla sukaupiamo turto ir bendradarbiavimo su giminaičiais. Bendradarbiavimas yra fundamentali šios visuomenės savybė, ir jis reikalingas net norint konkuruoti.
Aukščiausią rangą turintis vyras kaime dažnai vadinamas „vadu“, tačiau, kaip ir kitais panašiais atvejais, toks kreipinys yra klaidinantis. „Kilmingas“ senolis yra vadinamas vadu vien dėl to, kad jis yra senolis ir naudojasi privilegijomis, kurios priklauso tik jam. Tarp nootka indėnų vadas ar „kilmingas“ kelių vietinių gyvenviečių senolis turėjo pirmenybę gaudyti lašišas upėse ir žuvis okeane. Jam priklausė svarbūs uogynai ir šaknų kasimo vietos, o taip pat ir jo teritorijos pakrantėje okeano išmetami daiktai.
Eiliniai bendruomenės nariai tikisi, kad vadas demonstruos savo dosnumą, kilnumą ir lyderystę, nors šis beveik neturi valdžios ir negali jėga primesti savo valios. Jis nėra valdžios pareigūnas, turintis policijos užnugarį.
Kai šeimos susiginčydavo, Britų Kolumbijos carier indėnų „vadas“ pakviesdavo visus į savo namus, papuošdavo savo galvą gulbių pūkais – taikos simboliu ir šokdavo prieš juos pritardamas sau daina ir kratydamas savo tarškynę. Pašokęs jis pasakydavo kalbą apie savo ir jo klano sukauptą turtą, reikalingą titulams gauti, ir įtikinėdavo besiginčijančias puses susitaikyti, kartu įspėdamas apie bėdas, jei ginčas plėtosis toliau. Tai buvo viskas, ką jis gali padaryti spręsdamas ginčus. Kitu atveju Carier genties vadas liepė žudikui pasninkauti 25 dienas ir vadovavo ceremonijai, kurios metu žudikas ir jo klanas perdavė kraujo išpirką.
Rašydamas apie Vakarų pakrantės indėnus, Druckeris sako: „Tais retais atvejais, kada būdavo praliejamas kraujas giminystės ryšiais susietoje grupėje, paprastai nieko nebūdavo daroma, nes pati grupė negalėdavo nei keršyti, nei sumokėti kraujo išpirkos. Keršto griebiamasi tik tada, kai žudikas būdavo iš kito klano. Daugelyje pakrantėje gyvenančių genčių (išskyrus kwakiutl ir nootka) alternatyva kerštui buvo paprašyti vieno iš pažeidėjų „pasiduoti ir būti nužudytam“. Būdavo nužudomos juodosios magijos praktika apkaltintos raganos, ir šios žmogžudystės nesusilaukdavo atpildo.“
Šiaurės vakarų pakrantės visuomenes būtų galima priskirti marginaliai anarchijai, kada „vadai“ ar „kilmingieji“ – žmonės, turintys aiškius rangus ir privilegijas, – naudojasi didesne „legalia“ valdžia nei kiti. Tačiau situacija nėra tokia aiški, nes vadai neturėjo monopolijos galiai, o dauguma socialinės kontrolės mechanizmų buvo aiškiai religinės prigimties.
Vertė RB
Versta iš: Harold Barclay. People without Government: An Anthropology of Anarchy, rev. ed., Seattle: Left Bank Books, 1990.
Skaityti kitus Haroldo Barclay'aus knygos ŽMONĖS BE VYRIAUSYBĖS skyrius
